Adventas kaip vagis naktį

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku pavadinimu (adventus – atėjimas, atvykimas), o kitą – graikišku (παρουσία), reiškiančiu taip pat atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas. Advente Kristus – kūdikėlis, o Paruzijoje – regimosios ir neregimosios visatų valdovas. Pirmas atėjimas – kaip žmogus, antras – kaip Dievo. Pradžioje –pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antra kartą – teisti ir valdyti. Visgi Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Įsidėmėkite: jei šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, budėtų ir neleistų jam įsilaužti į savo namus. Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nesitikėsite (Lk 12, 39-40).

O Viešpaties diena ateis kaip vagis naktį. Tada dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sutirps karštyje, ir žemė su savo kūriniais sudegs (2 Pt 3, 10).

Štai Aš ateinu kaip vagis. Palaimintas, kas budi ir saugo savo drabužius, kad netektų vaikščioti nuogam ir jie nematytų jo gėdos! (Apr 3, 3; 16, 15)

Šventojo Rašto autoriai pasirenka labai netikėtą ir sykiu tikrai iškalbingą metaforą, apibūdinančią Viešpaties atėjimą. Vagystę! Dievas tikrai ne vagis, tačiau jo atėjimas – netikėtas, kaip vagies naktį.

Vagies niekas nelaukia, tuo jis ir pasinaudoja. Kas buvo apvogtas, žino tą bjaurų jausmą, netekus brangaus daikto. Visos citatos apie Viešpaties pasirodymą, tvirtina tą patį – Paruzija bus nelaukta ir netikėta.Tačiau taip pat ir Adventas, atėjęs naktį, buvo visai nelauktas ir nuostabą kėlęs Betliejaus stebuklas, vieniems atnešęs ramybę ir džiaugsmą, kitiems – nerimą ir baimę. Kaip buvo anuomet Izraelyje, taip bus ir tądien, kai Jėzus sugrįš. Iš tiesų šį kaip buvo… taip bus ir tada posakį savo pamokymuose vartoja pats Jėzus:

Kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė iki tos dienos, kurią Nojus įžengė į laivą,  nieko nenumanydami, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė; taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus (Mt 24,37-39).

Žmonių yda ne tame, kad jie valgė, gėrė, tuokėsi ir tuokė,bet tame, kad jie nieko nenumanė. Neišmanė apie tvano atėjimą, buvo netikėtai užklupti ir pražuvo. Galbūt Nojus,panašiai kaip Lotas, mėgino įtikinti ir kitus gelbėtis, tačiau jiems žinia apie Atėjimą kėlė tik pašaipą (Pr 19, 14). Kaip ten bebūtų, Senajame Testamente Adventas arba Viešpaties diena įgavo rūsčios teismo dienos, kurią žūsta visi nedorėliai, o ne Gerosios naujienos, skelbiančios išgelbėjimą, reikšmę (pvz. Iz 13, 6.9; Ez 30, 3; Am 5, 20). Todėl angelo žinia apie didelį džiaugsmą visai tautai, ramybę bei Dievo palankumą žemės gyventojams yra tokia netikėta ir nuostabi.

Nukeliaukime mintimis maždaug du tūkstančius metų atgal į Jeruzalę, kur po ilgos kelionės per dykumą atvyko išminčiai iš Rytų su klausimu:

„Kur yra gimęs žydų karalius? Mes matėme Jo žvaigždę Rytuose ir atvykome pagarbinti Jį“.  Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o su juo ir visa Jeruzalė. Jis sukvietė visus tautos aukštuosius kunigus bei Rašto žinovus ir teiravosi, kur turėjęs gimti Kristus (Mt 2, 1-4).

Šiaip jau Jeruzalė turėjo laukti Mesijo gimimo, o ne tyrinėtojai iš Rytų. Dar labiau stebino jų pasirengimas šį žadėtąjį karalių priimti kaip savo valdovą, pagarbinti ir apdovanoti. Jeruzalė kietai miegojo, o pažadinta sunerimo. Vagis atėjo ir apvogė į akį dedantį miestą. Jeruzalė naktį budėjusiems piemenims paskelbtos žinios negalėjo išgirsti. O kai išgirdo, sunerimo. Erodas nedelsdamas apsisprendė susidoroti su nauju pretendentu į jo sostą. Juk žydų karaliaus titulą, jis buvo įgijęs po daugybės pastangų iš Julijaus Cezario įpėdinio Oktaviano Augusto ir Marko Antonijaus. Ir lengvai perleisti šios garbės kitam jis neketino. Erodas buvo ne vien garbėtroška, bet ir veidmainis. Išminčiams jis pasakė, jog, kai tik pastarieji sužinos, kur gimęs karalius gyvena, ir jis ateisiąs jo pagarbinti. Bet iš tiesų, kaip pasakoja Matas, jis išžudė Betliejuje ir jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius(Mt 2, 16).

