Mėnesio archyvas: gegužės 2016

Č. H. Sperdženas. Kam skaičiuoti priešus?

Kasdieniai skaitiniai. Gegužės 24 d.

Vienu metu turėjau įprotį kasdien skaityti Čarlzo Hadano Sperdženo (Charles Haddon Spurgeon), bene vieno įtakingiausių XIX a. pamokslininkų Anglijoje, kiekvienai metų dienai skirtas inspiracines refleksijas. Iš tiesų šis neretai vadintas “pamokslininkų kunigaikštis” biblinėse refleksijose apčiuopia aukso gijas ir taikliai perteikia savo klausytojams. Sakoma, kad jo pamokslai tiesiog apžavėdavo žmones ir dėl tos priežasties sekmadieniais Londono kavinės aptuštėdavo, nes visi skubėjo į Metropoliteno palapinę – taip vadinosi jo pastatyta bažnyčia, talpinusi iki 6000 klausytojų. Sperdženo pamokslus stenografuodavo, spausdindavo ir parduodavo už vieną pensą. Šie leidiniai iki šių dienų laikomi nepranoktu serijiniu bestseleriu.

Šiuo metu Sperdženą atsiverčiu nereguliariai, tačiau jo įžvalgos nesiliauja stebinusios. Bičiuliams siūlau jo apmąstymą, skirtą šiai, gegužės 24 d.

Skaitykite toliau

Malonė kaip nesuvokiama tiesa

Malonė yra nesuvokiama tiesa, jog Dievas yra patenkintas žmogumi, ir kad žmogus gali džiaugtis Dievu. Tik tuomet, kai malonę suvokiame kaip nesuvokiamą, ji išlieka malone. Karlas Bartas

Karlas Bartas, vienas iškiliausių XX a. teologų, sukėlė tikrą revoliuciją, parašęs komentarus laiškui Romiečiams. Panašiai kaip Augustinas ketvirtame amžiuje ir Liuteris šešioliktame, Bartas Pauliaus tekstyne aptiko, o sykiu ir pažadino naujam gyvenimui Dievo malonės sampratą. Neįtikėtina, kad krikščionybę nuo judaizmo atskyręs Dievo malonės apreiškimas Bažnyčios istorijos bėgyje tiek daug kartų buvo prarastas. Vis prireikia naujų įžvalgų senai tiesai atrasti – Dievas yra patenkintas žmogumi ir todėl žmogus gali džiaugtis Dievu. Viena iš priežasčių, kodėl malonė taip lengvai prarandama, pasak Barto, yra tai, jog ji tampa savaime suprantama. Kai pradeda atrodyti, jog tai jau įsisavinta tiesa, malonė praranda savo jėgą. O be malonės Bažnyčia, kaip Izraelio tauta, išvedama į Babilono vergiją, kur kovoje už išlikimą reikšmę turi žmogaus galios, o ne Dievo jėga.

Skaitykite toliau

Diogenas su žiburiu

Žmogaus ieškojimas

Diogenas, žinomas graikų filosofas, dieną vaikščiodavo užsidegęs žibintą ir, aplinkiniams stebintis, kalbėjo: „aš ieškau žmogaus“. Šiuo aktu išmintis atskleidė vieną esminių Dievo intencijų.

Knygų, straipsnių ir pamokslų apie Dievoiešką – žmogaus pastangas atrasti Dievą – apstu. O apie tai, kad Dievas ieško žmogaus – beveik nieko. Dievoieška apibūdinama kaip malda ir pasninkas, Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas, bažnyčios lankymas ir tarnavimas ar pan. Tačiau ką daryti, jei esi ieškomas tu? Kaip leistis Dievo surandamam? Jau vien taip formuojami klausimai skamba keistai. O ką jau kalbėti apie pačią užduotį, ji atrodo dar painesnė. Visgi pamėginkime pažvelgti į Dievo ketinimą surasti žmogų ir pasiaiškinti kas tam labiausiai trukdo.

Skaitykite toliau