Mėnesio archyvas: gruodžio 2015

Kalėdų mįslė

Neišmatuojama Kalėdų simbolio prasmė – nusivilkęs nenykstančią šlovę Mergelės įsčiose Dievas apsirengė žemės rūbu. Atėjęs iš Dangaus pakilo iš žemės. Idant iš jos pakeltų ir mus ir nusivestų į dangiškus Tėvo namus. Kaip kalbėti apie šiuos tikėjimo slėpinius, kad jų nepaverstume banalybėmis, nesumenkintume Įsikūnijimo įvykio? Ar šventiniu laikotarpiu, kuris gena į parduotuves ir užpildo mintis rūpesčiais, svetimais Dievo karalystės ieškojimui, įmanoma girdėti tikrąjį Žodį, aiškintis jo prasmę, idant pagirdytų ir numaldytų Dievo trokštančią sielą? Mėginkime, nors ir nelengva.

Skaitykite toliau

Štai kokie du dalykai įrodo daugelio žmonių lengvabūdiškumą ir silpnumą: jie bičiulius laimėje niekina, o bėdoje – pameta. Taigi tą, kuris bičiulystėje abiem atvejais pasirodo pastovus bei ištvermingas, mes turime laikyti pačiu rečiausiu žmonių giminės atstovu ir kone dieviška būtybe. Markas Tulijus Ciceronas

Didžioji Bonhoefferio vizija – krikščionybė be religijos

Mokinystės kainoje kryžius tampa vienu pagrindinių leitmotyvų. Bonhoefferis Golgotos kryžių traktuoja ne tik kaip mesijinės Jėzaus iš Nazareto tarnystės kulminaciją, bet ir kaip esminę kiekvieno tikinčiojo patirtį. Asmeninis kryžiaus ėmimas ir tapatinimasis su Jėzaus mirtimi yra pirmasis ir pagrindinis krikščionio mokinystės imperatyvas. Kristaus įstatymas, anot Bonhoefferio, yra kryžiaus įstatymas.

Skaitykite toliau

Kodėl Bonhoefferis dalyvavo sąmoksle prieš Hitlerį

Grįžęs į Vokietiją 1935 m. Dietrichas ėmė vadovauti nedidelei Išpažįstančios bažnyčios seminarijai, įsikūrusiai Finkenwalde, netoli Baltijos jūros pakrantės. Dvidešimt trims seminarijos studentams Bonhoefferis buvo ne tik dėstytojas, bet ir dvasinis patarėjas bei rūpestingas ganytojas. Jaunuosius bendražygius, kuriuos gąsdino grėsmingai kylantis nacizmo šešėlis, Bonhoefferis ruošė išmėginimams ir kentėjimams, drąsindamas nebijoti kančios ir nešti savo kryžių.

Skaitykite toliau

Dietricho Bonhoefferio brandos keliu

Vokiečių aristokratas Fabianas von Schlabrendorffas, paleistas iš Berlyno kalėjimo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sugrįžo į savo miestą ir pamatė, kad jo namas bombų sulygintas su žeme. Visa jo nuosavybė dabar tilpo kuprinėje, kurioje buvo keli drabužiai ir knyga Mokinystės kaina. Gretimoje kameroje kalėjęs jos autorius, Fabiano pusseserės sužadėtinis Dietrichas Bonhoefferis, sužinojęs, kad bus perkeltas į Buchenwaldo koncentracijos stovyklą, perdavė ją savo draugui. Likus dviem savaitėm iki karo pabaigos Bonhoefferį nuteisė myriop, o jo kūrinys, kurį tyrinėtojai laiko bene reikšmingiausiu teologiniu tekstu, parašytu Hitlerio valdžios metais, išlieka aktualus ir šiandien. Pasirodo, praradęs visą savo turtą, Schlabrendorffas iš kalėjimo parsinešė nesunaikinamą lobį – pastoriaus, teologo ir nacistinės Vokietijos rezistento mintis, atveriančias neįkainuojamą Dievo malonę.

Skaitykite toliau

Emily Dickinson laiškai pasauliui (II)

Tiems, kurie pajuto sieloj švelniai gilų skonį, skaitydami Emily Dickinson eiles, štai dar šiek tiek medaus, kurį bitutės atnešė iš jos žaliuojančių lankų…

Čia tai – ką šiandien tau nešu –
Tik tai, ir dar širdis –
Tik tai, širdis, ir dar laukai,
Ir pievų šiugždesys.

Skaičiuok verčiau – pamirščiau jei –
Skaičius kažkas žinos.
Tik tai, širdis ir bitės dar,
Kur glaudžias dobiluos.

It’s all I have to bring today –
This, and my heart beside –
This, and my heart, and all the fields –
And all the meadows wide –

Be sure you count – should I forget
Some one the sum could tell –
This, and my heart, and all the Bees
Which in the Clover dwell.

Skaitykite toliau

Emily Dickinson laiškai pasauliui

XIX a. amerikiečių poetės Emily Elizabeth Dickinson eilės literatūros kritikų prilyginamos Williamo Shakespeare’o ir net Homero kūriniams. Įstabu, kad Dickinson literatūrinis talentas buvo pripažintas tik po jos mirties, o jai gyvai esant, tik keli artimi žmonės žinojo apie jos meilę poezijai. Dickinson tikėjo savo talentu, bet vengė viešumos. Ji rašė ant įvairiausių popieriaus skiaučių, nuplėštų vokų kampučių, produktų sąrašų, receptų ir pan. Galutines eilėraščių redakcijas ji ranka perrašydavo į sąsiuvinius ir pati juos susiųdavo ir perrišdavo špagatu. Po mirties sesuo Lavinia tarp vėlionės daiktų dėžutėje atrado šešiasdešimt tokių knygelių.

Skaitykite toliau