Dangaus įrodymas

Ebeno Alexanderio knyga „Gyvas Dangaus įrodymas: neurochirurgo kelionė į pomirtinį gyvenimą“ (Proof of Heaven) skiriasi nuo Liardono „Aš mačiau Dangų“ ir Burpo „Dangus tikrai yra“ keliais svarbiais aspektais.

Visų pirma ji parašyta brandaus žmogaus, o ne perpasakota vaiko ar prisiminta iš vaikystės, praėjus aštuoniems metams. Be to, pasakotojas yra iškilus mokslininkas, medicinos mokslų daktaras, dirbęs prestižiniuose pasaulio institutuose, penkiolika metų darbavęsis Harvardo medicinos mokykloje, bet sykiu ir praktikuojantis neurochirurgas, Birgamo ir Moterų ligoninėje atlikęs daugybę operacijų pacientams, sergantiems įvairiomis smegenų ligomis.

Be to, savo kelionę į Dangų aprašo nepraktikuojantis krikščionis, kuris save ironiškai apibūdina kaip „vos viena pakopa aukštesnį už „K ir V“ (tą, kuris stovi netoli bažnyčios durų per Kalėdas ir Velykas)“. Alexanderis pasakoja, jog vaikystėje jis troškęs Dievo, tačiau jo atvirumą tikėjimui užgesinęs akademinis skepticizmas, vyraujantis medicinos moksle. Materialistinis požiūris, kuriuo vadovaujasi ir neurologijos studijos neigia žmogaus sielos egzistavimą ir visa, kas yra antgamtiška. Žmogaus sąmonė yra siejama tik su smegenų veikla, taigi, joms nustojus veikti, sąmonė, kurią religija vadina siela arba dvasia, tiesiog pranyksta.

Alexanderio patirtis yra unikali tuo, kad jis pats susirgo labai reta smegenų liga, bakteriniu meningitu, ir septynias dienas praleido komoje. Moksliniu požiūriu tuo metu jo smegenys buvo taip pažeistos bakterijos, kad neveikė iš viso. Smegenų dalis, atsakinga už naujos informacijos, įgyjamos per pojūčius, ir ją apdorojanti jo ligos atveju buvo visai atjungta. Tačiau nežiūrint to, Ebenas įgijo daug naujos informacijos, ir ne šiaip kokios, o tokios, kuri iš esmės pakeitė visą jo pasaulėžiūrą. Iš komos neurochirurgas sugrįžo įsitikinęs, jog Dievas yra ir anapusinė realybė yra daug realesnė už žemiškąją. Jo patirtis arti mirties, techniškai trumpinama PAM (iš angl. NDE – „near death experience“), atvėrė jam fiziniu žvilgsniu nematomą, be galo platų ir gražų pasaulį, visomis dimensijomis pranokstantį tą, kurį mes pažįstame.

Alexanderis, pats ne kartą operavęs mirtinus pacientus, buvo girdėjęs kai kuriuos pasakojant apie tai, kad jie buvo išėję iš kūno, keliavę tuneliu šviesos link, regėję Dievą, susitikę su savo jau mirusiais artimaisiais ir pan. Tačiau juos skeptiškai atmesdavęs, galvodamas, kad turi tam mokslinius paaiškinimus. Knygoje jie aptariami taip, kad būtų suprantami eiliniam skaitytojui. Dažniausiai pasitaikantis argumentas yra tas, kad PAM yra žmogaus fantazijos, kurias sukelia smegenų kova dėl gyvybės. Mediciniškai vertinant, tai yra primityvių smegenų kamieno programa, kuri pradeda veikti, kad palengvintų mirštančiojo kančią ir skausmą. Ji vadinama „apsimestine mirties“ strategija, žmogaus paveldėta iš žemesniųjų žinduolių. Tokio požiūrio Alexanderis ir laikėsi iki pats susidūrė su PAM – patirtimi arti mirties.

Kadangi iki savo ligos ir akistatos su mirtimi Alexanderis nebuvo religingas, natūralu, kad pasakodamas apie Dangų jis nesistengia savo patirties pagrįsti Šventojo Rašto citatomis ir nevartoja biblinės leksikos, kaip tai daro mūsų jau aptarti Liardonas ir Burpo. Akivaizdu ir tai, kad jis kalba auditorijai, prieš kurią nereikia aiškintis, kuri Biblijos vieta patvirtina tai, ką jis pasakoja. Nėra dvejonių, kad Alexanderis visų pirma kalba savo kolegoms, todėl nemažai dėmesio skiria egzistuojančioms mokslinėms teorijoms apie sąmonę bei patirtį arti mirties. Būdamas mokslininku ir gydytoju, jis ieško sprendimų, kaip suderinti savo patyrimą ir šiuolaikinį mokslą. Materialistinės pasaulėžiūros suponuojamas mokslas nepalieka vietos sielai, Dangui ar Dievui. Tačiau Visata, kurią jis regėjo anapus spinduliuoja žiniomis ir minties sistemomis. Taigi ji nėra priešinga mokslui, bet jį (tokį, koks jis yra šiandien) pranoksta.

