Autoriaus Archyvai: Giedrius

Kojų plovimas

Jei mylėtume Jį

Prieš atsisveikindami, pasakome tai, kas svarbiausia, ko galbūt negalėjome ar nenorėjome kalbėti anksčiau. Atsisveikinimas su artimaisiais prieš išsiskiriant visam laikui būna ypač reikšmingas – kiekvienas žodis turi ypatingą svorį. Tai reikėtų prisiminti ir gilinantis į Jėzaus mintis, išsakytas atsisveikinant su savo mokiniais  Paskutinės vakarienės metu (Jn 13, 31– 16, 33).

Skaitykite toliau
Širdis

Apaštalo apnuoginta širdis

III-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Kiekvienas atskiras žmogus – pasaulis savyje,
Ir kaip žvaigždė skaisčiai šviečiąs tik atstume
, – rašė žemaičių poetas Vytautas Mačernis, pavadinęs savo eiles Žmogaus apnuoginta širdis.

Iš Mačernio ir skolinuosi šios paskaitos pavadinimą, nes jis labai tinka Pauliaus Laiško Filemonui tematikai apibūdinti. Paulius, rašydamas vienam iš savo nedaugelio bičiulių, iš tiesų apnuogina širdį. O mes, anot Mačernio, žvelgdami jau iš tolo, išvystame Paulių kaip skaisčiai šviečiančią žvaigždę, atspindinčią Kristų.

Žiūrėti video įrašą
Žuvys ir duona

Kristus mūsų kasdienybėje

Trečias Jėzaus pasirodymas mokiniams po prisikėlimo iš numirusiųjų – kitoks. Apaštalai sugrįžo iš Jeruzalės į gimtąją Galilėją. Čia, prie Tiberiados ežero jie išaugo, čia žvejodavo, ir čia sutiko Jėzų iš Nazareto. Tai vieta, kur viskas taip pažįstama, įprasta ir kasdieniška. Ar ne todėl Jėzui reikia pasirodyti trečiąjį kartą? Viena, išvysti prisikėlusį Viešpatį didingame Dovydo mieste, visai kas kita – savo kasdienybėje.

Skaitykite toliau

Epistoliniai kūriniai ir kaip jie mus pasiekė

II-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Biblija yra sudėta iš skirtingiems literatūriniams žanrams priklausančių knygų. Dievo mintys mus pasiekia per jas visas, tačiau skirtingomis išraiškos formomis. Žanro nepaisymas trukdo suvokti Dievo žodį. Juk negalima poezijos skaityti ir aiškintis kaip istorinį kūrinio, arba metaforą aiškinti pažodžiui. Pranašas regi ir perteikia pasaulį kitaip nei šių dienų mokslininkas, besiremiantis empiriniu tyrimo metodu. Klausti, kuris iš jų teisus yra beprasmiška. Iš dalies abu. Kiekvienas atranda dalį tiesos, atveria dar nepažintas sferas ir šį pažinimą komunikuoja kitiems. Tačiau jei prasideda tarpusavio konkurencija ir viena iš pažinimo sričių paskelbiama vienintele, pasaulėvaizdis fragmentuojasi ir susiaurėja. Deja, taip yra atsitikę ir su Dievo žodžio interpretavimu. Jis neretai yra tiesmukas, susiaurintas, įtarus ir nepakantus kitam požiūriui. Idant taip nenutiktų, prieš gilindamiesi į Pauliaus laiškų turinį, turime bent kiek pasiaiškinti ir kokia forma jie mus pasiekė.

Žiūrėti video įrašą
Pauliaus bazilika

Apaštalo Pauliaus portretas

I-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Kristus prisikėlė! O su juo buvome prikelti ir mes. Velykos – tai naujo gyvenimo su Dievu pradžia. Gyvenimas su Dievu prasmingesnis nei be jo. Gyvenimas Šventosios Dvasios galia – pilnas netikėtumų, žavėjimosi Dievu, jo meile, malone, gailestingumu, gerumu ir stebuklingais darbais. Tikėdami prisikėlimu, leiskime Dievo galybei, tai pačiai, kuri prikėlė Jėzų iš numirusių, veikti mumyse ir per mus.

Šią antrąją Velykų dieną su džiaugsmu dalinuosi pirmąja paskaitų ciklo Corpus Paulinum lobiai dalimi, įrašyta Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre balandžio 13 d.

Žiūrėti video įrašą

Gyventi su draugu

Rafaelis ir Filipas nenorėjo gyventi nei su buvusiu jūrų laivyno karininku, kuris visiems komanduoja ir jaučiasi viršesnis, nei su buvusiu filosofijos profesoriumi, įsitikinusiu savo žiniomis. Jie troško gyventi su draugu. O kas gi draugas, jei ne tas, kuris manęs neteisia, nepalieka, susidūręs su mano ribotumu, nesugebėjimu, silpnybėmis ir žaizdomis – pažeistu vidiniu pasauliu. Draugas kaip tik pastebi mano stiprybes ir vidinius išteklius ir nori padėti juos tobulinti. Draugas yra paprasčiausiai laimingas būti su manimi. Manyje jis semiasi džiaugsmo. Jean Vanier

Kryžius

Kryžius

Praeitais metais prieš Velykas skaitydamas Išminties knygą atradau Kristaus kančios aprašymus, kurie pabudino mane iš dvasinio snaudulio. O šįmet, kviesdamas drauge apmąstyti Didžiojo Penktadienio kančios reikšmę ir prašyti, kad Dievas pripildytų mus savo Dvasios galia, siūlau Karlo Rahnerio tekstą, padėsiantį išvysti Kryžių, suklupti prieš Kenčiantįjį už mus, garbinti jį ir melsti prisikėlimo jėgos. Juk mums, tikintiems, yra skirta ta pati neprilygstama Dievo galios didybė, kuria jis veikė prikeldamas Kristų ir pasodindamas jį savo dešinėje dangaus aukštybėse.

