Mėnesio archyvas: liepos 2019

Kad mūsų akys atsivertų

Kad mūsų akys atsivertų

PASKAITA PALANGOS BAŽNYČIOJE (VIDEO)

Vidinės žmogaus akys yra mintys. Mąstydami mes žvelgiame į pasaulį, į vieni kitus, į save ir į anapusybę. Mintimis galime peržengti regimybės ribas. Šis unikalus mentalinis gebėjimas duotas tik žmogui, joks kitas gyvūnas jo neturi. Anot Dekarto: Cogito, ergo sum – mąstau, todėl aš esu. Tačiau žmogaus mąstymas yra aptemęs. Mes turime širdies akis, tačiau esame apakę. Dvasios neregiai, kuriems būtina šauktis, kad kas nors atvertų akis.

Tik tuomet, kai visa savo esybe gręžiamės į Kristų, mus apšviečia dangiška šviesa. Dievas, kitados pasakęs: iš tamsos tešviečia šviesa – sušvinta mumyse, apšviečia mūsų protą, suteikdamas mąstymui ir gyvenimo būdui harmoniją. Šydas, gaubęs mūsų sąmonę, pakyla ir širdį pripildo Šventoji Dvasia. Savo viduje išgyvename tai, ką patyrė nuo gimimo aklas neregys. Kamantinėjamas, kaip jis praregėjo, jis atsako: Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu (Jn 9, 25).

ŽIŪRĖTI VIDEO ĮRAŠĄ
Kosminis Kristus

Dievo slėpiniai ir neaprėpiami malonės turtai

V-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Laiškas efeziečiams neprilygstamu minties gilumu yra bene pats įspūdingiausias iš visų apaštalo Pauliaus tekstų. Jis paryškina ir paties Pauliaus kaip malonės prievaizdo, Dievo slėpinių ūkvedžio portretą. Laiško tematiką natūraliai galime suskirstyti į dvi dalis. Pirmoje atskleidžiama kosminio Kristaus, kuriame sutelkta visata, didybė, o antroje – įstabi krikščionių savastis. Pastarajai skiriama tikrai daug dėmesio: tikintys Kristų yra Dievo įsūniai ir Dievo namiškiai, nebesvetimi, paženklinti Šventosios Dvasios antspaudu, išgelbėti, prikelti iš dvasinės mirties ir pasodinti dangaus aukštybėse. Paulius poetiškai apibūdina krikščionis kaip Dievo kūrybą – naujos kūrinijos dalį, kuriai tenka šlovinga malonė Mylimajame pažinti Dievo meilės gelmes, gyventi meile ir suaugti į Kristaus pilnatvės brandos amžių.

ŽIŪRĖTI VIDEO ĮRAŠĄ