Apie du brolius – palaidūną ir namų tarną

Jėzaus parabolės (palyginimai) apie Dievo karalystę nedvejotinai sudaro jo mokymo šerdį. Parabolė dažniausiai pasitelkia kokią nors gyvenimišką situaciją, idant paaiškintų kurį nors dvasinį dėsnį. Tiesioginis apreiškimo aiškinimas yra labiau būdingas apaštalų laiškams, o evangelijose Jėzus apie Dievą ir esminius egzistencinius klausimus kalba palyginimais. Matas ir Morkus net teigia, kad be palyginimų Jėzus apskritai nekalbėdavo, nors iš tikrųjų jo skelbime esama ir tiesioginių pamokymų.

Parabolių prasmė dažniausiai likdavo paslėpta klausytojui ir tik artimiausieji mokiniai turėjo privilegiją ją išsiaiškinti: „kai pasilikdavo vienas su savo mokiniais, viską jiems išaiškindavo“ (Mk 4,34). Kadangi evangelijų autoriai pateikia labai nedaug parabolių su išaiškinimais, per visą krikščionybės istoriją tęsiasi ieškojimai ir polemika apie tai, ką reiškia vienas ar kitas Jėzaus palyginimas. Einant laikui, kinta aiškinimo (egzegetiniai) metodai ir Jėzaus palyginimai įgauna vis naujų prasminių atspalvių. Bažnyčios tėvų periodu vyravo alegoriniai aiškinimai, o pradedant Reformacija palaipsniui vystosi ir įsigali istorinė kritinė egzegezė. Tačiau ir ji nuolat save pačią koreguoja ir taiso.

Tokiu būdu prieš du tūkstantmečius nuskambėjusios Jėzaus parabolės išlieka mįslėmis, kurios įmintos tik iš dalies. Be to, kiekvienas, įdėjęs savo dalį, pabrėžia vis kitą aspektą. Šios įžvalgos nebūtinai prieštarauja viena kitai, suteikdamos Jėzaus pamokymui daugybę sluoksnių. Kadangi palyginimas turi daugiau nei vieną matmenį, visuomet išlieka tikimybė atrasti naujų prasminių lygmenų. Tuo Jėzaus mokymas ir yra įstabus – jis nesileidžia būti pasisavintas vieno aiškintojo, vienos konfesijos, ar vienos kartos. Tad su tiesa prasilenkia tie, kurie tariasi įminę visą apreiškimo slėpinį ir turį visus atsakymus. Kristaus Evangelija išreiškia Dievo slėpiningumą šiame pasaulyje, o tikintys ja išlieka tiesos ieškotojais, kuriuos nuolatos lydi naujų atradimų džiaugsmas.

Ryškus Romos katalikų teologas Jozefas Ratzingeris (Joseph Ratzinger), plačiau žinomas kaip popiežius Benediktas XVI, knygoje Jėzus iš Nazareto be kita ko aptaria Jėzaus palyginimų esmę ir tikslus. Šioje studijoje jis išskiria tris „didžiuosius Luko evangelijos palyginimus-pasakojimus“. Į vieną iš jų, palyginimą apie du brolius, norėtųsi atkreipti dėmesį. Labiau žinomas Sūnaus palaidūno pavadinimu, šis palyginimas iš tiesų yra vienas gražiausių ir giliausiai paliečiančių Evangelijos pasakojimų.

Jis kalbėjo toliau: “Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią palikimo dalį’. Tėvas padalijo sūnums turtą. Praėjus kelioms dienoms, jaunesnysis sūnus, pasiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį. Ten, palaidai gyvendamas, iššvaistė savo turtą. Kai viską išleido, toje šalyje kilo didelis badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada apsistojo pas vieną tos šalies gyventoją. Tas jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankštimis, kurias ėdė kiaulės, bet ir tų niekas jam neduodavo. Tada susiprotėjęs jis tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau.  Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Jam dar toli esant, tėvas jį pamatė ir, apimtas gailesčio, pribėgo, puolė ant kaklo ir meiliai pabučiavo. O sūnus jam tarė: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau, nebesu vertas vadintis tavo sūnumi’. Bet tėvas įsakė savo tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!  Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Valgysim ir linksminsimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis. O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Kai grįždamas prisiartino prie namų, išgirdo muziką ir šokius. Pasišaukęs vieną iš tarnų, jis paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas papjovė nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti vidun. Tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. O jis atsakė tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nedavei nė ožiuko pasilinksminti su draugais.  Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavo turtą su kekšėmis, tu tuojau papjovei jam nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Sūnau, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo džiaugtis ir linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado!’ ” (Lk 15, 11-32)

