Dvasios dovanos

Ar Dvasios dovanos paliovė?‎

XX a. pradžioje prasidėjęs dvasinis prabudimas, kurio akcentu tapo Dvasios dovanos, o ypač kitų kalbų dovana, padarė labai didelę įtaką modernios krikščionybės raidai. Jo pasėkoje gimė sekmininkų judėjimas, žaibiškai paplitęs visame pasaulyje ir išaugęs į bene sparčiausiai per XX a. augusią denominaciją, – Dievo asamblėjas bei kitas sekmininkiškas atšakas. Paradoksalu, jog Romos katalikų bažnyčia atsivėrė šiam atsinaujinimui, pripažindama jį kaip Šventosios Dvasios įkvėptą, o evangelikų konfesijos, su retomis išimtimis, nuo jo atsiribojo.

Pamenu, kaip pirmą kartą 1990 m. nuvykęs į JAV, labai troškau pasiklausyti krikščioniškos radijo stoties. Sovietmečiu pasiklausydavau krikščionių rengiamų laidų ir pamokslų rusų kalba iš Liuksemburgo. Tačiau radijo dažnis, kuriuo 24 valandas per parą skamba Geroji naujiena, rodėsi pranoksiąs visas mano svajas. Atradęs laisvą valandėlę, viešbučio kambaryje pradėjau sukinėti stovėjusį žadintuvą, kuris drauge buvo ir radijo imtuvas, tikėdamasis aptikti „krikščionišką“ dažnį. Ilgai ieškoti nereikėjo. Tačiau žinia, kurią išgirdau, buvo toli gražu ne tokia, kokios tikėjausi. Baptistų pastorius labai emocingai ir karštai įrodinėjo, kad taip vadinamas kalbėjimas kitomis kalbomis yra šėtono ginklas, skirtas suklaidinti Dievo išrinktuosius.

Kiek pamenu, nuliūdau, tačiau nepasipiktinau. Nuo tada, kai savo tikėjimo kelio pradžioje pogrindinėje sekmininkų bažnyčioje pradėjau melstis kitomis kalbomis, niekuomet nedvejojau, kad šis antgamtinis pasireiškimas yra Dievo dovana. Buvau ne sykį tiek asmeniškai, tiek su kitais maldininkais patyręs, jog, meldžiantis kitomis kalbomis, širdis prisipildo Dievo malone, gerumu ir džiaugsmu. Nieko destruktyvaus, kaip mėgino įtikinti pamokslininko balsas, sklidęs iš žadintuvo. Dievo potyris ir malda kitomis kalbomis ne eliminavo, bet papildė vienas kitą. Pasitikėjau tuo, ką apie kitas kalbas mokė apaštalas Paulius. Pasak jo, malda ir giedojimas kitomis kalbomis yra ne kas kita, kaip dvasios malda ir giesmė (1 Kor 14, 15). Visgi tąkart, greičiausiai pirmą kartą savo dvasinėje kelionėje, susidūriau su teologine pozicija, kuri, neva remdamasi Dievo žodžiu, jį neigė.

Po daugelio metų studijuojant evangeliškoje seminarijoje ir siekiant teologijos magistro laipsnio, tai man patvirtino iškilus Naujojo Testamento profesorius. Pats užaugęs baptistų aplinkoje, jis mūsų didelei studentų auditorijai aiškino kodėl klysta taip vadinamos „paliovimo“ doktrinos adeptai. Anot jų, dvasinės dovanos liovėsi drauge su apaštališku Bažnyčios periodu. Charizmos buvo reikalingos jaunai bažnyčiai iki ji įsigalėjo, o Evangelijai paplitus po visą pasaulį, jos tapo nebereikalingos. Šią tezę paprastai mėginama pagrįsti Pauliaus žodžiais: „Baigsis pranašystės, paliaus kalbos, išnyks pažinimas,  nes mes žinome iš dalies ir mes pranašaujame iš dalies. Bet kai ateis tobulumas, tai, kas iš dalies, pasibaigs. Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, supratau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, bet tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13,8-11). Esą tuomet, kai krikščioniškas tikėjimas buvo vaikiškas, jį lydėjo ženklai ir stebuklai, išgydimai, pranašystės ir kiti Dvasios pasireiškimai, kuriuos vardina Paulius Pirmame laiške korintiečiams. O kai tikėjimas subrendo, tai, kas vaikiška, tapo paprasčiausiai nebereikalinga – pranašystės ir maldos kitomis kalbomis liovėsi. Dabar pakanka užrašyto Dievo žodžio, Biblijos, ir teisingo jo išaiškinimo, istorinių Bažnyčios išpažinimų bei konfesinių katekizmų.

Pamenu, kaip profesorius, plačiai šypsodamasis, patikino, kad toks aiškinimas yra klaidingas. Ir visų pirma todėl, kad iškraipo apaštalo Pauliaus mintis. Taip, tobulumo metas – kai charizmos paliaus, o tikėjimas, viltis ir meilė išliks – iš tiesų ateis. Bet dabar jis dar nėra atėjęs. Bažnyčia nėra subrendusi ir juo labiau tobula. Šioje vietoje Paulius turi omeny ne krikščionybės įsigalėjimą, o Jėzaus Kristaus sugrįžimą, kai regėsime jį akis į akį ir pažinsime jį, kaip patys esame pažinti (1 Kor 13,12). O iki to meto Šventoji Dvasia veikia ir dalija dovanas kaip jai patinka (1 Kor 12, 11). Tad  šiandien jos prieinamos lygiai kaip Naujojo Testamento ir ankstyvosios krikščionybės metu.

Turėjo praeiti visas dvidešimtas amžius kol autoritetingų teologų dėka, tokių kaip mano minėtas profesorius, evangelikai pradėjo švelninti savo nepakančią poziciją mokymo apie Šventosios Dvasios dovanas atžvilgiu. Atminty iškyla vienas sutiktas liuteronų pastorius, kuris troško Šventosios Dvasios dovanų. Anuomet jis tarnavo reformatų bažnyčioje ir pasikvietė mus į evangelizacinį renginį. Pirmą vakarą po pamaldų mes suklaupėme konsistorijoje maldai, prašydami Dievo suteikti jam kitų kalbų dovaną. Po maldos mes įsitraukėme į diskusiją šia tema. Mat prie mūsų prisijungė vienas konvertavęs į reformatus sekmininkas, kuris, paragavęs šiek tiek teologijos mokslų, atsižadėjo šios Dvasios dovanos, nors anksčiau pats ją praktikavo. Jis, panašiai kaip tas baptistų pastorius per radijo laidą, įtikinėjo, kad tai tik simuliakras, o ne charizma, aprašyta Naujajame Testamente. Akivaizdu, kad į priešpriešinę ugnį papuolusiam liuteronų pastoriui ramia širdimi priimti šią malonės dovaną buvo nelengva.

