Temos Archyvai: Minčių lietus

poema

Dievo poema

Mes esame jo kūryba (poema), sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto skyrė, idant juos įgyvendintume (Ef 2,10).

Pasitikdami Naujuosius, pažvelkime į ateinančius metus, kaip į Dievo poemą, jo širdyje skambančią, bet mūsų dar neišgirstą, neįgyvendintą. Dievo lūpų ištaros pilnos malonės, ir tos eilės esame mes, pasitikintys Kristumi.

Skaitykite toliau

Jėzaus gimimas

Tyliąją naktį apmąstant

Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje  (Lk 2, 6-7).

Jiems ten esant… Marija ir Juozapas neketino vykti į Betliejų, bent jau ne devintą Marijos nėštumo mėnesį. Mieste, apie kurį slėpiningai kalbėjo pranašystė, jog iš jo kilsiąs Valdovas, jie atsidūrė aplinkybių verčiami, tarsi atsitiktinai, imperatoriaus įsakymu, kuriam pasipriešinti jie negalėjo. Ten nebuvo ta vieta, apie kurią jie svajojo, kur tikėjosi sūpuoti savo pirmgimį ir džiaugtis Dievo dovanotu stebuklu. Tačiau ten buvo Dievo vieta, Betliejus, Duonos namai. Vieta, kurioje Marija ir Juozapas turėjo būti. Vietos, kurioje pildosi paslaptis, žmonės nepasirenka. Ten jie tiesiog atsiduria, kaip Saulius kelyje į Damaską.

Skaitykite toliau

bičiulių pyragas

Mums – vieneri

Sveiki, mano bičiuliai. Šiandien mažas, bet vis tiek reikšmingas jubiliejus. Praėjo vieneri metai nuo to, kai ši svetainė atvėrė savo duris. Tad ant mūsų stalo šalia skanaus Bičiulių pyrago, uždegu vieną žvakę. Man iš tiesų malonu, kad čia užsukate, skaitote, klausiate, polemizuojate ir rašote.

Skaitykite toliau

Dvasios dovanos

Ar Dvasios dovanos paliovė?‎

XX a. pradžioje prasidėjęs dvasinis prabudimas, kurio akcentu tapo Dvasios dovanos, o ypač kitų kalbų dovana, padarė labai didelę įtaką modernios krikščionybės raidai. Jo pasėkoje gimė sekmininkų judėjimas, žaibiškai paplitęs visame pasaulyje ir išaugęs į bene sparčiausiai per XX a. augusią denominaciją, – Dievo asamblėjas bei kitas sekmininkiškas atšakas. Paradoksalu, jog Romos katalikų bažnyčia atsivėrė šiam atsinaujinimui, pripažindama jį kaip Šventosios Dvasios įkvėptą, o evangelikų konfesijos, su retomis išimtimis, nuo jo atsiribojo.

Skaitykite toliau

In memoriam Leonidui Donskiui

Vakar ryte perskaitęs žinelę, jog mirė Leonidas Donskis be galo nuliūdau, tikriau sakant, buvau visai išmuštas iš vėžių. Nors Leonido nepažinojau, jo straipsnius skaitydavau su dideliu malonumu. Donskio balsas viešajame diskurse skambėjo kitaip nei kiti ir giliai atliepdavo viduje. Nežinau kodėl. Greičiausiai dėl didžiulės kompetencijos, išmanymo ir sykiu (pastarąjį žodį, beje, atradau ir pamėgau per jo tekstus) jautrumo. Jo mintyse apsiskaitymas ir atjauta natūraliai papildė vienas kitą. Jokio didžiavimosi savo erudicija ir nei trupučio paniekos silpnajam. Rodos, vieninteliai pasmerkimo ir paniekinimo objektai jam buvo tik konjunktūriniai prisitaikėliai, tiek akademijoje, tiek politikoje, kuriems šilta vieta svarbesnė už tiesą. Manau, jog Donskio įtaigą nemenka dalimi lėmė būtent meilė tiesai, jos troškulys ir ieškojimas.

Skaitykite toliau

Malonė ir įstatymas

Dievo malonės apreiškimas yra išskirtinis krikščionybės ženklas. Jokioje kitoje religijoje nerasime išgelbėjimo kaip nieko nekainuojančios dovanos priėmimo. Judaizmas, be abejo, turėjo visas prielaidas suvokti Dievo malonės reikšmę, tačiau, deja, jomis nepasinaudojo. Mozei Dievas save apreiškė kaip gailestingą ir maloningą, kantrų ir kupiną gerumo bei tiesos (Iš 34, 6). Siekdamas atstatyti priešų sugriautos Jeruzalės sienas, Nehemijas apeliavo į Dievo malonę ir gailestingumą (Neh 9, 17.31). Dovydas ne sykį savo psalmingose maldose apdainavo Dievo malonės didybę (Ps 86, 15; 103, 8; 111, 4 ir kt.). Pranašas Joelis, regėdamas artėjančią nelaimę, ragino Siono miestą gręžtis į Viešpatį ir  pasitikėti jo maloningumu (Joel 2, 13). O bėgantį nuo Dievo pranašą Joną labiausiai gąsdino ne pagonių stiprybė ar užkietėjimas, bet visa apglėbianti, net ir Izraelio priešus, Dievo malonė (Jon 4, 2).

Skaitykite toliau

Malonė

Kristaus malonė

Maloninga Dievo dovana nėra savybė ar laikui nepavaldus Dievo santykis, kurį atneša evangelija, nėra žinojimas nepažintos Dievo esmės, lyg Jis anksčiau neteisingai buvo suvokiamas kaip rūstaujantis, o turėtų priešingai būti suprantamas kaip maloningas  […] malonė nėra anksčiau nepažintas ar nesuprastas maloningas [Dievo] nusiteikimas, bet dabar vykstantis jo maloningos dovanos aktas. Rudolfas Bultmanas.