Taigi, ką Ebenas patyrė, kai jo smegenys nustojo veikę, o fizinis kūnas nugrimzdo į komą? Jis pasakoja, kad pirmiausia pasijuto esąs primityvia bakterija pirmapradėje tamsoje, kurioje sklido nemalonūs garsai, pasirodydavo groteskiški gyvūnų snukiai ir sklido šlykštus biologinės mirties kvapas. Čia jautiesi tarsi būtum nei žmogus, nei gyvūnas, bet „vienišas taškas belaikėje rusvai raudonoje jūroje“. Ištrūkti iš tos tamsios ir baisios vietos, kurią Ebenas pavadina „Žemės kirmino egzistencijos sritimi“, jam padeda priartėjusi nuostabi švytinti būtybė. Tuomet Ebenas išvysta šviesą ir nuostabų gyvą garsą, gražesnį už gražiausią muzikos kūrinį, girdėtą Žemėje. Pro šviesos ertmę jis kyla toliau į „švytintį, vibruojantį, ekstatišką, stulbinantį pasaulį, gražiausią, kokį tik buvo kada regėjęs“. Anot Alexanderio, kiek epitetų bevartotum, jų nepakaktų tam pasauliui apibūdinti. Kalbėti apie Dangų, tai tarsi rašyti romaną iš pusės abėcėlės raidžių:

Aš skridau, pralėkiau pro medžius ir laukus, upes ir krioklius, šen bei ten pasitaikančius žmones. Ten buvo ir vaikų, jie juokėsi ir žaidė. Žmonės dainavo ir šoko rateliais, kartais pamatydavau ir šunį, laigantį ir šokinėjantį greta jų, tokį pat linksmą kaip ir jie. Tie žmonės vilkėjo paprastais, bet gražiais drabužiais, ir man atrodė, kad tų drabužių spalvos yra tokios pat gyvos ir šiltos kaip medžiai ir gėlės, kurie žaliavo ir žydėjo aplinkui.

Gražus neįtikėtinas svajonių pasaulis…

Visą Ebeno kelionę jį lydi paslaptinga bendrakeleivė, kurios tapatybę jis atskleidžia tik knygos pabaigoje. Komunikacija tarp jų vyksta apeinant žodžius ir persmelkia jo esybę tarsi pučiant vėjui. Jis regi būrius mirgančių šviesulių, nežemiškų būtybių, gal angelų, kurios yra tauresnės nei bet koks žemiškas tvarinys. Šio regėjimo įstabumas tame, kad rega ir klausa nėra dvi atskiros funkcijos, o viena – tarsi galėtum regėti tų būtybių „pakilų, džiugų jų giedojimo tobulumą“ ir girdėti „sidabrinių kūnų grožį“. Kiekvienas klausimas, kurį savy užduodavo Ebenas, nedelsiant susilaukdavo atsakymo, ateinančio „kaip šviesos, spalvų, meilės ir grožio proveržis“. Tos tiesioginės įžvalgos davė jam tiek peno, kad, anot jo, prireiks viso likusio gyvenimo atskleisti tam, ką ten suvokė ir išmoko.

Alexanderio susitikimas su Dievu perteikiamas labai vaizdingai. Tačiau apie tai čia nekalbėsiu – gal tai pažadins norą perskaityti šią knygą. Svarbiausia žinia, kurią neurochirurgas galiausiai parsineša į Žemę iš Dangaus – ją, manau, galiu atskleisti – susideda iš trijų dalių: (1) tu esi labai mylimas ir saugomas, branginamas amžinai, (2) tau nėra ko bijoti, (3) tu nieko negali padaryti blogai. Alexanderis apmąsto blogio problemą ir daro išvadą, jog jis neatsiejamas nuo laisvos valios. Koks galingas blogis beatrodytų, iš tiesų dominuoja ir galiausiai triumfuoja meilė. Jei reikėtų visą savo Dangaus išgyvenimą apibūdinti vienu sakiniu, Alexanderiui jis skambėtų štai taip – tu esi mylimas. O jei tai reikėtų sutraukti iki vieno žodžio, jis būtų meilė. Meilė yra visų egzistuojančių pasaulių, tiek regimų, tiek neregimų pagrindas: „tai yra realybių realybė, nesuvokiama, didinga tiesų tiesa, kuri gyvuoja ir alsuoja visko, kas egzistuoja ar kada nors egzistuos, centre.“

Jau vėliau, pasveikęs, šią savo patirtį Alexanderis suvokia ir kaip savo mandatą bei žinią, kurią turi paskleisti. Nė vienas iš mūsų nėra našlaitis. Nėra nei vieno nemylimo. Esame ir kitos šeimos nariai, nuolatos stebimi ir prižiūrimi dangiškų būtybių. Dievas, visa ko Kūrėjas, pažįsta kiekvieną iš mūsų, besąlygiškai myli ir brangina taip stipriai, kad tai pranoksta mūsų pažinimą. Įdomu, kad po sugrįžimo iš mirties slėnio autorius meilę laiko ne tik svarbiausia emocine tiesa Visatoje, bet ir vienintele svarbiausia moksline tiesa.

