Į krikščionių tikėjimo išpažinimuose įtvirtintą tikėjimo tiesą – mirusiųjų prisikėlimą – pažvelgiu per Hipolito Romiečio, rabiniškos eschatologijos, biblinių ir kitų apokaliptinių tekstų prizmę.

Kas mūsų laukia po mirties? Pažvelgti anapusybėn siekiu lygindamas senovės Egipto lyriką ir Mirusiųjų knygos posmus su Izraelio išminčių ir Luko evangelijos tekstais. Skaitau Klemenso Romiečio ir Tertulijono mintis, kurios padeda suprasti, ką šiuo klausimu manė Bažnyčios tėvai, ir drauge atskleidžia mažai žinomą, bet pirmaisiais krikščionybės amžiais vyravusį eschatologinį požiūrį.

Aiškindamiesi svarbią eschatologinę kategoriją, aptariame pagrindinius požiūrius į Apreiškimo knygoje paminėtą tūkstantmetę Kristaus karalystę.

Didžiąją savaitę pasitinkame skaitydami spalvingą Šventraščio tekstą, kurio autorius nori prakalbinti mus ir pastūmėti arčiau Kristaus.

Kas, kam ir ką skelbė kalėjime? Mėginame suprasti Pirmajame Petro laiške esančios slėpiningos minties prasmę.

Pasiremdamas Origenu ir Tertulijonu, aptariu ugnies, išlydančios auksą, metaforą Šventajame Rašte.

Aleksejaus Navalno laidotuvių kontekste drauge su Ignotu Antiochiečiu ir Polikarpu Smirniečiu, kitais Bažnyčios tėvais, ir, aišku, Naujojo Testamento autoriais apmąstau, kodėl pirmųjų kartų krikščionys siekė tapti kankiniais dėl Kristaus. Svarstau, kaip keistųsi mūsų tikėjimas šiandien, atradus šį aukščiausią tikėjimo dėmenį.

Protas ir valia išskiria žmogų iš kitų Dievo kūrinių žemėje. Žmogus yra daugiau nei gyvūnas – jis mąsto ir renkasi, geba kritiškai apmąstyti savo pasirinkimus, taip pat apmąstyti apie savo ir kitų mąstymą, išskirti tai, kas teisinga ir kas ne. Tačiau ar žmogaus pasirinkimai ir mąstymas gali pakelti jį iki Dievo? Ar mūsų valia laisva rinktis Dievą ir jo dovanojamą išgelbėjimą?

Pasakoju apie Aleksejų Navalną, skaitau ir komentuoju jo mintis.

Remdamiesi Šventuoju Raštu ir Sun Tzu Karo meno įžvalgomis, svarstome apie tai, į kokį karą yra įtraukta Bažnyčia ir koks turėtų būti tikras Jėzaus Kristaus karys.

Pasitelkdami Šventąjį Raštą, šių dienų teologinius požiūrius ir viduramžių meno kūrinius gilinamės į mitais apipintą eschatologinę temą.

Iš arčiau pažvelgiame į šios evangelijos autorių, susipažįstame su jos ypatumais ir adresatu.

Plačiau apie tai galite skaityti čia.

Įsigyti naują Evangelijos pagal Luką vertimą galite čia.

Apie vėją kalba arba sinoptikai, arba poetai. Apibūdina jį skirtingai. Vieniems svarbus yra vėjo greitis ir kryptis, kitiems – nenumaldoma, nežinia iš kur kylanti ir kur pasibaigianti neregima jėga, gyvenimui pažadinanti drebulių ošimą, gananti padangių pulkus – audros debesis – ir po karštos rugiapjūtės paguodą atnešanti it pavakario vėsa. Panaši takoskyra laukia kiekvieno, norinčio kalbėti apie Dievą. Ypač apie Dievo Dvasią. Tai tas pats, kaip bandyti aprašyti vėją.

Šiuo neramiu laiku ieškome ramybės ir, pamesdami nerimą bei baimę, mokomės žvelgti į tai, kas neregima, bet tikra.

Laimingų ir palaimintų 2024 metų!