Mėnesio archyvas: lapkričio 2015

Dėl komentarų

Ši svetainė gyvuoja jau pusantro mėnesio. Per tą laiką joje paskelbiau 20 įrašų, įskaitant „trupinius“, po kuriais viso yra 84 komentarai. Man miela susilaukti grįžtamojo ryšio, todėl stengiuosi atsakyti kiekvienam pakomentavusiam. Komentuoti gali kiekvienas, tik susitarkime laikytis kelių paprastų taisyklių:

  1. Komentuojame tekstą. Keliame iš jo išplaukiančius klausimus.
  2. Gerbiame autorių ir tuos, su kuriais polemizuojame, net jei nesutinkame su jų pozicija.
  3. Atsisakome ad hominem santykio. Ad hominem – mėginimas sumenkinti tai, kas pasakyta, užsipuolant oponentą kaip žmogų, o ne kritiškai vertinant jo argumentus.

Manau, jog brandus skaitytojas ir taip šių taisyklių laikosi. Apie tai net nerašyčiau, jei ne keletas paskutinių komentarų, dėl kurių man gėda ir skaudu.

Giedrius Saulytis

Sužeistas

Sužeistas

Prieš du metus, labai sunkiu man metu (nors ir dabar jis nėra lengvas, bet visai kitoks) įsigijau Henry J. M. Nouweno knygą „Mylimojo gyvenimas“, įskaitytą paties autoriaus. Klausydamas su kiekvienu nauju skyriumi vis aiškiau suvokiau, jog Nouwenas yra buvęs ten, kur tuo metu buvau aš – giliame skausmo ir pasimetimo slėnyje. Tai man suteikė pasitikėjimo.

Skaitykite toliau

islamas-judaizmas-krikščionybė

Pažintinis A. Rubšio įvadas į islamą

Bičiulių rate aptariant kruvinuosius išpuolius Paryžiuje, prisiminta Antano Rubšio knyga „Islamas: religija, kultūra, valstybė“ (Katalikų pasaulis, Vilnius, 2002). Šioje lakoniškoje knygos recenzijoje paminėsiu kodėl ją verta perskaityti.

Knyga vertinga visų pirma dėl pagarbaus ir išlaikyto autoriaus žvilgsnio į vėliausiai užgimusią monoteistinę religiją. Tokios laikysenos mums šiandien labai reikia ne tik musulmonų, bet apskritai, Rubšio žodžiais tariant, „kitapus“ gyvenančių atžvilgiu. Be atvirumo kitokiam, be noro suprasti kitatikį mes užsidarome savo susikurtame pasaulyje ir tolstame nuo realybės ir Dievo, talpinančio visokius. Turėdami a priori „atsakymus“, bet nesistengdami pažinti tų, kurie kultūriškai ir religiškai skiriasi nuo mūsų, prasilenkiame su tiesa ir lengvai pasiduodame nepagrįstų homofobijų įtakai.

Skaitykite toliau

Su šėtonu privaloma kovoti – kruvinojo penktadienio refleksija

Vėl kraują stingdantys vaizdai su uždengtais lavonais, krauju apsipylusiais įvairaus amžiaus žmonėmis, sodinamais į greitąsias, ginkluoti policininkai, automatų serijos, sprogstančių savadarbių bombų garsai, panikos apimti veidai, ašaros ir aimanos… Apie šimtą trisdešimt žuvusiųjų ir pusketvirto šimto sužeistųjų, iš kurių penktadienio vakarą kas gėrė kavą, kas valgė, kas šėlo koncerte iki jų gyvybes nusinešė gerai suplanuotas teroro aktas Paryžiuje. Nors nesinori patikėti, bet prie panašių žinių pradedame priprasti. Islamo valstybės kerštas „bedieviams“ europiečiams, t. y. mums… Kaip į šį tragišką teroro aktą, reaguoti, jei tiki Kristumi? Tylėti? Kodėl? Melstis? Už ką? Kalbėti? Kaip ir kokią leksiką vartojant? Klausimų daugiau nei atsakymų, tačiau kažkaip nejauku ir nesąžininga būtų gyventi, bendrauti, rašyti taip, tarsi nieko nebūtų įvykę.