Skaitykite toliau

Paskaitos Šiauliuose

UNIKALI GALIMYBĖ GILIAU PAŽINTI ŠVENTOJO RAŠTO TEKSTUS (Apaštalo Pauliaus laiškus)

Corpus Paulinum (apaštalo Pauliaus laiškai) sudaro reikšmingą Naujojo Testamento dalį. Paulius buvo produktyviausias rašytojas iš visų Jėzaus apaštalų. Šiuo paskaitų ciklu siekiama supažindinti su turtingu apaštalo Pauliaus minties paveldu. Paskaitos turėtų padėti įsisavinti pagrindines apaštalo Pauliaus laiškų temas, supažindinti su svarbiausiomis Pauliaus teologinės minties sąvokomis, taip pat atskleisti šio Kristaus tarno pasaulėvaizdį, vertybes ir, svarbiausia, širdį. Gilios apaštalo Pauliaus įžvalgos kaip niekad anksčiau yra aktualios mūsų dienoms. Todėl šiuo paskaitų ciklu siekiama ne tik pagilinti biblines žinias ir praplėsti teologinę perspektyvą, bet ir sustiprinti dvasinius piligrimus jų tikėjimo kelionėje.

Skaitykite toliau
Malda

Melstis, idant regėtum

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas.  Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Skaitykite toliau
Širdis-raktas

Klausytis, idant mylėtum

Lakoniškas pamąstymas gerai žinoma Jėzaus pamokymo tema

„Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių.  Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“.

Skaitykite toliau
Dvasinės dermės

Dvasinės dermės (III)

Apolonas ir Dionisas

Antrasis šaltinis, muzikos meno klausimu daręs didelę įtaką Bažnyčios tėvams, be abejonės, buvo antikinė filosofinė literatūra. Platonas buvo įsitikinęs, jog muzika padeda formuoti jauną asmenybę. Tačiau, jo manymu, ne visos dermės tinkamos šiam uždaviniui. Tinkama dermė daro teigiamą įtaką žmogaus charakteriui, o netinkama – neigiamą. Muzika gali pažadinti kilnius jausmus, kaip antai gailestį, švelnumą bei drąsą, bet taip pat geidulius ir aistras, vedančius į išglebimą ir tingėjimą. Platono Valstybėje muzika cenzūruojama, nelieka vietos fleitai ir net styginiams instrumentams, kurių garsai, žmogų daro ištižėliu.

Skaitykite toliau
Arfa ir šviesa

Dvasinės dermės (II)

Šlovinimas Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas apie muzikinį Dievo šlovinimą kalba lakoniškai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus su apaštalais giedojo himną (gr. hymneō) (Mt 26, 30; Mk 14, 26). Po Jėzaus užžengimo į dangų, jo mokiniai kasdien rinkdavosi Šventykloje ir namuose šlovindami (gr. aineō) Dievą (Apd 2, 47). Paulius ir Silas melsdamiesi kalėjime giedojo himnus (gr. hymneō) Dievui (Apd 16, 25). Šlovinimas tikrai turėjo vienokią ar kitokią vokalinę ir galbūt instrumentinę išraišką. Apaštalas Paulius rašo: „Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu (gr. psallō) dvasia ir giedosiu (gr. psallō) protu“ (1 Kor 14, 15). Jam antrina Jokūbas: „Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes (gr. psallō)“ (Jok 5, 13). Laiško hebrajams autorius tvirtina, kad garbinančioje bendruomenėje pats Kristus gieda giesmes Dievui: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo tave šlovinsiu giesme“ (Hbr 2, 12; Ps 22, 22)!

Skaitykite toliau
Arfa grojantis hebrajas

Dvasinės dermės. Šlovinimo muzikos ištakos ir dabartis (I)

Psalmė yra priebėgos miestas, apsaugantis nuo demonų, angelų pagalbos laidas, naktį – baimę nuvejantis ginklas, dieną – atgaiva darbo metu, apsauga kūdikiams, puošmena suaugusiesiems, paguoda senjorams ir deramas papuošalas moterims. Psalmė yra angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai. Bazilijus Cezarietis

Sakralinė muzika ir šiuolaikinės šlovinimo giesmės tarsi du atskiri pasauliai, egzistuojantys toje pačioje bažnytinėje erdvėje vienas šalia kito. Ar tikrai jie neturi bendrų sąsajų? O gal šiandien kuriamomis garbinimo giesmėmis toliau yra rašoma Vakarų sakralinės muzikos istorija? Ar giesmės, atliekamos šiuolaikiniais muzikos instrumentais, sutepa sakralias erdves ar jas sudabartina? Ar Dievą dera šlovinti tik balsu, ar ir kitais prigimties duotais būdais, pavyzdžiui, šokant? Ar egzistuoja skirtis tarp dvasinės ir pasaulietinės muzikos? Šie ir panašūs klausimai kyla ne vienam, o ypač tiems, ant kurių pečių gulasi muzikinio bažnytinio tarnavimo našta. O bibliškai ir istoriškai grindžiamų teologinių svarstymų šia tema stinga. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti istoriškai egzistavusius požiūrius – biblinį, antikinį, helenistinį ir patristinį – į muziką, jos didaktinę ir dvasinę galią, taikymą liturgijoje. Tikrai neturiu išsamių atsakymų, visgi kai kuriomis mintimis apie muzikinį Dievo garbinimą norėčiau pasidalinti, idant žiojėjanti teologinė spraga bent kiek būtų užtaisyta.

Skaitykite toliau