Pagrindiniai parabolės veikėjai yra trys – gerasis tėvas, sūnus palaidūnas ir jo vyresnysis brolis, tarnavęs tėvo namuose. Šia parabole, drauge su kitomis dviem, einančiomis prieš ją, Jėzus atsako į fariziejų ir Rašto aiškintojų priekaištavimą, esą jis „priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Nėra dvejonių, jog atsakyme nusidėjėlius įkūnija sūnus palaidūnas, o fariziejus ir Rašto aiškintojus – tėvo namuose tarnaujantis sūnus. Reikšmingas yra Ratzingerio pastebėjimas, kad „dviejų brolių tematika tęsiasi per visą Senąjį Testamentą; prasidėjusi Kainu ir Abeliu, per Izmaelį bei Izaoką jį rutuliojasi iki Ezavo bei Jokūbo ir dar kartą kitaip atsispindi vienuolikos sūnų elgesyje su Juozapu.“ Jėzus iš tiesų tęsia šį biblinį dviejų brolių motyvą, suteikdamas jam naujų reikšminių atspalvių. Paminėtinas ir dar vienas Jėzaus palyginimas, tik jau iš Mato evangelijos, apie du brolius, įkūnijančius tas pačias dvi žmonių grupes, kurių vienas iš pradžių atmeta tėvo prašymą padirbėti vynuogyne, bet vėliau persigalvoja, o kitas skambiai vadindamas tėvą „viešpačiu“ atsiliepia, jog einąs, tačiau taip ir nenueina (Mt 21,28-32).

Jaunėlio siekis išmėginti jėgas gyvenant nepriklausomam nuo tėvo baigiasi priešingai – vergyste nepažįstamajam svetimoje šalyje. Nesunku šiuose dviejuose poliuose, tėvo namuose ir svetimoje žemėje, įžvelgti du gyvenimo būdus – su Dievu ir be jo.  Ratzingeris taikliai pastebi, jog sūnus palaidūnas „tiesiog trokšta tik mėgautis, išsemti gyvenimą iki kraštutinės ribos, gyventi, jo manymu, „pilnatviškai“. Jis nenori paklusti jokiam įsakymui, jokiai valdžiai: jis ieško radikalios laisvės; jis nori gyventi vien savimi, nepavaldus jokiam kitam reikalavimui. Jis mėgaujasi gyvenimu, jaučiasi visiškai autonomiškas.“ Tačiau žmogus negali būti kaip Dievas – nuo nieko nepriklausomas. Palikus vieną priklausomybės šaltinį ir senkant jo resursams, atsiranda kitas. Idealistinės jaunatviškos svajos tirpsta drauge su tuštėjančiomis kišenėmis ir galiausiai šis sūnus tampa negailestingo šeimininko kiauliaganiu, bemintančiu kiaulių pašaru. Tai pats niūriausias scenarijus, kokį gali įsivaizduoti žydas, kuriam kiaulė yra nešvarus gyvulys.

Egzistencine prasme svetimoje šalyje sūnus yra svetimas tiek tėvui, tiek jo namams, tiek tos šalies gyventojams. Galiausiai jis supranta, jog tapo svetimas ir sau. Sūnaus troškimas grįžti pas tėvą gimsta dugne, pačioje tamsiausioje ir nemaloniausioje vietoje. Jo atsivertimą suponuoja savo tapatumo suvokimas – jis turi tėvą, yra jo sūnus ir jo vieta tėvo namuose. Pasakojimo pradžioje reikalavęs savo dalies, dabar jaunėlis sau jau nieko nereikalaus, prašysis priimamas tik samdiniu. „Juk viena diena Tavo kiemuose yra vertesnė už tūkstantį kitur; geriau būti durininku Dievo namuose, negu gyventi nusidėjėlių palapinėse“ (Ps 84,10).

