Ar visai nevertini to, kad ši žiauri, ši siaubą kelianti Fortūna tau atvėrė ištikimų draugų sielas? Ji atskyrė tikrus bičiulius nuo dviveidžių, pasitraukdama savuosius išsivedė, tavuosius paliko. Ką būtum už tai atidavęs, gyvendamas saugiai ir, kaip tau atrodė, laimingai? Dabar skundiesi, jog praradai turtus; bet įsigijai draugų – vertingiausią iš visų lobių. Anicius Manlius Severinus Boethius
Mėnesio archyvas: balandžio 2016
Savi ir svetimieji
Garsus XX a. prancūzų mąstytojas antropologas Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss), tyrinėjęs pirmines, neturinčias nei rašto, nei išvystytos žemdirbystės bei gyvulininkystės visuomenes, įžvelgia, kad jose tarsi veidrodyje galime išvysti save, t.y. civilizuotą ir modernią visuomenę. Dar daugiau, jis teigia, kad visuomenės, kurias mes laikome atsilikusiomis, atskleidžia autentiškas socialinio gyvenimo formas. Antropologinės žinios, kaupiamos tyrinėjant civilizacijos nepaliestų čiabuvių gentis Australijoje, Pietų Amerikoje, Melanezijoje ir Afrikoje, galėtų mus nemažai pamokyti, nes nepriklausomai nuo skirtingų istorinių epochų ir savitų jų kultūrų žmogaus gyvenimas ir veikla visuomet turi bendrų bruožų.
Apie du brolius – palaidūną ir namų tarną
Jėzaus parabolės (palyginimai) apie Dievo karalystę nedvejotinai sudaro jo mokymo šerdį. Parabolė dažniausiai pasitelkia kokią nors gyvenimišką situaciją, idant paaiškintų kurį nors dvasinį dėsnį. Tiesioginis apreiškimo aiškinimas yra labiau būdingas apaštalų laiškams, o evangelijose Jėzus apie Dievą ir esminius egzistencinius klausimus kalba palyginimais. Matas ir Morkus net teigia, kad be palyginimų Jėzus apskritai nekalbėdavo, nors iš tikrųjų jo skelbime esama ir tiesioginių pamokymų.
Tai buvo bičiulis Samas, dirbantis tyrimų skyriuje. Na, „bičiulis“ gal ir ne visai tikslus žodis. Dabar bičiulių niekas neturi, turi darbo ir kovos draugus, bet kai kurių draugų draugija vis dėlto mielesnė negu kitų. George Orwell, 1984-ieji
Dvejojančio Tomo tikėjimas
Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą.
Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?