Mėnesio archyvas: spalio 2015

Pabėgėliai

Tarp pabėgėlių – šventa šeimyna

Žmogui būdinga siekti laimės ir gerovės, kurti saugų ir ramų gyvenimą. Taip jau nutinka, jog šiems pamatiniams siekiams dūžtant gimtojoje žemėje, šeimos, giminės ar net ištisos tautos nuo ne atmenamų laikų migruoja svetur. Stichinės nelaimės, epidemijos, badas, o ypač karas sąlygoja ypač dideles migracijos bangas. Viena jų, kilusi Artimuosiuose Rytuose, mūsų akyse ritasi per Europą. Vien iš Sirijos nuo 2011 m. pabėgo daugiau nei 4 milijonai žmonių. Tikriausiai teisūs sakantys, jog tai didžiausia krizė, ištikusi žemyną, nuo Antrojo pasaulinio karo.

Akistata su nepažįstamaisiais, kurių veidus, gyvus ar mirusius, kol kas regime tik nuotraukose, baugina. Ką darysime, kai jie priartės prie mūsų sienų? Atsitversime spygliuota tvora, kaip daro Vengrija ir spardysime tuos, kuriems pavyksta pro ją prasibrauti, ar atsiliepsime į Vokietijos kanclerės Angelos Merkel raginimą, kurį palaiko dauguma vokiečių, ir svetingai priglausime bėgančius nuo karo?

Skaitykite toliau

Apie bičiulystę

Apie bičiulystę – šios svetainės idėja

Bičiulystė ir sėkmę daro puikesnę, ir nesėkmę dalindamasi ir perduodama – lengvesnę. Markas Tulijus Ciceronas

Sveiki!

Po ilgų dvejonių apsisprendžiau atidaryti savo virtualaus namo duris ir pakviesti į savo svetainę. Kaip kiekvieni namai turi savo kvapą, taip ir šie alsuos tuo, ką išgyvenu, kaip žvelgiu į mane supantį pasaulį, kaip jo gaivališkų įvykių sukūry stengiuosi apčiuopti Dievo ranką, atrasti prasmę, o visų labiausiai – išvysti Viešpaties veidą. Tikiuosi, jog mano svetainėje ne vienas atras sau giminingą sielą, o galbūt ir atsitiktinis praeivis, užsukęs svečiuosna ir patyręs, jog čia jauku ir sotu, užsibus kiek ilgeliau ir taps mano bičiuliu. Kiek mano lūkesčiams lemta išsipildyti parodys laikas. O šiandien galiu nuoširdžiai pasakyti, jog noriu bendrauti, todėl ir kviečiu – bičiuliaukimės.

Skaitykite toliau

Kas pakeis krikščionybės vaidmenį Europoje?

Krikščionybė, beveik du tūkstantmečius formavusi Vakarų Europos pasaulėžiūrą ir kultūrą, išsikvėpė. Pažabotas ir darbiniu arkliu paverstas laukinis Europos eržilas ištrūko iš dogminių žąslų. Kritinis Apšvietos protas išjudino ilgaamžį krikščionijos karkasą, o JAV ir Prancūzijos revoliucijos padėjo naujus pamatus šiuolaikinei demokratijai. Drauge prasidėjo ir procesas, sociologų pavadintas sekuliarizacija – palaipsninis religijos išnykimas, jos išstūmimas iš socialinio gyvenimo ar bent jau religingumo kaita. Taip, anot devyniolikto amžiaus garsiojo filologo, Dievas mirė.

Skaitykite toliau

krikščionys tampa musulmonais

Kodėl krikščionys tampa musulmonais, o ne atvirkščiai?

Neseniai viešojoje erdvėje susidūriau su gyva polemine diskusija, kurioje lietuvės moterys, ištekėjusios už musulmonų, atskleidžia savo išgyvenimus ir skirtingai susiklosčiusius likimus. Viena pasirinko vyro religiją ir yra laiminga, kita susidūrė su pažeminimu, smurtu ir džiaugiasi pasprukusi tarsi iš vergovės. Vienas požiūrio taškas atviras ir pozityvus, kitas – skaudus ir perspėjantis apie pavojus, tykančius tų, kurie pamilo žmogų iš svetimos kultūros ir kitokios religijos.