Tikriausiai neįmanoma aiškiau nutapyti gerojo tėvo paveikslo, nei tai daro Jėzus šiame pasakojime. Tėvas pamato savo sūnų „iš tolo“. Apimtas gailesčio, jis bėga pas grįžtantįjį, meiliai bučiuoja, neleidžia užbaigti savo išpažinties ir skelbia apie didelį pokylį jo sugrįžimo proga. Vietoj priekaištų, pykčio ir bausmės namo grįžęs suaugęs vaikas susilaukia tėvo atleidimo, meilės ir visus lūkesčius pranokstančio dosnumo. Tarp žemiškųjų tėvų tokį sunku būtų atrasti, tačiau šis ir nėra žemiškasis, jis įkūnija dangiškąjį Tėvą, kurio širdis neišmatuojamai didesnė. Beje, sūnui tai nėra pigi malonė, nes jis turėjo nukeliauti ilgą skausmingą kelią per dykumas, kol sugrįžo namo.

Vyresnysis sūnus apie sugrįžimą irgi sužino per atstumą, ne pamatęs brolį, o girdėdamas „muziką ir šokius“. Ratzingeriui, mano manymu, pavyko labai taikliai apibūdinti vyresniojo sūnaus reakciją, tad jam šioje vietoje leisiu kalbėti pačiam:

Dabar akiratyje pasirodo vyresnysis brolis. Jis grįžta namo iš lauko darbų, išgirsta namuose švenčiant, sužino priežastį ir supyksta. Jis tiesiog negali susitaikstyti su mintimi, kad šiam plevėsai, su kekšėmis iššvaisčiusiam visą savo turtą – tėvo gėrybes, be išbandymo laikotarpio, be atgailos meto iškart dovanojama prašmatnumu švytinti šventė. Tai prieštarauja jo teisingumo supratimui: dirbant prabėgęs jo gyvenimas atrodo nesvarbus, palyginti su purvina kito praeitimi. Jame sukyla kartėlis: „Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekad tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais“ (Lk 15, 29). Tėvas eina jo pasitikti ir gražiai vadina jį vidun. Vyresnysis brolis nieko nežino apie kito vidines permainas ir klajones, apie kelią į didelį tolį, apie jo nuosmukį ir savęs suradimą iš naujo. Jis mato tik neteisybę. Čia, matyt, prasiveržia, kad ir jis tylomis bus svajojęs apie beribę laisvę, kad jam viduje apkartęs jo klusnumas ir kad jis nieko nenutuokia apie buvimo namuose, apie jo kaip sūnaus turimos tikrosios laisvės malonę. […]

[…] kartėlis dėl Dievo gerumo išduoda vidinį kartėlį dėl parodyto klusnumo, išryškinantį šio klusnumo ribas; viduje, matyt, irgi buvo trokštama iškeliauti į didžiąją laisvę. Tylomis pavydima to, ką gali sau leisti kitas. Nepatirta klajonių, apvaliusių jaunesnįjį brolį ir leidusių jam pažinti, kas yra laisvė, ką reiškia būti sūnumi. Laisvė, tiesą sakant, tebejaučiama kaip vergystės jungas ir dar nesubręsta iki tikrosios sūniškos būties. Jų [pamaldžiųjų, kuriuos palyginime įkūnija vyresnysis sūnus] irgi dar tebelaukia kelias; jį galima atrasti tiesiog paklausius Dievo, priėmus Jo šventę kaip savo.