Ši asmeninė patirtis atspindi ir platesniame kontekste susiklosčiusią padėtį. Evangelikams, priešingai nei katalikams, misticizmas yra svetimas. Istoriškai liuteronai ir reformatai Europoje atsiribojo nuo pietizmo ir kitų evangelinių prabudimų, akcentavusių gyvą, jausmingą ir artimą ryšį su Dievu. Priešingai nei Romos katalikai, protestantai praktiškai neturi mistinės dvasingumo tradicijos. Pradedant Martynu Liuteriu, jie palaipsniui atsisakė ir alegorinio Šventojo Rašto aiškinimo, laikydami jį klaidinančiu. Šis Dievo žodžio aiškinimo metodas, plačiai naudotas Bažnyčios tėvų, šiandien evangelikų yra laikomas klasikiniu klaidingos egzegezės pavyzdžiu.

Be abejonės, alegoriškai aiškinant Šventraščio tekstus, neišvengta kraštutinumų. Tačiau manymas, jog, taip aiškindami Raštą, Bažnyčios tėvai buvo visai pametę taką, išduoda nepagrįstą pasitikėjimą savimi, o tiksliau modernybe. Juk dabartiniai hermeneutiniai metodai yra sąlygoti kultūros nemažiau nei pirmųjų krikščionių mąstytojų. Naujojo Testamento metu iš judaizmo paveldėtos midrašo ir pešero interpretacinės tradicijos turėjo įtakos tam, kaip Senąjį Testamentą interpretavo apaštalai. Evangelijai išėjus už judaizmo sienų ir išplitus helenistiniame Romos pasaulyje, teologijai vystytis padėjo graikų minties mokyklos, ypač neoplatonizmas. Tačiau ir šios dienos teologinėms įžvalgoms daro įtaką kultūra. Kodėl tuomet mes galvojame, kad Šventąjį Raštą suprantame geriau ir aiškiau nei pirmųjų amžių krikščionys? Iš savo kultūrinės terpės vertindami patristines įžvalgas kaip nieko vertas ar apskritai klaidingas, mes pasiduodame „modernybės šovinizmui“ – terminas priklauso vienam XX a. pastoracinės teologijos šulų, Thomui C. Odenui. Pasak jo, dvidešimto amžiaus teologams būdinga manyti, jog chronologiškai naujesni tiesos pažinimo būdai yra savaime pranašesni prieš visas alternatyvas, gyvavusias iki modernybės.

Būtina paminėti, jog protestantiškos teologijos raidai labai didelę įtaką padarė Apšvietos amžiaus idėjos, atmetusios bet kokį iracionalumą. Pasak Švietėjų sąjūdžio atstovų, kaip antai Voltero, Deni Didro ir kt., visa tai, ko nepajėgia paaiškinti protas, geriausiu atveju yra tik prietarai, būdingi ankstesnėms žmonijos vystymosi stadijoms. Tačiau už jų slepiasi religinis valdžios siekis, manipuliacija žmonių patiklumu ir įvairios išnaudojimo formos, o su tuo privaloma kovoti. Akivaizdu, kad ši proto revoliucija, atnešusi permainas į socialinį ir politinį gyvenimą, paveikė ir pagrindines teologines kryptis. Apsibrėžta, jog bibliniai, kaip ir bet kurie kiti senoviniai, tekstai, teisingai aiškinami gali būti tik mokslinio tyrinėjimo pagrindu. Kritinis istorinis metodas, kurį suponavo Apšvietos tikėjimas mokslo pažanga ir gebėjimu viską išaiškinti, tapo pagrindiniu, jei ne vieninteliu, patikimu Šventojo Rašto aiškinimo instrumentu. Istorijos, pasakojančios apie Jėzaus prasidėjimą iš Šventosios Dvasios, stebuklingus pagijimus, duonos padauginimą ir, aišku, prisikėlimą iš numirusiųjų, laikytinos religine primityvios sąmonės fantazija, o ne realiais istoriniais įvykiais. Pavyzdžiui, JAV Nepriklausomybės deklaracijos autorius Tomas Džefersonas žirklėmis sukarpė ir suklijavo savo Naujojo Testamento versiją, kurioje neliko nei vieno stebuklo aprašymo ir net užuominos apie Jėzaus dievystę bei prisikėlimą iš numirusiųjų. Jam Jėzus buvo tik moralės mokytojas, o svariausias tikėjimo Dievu argumentas – dorovingas gyvenimas.

Teologija protestantiškose katedrose liberalėjo ir pilnai prisitaikė prie savo laikmečio kultūrinių pokyčių. Kita vertus, Romos katalikai neigiamai žvelgė į modernybę, ką liudija I-ajame Vatikano susirinkime (1869-1870) priimti nutarimai, tarp jų ir popiežiaus neklystamumo dogma. Katalikus modernybė pasivijo tik II-ajame Vatikano susirinkime (1962-1965). Galime daryti išvadą, jog kelis šimtus metų katalikiška teologija stagnavo ir pradėjo atgyti tik XX a. dialoge su pažangia protestantiška teologija. Paveiktas Apšvietos racionalumo protestantiškas liberalizmas visai nutolo nuo mistinio dvasingumo, gyvavusio per visą krikščionybės istoriją. Šventojo Rašto kaip gyvojo Dievo žodžio, atliepiančio ir teikiančio išminties konkrečioje gyvenimo situacijoje, skaitymas ir kontempliacija nuėjo užmarštin. Lectio divina metodas, – Rašto skaitymas, apmąstymas ir malda, siekiant Dievo artumo, – užgimęs monastinėse bendruomenėse ir praktikuotas asmeniniam dvasios ugdymui ne tik vienuolių, tik šiandien kai kurių evangelikų teologų, kaip antai Eugeno Petersono, yra atrandamas kaip turtingas dvasinio gyvenimo šaltinis (kaip, beje, ir Ignaco Lojolos Dvasinės pratybos).