Knygoje aptariami pagrindiniai moksliniai požiūriai į žmones išgyvenusius PAM. Taip pat dėmesys skiriamas naujiems moksliniams tyrimams, kurie analizuoja žmonių, palikusių kūną, patirtis ir mėgina suvokti jų prigimtį. Pasak Alexanderio, mokslininkai savavališkai ir sąmoningai tokius faktus ignoruodavo. Moksliniai metodai, pagrįsti vien tik fizine realybe, susilpnino žmogaus ryšį su esmine jo egzistencijos dalimi – sąmone (arba siela). Ji, skirtingais amžiais apibrėžiama skirtingomis kategorijomis, padėdavo žmogui ieškoti gyvenimo prasmės ir džiaugsmo. Tačiau šiandien Vakarų civilizacija sielą vardan mokslinės tiesos mėgina paneigti. Pasekmės labai skaudžios: nepaisant technologijų pažangos, žmogus jaučiasi tuščias, nereikalingas ir bevertis.

Dangaus įrodymas neapsiriboja vien Dangaus aprašymu ir kitu aspektu. Autorius supažindina skaitytoją su savo šeima ir tai, kaip jie jautėsi jį praradę, kaip rūpinuosi juo ir globojo mirties akivaizdoje. Taip pat sužinome ryškiausius Ebeno biografijos epizodus, pradedant jo vaikyste.

Visiškas Alexanderio išgijimas po tokios baisios ligos iš tiesų laikytinas stebuklu. Taip jį įvardina ir jo pažįstami kolegos gydytojai. Statistiškai išgyvena tik 10 procentų tokių ligonių, bet ir iš jų didžioji jų dauguma likusį gyvenimą praleidžia nuolatinėje vegetacinėje būsenoje. Alexanderis pamini ir daugiau stebuklų, kaip antai pastoriaus iškvietimą į ligoninę pasimelsti už mirštantį ligonį. Kaip vėliau paaiškėjo nei viena seselė, nei gydytojas to nedarė. Būdamas anapus, Ebenas patiria maldos galią, kaip tik tuo metu už jį, susikabinę už rankų, meldėsi jo žmona Holi, mama, artimieji ir į ligoninę atvykęs pastorius. Alexanderio tvirtinimu, ir šiandien malda bei meditacija yra du pagrindiniai būdai, padedantys peržengti materialų pasaulį ir susiliesti su tuo, kurį jam atvėrė jo patirtis arti mirties.

Nesunku nuspėti, kad ne vienam krikščioniui ši knyga pasirodys įtartina, o kai kas joje įžvelgs erezijos pavojų. Kodėl? Knygoje, išskyrus vieną atvejį, neminimas Jėzus. Tikėjimas juo nepristatomas kaip būtina išganymo sąlyga. Dievą Alexanderis vadina Om vardu, pagal skambesį muzikos, kurį girdėjo būdamas jo artume. Dievo artumą Alexanderis vadina artėjimu prie Šerdies. Jam esant komoje, Holi kreipėsi į pažįstamą, praktikuojančią dvasinį gydymą ir telepatiniu būdu užmezgančią ryšį su esančiais komoje, kuri po meditacijos patikino, kad Alexanderio laikas išeiti dar neatėjęs.

Alexanderis neslepia, kad perskaitė daugybę knygų apie mirties artumo patirtis, bet jau po to, kai buvo savais žodžiais aprašęs savąją. Vieną iš jų, Raymondo Moody Gyvenimas po gyvenimo (Life after Life), išleistą 1975 m., esu skaitęs ir aš, dar tuomet kai mokiausi mokykloje. Ją  mašinėle atspausdintą „samizdatu“ iš pažįstamų buvo gavusi mama. Knyga mane įtikino, kad gyvenimas mirtimi nesibaigia ir paskatino ieškoti Dievo. Alexanderis šios knygos iki savosios PAM nebuvo skaitęs. Jis intriguojančiai svarsto apie tai, kad širdies sustojimo atvejai, kuriuos aprašė Moody, ir smegenų pažeidimas, kokį jis pats patyrė, vertianant mediciniškai, yra skirtingi. Tačiau jis pripažįsta, kad kitų žmonių pasakojimai po klinikinės mirties ir jo paties potyriai komoje yra labai panašūs.

Manęs visai negąsdina nebiblinė Alexanderio kalba, nes jo skleidžiama žinia – biblinė. Alexanderis pabrėžia, jog Dievas yra asmuo, o ne beasmenis absoliutas. Ir net labai žmogiškas, pilnai pažįstantis mūsų žmogiškąją egzistenciją ir užjaučiantis esmingiau bei asmeniškiau nei galime įsivaizduoti. Nors Dievas yra labai artimas, jo artume jautiesi miniatiūriniu ir visai mažyčiu. Kitaip tariant, jo šlovei niekas negali prilygti. Dievas yra visagalis Kūrėjas ir visažinantis Visatos palaikytojas. Necituodamas apaštalo Jono, Alexanderis visgi atkartoja pagrindinę jo raštų mintį, kad Dievas yra meilė. Dievo meilė apima visas mums žinomas meiles, bet sykiu ir jas pranoksta. Nors pasaulis, kuriame mes gyvename, yra pažeistas blogio, tačiau Dievas turi aiškų planą, kurio išsipildymo kulminacijoje triumfuos Dievo karalystė. Alexanderis nevengia Dievo karalystės termino ir teigia, jog jam ji žadina baimingą pagarbą.

