Mėnesio archyvas: rugsėjo 2016

In memoriam Leonidui Donskiui

Vakar ryte perskaitęs žinelę, jog mirė Leonidas Donskis be galo nuliūdau, tikriau sakant, buvau visai išmuštas iš vėžių. Nors Leonido nepažinojau, jo straipsnius skaitydavau su dideliu malonumu. Donskio balsas viešajame diskurse skambėjo kitaip nei kiti ir giliai atliepdavo viduje. Nežinau kodėl. Greičiausiai dėl didžiulės kompetencijos, išmanymo ir sykiu (pastarąjį žodį, beje, atradau ir pamėgau per jo tekstus) jautrumo. Jo mintyse apsiskaitymas ir atjauta natūraliai papildė vienas kitą. Jokio didžiavimosi savo erudicija ir nei trupučio paniekos silpnajam. Rodos, vieninteliai pasmerkimo ir paniekinimo objektai jam buvo tik konjunktūriniai prisitaikėliai, tiek akademijoje, tiek politikoje, kuriems šilta vieta svarbesnė už tiesą. Manau, jog Donskio įtaigą nemenka dalimi lėmė būtent meilė tiesai, jos troškulys ir ieškojimas.

Skaitykite toliau

knyga-ir-vyno-taure

Diskutuojame: saikingas alkoholio vartojimas

Asta iš mūsų bičiulio rato užduoda klausimą dėl saikingo alkoholio vartojimo. Jai atrodo, kad alkoholio vartojimas apskritai nesuderinamas su krikščionišku dvasingumu ir charizmų pasireiškimu (žr. komentarą po Malonė ir charizmos). Nežinau kiek ši tema būtų aktuali Jums, tačiau pamėginkime – kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu? (Lentelėje pažymėkite Jums priimtiną atsakymą.)

Skaitykite toliau

Ne priešas mane užgaulioja –
tuomet dar galėčiau pakęsti;
ne mano nedraugas su manimi įžūliai elgiasi –
tuomet dar galėčiau nuo jo pasislėpti.
Bet tu, mano bendražygis,
mano bičiulis, mano artimas draugas!
Mes mėgavomės savo draugyste ir drauge ėjome į Dievo Namus! […]
Vakare, auštant ir vidudienį
skųsiuosi ir vaitosiu,
ir jis išgirs mano balsą.
Parves mane sveiką iš mūšių,
kuriuose kovoju su tokia daugybe priešų.
Dovydo maskilas