Tokia teologinė Vakarų bažnyčios sankloda turėtų bent iš dalies paaiškinti, kodėl Romos katalikų bažnyčia atsivėrė Šventosios Dvasios judėjimui ir jos malonės dovanas priėmė kaip tas, kurias aprašo Naujasis Testamentas, o tradicinės evangelikų konfesijos šiam judėjimui aršiai priešinosi. Nors atvira tradicinių evangelinių konfesijų konfrontacija su charizmatais į XX a. pabaigą ir silpsta, visgi charizminėms apraiškoms nėra simpatizuojama. Be abejo tokį požiūrį dažnai lemia ir pačių charizmatų fundamentalizmas, teologinis neišprusimas ir susireikšminimas. Tenka tik apgailestauti dėl charizminėse bažnyčiose vyraujančių anti-teologinių ir apskritai anti-intelektualinių nuotaikų, nors pastarųjų, tiesa, neišvengia nei viena konfesija. Tiek nepriklausomos charizminės bendruomenės, tiek Romos katalikų bažnyčioje veikiančios charizminės grupės vis dar laikomos „išsišokėliškomis“, „sektantiškomis“, „nepatogiomis“ ir pan. Šis pejoratyvinis santykis greičiausiai kyla ne vien iš teologinių supratimų, bet ir iš politinių motyvų. Siekdamos įsitvirtinti sekuliarioje visuomenėje, krikščioniškos denominacijos stengiasi atitikti racionalaus religingumo normas. O charizminė krikščionybė, pratęsianti Naujojo Testamento apaštališką ir mistinę tradiciją, jas peržengia.

Apibendrinant šį ekskursą apie charizmų sugrįžimą į Bažnyčią, reikėtų pabrėžti, jog XX a. atnešė svarbius pokyčius tiek teologijos raidoje, tiek Bažnyčios praktikoje. Pirmoje dvidešimto amžiaus pusėje protestantiškas teologijos katedras sudrebino skardus Karlo Barto balsas, o Bažnyčią – evangelistų, kalbančių kitomis kalbomis, žinia. Tiek Bartas, tiek iš Azuzos gatvės Los Andžele po visą pasaulį pasklidę misionieriai, akcentavo Šventosios Dvasios, o ne žemiškų sugebėjimų svarbą. Dialektinė Barto teologija pirmenybę grąžino Dievui, sykiu primindama žmogaus galių, tame tarpe ir mentalinių, ribas. O sekmininkų bažnyčios bei charizminiai judėjimai atvėrė protu nesuvokiamą Dievo potyrį, prieinamą kiekvienam, nepriklausomai nuo konfesinės tapatybės.

25 komentarai apie “Ar Dvasios dovanos paliovė?‎

  1. Asta

    Apaštalų darbuose radau paminėtus tris atvejus kalbėjimo kalbomis. Pirmas kartas, kaip visi žino, buvo per Sekmines Jeruzalėje. Būtent tada ir buvo visiems atskleistas ir suprastas kitų kalbų turinys: „girdime juos skelbiant didingus Dievo darbus mūsų kalbomis“ (Apd 2,11).

    Kitomis kalbomis per Šv.Dvasią kalbama būtent apie didingus Dievo darbus, dėl to pagal prasmę prie jų labai tinka šlovinimas. Taip ir įvyko Cezarėjoje: „Petrui dar tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. Jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą.“ (Apd 10,44-46).

    Trečiasis kartas Efeze: „Kai Paulius jiems uždėjo rankas, ant jų nužengė Šventoji Dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti”. Iš viso jų buvo apie dvylika vyrų.“ (Apd 19,6) Anksčiau man buvo neaišku, kodėl reikalingos dvi tarsi viena kitą dubliuojančios dovanos – kalbų ir pranašavimo? Dabar jau aišku, nes kitomis kalbomis kalbama apie didingus Dievo darbus aplamai, o pranašaujant kalbama apie konkrečius dalykus konkrečiai situacijai.

    Dėl to kalbant kalbomis reikia turėti galvoje, kad kalbate apie didingus Dievo darbus, o ne kažkokias mįslingas paslaptis apie savo poreikius, savo ar bažnyčios reikalus ar panašiai. Apie savo reikalus reikia kalbėti gimtąja kalba.

    Atsakyti
  2. Asta

    „Taip pat esu skaitęs psichologų tyrimus, pasak kurių bendruomeninis charizminis šlovinimas turi gydančio poveikio ir teigiamai veikė nemažą dalį jų tiriamų pacientų. Berods, tyrėjai tam net davė pavadinimą – Dievo garbinimo terapija.“

    Giedriau, skaitant tokius dalykus norėtųsi tikslumo: ar pacientai buvo tikintys, ar ne, ar patys dalyvavo šlovinime, ar tik klausėsi, ar šlovinimas su kalbomis, ar tik giesmės, ar paciantai su psichologinėmis problemomis, ar ir su kitomis ligomis?

    Garbinimo giesmėmis gydančiu poveikiu tikiu, ir ne tik gydančiu, bet ir sukeliančiu regėjimus, pati esu patyrusi ir vieną, ir kitą. Buvo labai akivaizdu, kai kažkuo stipriai apsinuodijau ir taip susuko, kad nepadėjo jokie mano turimi vaistai, bet padėjo giesmė, tą pat minutę pradėjo gerėti ir visiškai praėjo. Giesmę turbūt Šv.Dvasia pati parinko iš mano mokėtų, ir ji buvo žodžiais lietuviškais, ne kalbomis.

    Atsakyti
  3. Linas

    Per tą laiką, kol susiruošiau perskaityti straipsnį, komentarų skiltis tapo ne ką blogesnė už patį straipsnį 🙂
    Kadangi nemanau, kad galėčiau diskutuoti su teologijoje pasikausčiusiais komentatoriais, tai tiesiog paliudysiu, jog ir man pastaruoju laiku kyla abejonių, ar tikrai tai yra kitos kalbos, kuriomis aš visuomet maniau kalbąs. Kita vertus, prisimenus su Dievu nueitą kelią, nesinori tų kalbų taip greitai nurašyti.

