Temos Archyvai: Publikacijos

Laukimas naktyje

Laukimas naktyje

Vertybių sistemos yra kaip atskiros visatos, turinčios savo traukos centrą. Žvelgiant dvasiniu aspektu, žmogaus gyvenime iš esmės galimi tik du traukos centrai – žemė arba dangus. Pagal prigimtį žmogus pasitenkinimo, saugumo ir laimės ieško žemėje. Tačiau Jėzus atveria kitą perspektyvą, siūlydamas, kaip didžiausią lobį, nežemišką Dievo karalystę.

Skaitykite toliau

Epistoliniai kūriniai ir kaip jie mus pasiekė

II-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Biblija yra sudėta iš skirtingiems literatūriniams žanrams priklausančių knygų. Dievo mintys mus pasiekia per jas visas, tačiau skirtingomis išraiškos formomis. Žanro nepaisymas trukdo suvokti Dievo žodį. Juk negalima poezijos skaityti ir aiškintis kaip istorinį kūrinio, arba metaforą aiškinti pažodžiui. Pranašas regi ir perteikia pasaulį kitaip nei šių dienų mokslininkas, besiremiantis empiriniu tyrimo metodu. Klausti, kuris iš jų teisus yra beprasmiška. Iš dalies abu. Kiekvienas atranda dalį tiesos, atveria dar nepažintas sferas ir šį pažinimą komunikuoja kitiems. Tačiau jei prasideda tarpusavio konkurencija ir viena iš pažinimo sričių paskelbiama vienintele, pasaulėvaizdis fragmentuojasi ir susiaurėja. Deja, taip yra atsitikę ir su Dievo žodžio interpretavimu. Jis neretai yra tiesmukas, susiaurintas, įtarus ir nepakantus kitam požiūriui. Idant taip nenutiktų, prieš gilindamiesi į Pauliaus laiškų turinį, turime bent kiek pasiaiškinti ir kokia forma jie mus pasiekė.

Žiūrėti video įrašą
Dvasinės dermės

Dvasinės dermės (III)

Apolonas ir Dionisas

Antrasis šaltinis, muzikos meno klausimu daręs didelę įtaką Bažnyčios tėvams, be abejonės, buvo antikinė filosofinė literatūra. Platonas buvo įsitikinęs, jog muzika padeda formuoti jauną asmenybę. Tačiau, jo manymu, ne visos dermės tinkamos šiam uždaviniui. Tinkama dermė daro teigiamą įtaką žmogaus charakteriui, o netinkama – neigiamą. Muzika gali pažadinti kilnius jausmus, kaip antai gailestį, švelnumą bei drąsą, bet taip pat geidulius ir aistras, vedančius į išglebimą ir tingėjimą. Platono Valstybėje muzika cenzūruojama, nelieka vietos fleitai ir net styginiams instrumentams, kurių garsai, žmogų daro ištižėliu.

Skaitykite toliau
Arfa ir šviesa

Dvasinės dermės (II)

Šlovinimas Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas apie muzikinį Dievo šlovinimą kalba lakoniškai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus su apaštalais giedojo himną (gr. hymneō) (Mt 26, 30; Mk 14, 26). Po Jėzaus užžengimo į dangų, jo mokiniai kasdien rinkdavosi Šventykloje ir namuose šlovindami (gr. aineō) Dievą (Apd 2, 47). Paulius ir Silas melsdamiesi kalėjime giedojo himnus (gr. hymneō) Dievui (Apd 16, 25). Šlovinimas tikrai turėjo vienokią ar kitokią vokalinę ir galbūt instrumentinę išraišką. Apaštalas Paulius rašo: „Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu (gr. psallō) dvasia ir giedosiu (gr. psallō) protu“ (1 Kor 14, 15). Jam antrina Jokūbas: „Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes (gr. psallō)“ (Jok 5, 13). Laiško hebrajams autorius tvirtina, kad garbinančioje bendruomenėje pats Kristus gieda giesmes Dievui: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo tave šlovinsiu giesme“ (Hbr 2, 12; Ps 22, 22)!