Tenka pripažinti, jog nežiūrint esminių amžiaus, religinės pasaulėžiūros ir akademinio išsilavinimo skirtumų, Dangus, kurį regėjo aštuonmetis Robertsas Liardonas, ketverių metukų Koltonas Burpo, ir tas, kurį aprašo neurochirurgas Ebenas Alexanderis yra vienas ir tas pats. Man atrodo, kad jiems buvo duota patirti Dievą ir išvysti dangišką egzistenciją, apie kurią kalba Šventasis Raštas.

Nežinau, ar Alexanderis po Dangaus regėjimo dažniau lankosi bažnyčioje nei iki jo. Jis mini, kaip žmona Holi antrą Advento sekmadienį netikėtai jį nusivežė į bažnyčią, nors jis dar nebuvo pilnai atsistatęs. Dalyvavimas pamaldose atgaivino jam dangiškųjų Vartų grožį bei besąlygiškos Dievo meilės palaimą.

Alexanderio pasakojimas įkvėpia ir širdies žvilgsnį kelia nuo žemiškų vargų aukštyn – ten, kur žmonės visuomet linksmi, dainuoja ir šoka. Ten, kur tiesos ir paties Dievo pažinimas persmelkia visą esybę tarsi vėjo kedenamos jūros bangos.

22 komentarai apie “Dangaus įrodymas

  1. Genovaitė

    Labai ačiū, kad paskelbėte apie šią knygą. Nepaprastai įdomu. Bandysiu susirasti internete.

  2. Asta

    Beje, mielas Giedriau, tas anekdotas apie čiukčią yra rasistinis dalykas, nepatariu ES viešoje erdvėje daugiau to daryti…. 🙂

  3. Asta

    Taip, Giedriau, yra kitaip. Jeigu aš čia rašau, tai reiškia atėjau pasikalbėti su bičiuliu, būtent pasikalbėti, o ne knygas skaityti. Bet nenoti Tu su manim kalbėtis.

  4. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Parašiau, kadangi minėjai, kad neturi galimybės jos paskaityti, dabar matau, kad yra kitaip.

  5. Asta

    Labai malonu, tik kam tada man tą knygą pirkti ir skaityti, jeigu parašėte, kad joje į mano klausimą atsakymo nėra?

  6. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Asta, džiugu, kad domiesi, skaitai ir reflektuoji šios svetainės straipsnius. Atsiliepiant į tavo klausimą, Alexanderis tais teiginiais mėgina perteikti Dievo santykį į save, nesiplėsdamas ir neaiškindamas. Visgi geriausia būtų knygą pačiai perskaityti. Beje, lietuvių kalba ją nebrangiai galima įsigyti internetu.

    Sveikinu prisijungus.

  7. Asta

    „Alexanderis apmąsto blogio problemą ir daro išvadą, jog jis neatsiejamas nuo laisvos valios“ bei „tu nieko negali padaryti blogai“

    Aš irgi taip manau. Turėdamas laisvą valią žmogus juk gali pasirinkti savo valia atsisakymą nuo laisvos valios? Viską darydamas tik pagal Dievo valią tik tuomet žmogus elgsis tobulai ir svarbiausia nebebus žmogui rizikos suklysti (nebeegzistuos galimybė klysti, iš kurios ir kyla blogis tyčinis arba netyčinis). Turiu galvoje atsisakyti laisvos valios priimti sprendimus. Teoriškai juk tai įmanoma? Pranašas Jona juk galima sakyti neturėjo pasirinkimo, girdėjo ką jam liepė Dievas, bet pasinaudojo neva „laisva valia“ ir spruko, bet galiausiai buvo priverstas atsisakyti savo ir pakluso Dievo valiai. Ir ant kitų panašų tai matosi.

    Giedriau, neturiu galimybės Alexanderio knygos paskaityti, jo punktas 3 „tu nieko negali padaryti blogai“ kaip jis tai aiškina?
    Jeigu ten kalbama tik apie meilę, tai nieko iš to nebus, nes žmogus nėra tobulas ir negali absoliučiai tobulai išpildyti meilės kiekviename žingsnyje, jis netgi suvokti negali Dievo ir dieviškos meilės esmės iki galo. Kadangi Dievas yra begalybė, o begalybės suvokti neįmanoma, bent jau žmogui žemėje.

  8. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Sigi, mums visiems nevisada pasiseka išsakyti savo mintis taip, kad kiti jas suprastų. Kai bendravimas vyksta raštu, kartais nelengva suprasti pašnekovo vidines intencijas, kurias, bendraujant akis į akį, perduoda emocijos. Todėl tokie atsiprašymai, kaip parašei, mano galva, yra girtini, jie atveria tavo tyras intencijas ir suartina. Šaunu, kad tau rūpi, jog diskusijos dalyviai nesijaustų pažeminti ir, kad sieki atviro bendravimo. Gerbti pašnekovą, turintį kitokį požiūrio tašką ar nuomonę yra pirmoji sąlyga, siekiant vaisingo dialogo.