    Atsakyti
  4. Asta

    Skepticizmas charizmų adresu manau yra labiau skepticizmas ne pačioms charizmoms, bet jų naudojimo praktikai. Nežinant iki galo kaip kokia charizma turi veikti, atsiranda visokių nukrypimų, ir neteisingo naudojimo.
    Kalbų dovaną net pats Paulius aiškina skirtingai:

    „Įstatyme parašyta: “Svetimomis kalbomis ir svetimųjų lūpomis Aš kalbėsiu šiai tautai, bet ir tada jie nepaklausys manęs”, – sako Viešpats. Todėl kalbos yra ženklas ne tikintiems, bet netikintiems.“ (1 Kor 14,21-22). Čia pagal Izaijo 28,11.
    Analizuojam: kas yra kalbėtojas? – Dievas; kas yra indas? – žmogus, kas yra adresatas? – netikintieji.

    Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis. ( Kor 14,2)
    Analizuojam: kalbėtojas – žmogus, adresatas – Dievas.

    Jei kalba kas kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, paeiliui, o vienas tegul aiškina. Bet jeigu nėra aiškintojo, tegul tas bažnyčioje tyli ir tekalba tik sau ir Dievui. (1 Kor 14, 27-28)
    Analizuojam: kalbėtojas – numanoma Dievas; indas – žmogus kalbėtojas ir žmogus aiškintojas, adresatas – bažnyčia. Tačiau antras sakinys: kalbėtojas – žmogus, adresatas – Dievas arba pats žmogus.

    Tai kaip reikia suprasti? Ar ši dovana priklausomai nuo aplinkybių „apsisuka“ į kitą pusę? Susikeičia vietomis kalbėtojas ir adresatas? Tik nereikia sakyti, kad tai yra „slėpinys“ ar „misterija“, nemėgstu „slėpinių“; „nieko nėra uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko paslėpta, kas nepasidarys žinoma“ paties Jėzaus žodžiai Mt 10,26.

    Atsakyti
  5. Onute

    Labas vakaras, ačiū už pagalbą Astai ir p. Giedriui. Tikrai taip, kad tą patį dvasinį potyrį išgyvenau jau atgimusi. Be įvairių kitų maldų savo gimta kalba ir šiandien savo kambarėlyje dažnai meldžiuosi ir šlovinu Viešpatį kitomis kalbomis. Juk tai statydina mūsų vidinį žmogų. Ačiū jums bičiuliai.

    Atsakyti
  6. Mindaugas M.

    Įdomus komentaras, Giedriau. Norėčiau pakalbėti ir teologiniu aspektu, bet, prisipažinsiu, nors nagrinėjamos NT temos kontekstą išmanau, aiškinti jo nedrįsčiau dėl žinių trūkumo. Gerbiu tamstos atvirai išsakytą nuostatą – “niekuomet nedvejojau, kad tai yra Dievo dovana”. Mano patirtis šioje srityje – tokios praktikos vidinis konfliktas. Atėjo didelis palengvėjimas, kai po daugelio praktikos metų melstis tapo “galima” be kitų kalbų.
    Modernybės “scientizmo” programa šiek tiek pažįstama. Bet tas pats modernizmas daro įtaką ir maldos, dirvogarbos formų preferencijom. Man modernizmo (post ar ne post ne tiek svarbu) trūkumas – inercija atmesti autoritetus, o privalumas – diskusija. Gyvenant modernybėje neišeina atmesti, ignoruoti kažkokio garsiai kalbančio balso. Mokslas toks yra. Ir krikščionybė, manau, turi ką pasakyti. Čia turbūt sutiktume.

    Atsakyti
  7. Asta

    Mindaugai, dėkui už atvirumą 🙂 . Taip sakant atvirumas už atvirumą. Mano aprašytu atveju vieną dovaną pakeitė kita dovana. Tai nėra kalbų dovanos numenkinimas, nes tada būtų tarsi „Dievas vs Jo dovana“. Čia norėta pasakyti, kad kalbomis melstis nėra privaloma, galima ir nesimelsti. Tai nėra indikatorius šventumo, ar pamaldumo. Ir niekas neturi teisės versti to daryti, ar menkinti to nedarančiojo. Taip pat, vienas žmogus gali turėti vieną ar kelias dovanas, ir nebūtinai tarp jų turi būti kalbų dovana, ypač jeigu žmogus pats nori melstis žodžiais.

    Atsakyti
  8. Asta

    Laba diena, Onute,
    Aš taip pat noriu pridėti keletą minčių. Amžius 10-11 metų tikrai yra pakankamas, kad būtų galima patirti dvasinius pasireiškimus, juos tinkamai suprasti ir vertinti. Aš pati maždaug tokiame amžiuje, gal jaunesnė, esu mačiusi regėjimą, bet labai baisų, kad negaliu viešai pasakoti. Tai, kaip viską aprašėte, leidžia daryti išvadą, kad Jūsų širdis buvo visiškai atvira Dievui ir svarbiausia be jokių slaptų savanaudiškų minčių, net ir vaikiškų. Toks širdies tyrumas leido tekėti Šv. Dvasiai. Vėlesniais laikais meldžiantis kalbomis turbūt atpažinote, kad tai buvo toks pats dvasinis potyris. Ar tai vadinti Šv.Dvasios krikštu ar kitaip, tai Jūsų lankomos bažnyčios sakramentų klausimas.

    Atsakyti
  9. Mindaugas M.

