Dievų sūnūs ir Dievo Sūnus

Pasak mito, Romos miesto įkūrėjas Romulas augo su broliu dvyniu Remu, žindomi vilkės. Vėliau, kilus nesantaikai, Romulas nužudė Remą ir tapo pirmuoju iš septynių miestą valdžiusių karalių. Respublika, kaip Romos valdymo forma, gyvavo beveik penkis amžius (509-27 m. pr. Kr.), o po jos sekė Romos imperatorių era, trukusi taip pat maždaug penkis amžius. Valdant pirmajam Romos imperatoriui Augustui Oktavianui, Romos valdose, Judėjos Betliejaus miestelyje, gimė Jėzus, kurį išpažįstame savo Gelbėtoju ir visos kūrinijos Viešpačiu.

Imperatoriaus Oktaviano įsakymas surašyti visus Romos pasaulio gyventojus (Lk 2, 1) paslėptu Dievo sumanymu ir lėmė Senojo Testamento pranašystės išsipildymą:

O tu, Efrata – Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje. Jo kilmė siekia pradžios laikus, amžinybės dienas (Mch 5, 2).

Pasak Luko, Marijos vyras Juozapas buvo karaliaus Dovydo ainis, todėl turėjo vykti į gimtąjį Dovydo miestą Betliejų, idant dalyvautų imperatoriaus paskelbtame visuotiniame gyventojų surašyme. Iš Luko sužinome, kad viešint Betliejuje Marijai atėjo metas gimdyti, tačiau visi kambariai viešbutyje buvo užimti (matyt, dėl gausybės atvykusiųjų užsirašyti). Todėl Marijai teko gimdyti lauke, o suvystytą naujagimį ji paguldė į ėdžias. Kilmingas romėnas Teofilis, kuriam Lukas adresavo savo raštus (Lk 1, 3), turėjo netekti žado, skaitydamas, kad Dievo Sūnus, žadėtasis viso pasaulio Gelbėtojas, gimė ne ištaigingoje menėje ir net ne prasčioko troboje, o tvarte. Tai taip ryškiai kontrastavo su Romos imperijoje visuotinai propaguota išrinktojo dievo sūnaus ir dievų sūnaus idėja.

Po Julijaus Cezario mirties Romos senatas jam suteikė dieviškojo (lot. divus) titulą: GAIUS IULIUS CAESAR DIVUS. Jo įsūnis Oktavianas, minimas Evangelijoje pagal Luką, paveldėjo ne tik savo įtėvio turtą, bet ir pavardę: GAIUS JULIUS CAESAR OCTAVIANUS AUGUSTUS. Paskutinis žodis Augustus reiškė didingasis, vertas pagarbos. Taip Lukas jį ir pristato: ciesorius Augustas (gr. Καίσαρος Αὐγούστου). Tačiau Oktavianas nesitenkino šiuo garbiu titulu ir pridėjo sau dar vieną – Divi Filius, t. y. dievystės sūnus arba tiesiog dievo sūnus: GAIUS JULIUS CAESAR DIVI FILIUS. Paminėtina ir tai, jog savo įtėviui Julijui Cezariui jis pastatė šventyklą. Vėliau šventyklos bus statomos ir gyviems imperatoriams garbinti.

O dar viena įdomi detalė yra ta, kad garbinimas Cezario šventykloje buvo siejamas su žvaigždės pasirodymu danguje. Buvo skelbiama, kad po Julijaus Cezario mirties danguje pasirodė ryški žvaigždė, kometa, kuri, esą, ir patvirtino jo deifikaciją – tapimą dieviškuoju. Plinijus Vyresnysis rašo, kad kometos švytėjimas buvo laikomas ženklu, kad Julijaus Cezario dvasia buvo priimta į dievų tarpą.[1] Kometos ženklas buvo išraižytas ne tik Cezario šventykloje, bet ir ant monetų. Šių istorinių faktų šviesoje labai tikėtina, kad evangelistas Matas ryškios žvaigždės pasirodymą, atvedusį išminčius iš Rytų pagarbinti gimusio žydų karaliaus, pasirenka sąmoningai, kaip tikrojo Dievo Sūnaus gimimo ženklą.

Kad ir kaip ten būtų, jeigu pirmame amžiuje Romos imperijoje, pradedant Germanų kraštais Šiaurėje ir baigiant Egiptu Pietuose, nuo Iberijos pusiasalio Vakaruose ir Sirijos rytuose, būtum paklausęs bet kurio luomo žmogaus, kas yra Dievo Sūnus, nedvejotinai išgirstum atsakymą, jog jis – Oktavianas Augustas. Yra išlikęs ne vienas Augusto denaras su jo atvaizdu ir inskripcija: CAESAR AUGUSTUS DIVI F PATER PATRIAE – CIESORIUS AUGUSTAS, DIEVYSTĖS SŪNUS, TĖVYNĖS TĖVAS. Po Oktaviano šiuos titulus paveldėdavo ir likusieji Romos imperatoriai.