Skaitykite toliau
Arfa grojantis hebrajas

Dvasinės dermės. Šlovinimo muzikos ištakos ir dabartis (I)

Psalmė yra priebėgos miestas, apsaugantis nuo demonų, angelų pagalbos laidas, naktį – baimę nuvejantis ginklas, dieną – atgaiva darbo metu, apsauga kūdikiams, puošmena suaugusiesiems, paguoda senjorams ir deramas papuošalas moterims. Psalmė yra angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai. Bazilijus Cezarietis

Sakralinė muzika ir šiuolaikinės šlovinimo giesmės tarsi du atskiri pasauliai, egzistuojantys toje pačioje bažnytinėje erdvėje vienas šalia kito. Ar tikrai jie neturi bendrų sąsajų? O gal šiandien kuriamomis garbinimo giesmėmis toliau yra rašoma Vakarų sakralinės muzikos istorija? Ar giesmės, atliekamos šiuolaikiniais muzikos instrumentais, sutepa sakralias erdves ar jas sudabartina? Ar Dievą dera šlovinti tik balsu, ar ir kitais prigimties duotais būdais, pavyzdžiui, šokant? Ar egzistuoja skirtis tarp dvasinės ir pasaulietinės muzikos? Šie ir panašūs klausimai kyla ne vienam, o ypač tiems, ant kurių pečių gulasi muzikinio bažnytinio tarnavimo našta. O bibliškai ir istoriškai grindžiamų teologinių svarstymų šia tema stinga. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti istoriškai egzistavusius požiūrius – biblinį, antikinį, helenistinį ir patristinį – į muziką, jos didaktinę ir dvasinę galią, taikymą liturgijoje. Tikrai neturiu išsamių atsakymų, visgi kai kuriomis mintimis apie muzikinį Dievo garbinimą norėčiau pasidalinti, idant žiojėjanti teologinė spraga bent kiek būtų užtaisyta.

Skaitykite toliau

Adventas kaip vagis naktį

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku pavadinimu (adventus – atėjimas, atvykimas), o kitą – graikišku (παρουσία), reiškiančiu taip pat atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas. Advente Kristus – kūdikėlis, o Paruzijoje – regimosios ir neregimosios visatų valdovas. Pirmas atėjimas – kaip žmogus, antras – kaip Dievo. Pradžioje –pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antra kartą – teisti ir valdyti. Visgi Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Skaitykite toliau

Jonas Bretkūnas – kaip lietuvių Liuteris

M. Liuterio vertimo metodika

Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gan išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531-1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia, nemažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.

Skaitykite toliau

Šventraščiai lietuvių kalba XVII – XVIII a.

Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.

XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė Jono Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis.

Skaitykite toliau

Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalbą

Šį mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis Metai publikavo mano studiją, kurioje apžvelgiu ankstyvąją Biblijos vertimo į lietuvių kalbą istoriją. Kadangi ji didesnės apimties, savo bičiuliams patogumo dėlei ją pateikiu suskirstytą į tris dalis, papildydamas iliustracijomis. Pirma dalis supažindina su lietuviškos Biblijos istoriografija ir pirmaisiais Šventojo Rašto tekstais lietuvių kalba, dienos šviesą išvydusiais XVI a.

Skaitykite toliau

Netikintieji ir krikščionys

Ko netikintieji laukia iš krikščionių

Veltui kas vakarą kažkoks įkvėptas senis su fetrine skrybėle ant galvos ir kokarda pakaklėje eina bulvarais be perstojo ragindamas minią: „Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas Jį“, visi, priešingai, veržiasi į kažką, mažai pažįstamą, ar tą, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą.[1]

Stereotipiniai Albert‘o Camus apibūdinimai, kaip antai rašytojo egzistencialisto, ateisto, ar net kovotojo prieš religiją, nėra tikslūs. Priešingai, literatūros kritikai, analizuojantys Camus kūrybą, atkreipia dėmesį tiek į užslėptas religines temas (Svetimas), tiek į eksplikatyvias krikščioniško tikėjimo refleksijas (Maras, Krytis). Williamo Faulknerio pjesės Rekviem vienuolei pastatymas, kurį Camus režisavo, šiek tiek adaptuodamas tekstą prancūzų auditorijai, nustebino teatro kritikus dėl aiškių religinių konotacijų. Atsiliepdamas Camus pasakė: „Tiesa, kad aš netikiu Dievu, bet tai nereiškia, kad esu ateistas […] trivialu ir net vulgaru nebūti religingam“.[2]

Skaitykite toliau

Caravaggio- Šv. Tomo netikėjimas

Dvejojančio Tomo tikėjimas

Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą.

Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?