    Onutės klausimas sielovadinis. Nekvalifikuotas komentuoti 🙂
    Sveikas, Giedriau! Vikipedija šiek tiek sutaupo laiko :), tik todėl paminėjau. O ten nurodomas lingvistas(?) Samarin yra padaręs įdomią studiją (šiek tiek paskaičiau knygos ištrauką). Beje, mano teiginys platesnis – apskritai, kalba tai, ar ne kalba.
    “Angelų kalbomis” galima spekuliuoti. Maždaug – O tu esi tikras, kad tai negalėtų būti angelų kalba? Turbūt kiekvienam dvasiniam teiginiui reikia pagrindo, kažkokios analogijos, nes kitaip žmogui jis netenka jokios prasmės. Tikėti mašinaliai – islamo religija, ne krikščionybės.
    Jei nemokate kalbėti prancūziškai ar škotiškai, pabandykite atkartoti 3 kokius nors sakinius tomis kalbomis. Arba pabandykite bent suimituoti tas kalbas. Įsivaizduokim švariai rusiškai kalbantį amerikietį iš Teksaso, arba rusą – žemaitiškai. Kalbų nesuvaidinsi. Netgi žiūrint filmą, kur naudojama išgalvota kalba, žiūrovas gali jausti net režisieriaus tautybę. Panašiai su “kitom kalbom”. Pasakykit 3 tariamus sakinius, greičiausiai bet koks bendratautietis juos maždaug atkartotų. Nes “kitų kalbų” statybinė medžiaga – supaprastinti kalbėtojui žinomi garsai. Tai nieko panašaus į tai, ką mes natūraliai suvokiame kaip žmonių kalbos. Samarin’as tai vadina kalbine anomalija (pseudokalba), kuri pasižymi supaprastintu kalbėtojui žinomų garsų rinkiniu.
    Čia sutinku su Asta. “Angelų kalbos” turėtų būti paaiškinamos. Esant vienai dovanai, reiktų ir ją papildančios.
    Asta, mano patirtis panaši 🙂 Tik po truputį nustojau melstis gal 7 m. atgal. Man labai palengvėjo, kad maldos nereikia užpildyti išgalvotais garsais. Dabar to periodo šiek tiek gėdyjuosi. Bet čia tik mano subjektyvi patirtis. O bendruomeninės maldos “kalbomis”, mano nuomone, neefektyvios net psichologiškai. Ypatingai vyrai negali “multi-task’inti” – klausyti kitų beprasmių žodžių, patiems juos tarti, ir dar koncentruoti mintį. Protas streikuoja. Todėl, kaip Giedrius paminėjo, čia kalba apie privačią praktiką, arba, pasak Astos, viešą išaiškinimą (žinoma, meldžiantis po vieną).

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Onute,

      ačiū, kad pasidalinau jautriu, skaudžiu ir sykiu guodžiančiu išgyvenimu. Tai, ką papasakojai, tikrai liečia širdį. Būtent tokį Kristų ir aš pažįstu. Pačiomis sunkiausiomis valandomis, jis moka paliudyti savo ištikimybę ir meilę, žino, kaip paguosti ir suteikti viltį. Nedvejoju, kad tąsyk giesmė iš tavo dvasios ir kilo kitomis kalbomis. Vėliau, išgirdusi Evangeliją, ir jau sąmoningai pasirinkusi Jėzų savo Gelbėtoju be kliūčių leidai Šventajai Dvasiai įkvėpti tave maldoje žodžiais, kurių nesupranta protas, bet supranta širdis ir Dievas.

      Atsakyti
    2. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Mindaugai,

      manau, kažkiek suprantu tavo skepticizmą charizmų, o ypač kitų kalbų dovanos, atžvilgiu. Manau, neįsižeisi, kad pasakysiu, jog priešingai nei tu meldžiuosi kitomis kalbomis ir tikrai dėl to nesigėdiju. Gėda ir nejauku buvo pirmą kartą 1987 m. žiemą (taigi beveik prieš 30 m.), kai maldos pogrindinėje sekmininkų bažnyčioje metu aptikau, kad kalbu kitomis kalbomis – labai tyliai, kad kiti neišgirstų. Kaip ir rašau str., niekuomet nedvejojau, kad tai yra Dievo dovana, ir už ją esu Jam dėkingas. Dievo potyris ir malda kitomis kalbomis vienas kitą papildo.

      Ar tai kalba, ar ne kalba, klausi. Atsakymą pateikia Samarinas, kuriuo remiesi, ir apaštalas Paulius. Pastarąjį jau citavau, bet priminsiu – kalbėtojo niekas nesupranta (net jis pats), išskyrus maldos adresatą – Dievą. Na, o Samarino išvada: “tai prasmės neturinti, bet fonetiškai struktualizuota žmogaus ištara, kurią kalbantysis laiko kalba, bet kuri sistemiškai nėra panaši į kurią nors gyvą ar mirusią kalbą.” Mane tenkina tokia išvada, manau, tenkintų ir Paulių. Nes jis niekur nesako, kad kitų kalbų dovaną turėtų kas suprasti – jam tai yra misterija, slėpinys – būtent šį žodį jis 1 Kor 14,4 ir pavartoja. Pastebėtinas ir pats laleo vartojimas. Jis turi daugiau reikšmių nei “kalbėti”, tarp jų štai ir tokios: “plepėti, malti liežuviu, vapėti, taukšti kaip mažam vaikui ir pan.” Pats žodis ir kyla iš garsų atkartojimo – la la la leo. Paulius galėjo pavartoti lego – “sakyti, kalbėti”, bet pasirinko laleo, kuris puikiai tinka šiam slėpiniui apibūdinti.

      Audriaus paminėtos angelų kalbos greičiausiai yra Pauliaus retorinė priemonė: “jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės…” Kadangi tai misterija, slėpinys, kai kurie korintiečiai galėjo daryti tokią išvadą, jog tai angelų kalbos. Į tai Paulius atsako: “net jei tai būtų angelų kalbos, tai mažai ką pakeistų. Meilė yra tas pranašesnis kelias, juo ir reikia eiti.”

      Pabaigai pridursiu, kad spekuliuoti galima ne tik “angelų kalbomis”, bet ir moksliniais tyrimais. Postmodernybė atvėrė, kad mokslininkas nėra “neutralus”, kaip tikėta ir tvirtinta modernybėje, bet turi savo įsitikinimus, kurie daro įtaką tam, kokius faktus jis surenka, kaip interpretuoja ir pan. Bet kurie moksliniai tyrimai turi savo programą ir siekius. Antgamtinius reiškinius (tą pačią prie mirties patirtį, apie kurią esu rašęs) dabar tyrinėja ne viena mokslininkų grupė. Pavyzdžiui, buvau aptikęs studiją, kuri remdamasi tyrimais, tvirtino, kad vėžiu sergantys pacientai, už kuriuos meldžiamasi, pasveiksta dažniau. Taip pat esu skaitęs psichologų tyrimus, pasak kurių bendruomeninis charizminis šlovinimas turi gydančio poveikio ir teigiamai veikė nemažą dalį jų tiriamų pacientų. Berods, tyrėjai tam net davė pavadinimą – Dievo garbinimo terapija.

      Atsakyti
  10. Onutė R.

