Visa religijos esmė yra tikėjimas, viltis ir meilė […]. Viskas įmanoma tam, kuris tiki; bet ne taip sunku bus tam, kuris viliasi; dar lengviau tam, kuris myli. Visgi lengviausia tam, kuris ištvermingai puoselėja visas tris dorybes drauge. Laurencijus, Apie Dievo artumo praktiką.
Religingumo fenomenas yra universalus, apimantis tiek aborigenų gentis, tiek civilizuotas bendruomenes, ir būdingas ne kuriai nors vienai epochai, o visoms. Švietimo epochoje paplitęs požiūris, jog, žmonijai progresuojant nuo primityvių link civilizuotų bendruomeniškumo stadijų, religingumas išnyks, nepasiteisino. Klydo ir klasikinės sekuliarizacijos teorijos, prognozavusios religijos pabaigą. XXI a. žmonės yra tokie pat religingi kaip ir I a., o religija įgauna vis naujų formų. Galime kalbėti apie religingumo raidą ir kaitą, bet ne apie jo pabaigą. Žmogus savo prigimtimi yra religingas ir toks išliks, kiek bepakistų socialinis ir kultūrinis kontekstas, kuriame jis gyvena. Ateizmas, kaip filosofinė Dievo neigimo sistema, pati neišvengia religingumo, nes konceptualizuoja religines idėjas, kurias mėgina paneigti. Gyvenime ateistas kartais gali būti prietaringesnis nei tikintysis.
Skaitykite toliau →