Adventas, Atėjimas sykiu yra Atidengimas ir Apreiškimas. Įdienos šviesą iškeliami slaptos intencijos ir darbai. Kūdikėlis Betliejaus ėdžiose parodė, kad karalius nuogas. Be to labai žiaurus ir piktas. Nors tautai mėgino pasirodyti esąs dievotas – rekonstravo Jeruzalės šventyklą, kuri, pasak Juozapo Flavijaus, buvo didžiausias statybos projektas visoje Romos imperijoje pirmame amžiuje. Žmonių rankomis statyti šventyklą yra viena, o būti gyvuoju akmeniu Viešpaties ranka statomoje šventykloje yra visai kas kita. Žemiškasis žydų karalius nežinojo ir netikėjo, kad Dievas,pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats,negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų (Apd 17, 24-25). Įmanoma Dievo vardu įgyvendinti savo ambicijas, tačiau neįmanoma taip jo pagarbinti. Galima laimėti visą pasaulį, tačiau pakenkti savo sielai, statyti šventyklas, bet pramiegoti Viešpaties atėjimą.

Kaip nepramiegoti Advento?

Regis, vienintelis būdas išvengti vagystės – budėti. Sakytume,kad reikia tvirtai užsirakinti ir įdiegti išmanią signalizaciją…, bet bibliniais laikais budėjimas (tikriausiai apsiginklavus) buvo ta priemonė, kaip apsisaugoti nuo vagių. Advento metu, kai Dovydo mieste gimė Gelbėtojas, piemenys, budėdami naktį, saugojo savo bandą(Lk 2, 8). Taigi tiems, kurie nemiegojo, ir buvo apreikštas Kristaus atėjimas. Budinčius ganytojus regime ne tik Betliejaus laukuose, bet ir Jeruzalės šventykloje.Tačiau jie ne iš kunigų ir ne iš levitų tarpo. Evangelistas Lukas pamini du – Simeoną ir pranašę Oną.

Aštuntą dieną po Jėzaus gimimo jo motina ir Juozapas atnešė jįį Šventyklą apipjaustyti. Štai tuomet prie jų priėjo Dievo pasiuntinys Simeonas ir pranašė Ona. Simeonas neturėjo jokio Šventyklos titulo. Štai kaip Lukas jį pristato: Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo (Lk 2, 25). Simeonas buvo tiesiog žmogus. Žmogus,pilnas Šventosios Dvasios. Tai ir yra esminė jo portreto detalė. Taip pat svarbiausia kiekvieno tikinčiojo charakteristikos bruožas. Nesvarbu, kas esame pagal kūną.Kaip žmonės, kokią rolę beatliktume šeimoje, bendruomenėje ar valstybėje, mes visi esame nuodėmingi. Ir tik Šventosios Dvasios dėka buvome nuplauti, pašventinti ir išteisinti (1Kor 6, 11). Simeonui Šventoji Dvasia apreiškė artėjantį Adventą ir paragino nueiti į Šventyklą (Lk 2, 25-27). Šventoji Dvasia atvėrė jo širdies akis, nestik taip galima išvysti išgelbėjimą, kurį Dievas dovanoja per Jėzų Kristų netik Izraeliui, bet visam pasauliui. Vaikelyje Jėzuje mūsų visų išgelbėjimą regėjo ir pranašė Ona, kuri dėkojo Dievui ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo (Lk 2, 38).

Šventoji Dvasia ir šiandien kalba, skatina, apreiškia ir neleidžia užmigti. Tik būdami kupini Dievo Dvasios nepasiklysime naktyje,nepramiegosime Viešpaties atėjimo. Turime siekti Šventosios Dvasios pripildymo,atpažinti pilnus Šventosios Dvasios žmones ir būti dėmesingi tam, ką jie sako. Dvasios įkvėpta išgelbėjimo žinia yra mūsų dvasinės kovos kalavijas ir šalmas.

Šiandien Lietuvoje tamsu. Kupiškio rajone sakoma, „rūsta irapsiniaukusi kaip Advento diena“. Tokia šiandien Lietuva. Mažai išmanymo ir daug nedorų darbų. Valstybė vykdo brangiai susikurtas programas, o vaikai atplėšiami nuo tėvų, regis, 600 per mėnesį. Ar tai nepanašu į adventinį Mato naratyvą? Ramoje pasigirdo šauksmas, raudos, aimanos ir garsios dejonės: tai Rachelė rauda savo vaikų; ir niekas jos nepaguos, nes jų nebėra (Mt 2, 18).Taip, šeimose pasitaiko ir tikro smurto, tačiau tai pavieniai atvejai. Man rodos, jog didžioji dauguma tėvų ne tokie. Galbūt gimdytojai ir netobulai drausmina savo atžalas, tačiau, kas įrodė, kad valstybės paskirti globėjai tai daro geriau už juos? Vieni auklėja iš meilės, o kiti – už pinigus. Kodėl mėginama įtikinti, kad už svetimą vaiką galima išugdyti geriau nei savąjį? O visokiausių tėvystės ir pagalbos šeimai kursų mokytojai, ar ne iš to paties kultūrinio molio nulipdyti? Ar smurto šeimose problemai spręsti reikia papildomų lėšų,kaip teigiama, ar išminties? Manding, pastarosios. Bet dar daugiau meilės. Tik meilė padeda žmogui atsiskleisti, bręsti ir tapti visaverte asmenybe. O meilės nei dėstytojai, nei priverstiniai studentai kursuose neįgys. Jos šaltinis –Dievas. Todėl melskime meilės ir savitvardos šeimoms, tik nesiduokime apmulkinami naujų ideologijų, peršančių iškreiptą prigimties ir gyvenimo paveikslą.

Publikuota bernardinai.lt

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.