    Ta proga nuoširdžiai dėkoju visiems komentuojantiems mano straipsnius. Visus komentarus perskaitau, bet atsiprašau, kad ne į visus atsakau. Kartais tai pasitarnauja kitų aktyvesniam įsiliejimui. Kai tai vyksta labai džiaugiuosi. Visgi nenorėčiau dominuoti komentarų skiltyje, todėl sąmoningai susilaikau. Tačiau komentaruose paliečiamus klausimus turiu omeny ir kartais į juos atsiliepiu, nors gal ir ne tiesiogiai savo sekančiuose įrašuose, o kartais tikrai neturiu ką pridurti prie to, kas pasakyta.

    Labai norėčiau, kad nei vienas nepagalvotų, kad jo nuomonė nesvarbi. Ačiū Dievui, kad piktybiškai nusiteikusių komentatorių, taip vadinamų „haterių“, kurių įrašus tenka trinti, iki šiol pasitaikė tik vienas. Tuomet ir paskelbiau pagrindines šios svetainės įrašų komentavimo taisykles.

    Nuoširdžiai džiaugiuosi kiekvienu, atrandančiu laiko ir noro diskutuoti teminiais klausimais. Manau, kad tai mus ugdo ir dvasiškai brandina.

  9. sigis

    Rima,as rasiau tik apie Dievo ir Jo Sunaus vardus.Kiek supratau man tai nelabai pavyko todel pirmiausia atsiprasyti tureciau as,kad isreiksdamas savo nuomone taip ir nesugebejau ja inesti daugiau aiskumo vienu konkreciu klausimu kuri, ir palieciau savo komentare.Bet jau anksciau sakiau,kad is manes tikrai labai prastas rasytojas.Dievo vardas ir tai kaip Ji vadina kai kurie zmones yra du skirtingi dalykai.Tavo,taip pat kaip ir mano,vardai,jei jie yra uzrasyti Danguje,jau yra ten.Tavo dvasia ir jos tikrasis vardas negime ta akimirka kai tavo mama pastojo ar tave pagimde i sita zeme.Mes juos tenais tik suzinosime,nes siuo metu ju dar nezinome,bet tai nereiskia,kad jie nera jau uzrasyti,jei tik isviso yra ten uzrasyti ir t.t.Kas liecia Sventa Rasta taip tap tenorejau tik pasakyti,kad ne vienoje vietoje juose yra atlikti konkretus pakeitimai neatitinkantys pati originala.Taip kaip ir siulaikine ir senovine hebraju kalbos gerokai,netgi labai,skiriasi, taip kaip hebrajai ir zydai Biblijoje nera sinonimai.Tad pilnai suprantama,kad kaip ir tavo pacios vardas,kurio beje reiksme yra tikrai nuostabiai graz(!)i,tera tik saukinys kuriuo esi vadinama,saukiama,bet ne tikrasis tavo vardas kuris yra tavo dangiskojo Tevo tau jau duotas,o ne tavo zemiskuju tevu.Kadangi esu „sveciuose“ Giedriaus tinklalapyje,tuo paciu noreciau ir jo seimininkui padekoti uz galimybe kartais cionais isreiksti savo asmenine nuomone kai kuriais klausimais apie kuriuos jis raso.Taigi,atleisk Rima,jei pastaciau tave i nelabai patogia padeti per daug pasakydamas savo komentaruose ir taip pat padekoti dar karta Giedriui,kad jis ir toliau man leis retkarciais uzeiti pas ji i svecius 🙂

  10. ta pati Rima

    Prašau man atleisti, negalvojau kad Dievo Žodžiu galiu sukelti tokią audrą…
    Dėl mano naujo vardo, kurį, beje, man ir duos mano Gelbėtojas danguje, aš nesiginčiju. Aš tikiu tuo, kaip parašyta Biblijoje. Man Ši knyga yra autoritetas, nepriklausomai kokiai konfesijai aš priklausau. Kalba eina apie neatitikimus apie Biblinį ir kitą Dievą, kurį sutiko knygos autorius.
    Noriu tik pasakyti, kad šiandien mums labiau rūpi arba yra labiau priimtinos kitokio turinio knygos, nei Dievo Žodis.

  11. sigis

    p.s. Jis,t.y.musu tikrasis vardas, ten jau yra uzrasytas dar nuo sio pasaulio sukurimo pradzios,tik mes jo kol kas nezinom ir tiek.Ir tai pilnai suprantama,nes musu tikrasis vardas yra tas kuri mums jau dave musu DangiskasTevas ,o ne musu zemiskieji tevai.Viskas jau yra atlikta todel ir turime melstis,kad dabar Jo valia kuri yra Danguje pilnai butu ispildyta ir cia zemeje.Bet su Dievo vardu taip gi nera,nes mums nera duota jokio kito antro,trecio ir t.t.,vardo,per kuri mes galetume issigelbeti,ar ne?Antraip tada galima drasiai tvirtinti,kad zmones bus issigelbes ir per Alaha,Hrisna,Dzeusa,Babilono sv.Trejybe ir t.t.Dievas yra vienas,Jo ir Jo Sunaus vardai taip pat jau yra zinomi kiekvienam kas Juo tiki,o tikejimas ateina tik is Svento Rasto,o ne is zmoniu sukurtu doktrinu 🙂