    Laba diena, Šį kartą nesileisiu į diskusijas, bet norėčiau išsiaiškinti vieną reiškinį savo gyvenime, juolab, kad internete aptikau analogą, kuris pasikartojo vieno pastoriaus gyvenime. Tai būtų susiję būtent su kalbų dovana
    Tuomet man buvo apie 10-11 metukų. Grįžau iš mokyklos ( o kelias buvo apie 5 kilom.) , skaitydama nuoširdų draugės laišką iš Kuomiojos. Laiškas buvo įdomus, nes buvo aprašomi įspūdžiai iš vasaros atostogų. Ėjau siauru pakelės takeliu ir buvau įsijautusi į perskaitytus įvykius. Staiga, tarsi geležinės rankos pakėlė mane už ausų , skausmingai sukant jas , buvau numesta ant žemės, kaip neapykantos objektas. Suklupusi ant takelio ir atsisukusi atgal pamačiau tolstančią jaunuolio figūra. Tai buvo vienas iš šeimos narių. Raudojau iš skausmo ir ne tik fizinio, bet ir vidinio, nes visada jaučiausi nemylima ir nereikalinga, atstumta. Pakilau ant dar labai gležnų kojų ir ėmiau karštai su riedančiomis skruostais ašaromis melstis: ” Dieve, žinau, kad tik tu gali man padėti. Matai Viešpatie, kaip nekenčia manęs mano šeima, mano visi, visi artimieji ir nėra nei vieno, kuris galėtų mane mylėti ir padėti. Žinau, kad iš jų pagalbos nesulauksiu. Dieve , labai prašau mane globoti visą mano likusį gyvenimą, o aš stengsiuosi gyventi taip, kad nepadaryčiau tau gėdos ir labai, labai stengsiuosi mokytis”. Tokia buvo malda, o iš vidaus ėmė kilti giesmė gimtąja kalba ir gražiais man nepažįstamais žodžiais ir garsais, kurie susipynė su viduje skambančia melodija, kuri virto Viešpaties šlovinimu . Neapsakoma ramybė ir džiaugsmas užliejo širdį. nepajaučiau, kaip miško takeliu giedodama pamačiau, kad jau priartėjusi prie namų. Nurimau, nustojau šlovinti, nes nenorėjau, kad pamatytų kas nors iš namiškių. Ar tai galėjo būti Šv. Dvasios krikštas? Vėliau , atgimus nebuvo jokių problemų melstis kalbomis. O Dievas patvirtino mūsų sutartį , parūpindamas pagalba per gerus žmones, sunkiais gyvenimo momentais, arba kai reikėdavo rimto ir išmintingo patarimo.Prašau paaiškinti. Ačiū jums labai.

    Atsakyti
  11. Asta

    Sveiki, Mindaugai, kartu ir Giedriau,
    Štai būtent, kitų kalbų dovana turėtų būti kartu su aiškinimo dovana, tik tada ji bus pilnavertė ir nukreipta kitų ugdymui. Dėl jos paskirties vien tik savęs ugdymui turiu didelių abejonių. Beje, koks tas savęs ugdymas, irgi labai abstraktu? Meldžiantis kalbomis meldžiasi tik dvasia, protas lieka bevaisis. Meldžiantis žodžiais, meldžiasi ir protas ir dvasia. Tai kada labiau ugdoma? Čia klausimas Pauliui.

    Anksčiau gal prieš 25 metus ir aš meldžiausi kalbomis, kol vieną dieną susiruošus melstis ir jau bepradedant staiga išgirdau Dievo balsą, tekstas buvo maždaug toks, tiksliai nepamenu : „Ar negali natūraliai pasakyti ko nori?“ Tai pakeitė mano požiūrį ne tik į „kalbas“, bet ir aplamai į maldą, į bendravimą su Dievu. Kalbomis nuo tada nesimeldžiu.

    O dėl „Angelų kalbų“, nežinau, ką Paulius turėjo galvoje, bet aš kalbėjau apie tikrus angelus, niekur Biblijoje nerašoma, kad jie būtų kalbėję nesuprantamai, kažką babaliaudami kitomis kalbomis.

    Atsakyti
  12. Mindaugas M.

    Sveiki, Neringa,
    Suprantu, kad jums asmeniškai to matyti neteko, kaip kažkas pradėjo melstis angliškai nemokėdamas šios kalbos. Toks stebuklas gali įvykti ir gal kažkas šiandien turi tokią dovaną, bet mes kalbam ne apie išskirtinius atvejus, o apie patį charizminį judėjimą su jos praktikom. Net mąstant praktiškai, kitų kalbų dovana buvo labai naudinga ankstyvąjai Bažnyčiai, nes galimybės išmokti kalbas buvo ribotos, o evangelijos žinia sparčiai plito pagonijoje. Šiandien evangelija pasiekiama dauguma kalbų, o kitų kalbų charizma pasireiškia įvairiom kitom formom. Pvz., buvo toks iškilus rusų dvasininkas Nikolajus iš Japonijos (Nicholas of Japan). Atvykęs į Japoniją jis mokėsi kalbą, studijavo kultūrą, o pirmas jo konvertitas buvo samurajus, įtikėjęs po keliolikos jo misioneriavimo metų. Galbūt tai ta pati charizma veikianti naujuosiuose amžiuose. Ir tokių pavyzdžių ne vienas.
    Asta, sveiki! Drąsios mintys 🙂 “Angelų kalbos”, manau, kalba apie kažkokių antgamtinių, neva gilesnių dvasinių pasireiškimų ieškojimą. Dvasingumas be blaivumo yra pavojingas, nes žmogus yra inertiškas padaras, linkęs į klystkelius. Bent aš apaštalo Pauliaus mokyme dvasinių dovanų klausimu randu daug blaivaus ir praktinio požiūrio. “Angelų kalbos”, mano įsivaizdavimu, turėtų būti verifikuojamos, jei bendruomenė į tą nori pasileisti mąsiškai. Ir vienas iš tokių būdų – jų aiškinimas. Jei nėra, kas aiškintų, melskitės sau, bet ne viešai. Kaip jūs manot?

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Įdomi diskusija įsirutulioja. Džiaugiuosi, kad vis daugiau bičiulių įsitraukia. Taip pat tuo, kad polemikos tonas bičiuliškas.