Vieno sūnaus sugrįžimas namo atskleidžia kito nutolimą nuo tėvo. Nežiūrint to, kad jis gyvena tėvo namuose, pasirodo, paties tėvo nepažįsta. Šioje istorijoje yra tik vienas priekaištautojas -namuose tarnavęs sūnus. Tėvo gerumas ir gailestingumas jam yra suklupimo akmuo. Jeigu jis būtų tėvas, elgtųsi kitaip. Dabar jau abu, tėvas ir jo brolis (kurio, beje, jis taip nevadina) yra neteisūs ir verti pasmerkimo. Vyresnysis sūnus įkūnija religingumą, kuris remiasi Įstatymo raide – „niekad tavo įsakymo neperžengiau,“ – o ne Tėvo širdimi. Pierre‘as Grelot, kuriuo nemažai remiasi Ratzingeris, gilindamasis į šios parabolės prasmę, teigia, jog Jėzus čia kalba apie ypatingą grėsmę, kylančią pamaldiesiems, kuriems Dievas pirmiausia yra Įstatymas. Jų bėda tame, kad „jie nenori nusigręžti nuo Dievo kaip Įstatymo“ ir „atsiversti į didesnį Dievą, meilės Dievą.“

Be abejonės, pasakojimas apie du sūnus ir jų gerąjį tėvą turi kur kas daugiau iškalbingų detalių, o drauge ir prasminių matmenų, negu čia pavyko paliesti. Jaunėlyje pagrįstai galima būtų regėti pagonių tautas, o vyresniajame – žydus. Įsivedant Pauliaus teologines perspektyvas, sugrįžtantį palaidūną galėtume traktuoti kaip senąjį Adomą, kurį Dievas Kristuje vėl priima į savuosius namus. Juolab, kad „geriausias drabužis“, kuriuo tėvas įsako aprengti savo sūnų, graikų kalboje reiškia „pirmąjį drabužį“. Graikišku tekstu besiremianti egzegezė atveria tikrai daugybę paslėptų turtų, kuriuos vertimai neretai palaidoja. Štai lietuviškame Č. Kavaliausko vertime sūnus palaidūnas tolimoje šalyje „susimąsto“, o graikiškame originale „sugrįžta į / atranda save“.

Apibendrinant, remdamasis tiek Bažnyčios tėvų įžvalgomis, tiek šiuolaikinių biblistų egzegeze, Ratzingeris padeda pajusti palyginimo apie du brolius gelmes, o sykiu patirti Kristaus meilę, pranokstančią pažinimą, ir sielą praplėsti Dievo pilnatve.

6 komentarai apie “Apie du brolius – palaidūną ir namų tarną

  1. Asta

    Dar vienas mano komentaras, šį kartą apie jaunėlį.
    Jaunėlio gyvenimas svetimoje žemėje paskojime išskiriamas į dvi dalis. Pirmoji, tai palaidas gyvenimas būnant tarsi pats sau šeimininku, ir antroji – tarnavimas svetimšaliui, kurį autorius dar įvardina kaip „negailestingą šeimininką“. Manau išskirta ne šiaip sau, ir tarnavimą svetimšaliui šeimininkui norėčiau privesti prie to, kas kalbama Pirmame Dievo įsakyme „Neturėk kitų Dievų […]“. Įvairi okultinė praktika kaip sąmoningas pasirinkimas (savo noru ar dėl aplinkybių) ir yra žemiausias nuopolis Dievo akyse. Taip ir jaunėliui žemiau ktisti nebebuvo kur, tarnavimas svetimam šeimininkui, tai priešingas polius Tėvo namams. Tą susivokęs jaunėlis save įvardina Tėvui kaip nevertą sūnaus vardo: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi“. Ar išėjimas pasivaikščioti iš namų, ar Tėvo turtų nebranginimas, ar su kekšėmis pabendravimas gali būti įvardintas kaip „nusidėjimas dangui“? Ar tai būtent susidėjimas su „šeimininku“? Nusidėjimas Tėvui tai visais atvejais. Kaip autorius rašo, jaunėlis suvokia savo tapatumą kaip sūnaus, dėl to suvokia ir savo nuodėmę (elgesį neatitinkantį tapatumui, nevertą sūnaus vardo).