  12. sigis

    Rima,teisingai parasei,bet tiesa yra kitokia.Daug doktrinu,vardu ir t.t. i taip vadinama krikscionybe,katalikybe ir kt.,religijas atejo is pagoniu tikejimu.Buvo laikas kai ne pagonys buvo krikstijami,bet krikscionys „pagoninami“.Ar teko girdeti toki termina kaip „aklas tikejimas“?Butent per tai ir bus/ yra daugelis suklaidinti. “ Ir jei mano vardas Rima, aš niekada neatsiliepsiu į kito vardo šaukinį.Dievą vadiname Dievu, Jėzumi ir Šventąja Dvasia, Jis negali būti vardu Om, nes tokio Dievo vardo aš neatrandu Šventajame Rašte .“ Ar tikrai Dievo vardas ir yra „Dievas“,“Jezus“ ir „Sventoji Dvasia“ :)?Bet tu teisingai pasakei,kad “ Dievą v a d i n a m e Dievu, Jėzumi ir Šventąja Dvasia…. “ .Tarp zmoniu yra labai daznai pasitaikantis toks negeras dalykas kai vaikai gyvena daugeli metu,o kartais ir visa gyvenima, su savo “ tevu“ kuris istikruju nera ju biologinis tevas,bet nuosirdziai t i k i ,nes nezino tiesos kaip ten buvo/yra istikruju. Ir ana diena daugelis jam sakys,Viespatie,Viespatie ar mes tavo vardu nedarem stebuklu,neisvarinejom velniu ir t.t.,o Jis ka jiems atsakys?As niekad jusu nepazinojau… Tai kaip cia dabar taip iseina?
    Ar tureciau tave vadinti Rima ar „balta antilope“ ir galvoti,kad tu gimei arabu seimoje,nors to ir tikrai nezinau,nes taves nepazystu. Ir jei Mesijas gime kaip hebrajus ,augo kaip hebrajus ir buvo hebrajus,tai kas tada tas Jezus?Mesijo vardas nera nei graiku,nei lotinu,nei anglu,bet hebraju.Nei „Dievas“,nei „Jezus“,nei „Sv.Dvasia“ nera musu Dangiskojo Tevo vardas.Jis turi ir varda,ir pavarde,taip kaip ir Jo Sunus turi savo tikraji varda,o ne koki ten Ieosus(gr.k.) ar Iesvs(lot.k) ar Jesus(angl.k).

  13. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Rima, ačiū, kad daliniesi savo mintimis. Iš tiesų kiekvieną antgamtinę patirtį verta pasverti Šv. Rašto šviesoje. Tačiau krikščionims būdinga inercija netikru pranašu skelbti kiekvieną, kuris neatitinka to, ką jie yra įpratę girdėti savo konfesijoje. Iki laiko katalikai galvojo, kad, jei žmogus negarbina Marijos kaip Dievo motinos, jis yra eretikas. Panašiai dalis evangelikų iki šiol laiko katalikus ir stačiatikius stabmeldžiais, kuriuos reikia evangelizuoti. Šie įsitikinimai paprastai grindžiami Biblijos citatomis. O jei einame už krikščionybės ribų, padėtis dar labiau komplikuojasi.

    Nemanau, kad Alexanderį reikėtų laikyti klaidingu pranašu vien dėl to, kad savo patirtį arti mirties jis nusako kitaip nei, pavyzdžiui, metodistas Burpo. Nežiūrint skirtingo žodyno, tikėtina, kad jie susitiko su tuo pačiu Dievu.

    Pateikei daug citatų, bet dėl vardo pamiršai vieną, kuri sugriautų tavo pačios argumentaciją. Sakai, kad būdama Rima, neatsilieptum į kito vardo šaukinį. Bet Jonas sako, kad Danguje tau bus duotas naujas vardas… be to gausi manos – ar žinai kas tai? – ir baltą akmenėlį – o tai kas?

    Žodžiu, noriu pasakyti, jog, kai kalbama apie Dangų, reikėtų vengti kategoriškumo. Tai aukštesnės dimensijos, nei mes galime suvokti. Juk pats Jėzus sako, kad, jei netikime, jam kalbant apie žemiškus dalykus, kaip suprastume, jei jis imtų mums kalbėti apie dangiškuosius? Todėl Rašte, kai kalba eina apie Dangų, dažniausiai pasitelkiamos analogijos bei apokaliptiniai simboliai, idant uždanga kažkiek būtų praskleista.