Skaitykite toliau

Navigacija

Krikščionybės ateitis: konfesinė ar pasaulietinė?

Santaros-Šviesos suvažiavimo rengėjų pasiūlyta vienos dalies tema „Krikščionybės likimas“ tarsi įpareigotų pateikti eschatologinę, o gal net apokaliptinę ateities projekciją, bet svarbiau yra tai, kad ji kyla iš susirūpinimo ir nerimo, na, mažų mažiausiai iš smalsumo dėl krikščionybės rytojaus. Akivaizdu, kad palyginus šiandieninį krikščionybės paveikslą su, tarkime, tuo, koks jis buvo tik prieš vieną amžių, pastebėtume nemenkus pasikeitimus – tarpkonfesines kovas pakeitė ekumeninė laikysena ir bendradarbiavimas, o II Vatikano susirinkimas inicijavo Romos katalikų bažnyčios reformas. Modernybės, egzistiancializmo ir postmodernizmo idėjos ne tik paveikė XX a. krikščionišką teologiją bei pastoraciją, bet ir toliau formuoja naują Bažnyčios vaidmens pasaulyje suvokimą. Tad, vengdami radikalių pranašysčių, nuosaikiai galime svarstyti apie krikščionybės rytojų. Šiam tikslui pasitelksime tris autorius, – kataliką, stačiatikį ir evangeliką – kurių įžvalgos patalkins apžvelgiant krikščioniškos minties raidą ir konstruojant galimas Bažnyčios ateities vizijas.

Skaitykite toliau

tautiškumas tikėjimas

Tikėjimas ir tautiškumas

Rodos, nūdien labai trūksta pamąstymų tikėjimo ir tautiškumo klausimais. Juolab, kai visuomenėje pastebimos tiek tautinės ir dvasinės apatijos (nors tai nėra vienas ir tas pats), tiek atgimstančio rasizmo bei religinio fundamentalizmo apraiškos. Nepasiduodant nė vienam iš šių kraštutinumų, norėtųsi ieškoti gyvenimo išminties kelio, vedančio į individo, tikėjimo bendruomenės ir tautos harmoniją. Reflektuodamas savo tautinę ir krikščionišką tapatybę bei suvokdamas save kaip narį, priklausantį dviem skirtingiems kūnams – tautai ir bažnyčiai – noriu pasvarstyti apie tautiškumo ir tikėjimo sąlytį.

Skaitykite toliau

Sąžinės samprata Naujajame Testamente

Virš popiežiaus, kaip įpareigojančios ekleziastinės valdžios, vis dar yra asmens sąžinė, kuriai reikia paklusti labiau už viską; net jei tai prieštarautų ekleziastinės valdžios reikalavimui. Šis individo akcentavimas, kurio sąžinė pastato jį aukščiausio ir galutinio tribunolo akistaton, kur jam galiausiai negalioja išorinių socialinių grupių, net ir oficialiosios bažnyčios pretenzijos, taip pat įtvirtina pasipriešinimo didėjančiam totalitarizmui principą. Josephas Ratzingeris[1]

Skaitykite toliau

Šventoji Dvasia, mūsump ateik

Vėjas pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš Dvasios (Jn 3, 8).

Apie vėją kalba arba sinoptikai, arba poetai. Apibūdina jį skirtingai. Vieniems svarbus yra vėjo greitis ir kryptis, kitiems – nenumaldoma, nežinia iš kur kylanti ir kur pasibaigianti neregima jėga, gyvenimui pažadinanti drebulių ošimą, gananti padangių pulkus – audros debesis – ir po karštos rugiapjūtės paguodą atnešanti it pavakario vėsa. Panaši takoskyra laukia kiekvieno, norinčio kalbėti apie Dievą. Ypač apie Dievo Dvasią. Tai tas pats, kaip bandyti aprašyti vėją[1].

Skaitykite toliau

Bičiulystė ir sėkmę daro puikesnę, ir nesėkmę dalindamasi ir perduodama – lengvesnę. Markas Tulijus Ciceronas