Mes esame jo kūryba (poema), sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto skyrė, idant juos įgyvendintume (Ef 2,10).
Pasitikdami Naujuosius, pažvelkime į ateinančius metus, kaip į Dievo poemą, jo širdyje skambančią, bet mūsų dar neišgirstą, neįgyvendintą. Dievo lūpų ištaros pilnos malonės, ir tos eilės esame mes, pasitikintys Kristumi.
Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje (Lk 2, 6-7).
Jiems ten esant… Marija ir Juozapas neketino vykti į Betliejų, bent jau ne devintą Marijos nėštumo mėnesį. Mieste, apie kurį slėpiningai kalbėjo pranašystė, jog iš jo kilsiąs Valdovas, jie atsidūrė aplinkybių verčiami, tarsi atsitiktinai, imperatoriaus įsakymu, kuriam pasipriešinti jie negalėjo. Ten nebuvo ta vieta, apie kurią jie svajojo, kur tikėjosi sūpuoti savo pirmgimį ir džiaugtis Dievo dovanotu stebuklu. Tačiau ten buvo Dievo vieta, Betliejus, Duonos namai. Vieta, kurioje Marija ir Juozapas turėjo būti. Vietos, kurioje pildosi paslaptis, žmonės nepasirenka. Ten jie tiesiog atsiduria, kaip Saulius kelyje į Damaską.
Paradoksalu, kad Jėzaus Kristaus mirtis mums yra svarbiausias jo gyvenimo epizodas. Tiesa, kad savo kryžiaus mirtimi Kristus sutaikė žmoniją su Dievu. Tačiau ir mažesni jo darbai, atlikti iki jam buvo uždėta Išganytojo karūna, erškėčių vainikas, yra ne mažiau reikšmingi. Jie taip pat atskleidžia Kristaus širdį ir padeda suprasti Dievo santykį į žmogų.
Visa religijos esmė yra tikėjimas, viltis ir meilė […]. Viskas įmanoma tam, kuris tiki; bet ne taip sunku bus tam, kuris viliasi; dar lengviau tam, kuris myli. Visgi lengviausia tam, kuris ištvermingai puoselėja visas tris dorybes drauge. Laurencijus, Apie Dievo artumo praktiką.
Religingumo fenomenas yra universalus, apimantis tiek aborigenų gentis, tiek civilizuotas bendruomenes, ir būdingas ne kuriai nors vienai epochai, o visoms. Švietimo epochoje paplitęs požiūris, jog, žmonijai progresuojant nuo primityvių link civilizuotų bendruomeniškumo stadijų, religingumas išnyks, nepasiteisino. Klydo ir klasikinės sekuliarizacijos teorijos, prognozavusios religijos pabaigą. XXI a. žmonės yra tokie pat religingi kaip ir I a., o religija įgauna vis naujų formų. Galime kalbėti apie religingumo raidą ir kaitą, bet ne apie jo pabaigą. Žmogus savo prigimtimi yra religingas ir toks išliks, kiek bepakistų socialinis ir kultūrinis kontekstas, kuriame jis gyvena. Ateizmas, kaip filosofinė Dievo neigimo sistema, pati neišvengia religingumo, nes konceptualizuoja religines idėjas, kurias mėgina paneigti. Gyvenime ateistas kartais gali būti prietaringesnis nei tikintysis.