Skaitykite toliau

Apokalipsė

Apokalipsė

Apriboti kūno ir pažeminti nuodėmės mes patys prie Dievo prisiartinti negalime. Dievas, pasak apaštalo Pauliaus, „gyvena neprieinamoje šviesoje“ ir jo „joks žmogus neregėjo ir negali regėti“  (1 Tim 6, 16). Tačiau, jei Dievas būtų tik neprieinamas, apskritai neturėtume vilties jį pažinti. Geroji naujiena ta, kad Dievas yra pažinus ir per Kristų prieinamas. Jo didybės ir šlovės spindesys per Kristaus kryžių nebeakina ir nebenaikina (kaip Senojo Testamento metu), bet apšviečia ir gelbsti: „tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa (Mt 4, 16). Tikėdami Kristaus auka už mūsų nuodėmes, galime ateiti su pasitikėjimu pas Dievą, bendrauti su juo kaip su asmeniu, suvokti jo mintis, semtis iš jo išminties, guostis jo gerumu ir mylėti jo meile.

Skaitykite toliau

Pirmieji Biblijos vertimai

Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalbą. Teologinė perspektyva (Video)

Praeitais metais keliose mokslinėse konferencijose skaičiau pranešimus apie pirmuosius Biblijos vertimus į lietuvių kalbą. Tyrinėdamas šią temą aptikau ne tik nemažai nežinomų faktų, bet ir šiai dienai labai aktualių klausimų. Išsamų, šia medžiaga paremtą straipsnį jau esu parengęs publikavimui, tik dar nežinau kuris iš leidinių imsis jį spausdinti. Tuomet juo pasidalinsiu ir savo svetainėje.

Skaitykite toliau

Tyla

Dievo tyla

Japonijoje Shusaku Endo išgarsino knygų serija „Geltonasis žmogus“ ir „Baltasis žmogus“ (1955). Už pastarąją knygą jam buvo suteikta Akutagavos premija, skiriama už geriausius literatūros kūrinius ir rašytojo gimtinėje ne mažiau garbinga nei, sakykime, Pulitzerio premija JAV. Jau ankstyvojoje Endo kūryboje ryškėja jo susidomėjimas teologiniais klausimais, o tiksliau krikščioniškos teologijos ir japoniško panteizmo-ateizmo sankirta, nagrinėta, beje, ir jo kritiniuose veikaluose, pavyzdžiui, Dievas ir dievai (1945). Pasaulinę šlovę rašytojui pelnė istorinis romanas Tyla (1966), kuriame aprašyti nuožmūs krikščionių persekiojimai Japonijoje XVII a. ir gvildenami sunkūs tikėjimo ir išdavystės bei institucinės religijos ir religijos be institucijos klausimai.

Skaitykite toliau

Simone Weil apie politinių partijų panaikinimą ir kodėl tai reikšminga krikščionims

Neseniai į lietuvių kalbą išverstos Simone‘s Weil knygos Sunkis ir malonė bei Dievo laukimas, kurias išleido Katalikų pasaulio leidiniai, paskatino pasidomėti ir kitais šios prancūzų filosofės ir mistikės kūriniais. Dėmesį patraukė paskutinis autorės tekstas skambiu pavadinimu Apie visišką partijų panaikinimą, kuris, kaip ir kitos jos knygos, publikuotas tik po rašytojos mirties (1950). Dar labiau suintrigavo tai, kad angliškame šios knygos leidime (2001) drauge spausdinama Czesławo Miłoszo esė Simone‘s Weil reikšmė, kurioje Miłoszas apibūdina Weil kaip retą XX amžiaus Prancūzijos dovaną pasauliui.

Skaitykite toliau

Šventosios Dvasios reikšmė

Kas yra siela žmogaus kūnui, tai yra Šventoji Dvasia Kristaus Kūnui – Bažnyčiai. Augustinas.

Trys pagrindinės krikščionių šventės – Kalėdos, Velykos ir Sekminės – tarsi saviti Trejybės atspindžiai. Kalėdos primena Dievo Tėvo meilę, Velykos Kristaus malonę, o Sekminės – Šventosios Dvasios bendrystę. Dievo Sūnaus atėjimas į žemę liudija Tėvo rūpestį ja. Kristaus kryžiaus kančia – jo nesuvokiamus malonės turtus. O Šventosios Dvasios atėjimas – su niekuo nesulyginamą Dievo potyrį.