      Dėl mokslinių tyrimų, į kurių rezultatus Mindaugas duoda nuorodą į Vikipediją: tyrėjų tikslas nebuvo išsiaiškinti, ar tai ta pati charizma, kurią aprašo NT. Todėl prielaida, kad moksliškai įmanoma įrodyti (ar paneigti), jog šiandien milijonų praktikuojama kitų kalbų dovana yra kažkas kito nei praktikavo apaštalai ir tikintieji per visą krikščionybės istoriją, yra klaidinga. Vienintelis būdas tai pagrįsti moksliškai atsirastų išradus laiko mašiną 🙂 Tik nusiuntę tuos pačius tyrėjus į praeitį, kur jie taikytų tuos pačius metodus, galėtume pasakyti ar tai tas pats reiškinys ar kitas.

      Taip pat pastebėjau, kad Vikipedijos straipsnyje (nors Vikipedija remtis leidžiama tik mokykloje, bakalauriniame lygyje jau ne, na bet tarp bičiulių leiskime ir tokius šaltinius :)), užsimenama, jog Tertulijonas ir Iriniejus mini kitų kalbų dovanos praktikavimą. Tad sakyti, jog Bažnyčios tėvai tokios dovanos nežinojo, taip pat yra klaidinga.

      Dabar apie kitas kalbas NT. Jei esame kruopštūs NT tyrinėtojai, turime pripažinti: kitas kalbas kitų tautų žmonės suprato tik vieną sykį – per Sekmines. Visais kitais minimais atvejais kalbančiųjų niekas nesuprato. Pasak Pauliaus, kitų kalbų dovana skirta ne evangelijos skelbimui kitose tautose, t. y. misionieriškais tikslais, o asmeniniam tikinčiojo ugdymui: „Kas kalba kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; niekas jo nesupranta, nes jis dvasioje kalba paslaptis […] Kas kalba kalbomis, pats save ugdo” (1 Kor 14,2,4). Atkreipiu dėmesį: niekas jo nesupranta, jis pats save ugdo. Dėl šios priežasties Paulius ir liepia šią dovaną praktikuoti privačiai, o viešumoje melstis gimtąja kalba. Tiesa, pastarasis Pauliaus paliepimas šios dienos sekmininkams ir charizmatams atrodo nereikšmingas 🙂 Tai jau šiek tiek kita tema…

      Atsakyti
  13. Asta

    Pritariu Mindaugui, kad kitų kalbų praktika neturi tęstinumo, kitaip sakant buvo pliovus, priežastys to turbūt nežinomos. Ir kad dabartinės „kitos kalbos“ yra būtent tos ankstyesnės įrodymų nėra. Žinoma nieko blogo, jeigu dabartinės kitos kalbos yra nauja charizma.
    Mane labiausiai domina – kokia kitų kalbų praktinė nauda? Paulius menkai tepasakė. Kadangi nėra tradicijų, tai nėra ir šios dovanos pilno pažinimo. Gal ji turi eiti kartu su kita dovana? Arba kaip paruošiamoji? Giedrius rašo, kad „malda ir giedojimas kitomis kalbomis yra ne kas kita, kaip dvasios malda ir giesmė“. Sakyčiau to mažoka, nes melstis ir giedoti įmanoma ir sava kalba, kaip išmokino setafas: „Šventas, šventas, šventas, kareivijų Viešpats, žemė Jo šlovės pilna“. Štai jums ir angelų kalba. Angelai kalba suprantama kalba, tačiau jie turi didesnį Dievo pažinimą nei žmonės, dėl to jų kalbos turinys gali būti žmogui dalinai nesuprantamas.

    Atsakyti
  14. Neringa

    Gerbiamas Mindaugai.Yra buvę atveju,kaip žmogus pradėjo melstis ”kitom kalbom ”anglu kalba.Nors pats jos nemokejo!

    Atsakyti
  15. Mindaugas M.

    Sveiki, Audriau! Tik tarp kitko pridursiu, kad tikiu charizmom ir “kitom kalbom” apaštalų laikais. Tik, kaip vienas pirmųjų amžių Bažnyčios tėvų yra pasakęs, tokių dovanų šiais laikais nematome, bet matome kitokias.
    Pasak tyrinėtojų (psichologų / lingvistų / antropologų) “kitų kalbų” garsai imami iš pačiam kalbėtojui žinomų garsų ir koreliuoja su jo gimtąja kalba. Apibendrinama, kad “kitos kalbos” nėra būdingos nei esamų, nei mirusi kalbų struktūroms. Žinoma, kalbama apie žmonių kalbas. Taigi, jei tai nėra žmonių kalbos, ir interneto amžiuje nėra užfiksuoto nei vieno plačiau žinomo atvejo, kad būtų melstasi žinoma žmonių kalba, gyva ar mirusia, jei pageidaujate, galim tai vadinti “angelų kalbomis”. Beje, man būtų įdomu išgirsti bent vieną akivaizdžiai matytą atvejį iš kieno nors praktikos, kada užsienietis suprato maldos žodžius. Tad, jei tai nėra žmonių kalbos, neatrodo įtartina, kad tos angelų kalbos primityvios ir susijusios su kalbėtojo intelektiniu ir emociniu IQ? O gal sudėliojus dėlionę iš žinomų faktų, išvadas galima pasidaryti vadovaujantis blaiviu protu? Argumentas, kad “kitos kalbos” yra tos pačios kaip pirmosios Bažnyčios laikais, turi daud problemų. Pirmiausia, ši praktika neturi tęstinumo. Šiuolaikiniai kalbėtojai tik tiki, kad meldžiasi ta pačia charizma, o praktiškai mes nieko nežinome kaip tos kalbos atrodė. Juolab, kad su “angelų kalbomis” yra Biblijos aiškinimo problemų.

    Atsakyti
  16. Audrius

    Laba diena Mindaugui M.
    Apaštalas Paulius Pirmajame laiško korintiečiams 14-ajame skyriuje mus pamoko kur kada ir kaip naudotis kitų kalbų dovana. Dar 13-ajame to paties laiško skyriuje jis – gal atsitiktinai – užsimena apie angelų kalbas. Abejoju, jog angelų kalbos galėtų būti jūsų minėtų profesionalų kompetencijos ribose.
    Ne viena problema iškyla, mėginant moksliškai įvertinti dvasinius reiškinius. Daugelį jų tenka suvokti ir priimti tikėjimu.