Tai turėtų paaiškinti, kodėl žydų prašymas Jėzui skirti mirties bausmę taip išgąsdino Poncijų Pilotą: Jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi (Jn 19, 7). Dviem Dievo sūnums vietos po romėnų saule nebuvo. Pilotas tai gerai žinojo, kaip ir aukštieji žydų kunigai, kurie spaudė Judėjos valdytoją į kampą: Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, kalba prieš ciesorių (Jn 19, 12).

Vėliau Cezario titulą iš romėnų skolinosi ne viena tauta. Pavyzdžiui, Rusijoje iš jo etimologiškai kilo caro titulas, o Vokietijoje – kaizerio. Imperatoriaus, kaizerio ar caro didybę pabrėžiantys garbingi vardai ir titulai siekė viename asmenyje apjungti žmogų ir Dievą, aukščiausią valdžią Žemėje ir Danguje, valstybę ir religiją.

Dievas, leisdamas savo Sūnui gimti tvarte, nestokojo ironijos ir visai apvertė romėnišką šlovės ir didybės suvokimą. Dangaus karalystė yra žemės karalysčių antipodas. Kai velnias parodė Jėzui viso pasaulio karalystes bei jų šlovę, jis išgirdo trumpą atsakymą: eik šalin nuo manęs, šėtone (Mt 4, 8). Visas Jėzaus gyvenimas, jo gimimas ėdžiose, mirtis ant kryžiaus yra priešingybė tam, ką romėnai laikė dvasingumu, išmintimi ir didybe. Apaštalas Paulius tai taikliai apibūdina: Mes skelbiame paslaptingą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas nuo amžių paskyrė mums išaukštinti, kurios nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę (1 Kor 2, 7-8). Dievo šlovė yra paslėpta nuo ieškančių būti didžiais šioje žemėje. Dievo jėga atsiveria silpnume, o jo garbė – gėdoje. Slepiantis savo gėdą žmogus su ja ir pasilieka, o pripažįstantis ją ir pasikliaujantis Dievo gailestingumu yra Dievo pagerbiamas. Ieškant pripažinimo žmonių akyse, neįmanoma būti Dievo pripažintam. Kryžius yra gėdos, bet sykiu ir šlovės vieta. Žmonių gėdos ir Dievo šlovės ženklas. Oktavianas kaip dievų sūnus ir Dievo Sūnus Jėzus iš Nazareto – dviejų skirtingų karalysčių valdovai. Kurio didybė mums imponuoja labiau? Kurio pasiekimais mes labiau žavimės? Į kurį iš šiųdviejų siekiame būti panašūs?

Galiausiai reikia paminėti, kad Romos imperijos didybę liaupsino ir poetų eilės. Jos suteikė Romai geidžiamos dieviškumo auros ne mažiau nei šventyklose, monumentuose, monetose ir kitur pabrėžiama viršiausio valstybės politiko dievystė. Vergilijus ketvirtoje bukolikoje (eklogoje) mįslingai apdainavo dieviškojo kūdikio, dievų sūnaus gimimą, kurio viešpatavimas atnešiąs aukso amžių.

Kumų giesmės pranašauta laikų pabaiga priartėjo, / Amžiai didingi turės pradėti eilę iš naujo. / Žemėn Astrėja grįš, sugrįš Saturno gadynė, / Greit atžala jauna nužengs iš aukšto Olimpo. / Tu tik budėk prie lopšio sūnaus, kurio užgimimas / Amžių baigs geležies ir atneš pasauliui auksinį. / […] Tau vadovaujant, išdils paskutiniai mūsų kaltybių / Pėdsakai ir atsikvėps siaubu nusikračiusios šalys. / Jam dievų žadėta dalia, galės jis regėti / Didvyrius tarp dievų, ir tie stebėsis išvydę, / Kaip jis pasaulį valdys, tėvų narsumu nuramintą. / Žemė, žmogaus nedirbta, kaip dovanas savo, vaikeli, / Gebenę drieks ant tako visur su nardu kvapiuoju, / Ir tarp akantų žalių kolokasijos žiedas šypsosis. /  Ožkos iš pievų namo neš pritvinkusius tešmenis pačios, / Ir galvijams nereiks galingo liūto bijoti. / Pats lopšys kvapiausiųjų gėlių pabers tavo garbei. / Tuosyk pragaiš ir angis, ir nuodãžolės lauko klastingos / Visos pragaiš, ir augs vien kvapus asirų amomas. / […] O! Pats laikas dabar, užimk garbingąją vietą, / Mielas dievų sūnau ir didžio Jupiterio aini! / Į pasaulį pažvelk, kaip dreba jo skliautai didingi, / Dreba žemės ir marių gelmė ir aukštos padangės, / Tu pažvelki, kaip džiūgauja viskas ateinančiu amžium.[2]