    Bet Jėsaus pasakojimo mintis fariziejams kurie nemyli savo brolio, – kad Tėvas atleidžia net ir tokiems nusidėjėliams kaip jaunėlis, ir kad visi vienodai verti prašyti ir gauti atleidimą.

  2. Asta

    Ačiū, Giedriau, aš irgi manau lygiai taip pat, ir kad būtent šito vienintelio dalyko nesuvokimas trukdė vyrenėliui mylėti savo brolį. Ir manau, jeigu jis būtų bolį mylėjęs, tai nebūtų kilę ir visų ar bent dalies kitų problemų (supykimo, įsižeidimo, priekaištų Tėvui, pavydo dėl puotos ir kt.).
    Ir aš visgi nenorėčiau manyti, kad vyresnėlis pavydėjo jaunėliui laisvo gyveninimo už namų ribų, tai jau būtų pernelyg didelis nebrandumas ir nėra to matoma tiesiogiai iš Evangelijos teksto. Net ir J. Ratzingeris tuo nėra įsitikinęs, jeigu teisingai supratau jo tekstą.

  3. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Manau, kad štai dėl ko:‎
    Jėzus jam atsakė: „Kodėl vadini mane geru? Nė vieno nėra gero, tik vienas Dievas […] nes visi ‎nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai Jo malone dėl atpirkimo, kuris yra Jėzuje ‎Kristuje“ (Lk 18,19; Rom 3,23-24).‎

  4. Asta

    Straipsnis yra gražus ir daug visko ko reikia.
    Pasakojimų apie brolius Biblijoje išties yra ne vienas ir juose įprastai sugrętinami broliai kur vienas iš jų būna geras, kitas blogas. Šiuo atveju sugretinami blogas brolis su blogu, ir vienas blogas, čia straipsnyje išanalizuotos visos jo blogybės, ir kitas lygiai taip pat blogas, tik jo kitos blogybės. Klausimas – ką Jėzus norėjo tuo pasakyti, sugretindamas blogą su blogu? Kitaip sakant, kodėl Jėzus pasirinko būtent taip?

  5. Asta

    Ratzingeris citata: „jam viduje apkartęs jo klusnumas ir kad jis nieko nenutuokia apie buvimo namuose, apie jo kaip sūnaus turimos tikrosios laisvės malonę“

    Ratzingeris citata: „Laisvė, tiesą sakant, tebejaučiama kaip vergystės jungas ir dar nesubręsta iki tikrosios sūniškos būties“

    Giedrius citata : Ratzingeris, gilindamasis į šios parabolės prasmę, teigia, jog Jėzus čia kalba apie ypatingą grėsmę, kylančią pamaldiesiems, kuriems Dievas pirmiausia yra Įstatymas. Jų bėda tame, kad „jie nenori nusigręžti nuo Dievo kaip Įstatymo“ ir „atsiversti į didesnį Dievą, meilės Dievą.“

    Apjungiant, nenorėjimas nusigręžti nuo Dievo kaip įstatymo, nors ir apkartęs klusnumas, bei negalėjimas subręsti iki tikrosios sūniškos buties kyla dėl to, kad nieko NENUTUOKIA apie buvimo namuose turimos tikrosios laisvės malonę.

    Kad sūnus esantis namuose bei daug plušantis nieko nenutuokia, Popiežius Pranciškus irgi tai gerai mato ir duoda atsakymą ką reikia daryti. Girdėjau per TV, tai tiksliai pacituoti negaliu, esmė tokia: Bažnyčios yra pernelyg įsitraukusios į socialinę veiklą ir tampa savo šios veiklos įkaitėmis, o tikėjimo klausimai nueina į antrą planą. Popiežius ragina bažnyčias pirmiausia daugiau dėmesio skirti tikėjimo klausimams negu visam kitam.

  6. Mindaugas M.

    „pirmąjį drabužį“, „sugrįžta į save“… Stebina tos savęs atradimo prasmės Evangelijoje. Vienoje paskaitoje girdėjau, kad graikų kalboje prigimtis negali būti sugedusi, nes prigimtis – pirminis būvis (kažkaip taip).

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.