Skaitykite toliau

Morta ir Marija

Būti ar tarnauti?

Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti (Mk 3, 14).

Šiuos evangelisto Morkaus žodžius ne vienas suvokia kaip krikščioniško gyvenimo paradigmą. Tikintieji yra pašaukti būti su Jėzumi ir tarnauti jam. Iš dalies galime sutikti su tokiu aiškinimu su išlyga, jog tikėjimas turi kur kas daugiau aspektų, nei pasakoma šioje evangelinio naratyvo vietoje. Greičiausiai Morkus čia net neketino dėstyti, jog krikščioniškas dvasingumas apskritai reiškiasi buvimu su Kristumi ir jo pavestu tarnavimu. Tokios išvados jau vėliau priėjo teologai. Jų įžvalgos yra naudingos, tačiau biblinių pasakojimų negalime paversti sisteminės teologijos vadovėliais ir Šventosios Dvasios tėkmės apriboti keliomis tezėmis.

Skaitykite toliau

Kryžius

Kristaus pasijos veikėjai

Evangelijose aprašyta Kristaus pasija (lot. kentėjimas) supurto realistiškumu. Anksčiau Jėzų lydėjusių Dievo ženklų nebėra. Išduotas. Suimtas. Melagingai apkaltintas. Nuplaktas. Išsityčiotas. Nukryžiuotas. Jo kančios liudytojai vienaip ar kitaip dalyvauja šio kentėjimo ir mirties dramoje. Įvardinkime pasijos veikėjus, o tuomet jau spręskime, kurį vaidmenį vaidiname mes. Juk Kristaus kentėjime dalyvaujame visi, o jo prisikėlime – kiekvienas, kuris tiki.

Skaitykite toliau

Pokalbis su Dievu

Kad Dievo ir žmogaus pokalbyje liktų kuo mažiau nesusikalbėjimo

Reformacija ir jos metu Europoje paplitęs bei iki mūsų atkeliavęs protestantiškas tikėjimas man labiau reikšmingas ne dėl naujų krikščioniškų konfesijų atsiradimo ar evangelinės ortodoksijos susiformavimo, bet dėl tikėjimo dvasios, neužgesinamo tiesos siekio ir tyros mielės Dievui. Reformacija – tai žmonių, kurie tikėjo Kristumi, mylėjo Šventąjį Raštą ir buvo pilni Šventosios Dvasios, sąjūdis. Nors jis turi savo istorinę sąsają, kurią ir mini šiais metais švenčiamas jubiliejus, tačiau ją transcenduoja, atsikartodamas skirtingais Bažnyčios istorijos tarpsniais“, – taip pokalbyje apie tai, ką krikščioniui bei lietuviui reiškia Reformacija, teigia teologas Giedrius Saulytis. Jį kalbino Gediminas Zelvaras.

Skaitykite toliau

Tiesos siekimas

Tiesos siekimas

Dvasia gera ir tauri tol, kol ji paklūsta tiesai: kai tik ji tiesą išduoda, kai atsisako ją gerbti, kai pradeda parsidavinėti ir bet kam lenktis, ji pasidaro potenciali velnio išmonė, daug blogesnė už gyvulišką, instinktyvų brutalumą, kuris vis dar turi dalelę gamtinio nekaltumo. Hermann Hesse, Stiklo karoliukų žaidimas

Savo paskutiniame romane Hesse tiesos siekimą įvardina kaip aukščiausią tikėjimo teiginį. Griežtai ugdytas pagal krikščioniškus principus, studijavęs evangeliškoje seminarijoje, vėliau žavėjęsis Rytų dvasingumu bei Karlo Jungo pasąmonės psichologijos idėjomis, Hesse viduje visgi išlieka krikščionis ir savo literatūriniuose ieškojimuose paliečia esminius tikėjimo klausimus. Vienas iš jų – žmogaus sąžinės ir tiesos santykis, nepriklausantis nuo formalaus konfesinio susietumo.

Skaitykite toliau

Tevai-vaikai-valstybe

Tėvai, vaikai ir valstybė

Lietuvą sukrėtusi sumušto keturmečio mirtis paskatino Seimą ypatingos skubos tvarka priimti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kurios draudžia bet kokios formos smurtą prieš vaiką. Tarp jų pakliūva ir plačiai paplitusi prasikaltusio vaiko drausminimo priemonė – diržas. Nors pas mus tikrai nauja, kad valstybė imasi griežčiau ginti šeimose nuo smurto kenčiančius vaikus, platesniame europiniame kontekste vaikų teisės pabrėžiamos ir ginamos kur kas seniau.