Visų pirma pastebėtinos šio teksto su paralelės su Izaijo pranašyste, kurioje pranašas irgi džiaugiasi kūdikio, Sūnaus, vadinamo Nuostabiuoju ir Ramybės kunigaikščiu, kurio viešpatavimas atneš taiką pasauliui, gimimu (Iz 9, 6-7). Vergilijus, kaip ir Izaijas, šį Sūnų vadina atžala, tiesa, išdygusia ne iš  Jesės kelmo (Iz 11, 1), o nužengusia iš aukšto Olimpo. Labai artimos ir Izaijo bei Vergilijaus metaforos, kuriomis nusakoma nauja era. Palyginkime:

Izaijo pranašystė 11, 6-9

Vilkas gyvens su avinėliu, leopardas gulės su ožiuku, veršis, jautis ir jaunas liūtas bus drauge […]  liūtas ės šiaudus kaip jautis

Motinos maitinamas kūdikis žais prie angies urvo, ir mažas vaikas kiš ranką į gyvatės olą

Vergilijus, Bukolikos 4, 20-25

Ir galvijams nereiks galingo liūto bijoti

 

Tuosyk pragaiš ir angis, ir nuodãžolės lauko klastingos visos pragaiš

Mesijinių paralelių biblinėse pranašystėse ir šioje Vergilijaus bukolikoje galime įžvelgti ir daugiau. Antai, pranašas Zacharijas, panašiai kaip Izaijas kalba apie Dievo tarno, vadinamo Atžala, atėjimą: pašalinsiu šito krašto kaltę per vieną dieną (Zach 3, 9). Palyginkime tai su Vergilijaus atžalos charakteristika: Tau vadovaujant, išdils paskutiniai mūsų kaltybių pėdsakai ir atsikvėps siaubu nusikračiusios šalys (Buk 4, 13-14). Belieka tik stebėtis, iš kur romėnų rašytojas Vergilijus toks artimas hebrajų pranašui Zacharijui.

Apibendrinant ketvirtąjį Bukolikų skyrių, tenka pripažinti, jog romėnų dainius kalba apie dievų sūnų, kuris, panašiai kaip hebrajų Mesijas, įtvirtinsiąs novus ordo seclorumnaują amžių tvarką ir atnešiąs žmonėms taip trokštamą klestėjimą, saugumą ir laimę. Nesiimu tvirtinti, jog Vergilijus buvo susipažinęs su Senojo Testamento tekstais ir iš jų sėmėsi įkvėpimo. Galbūt tai atsitiktiniai panašumai. Juk autoriai metaforų ir palyginimų ieškojo gamtoje. Tačiau Mesijo ir jo karalystės idėja tikrai galėjo ateiti iš hebrajų. Galima būtų tvirtinti ir taip: Dievo Dvasia, kurios tikrai neriboja tautinės sienos, įkvėpė pagonių poetą pranašauti apie Dievo Sūnų, kuris panaikins žmonių kaltes ir palaimins visą kūriniją. Tik Vergilijus šią žinią perteikė per savo pasaulėvaizdį, kurį didžiąją dalimi suformavo graikų mąstytojai. Kad ir kaip būtų, antikinės literatūros tyrinėtojai daro išvadą, jog šios Vergilijaus eilės ano meto politiniame kontekste turėjo aiškų propagandinį atspalvį ir pasitarnavo Augustų dinastijos įsigalėjimui. Tikėtina, kad Vergilijus, sąmoningai ar ne, geresnio gyvenimo viltis, būdingas visoms tautoms ir kiekvienai žmonių kartai, siejo su imperine Romos galia ir gerove.

Beje, lotynišką Vergilijaus frazę novus ordo seclorum dabar galima surasti ant JAV dolerio. Šį lotynišką posakį, ieškodami tinkamos simbolikos valstybiniam antspaudui, pasitelkė JAV valstybingumo kūrėjai. Jie, kaip ir romėnų Augustai, tikėjo, kad naujos valstybės sukūrimu ateis nauja pasaulio tvarka, kuri ir atneš aukso amžių. Regis, šiandien jau galime sakyti, jog šie lūkesčiai neišsipildė. Aukso amžiaus nedovanojo ir niekada nedovanos jokia žemiška valdžia. Tik Dangaus miesto gatvės yra grįstos spindinčiu auksu. Pasauliui Dievas savo šlovės dar neatskleidė. Visgi Kalėdos, kaip tikrojo Dievo Sūnaus gimimo šventė, yra sykiu ir pažadas, kad vieną dieną Dievo karalystė, atnešianti aukso amžių, tikrai ateis. O iki tol turime melsti mūsų dangiškojo Tėvo – teateinie tavo karalystė – ir širdimi jau dabar džiaugtis apčiuopiamu jos potyriu – teisumu, ramybe ir Šventosios Dvasios džiaugsmu.

Džiaugsmingų Kalėdų!


[1] Plinijus Vyresnysis, Naturalis Historia, 2.93–94.

[2] Antano Dambrausko vertimas. Vergilijus, Bukolikos Georgikos, Vilnius, Vaga, 1971, p. 23-24.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.