Vienas kruopščiausių Naujojo Testamento tyrinėtojų, Rudolfas Bultmanas, abstrakčią malonės sąvoką sukonkretina. Malonė nėra vien Dievo atributas. Galime prisiminti, jog Nojus atrado malonę Dievo akyse, ar suvokti, jog Jahvė buvo maloningas Izraeliui. Tačiau toks žinojimas Dievo nepriartina ir jo malonės nesuteikia. Tai Jėzus Kristus, kaip įsikūnijęs Dievas, atneša malonę iš Dangaus į Žemę. Per Jėzų malonė gali būti pažinta, patirta ir išgyventa. Kiekvienas, patikėjęs Jėzumi, liudija apie žodžiais sunkiai išreiškiamą Dievo potyrį – nuostabią malonę. Bultmanas tai vadina malonės įvykiu, atsitikimu. Prasidėjęs Jėzaus kančioje ant kryžiaus, tikėjimo žodžiu jis perduodamas ir priimamas tų, kurie tiki.

Skaitykite toliau

Malonė kaip nesuvokiama tiesa

Malonė yra nesuvokiama tiesa, jog Dievas yra patenkintas žmogumi, ir kad žmogus gali džiaugtis Dievu. Tik tuomet, kai malonę suvokiame kaip nesuvokiamą, ji išlieka malone. Karlas Bartas

Karlas Bartas, vienas iškiliausių XX a. teologų, sukėlė tikrą revoliuciją, parašęs komentarus laiškui Romiečiams. Panašiai kaip Augustinas ketvirtame amžiuje ir Liuteris šešioliktame, Bartas Pauliaus tekstyne aptiko, o sykiu ir pažadino naujam gyvenimui Dievo malonės sampratą. Neįtikėtina, kad krikščionybę nuo judaizmo atskyręs Dievo malonės apreiškimas Bažnyčios istorijos bėgyje tiek daug kartų buvo prarastas. Vis prireikia naujų įžvalgų senai tiesai atrasti – Dievas yra patenkintas žmogumi ir todėl žmogus gali džiaugtis Dievu. Viena iš priežasčių, kodėl malonė taip lengvai prarandama, pasak Barto, yra tai, jog ji tampa savaime suprantama. Kai pradeda atrodyti, jog tai jau įsisavinta tiesa, malonė praranda savo jėgą. O be malonės Bažnyčia, kaip Izraelio tauta, išvedama į Babilono vergiją, kur kovoje už išlikimą reikšmę turi žmogaus galios, o ne Dievo jėga.

Skaitykite toliau

Diogenas su žiburiu

Žmogaus ieškojimas

Diogenas, žinomas graikų filosofas, dieną vaikščiodavo užsidegęs žibintą ir, aplinkiniams stebintis, kalbėjo: „aš ieškau žmogaus“. Šiuo aktu išmintis atskleidė vieną esminių Dievo intencijų.

Knygų, straipsnių ir pamokslų apie Dievoiešką – žmogaus pastangas atrasti Dievą – apstu. O apie tai, kad Dievas ieško žmogaus – beveik nieko. Dievoieška apibūdinama kaip malda ir pasninkas, Dievo žodžio skaitymas ir apmąstymas, bažnyčios lankymas ir tarnavimas ar pan. Tačiau ką daryti, jei esi ieškomas tu? Kaip leistis Dievo surandamam? Jau vien taip formuojami klausimai skamba keistai. O ką jau kalbėti apie pačią užduotį, ji atrodo dar painesnė. Visgi pamėginkime pažvelgti į Dievo ketinimą surasti žmogų ir pasiaiškinti kas tam labiausiai trukdo.

Skaitykite toliau

Sava gentis

Savi ir svetimieji

Garsus XX a. prancūzų mąstytojas antropologas Klodas Levi-Strosas (Claude Lévi-Strauss), tyrinėjęs pirmines, neturinčias nei rašto, nei išvystytos žemdirbystės bei gyvulininkystės visuomenes, įžvelgia, kad jose tarsi veidrodyje galime išvysti save, t.y. civilizuotą ir modernią visuomenę. Dar daugiau, jis teigia, kad visuomenės, kurias mes laikome atsilikusiomis, atskleidžia autentiškas socialinio gyvenimo formas. Antropologinės žinios, kaupiamos tyrinėjant civilizacijos nepaliestų čiabuvių gentis Australijoje, Pietų Amerikoje, Melanezijoje ir Afrikoje, galėtų mus nemažai pamokyti, nes nepriklausomai nuo skirtingų istorinių epochų ir savitų jų kultūrų žmogaus gyvenimas ir veikla visuomet turi bendrų bruožų.

Skaitykite toliau

Caravaggio- Šv. Tomo netikėjimas

Dvejojančio Tomo tikėjimas

Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą.

Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?

Skaitykite toliau

Kristaus pasijoje ir prisikėlime

Kristaus pasijos (lot. kentėjimas), aprašytos evangelijose, realizmas sukrečia. Anksčiau Jėzų lydėjusių Dievo ženklų nebėra. Išduotas. Suimtas. Melagingai apkaltintas. Nuplaktas. Išsityčiotas. Nukryžiuotas. Jo kančios liudytojai vienaip ar kitaip dalyvauja šioje kentėjimo ir mirties dramoje. Įvardinkime pasijos veikėjus, o tuomet jau spręskime, kurį vaidmenį vaidiname mes. Juk Kristaus kentėjime dalyvaujame visi, o jo prisikėlime kiekvienas, kuris tiki.

Skaitykite toliau