Skaitykite toliau

Angelai

Aiškinamės Raštą: angelų garbinimas

Jei anksčiau Šventasis Raštas buvo prieinamas tik dvasininkų luomui ir teologams, tai šiandien su juo susipažinti gali praktiškai kiekvienas. Visi judėjimai per krikščionybės istoriją siekę spausdinti ir platinti Šventąjį Raštą, rėmėsi įsitikinimu, kad suprastos Biblijos tiesos, diegia tikėjimą bei padeda puoselėti bendrystę su Dievu. Krikščionys Biblijos skaitymą ir maldingą apmąstymą laiko viena esminių dvasingumo praktikų. Tačiau pažintis su Biblija turi ir atvirkštinę pusę.

Skaitykite toliau

Piligrimystė

Piligrimystė

Nors prisimindamos tik miglotai, sielos visgi siekia susigrąžinti gėrį, tačiau kaip gerai įkaušę vyrai neranda kelio į namus. Boethius

Antikos mąstytojai suvokė sielos nemirtingumą. Nepasotinamą žmogaus troškulį pažinti aukščiausiąjį gėrį Platonas traktavo kaip miglotus sielos prisiminimus apie būtį, kurią ji turėjusi iki įsikūnijimo. Pasak jo, mąstydama ir mylėdama, pažindama tiesą ir žvelgdama į grožį, siela kyla aukštyn, artinasi prie Dievo. Pakeliui ji turi nugalėti ne vieną kliūtį, ne tik išorėje, bet ir savyje. Sielos piligrimystės Dievop motyvas būdingas ne vien antikinei graikų literatūrai. Jis yra užkoduotas bibliniuose naratyvuose ir įmintas krikščioniškuose jų aiškinimuose, iškyla psalmininkų refleksijose ir girdimas apaštalų pamokymuose.

Skaitykite toliau

Neregio pagydymas-El Greco

Apie išgydimus anuomet ir šiandien

Paradoksalu, kad Jėzaus Kristaus mirtis mums yra svarbiausias jo gyvenimo epizodas. Tiesa, kad savo kryžiaus mirtimi Kristus sutaikė žmoniją su Dievu. Tačiau ir mažesni jo darbai, atlikti iki jam buvo uždėta Išganytojo karūna, erškėčių vainikas, yra ne mažiau reikšmingi. Jie taip pat atskleidžia Kristaus širdį ir padeda suprasti Dievo santykį į žmogų.

Skaitykite toliau

Krikščioniško religingumo paveikslas

Visa religijos esmė yra tikėjimas, viltis ir meilė […]. Viskas įmanoma tam, kuris tiki; bet ne taip sunku bus tam, kuris viliasi; dar lengviau tam, kuris myli. Visgi lengviausia tam, kuris ištvermingai puoselėja visas tris dorybes drauge. Laurencijus, Apie Dievo artumo praktiką.

Religingumo fenomenas yra universalus, apimantis tiek aborigenų gentis, tiek civilizuotas  bendruomenes, ir būdingas ne kuriai nors vienai epochai, o visoms. Švietimo epochoje paplitęs požiūris, jog, žmonijai progresuojant nuo primityvių link civilizuotų bendruomeniškumo stadijų, religingumas išnyks, nepasiteisino. Klydo ir klasikinės sekuliarizacijos teorijos, prognozavusios religijos pabaigą. XXI a. žmonės yra tokie pat religingi kaip ir I a., o religija įgauna vis naujų formų. Galime kalbėti apie religingumo raidą ir kaitą, bet ne apie jo pabaigą. Žmogus savo prigimtimi yra religingas ir toks išliks, kiek bepakistų socialinis ir kultūrinis kontekstas, kuriame jis gyvena. Ateizmas, kaip filosofinė Dievo neigimo sistema, pati neišvengia religingumo, nes konceptualizuoja religines idėjas, kurias mėgina paneigti. Gyvenime ateistas kartais gali būti prietaringesnis nei tikintysis.

Skaitykite toliau

Kas mano artimas?‎

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jis tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį“. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo. Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu“. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris jo pasigailėjo“. Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25-37).

Skaitykite toliau