  14. Rima

    Taigi, kaip esate priėmę Viešpatį Jėzų Kristų, taip ir gyvenkite Jame, įsišakniję bei statydindamiesi Jame ir įsitvirtinę tikėjime, kaip esate išmokyti, kupini dėkingumo. Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi (Kol 2:6-8). Šių dienų žmonėms labai rūpi visokios sensacijos, stebuklai, išgydymai, ženklai… Tad jeigu mūsų tikėjimas remiasi Dievo Žodžiu, verta pažiūrėti į jį, ką apie tai kalba Pats Dievas. Pradėkime nuo Mt 24:3 Jėzus mokiniams atsakė: Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų…Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisumas, daugelio meilė atšals… nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. Štai Aš jums iš anksto tai pasakiau! – perspėja mus Jėzus. Ir jei mano vardas Rima, aš niekada neatsiliepsiu į kito vardo šaukinį. Jei mes, tikintys žmonės, Dievą vadiname Dievu, Jėzumi ir Šventąja Dvasia, Jis negali būti vardu Om, nes tokio Dievo vardo aš neatrandu Šventajame Rašte. Tai jau kelia abejonių, kad knygos autorius pažįsta tą patį Biblijos Dievą. Ir nenuostabu. Juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu (2 Kor11:14). O mums nėra nežinomi jo kėslai (2 Kor2:11). Ką apie tokias ir panašias knygas mums pasakytų mūsų brolis Paulius? 2 Tim 3:1-5 apaštalas Paulius kalba: Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos…nekenčiantys to, kas gera…labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių! Kodėl Paulius ragina nedraugauti su tokiais žmonėmis, kad neišvestų mūsų iš tiesos kelio! Nes mažas raugas visą kubilą tešlos įraugina. Todėl tokių žmonių burnos dangui grūmoja, o liežuviai vaikštinėja po žemę. O Dievo tauta pritaria jiems ir jų mokslą lyg vandenį geria (Ps 73).
    Mokytojo knygoje randame parašyta: Mano sūnau, įsidėmėk, kad knygų rašymui nebus galo, o daug besigilindamas į jas nuvarginsi kūną. Paklausykime, kokią galima padaryti išvadą: bijok Dievo ir vykdyk Jo įsakymus, nes tai yra viskas kiekvienam žmogui. Nes Dievas teis visus darbus ir visus paslėptus dalykus – gerus ir blogus (Ekleziasto 12:12-14).

  15. sigis

    „Čiukčios klausia, kodėl jis neskaito knygų. O tas atsako: „A… čiukčia ne čitatelj… čiukčia pisatelj…“
    Ar cia anekdotas apie ta knyga kurios neperskaicius, apie Dangu yra , žema, o akademiškai griežtai draudžiama, komentuoti ,jei jos nesi skaitęs ? 🙂

  16. Violeta

    Ta tema teko skaityti Julijos Voznesenskajos knyga „Moi possmertnyje prikliuchenija“

  17. Mindaugas M.

    Tema yra prieštaringa ir problematinė. Ir ji sulaukia prieštaringo vertinimo įvairiuose sluoksniuose. Būtų nesąžiniga stebėtis dėl to… Akademiškai greižtai draudžiama, komentuoti tai, ko nesi skaitęs? Tą suprantu. Tik aš komentuoju ne kaip teologinio teksto akademikas, o kaip kūrybininkas (tokia mano profesija). O vienas mano tapybos mokytojų man sakydavo – jei atsikandai supuvusio obuolio, tau nereikia jo suvalgyti viso, kad įsitikintum, kad jis iš tiesų yra supuvęs. Ši knyga yra taip pat kūrinys. Akivaizdžoiai ne akademinės teologijos. Ir kūrybiškai galima vertinti ne vien tekstą, bet ir idėjas, kūrybines išraiškos priemones ir daugelį kitų dalykų. Kiek grožinių knygų mes metam į šalį perskaitę pirmus puslapius?.. Dėl spektaklio pasakyčiau tą patį. Dalies vertintojų logika buvo pastatyta ant to paties „nematei spektaklio, todėl negali vertinti“. Tačiau kūriniuose galima vertinti labai įvairius dalykus. Šiaip jau yra toks nelabai sėkmingų kūrėjų bruožas – jie nori, kad gerai susipažintum su jų kūryba, mąstymu ir tik tada vertintum. Tačiau, geram kompozitoriui pakanka išgirsti kelis akordus, pamatyti, kaip pianistas sėdasi prie fortepijono ir jis jau gali susidaryti nuomonę apie atlikėjo lygį.
    Dėl pastabos, kad kalbu Bažnyčios vardu, matyt, ji teisinga. Tonas per aukštas. Nepataikiau.
    Giedriau, gerbiu tave, kaip akademiką ir protestantų teologą, bei žmogų, kuris moka ir sugeba siekti užsibrėžtų tikslų. Ne vieną gerą dalyką esu iš tamstos išmokęs. Tačiau man taip pat nelabai kvepia, kai kritika vertinama neadekvačiai… Kaip ir sakiau, tema yra labai prieštaringa…

  18. Anonimas

    Gerbiu Giedriu , nes jis nori parodyti siais straipsniais , kad Dievui patinka ivairove, ir mano sirdis visai sutinka ir sutokiu dangaus matymu ir kitokiu , juk Dievas megstantis ivairove, o ne kazkokia privatizacija ir sektantizma.
    Dangu gali matyti ir intelektualai, ir piemenys.
    lauksiu daugiau tokiu straipsniu.
    Sekmes jums