Skaitykite toliau

Rubliovo Išganytojas

Istorinis Jėzus ir tikėjimo Kristus

Tęsiant diskusiją „ar krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa“

Savo svetainėje bičiuliams noriu sudaryti saugią erdvę kalbėtis rūpimais klausimais, ar jie būtų praktiniai, ar teoriniai, teologiniai ar pastoraciniai, literatūriniai ar filosofiniai ar dar kokie kiti. Tikiu, kad prie bičiulių stalo temos bus įvairios ir daugialypės. Suprantu, kad diskusija, pasiūlyta Gedimino, įgauna grynai filosofinį-teologinį pobūdį ir dėl šios priežasties ne visiems gali būti suprantama ar aktuali. Visgi nenoriu ignoruoti jam svarbių klausimų ir, atsakydamas į juos, savo mintimis dalinuosi nauju įrašu, o ne komentarų skiltyje. Štai kokie toliau besirutuliojančios diskusijos klausimai:

Skaitykite toliau

Bičiuliai sudaro tvirtą ir tikrą bet kurio žmogaus nuosavybę; net jei kas nors savo rankose ir išsaugotų visa, ką gavo kaip likimo dovanas, tai tuščias ir likęs be bičiulių jo gyvenimas vis viena negalėtų būti malonus. Markas Tulijus Ciceronas

Ko galime pasimokyti iš Justino Kankinio?

ATSILIEPIANT Į DISKUSIJĄ „AR KRIKŠČIONYBĖ PAGRĮSTAI PRETENDUOJA BŪTI VISUOTINE TIESA?“

Krikščionybės pretenzija būti universaliu ir laikui nepavaldžiu atsakymu ieškantiems Dievo yra pagrįsta Jėzaus Kristaus tezėmis apie save ir savo išganingą misiją, taip pat apaštalų teiginiais. Mes tuos teiginius priimame, kaip teisingus, dažniausiai ne dėl to, kad galime juos pagrįsti, bet dėl asmeninio Dievo potyrio. Ir tik jau po to, tikėjimas, ieškantis pažinimo, aptinka, jog argumentai yra logiški ir svarūs. Tačiau natūralu, kad žmogus, nepatyręs Šv. Dvasios prisilietimo, turi rimto pagrindo dvejoti tiek Šventojo Rašto patikimumu, tiek asmenine kito patirtimi.

Skaitykite toliau

Diskutuokime: ar krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa?

Man džiugu, kad dalinatės savo mintimis. Po kiekvienu savo įrašu atrandu komentarų. Juose keliami klausimai skatina mąstyti ir rašyti. Būtent taip atsirado įrašas apie tai, kas gero slypi evangelijoje. Tekstas vėl susilaukė komentarų, o paskutiniame jų, mano nuomone, keliami aktualūs ir nuoširdūs klausimai, ypač jei siekiame tikėjimo patirtimi dalintis su kitais. Būtų tikrai smagu, jei tarp bičiulių užsimegztų poleminė diskusija. Tam tikslui sukuriu naują kategoriją – Diskutuojame. Tai štai ką rašo Gediminas:

Skaitykite toliau

Kame gi iš tikrųjų ta geroji naujiena?

Spalio 28 d. Simonas komentarų skiltyje uždavė keletą klausimų, o aš pažadėjau į juos atsakyti atskirtu įrašu. Tą dabar ir pamėginsiu padaryti. Kadangi paskutinis klausimas man pasirodė svarbiausias, jį iškėliau į šio įrašo antraštę.

Ar nesusidarė įspūdis, kad visa krikščionybės raida – tai vieno lukšto uždengimas kitu lukštu, kurie slepia pačią šerdį – tiesą?

Manau, kad krikščionybės istoriją ir jos teologinės minties raidą geriau suvoksime, užduodami tris klausimus. Pirmas: kiek Bažnyčia, lyginant ją su ankstyvąja, pasikeitė? Antras: kokios idėjos, laikui bėgant, praplėtė ir praturtino krikščioniškąją teologiją? Ir trečias: kas Bažnyčios istorijos bėgyje buvo prarasta?

Skaitykite toliau