    Atsakyti
  17. Asta

    Giedriau, pirmiausia noriu pasidžiaugti dėl šio tinklapio, jau suėjo metai nuo pirmųjų įrašų, ir padėkoti už kūrybišką ir kantrų dvasinį darbą su bičiuliais, kuris kartais ir nervų kainuoja 🙂

    Straipsnyje įdomiai pažvelgta į charizmas šįkart iš religijotyrinės pusės. Mano komentarai dažniausiai būna iš pozicijos santykio į Dievą, pamėginsiu tai suvesti.
    Dvasios dovanos yra dvasinio pasaulio dalis, ir patiriamos kaip visi dvasiniai dalykai tik per tikėjimą. Be tikėjimo į charizmų egzistavimą negalimi charizmų pasireiškimai. Netgi Jėzus negalėjo daryti stebuklų Nazarete, kur buvo netikima jo dieviškomis galiomis (Mk 6,5-6).
    Kodėl, kokios priežastys paskatino bažnyčių hierarchus pasukti dvasinį mokymą charizmų atsisakymo linkme? Kaip suprantame iš straipsnio, „paliovimo“ klaidžiamokslis pagal (1 Kor 13,8-11) buvo ne priežastis, bet pretekstas ar priemonė pasiekti savų tikslų nuneigti charizmas. Kodėl Dvasios dovanos tapo nepatogiomis? Straipsnyje yra keletas atsakymų: Apšvietos amžiaus racionalumas, denominacijų siekis prisitaikyti sekuliarioje visuomenėje, prie laikmečio kultūrinių pokyčių ir kt.

    Aš manau štai ką – nuodėmė vienokia ar kitokia trukdė veikti dvasios dovanoms, dėl to kai kurios dovanos tam tikram laikui konkrečiose vietose paliovė, kitos buvo užgniaužtos, kad netrukdytų nuodėmei. Pvz mokymas, kad pranašų (ar pranašaujančių) šiais laikais nebėra, labai patogus užtildyti tuos, kurie Dvasios vedami nurodo į nuodėmę. Pvz išgydymo dovanos kadangi vyksta nenuspėjamai ir ne visiems, tai patogiau iš viso jų atsisakyti, negu patirti liūdnų pasekmių, nusivylimų tikėjimu ar konkrečia religine bendruomene. Pvz pasitikėjimas savo jėgomis, žemiškais gebėjimais – eini, darai ir padarai, ir nelauki jokių charizmų pagalbos. Iš dalies taip ir yra, nes jeigu nėra tikėjimo ir pasitikėjimo charizmomis, tai jos ir negalės veikti, teks daryti pačiam. O dėl kitų kalbų dovanos, manau, kad jos tiesiog gėdijamasi dėl jos neįprastumo, keistumo, dėl to atsisakoma.

    Atsakyti
  18. Mindaugas M.

    Manau, čia platesnis klausimas. Jis susijęs su tuo, ar krikščionis priima mintį, kad jo tikėjimas gali būti klystantis. Pavyzdys… Esu keletą kartų girdėjęs krikščionis drąsiai tvirtinant, kad jų tikėjimas iš esmės nepriklausomas nuo jų suvokiamos tikrovės ir įrodymų. Konkrečiai, jei jie tikrai įsitikintų, kad Kristus nebuvo prisikėlęs, tai iš esmės jiems nebūtų pasaulio pabaiga. Neva, tikėjimas davė daug gero. Matomai, jie buvo primiršę apaštalo Pauliaus požiūrį šiuo klausimu… Tad klausimas individualus – tavo tikėjimas keičiasi, ar tu esi neklystantis tikėjimo klausimais? Nes štai kokios mintys iškyla kalbant apie kitų kalbų dovaną. Pirmiausia, tai nėra kalba. Lingvistiškai pagrįsta (plg. bendram susipažinimui Glossolalia, Wikipedia). Kadangi nesu lingvistiškai išprusęs, tad į detales neisiu. Pasitikiu profesionalų išvadom… Pvz. iš kitos “charizmų” srities. Jei kažkas tiki, kad pamokslininko rankų uždėjimu jis stebuklingai pagijo nuo karieso, o odontologas apžiūrėjęs sako, kad kariesas nedingo, koks sekantis krikščionio žingsnis galėtų būti, jei krikščionis neprarado sveiko proto? Tikėti stebuklingu išgydymu? Karieso išgydymas yra išgydymas ir odontologiškai. Lygiai taip pat kalbų dovana turi būti pirmiausia kalba.
    Dabar moralinis aspektas. Įsivaizduokit, kad vieną dieną kalbomis su jumis pradeda kalbėti sutuoktinis. Ir įsivaizduokim, kad kalbų prasmės kitam yra tiek pat, kiek jos ir patys suprantate. Bet tam tikro tikėjimo pamokytas, jūsų sutuoktis tuo tvirtai tiki. Ir jūsų bendravimas valandų valandomis virsta tokia kalba…

    Atsakyti
  19. Onute

    Laba diena, tai tik mano asmeninė nuomonė. Gera yra turėti evangelinį inekektualinį pažinimą ir kuo gilesnį tuo geriau. Nes tai suteikia galimybę pažinti daugebriaunes teologines tiesas įvairiais aspektais, daug plačiau giliau ir tame pažinime augti ir stiprėti, kaip asmenybei. Tapti stipresnias asmeniniuose pasirinkimuose ir išbandymuose. Tačiau niekada negalėčiau atmesti Šv. Dvasios dovanų, Jo veikimo per charizmas, taip pat ir kalbų dovanos. Dievas veikia savo dovanose, kaip ir Pirmųjų Amžių bažnyčioje. Ir tai yra nuostabu išgyventi ir patirti asmeniškai. Be to bažnyčia būtų “dvasinėje sausroje”, nors Žodis taip pat turi savyje “Dvasią”. Charizmos atgaivina, praturtina, papuošia surinkimą, nors galima ir čia “perlenkti lazdą.” Turi viskas judėti Dievo patepime, o ne visiškam jausmų atpalaidavime. Taip kaip ir Rašto aiškinime galima nuklysti į begalinį filosofavimą. Juk mūsų Dievas yra tvarkos, tiesos ir visokeriopos išminties Dievas. VISKĄ TURĖTUME IŠTIRTI DIEVO ŽODŽIU.

    Atsakyti
  20. Saulius

    Sveiki pradzia uzkabino ir idomu pasidare, o veliau taip ir nesupratau ar tos dovanos yra dabar baznycioje ar ju nera , norejau paklausti ar Dievas veikia atsizvelgdamas i musu teologini intelekta ar Dvasia pucia kur nori ir musu protui nevisada yra suprantama ?
    aciu

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.