Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2016

Malonė ir įstatymas

Dievo malonės apreiškimas yra išskirtinis krikščionybės ženklas. Jokioje kitoje religijoje nerasime išgelbėjimo kaip nieko nekainuojančios dovanos priėmimo. Judaizmas, be abejo, turėjo visas prielaidas suvokti Dievo malonės reikšmę, tačiau, deja, jomis nepasinaudojo. Mozei Dievas save apreiškė kaip gailestingą ir maloningą, kantrų ir kupiną gerumo bei tiesos (Iš 34, 6). Siekdamas atstatyti priešų sugriautos Jeruzalės sienas, Nehemijas apeliavo į Dievo malonę ir gailestingumą (Neh 9, 17.31). Dovydas ne sykį savo psalmingose maldose apdainavo Dievo malonės didybę (Ps 86, 15; 103, 8; 111, 4 ir kt.). Pranašas Joelis, regėdamas artėjančią nelaimę, ragino Siono miestą gręžtis į Viešpatį ir  pasitikėti jo maloningumu (Joel 2, 13). O bėgantį nuo Dievo pranašą Joną labiausiai gąsdino ne pagonių stiprybė ar užkietėjimas, bet visa apglėbianti, net ir Izraelio priešus, Dievo malonė (Jon 4, 2).

Skaitykite toliau

Ar gali pasikliauti draugais, kuriuos su tavimi sieja ne dorybė, bet sėkmė? Juk žmogų, kurį draugu padarė palaima, nelaimė pavers priešu. Nė maras nepadarys daugiau žalos nei priešas, apsimetantis draugu. Anicius Manlius Severinus Boethius

Reikia išbandymų norint pažinti save

Romėnų filosofas stoikas Lucijus Anėjus Seneka (4 m. pr. Kr. – 65 po Kr.) buvo apaštalo Pauliaus amžininkas. Nors Apaštalų darbų knygoje Lukas mums pasakoja apie Pauliaus ir kai kurių Epikūro pasekėjų bei stoikų disputą Atėnuose (Apd 17,16-20), jau Bažnyčios tėvai atkreipė dėmesį į Pauliaus ir Senekos etinių pamokymų panašumą bei tų pačių metaforų vartojimą. Nežiūrint to, kad Seneka nebuvo krikščionimi, Tertulijonas jam suteikė epitetą „dažnai vienas iš mūsų“, o Jeronimas pusantro amžiaus vėliau jį jau vadina „mūsų Seneka“.

Skaitykite toliau