  19. Regimantas

    Tokie tekstai pirmiausia mus grąžina prie esminio gyvenimo klausimo, kuris, manau, mums ir turi likti tik klausimas, nežinomybė. Jeigu būtų pateiktas nenuginčijamas anapusinės būties įrodymas, neliktų laisvos valios, pasirinkimo ir mūsų išbandymo. Žinojimas – tai jau prievarta. O pasirinkimas turi rastis iš meilės, o ne iš argumentų prievartos. Be to, žmogaus protas neturi absoliutinio žinojimo potencijos, o be jos bet koks žinojimas yra reliatyvus. Todėl šia tema nesileidžia į ginčus, nes ginčuose kiekvienas ego, pasitelkdamas racionalumo instrumentą, gina savo išankstinę nuostatą, kuri užkoduota valios šaknyje. Kai kam tai būties teigimas, kai kam – neigimas. Aš tiesiog tikiu, ir tiek, be jokių širdį sunkinančių žinojimo pretenzijų. Ir man tokios knygos, kaip ir Kanto filosofija, nei padaugina tikėjimo, nei jį sumažina. Man galutiniai argumentai – ne žmonių knygos.

  20. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Jau straipsnyje minėjau, kad nesunku nuspėti, jog knyga susilauks kai kurių kritiškos reakcijos. Stebina ne tai. Tiesiog žema, o akademiškai griežtai draudžiama, komentuoti tai, ko nesi skaitęs. Tai kvepia davatkiškumu ir fundamentalizmu bei primena ne taip seniai vykusį ekscesą dėl Castelluccio spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“. Kai kurių religinių veikėjų reakcija anuomet buvo tokia: „nematėme, bet žinome, kad spektaklyje ne tas Kristus, o šventvagystė“.

    Nesu anekdotų pasakotojas, bet šia proga nesusilaikysiu…
    Čiukčios klausia, kodėl jis neskaito knygų. O tas atsako: „A… čiukčia ne čitatelj… čiukčia pisatelj…“.

    Mindaugai, gerbiu tavo nuomonę, tik nereikia kalbėti Bažnyčios vardu. Gal esi jos įgaliotas? Grįšiu prie Castellucio. Tuo metu, kai vienas kunigas ir aktyvūs jaunieji maldininkai tvėrė kelią, einantiems į teatrą, visaip juos gėdindami, esą tokio spektaklio žiūrėjimas yra šventvagystė, kitas kunigas, į jį visgi nuėjo ir po to savo facebooko paskyroje parašė, jog tai labiausiai krikščioniškas spektaklis, kokį jam yra tekę matyti.

  21. Mindaugas M.

    Rinkodaros specialistai reklamos praktikoje naudojasi emociniu poveikiu, nes žino, kad tokiu būdu įsisavinta informacija yra mažiausia filtruojama. Vartojimas, kuris yra mūsų ekonomikos variklis, apžvalgininkų dažnai pavadinamas neracionaliu. Šios rinkodaros žinios yra stipriai supaprastintos, bet kyla iš rimtų mokslinių studijų. Medicinai žinoma simptomatika, kad kai žmogus nėra visiškai sąmoningas, jo emociniai išgyvenimai yra nefiltruojami racionalaus proto. O kai žmogaus protas nefiltruoja gaunamos informacijos, ta patirtis įsirėžia labai giliai. Net ir po aiškiai suvoktos haliucinacijos, kai žmogus jau būna sugrįžęs į sveiką protą, pasitaiko, kad žmogus negali susitaikyti, kad jo išgyvenimas buvo įsivaizduotas. Gal jis ir netikras, bet jis juo vis tiek toliau tiki. Jis racionaliai suvokia, kad to nebuvo, bet jis tuo tiki. Šie pavyzdžiai nėra tiesiogiai nesusiję su vadinamąja pomirtine patirtimi, bet turėtų iliustruoti, koks stiprus ir neištyrinėtas patyrimo jausmas, kai sąmonės filtrai neveikia, arba veikia tik iš dalies.

    Dvasinių patyrimų gausa lydi Bažnyčią per visą jos gyvavimo istoriją. Manau, kad vien Naujasis Testamentas suteikia visus pagrindinius instrumentus dvasinių patirčių vertinimui. Akivaizdu, Naujojo Testamento visgi nepakanka. Norintys pateisinti kažkokią dvasinę idėją, gali surasti ją pagrindžiančią Šv. Rašto eilutę. Todėl čia reikalingas dar vienas instrumentas, kuris suteiktų trumpą ir aiškų NT tikėjimo tiesų apibendrinimą. Mano trumpo komentaro tikslas nėra sistemiškai paneigti, kad šis daktaras tikrai nematė Dangaus (nemanau, kad tam būtina net perskaityti knygą). Bet, vadovaujantis Bažnyčios tikėjimo išpažinimais, jis tikrai nematė tokio Kristaus, kurį skelbia Naujasis Testamentas ir tiki Bažnyčia. Kiek man teko susipažinti su panašiomis Dangaus patirtimis, jų Kristus arba nėra Žmogus, arba nėra Dievas, arba nėra Gelbėtojas, arba nėra Šventas, arba nėra tas, kuris ateina. Kristaus yra tų patirčių suklupimo akmuo. Tai neapibendrintas Kristus, kuris besąlygiškai myli. Kaip išsireikšė vienas rašytojas – meilė yra antras žodis po Dievo, kurį žmonės labiausiai trypia. Nors, nemanau, kad šis daktaras daro kažką savavališkai blogo…

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.