Apolonas ir Dionisas

Antrasis šaltinis, muzikos meno klausimu daręs didelę įtaką Bažnyčios tėvams, be abejonės, buvo antikinė filosofinė literatūra. Platonas buvo įsitikinęs, jog muzika padeda formuoti jauną asmenybę. Tačiau, jo manymu, ne visos dermės tinkamos šiam uždaviniui. Tinkama dermė daro teigiamą įtaką žmogaus charakteriui, o netinkama – neigiamą. Muzika gali pažadinti kilnius jausmus, kaip antai gailestį, švelnumą bei drąsą, bet taip pat geidulius ir aistras, vedančius į išglebimą ir tingėjimą. Platono Valstybėje muzika cenzūruojama, nelieka vietos fleitai ir net styginiams instrumentams, kurių garsai, žmogų daro ištižėliu.

Senovės Graikijos filosofai smerkė šventyklose per orgijas skambėjusius muzikinius ritmus, taip pat užstalės dainas. Kita vertus, harmoninga, dvasinių dermių muzika buvo laikoma svarbia didaktine priemone. Šias dvi skirtingas muzikines išraiškas įkūnijo Apolonas ir Dionisas. Apolonas, lyra grojantis muzikos ir šviesos, tiesos ir poezijos dievas, išreiškė estetinę ir sykiu dorovinę graikų kultūros galią. O linksmybių dievas Dionisas, išmokęs žmones pasigaminti vyno ir triukšmingai švęsti, įkūnijo pasileidimą. Beje, iš Atėnuose švenčiamų dionisijų (Dioniso garbei rengiamų vyno švenčių), kaip teatro žanras, išsirutuliojo tragedija. Tiesa, Apolono lyrą, skleidžiančią kilnius garsus, Platonas priešpastato ne dionisijų šėlsmui, o satyro Marsijo fleitai, žadinančiai laukines aistras. Panašiai muzikos instrumentus vėliau rūšiuoja ir Bazilijus Cezarietis. Jis atmeta kitarą ir lyrą, kaip žemiškus, netinkamus Dievo garbinimui instrumentus, nes jomis grojama, užgaunant stygas iš apačios. Tačiau per arfos stygas braukiant iš viršaus išgaunama dvasinė dermė. Apskritai, arfa Bazilijui yra iš aukšto duotas instrumentas, skleidžiantis dangiškas harmonijas (prisiminkime arfas Apreiškimo knygoje), idant klausytojai ieškotų to, kas aukštybėje, ir nebūtų nugalėti saldžių, kūno aistras žadinančių melodijų.[1]

Dvasinę giedojimo naudą ir sykiu gundančią jo galią Išpažinimuose apmąsto ir Aurelijus Augustinas. Jo mintis pacituokime netrumpindami.

Klausos malonumai buvo mane apraizgę ir pavergę stipriau, bet tu atrišai ir išlaisvinai mane. Dabar, prisipažįstu, [klausydamasis] giesmių, kurioms gyvybę įkve­pia tavo ištarmės, kai jos giedamos saldžiu ir įgudusiu balsu, aš šiek tiek nurimstu, tačiau ne taip, kad sustingstu, bet taip, kad galiu pakilti, kai noriu. Vis dėlto jos, idant būtų įleistos pas mane kartu su mintimis, kurių dėka yra gyvos, reikalauja mano širdyje šiokios tokios garbingos vietos, ir aš vargiai joms pasiūlau tinkamą. Kartais man atrodo, kad skiriu joms pagarbos daugiau nei dera, kai pajuntu, kad taip giedami šventi žodžiai mūsų dvasiose uždega šventes­nę ir kaitresnę pamaldumo ugnį nei, jei nebūtų taip gieda­mi, ir kad visi mūsų dvasios jausmai, atsižvelgiant į kiek­vieno jų skirtingumą, balse ir giedojime turi savo dermes, kurių nežinia kokios slaptos giminystės ir yra sužadinami. Tačiau mano kūno malonumas, kurio neturi leistis paraly­žiuojama dvasia, dažnai apgauna mane, kai jausmas lydi protą ne taip, kad kantriai eitų iš paskos, bet, kadangi jo dėka pelnėsi būti prileistas, tik ir stengiasi užbėgti į priekį ir vadovauti. Taigi tokiu būdu nusidedu nepastebėdamas to ir suprantu tai tik vėliau.

Tačiau kartais aš, nesaikingai saugodamasis tos ap­gaulės, klystu dėl pernelyg didelio griežtumo (bet tai būna labai retai): noriu, kad bet koks saldžių priedainių, dažnai lydinčių Dovydo psalmes, skambesys būtų atitrauktas nuo mano ir pačios Bažnyčios ausų, ir man atrodo, kad saugiau yra tai, kas, pamenu, dažnai man buvo pasakojama apie Aleksandrijos vyskupą Atanazą, kuris liepdavo psalmės skaitovui skaityti taip saikingai moduliuojant balsą, kad tas skaitovas buvo panašesnis į garsiai skaitantį nei į giedantį. Tačiau kai prisimenu savo ašaras, kurias, ką tik atgavęs tikėjimą, liejau klausydamasis bažnytinių giesmių, ir kai būtent dabar esu jaudinamas ne giedojimo, bet to, kas gie­dama, kai giedama skaidriu balsu ir kuo tinkamiausiai moduliuojant, vėl pripažįstu didelę šio papročio naudą. Taip ir blaškausi tarp malonumo pavojaus ir išganingos pa­tirties ir, nors ir nepareikšdamas nepakeičiamos nuomonės, vis labiau linkstu pritarti papročiui giedoti bažnyčioje, idant silpnesnė siela ausimis patirto malonumo dėka pakiltų į pamaldumo būseną. Tačiau kai su manimi nutinka taip, kad mane labiau sujaudina giedojimas negu tai, kas giedama, prisipažįstu, kad nusidedu ir kad esu vertas bausmės, ir tada beveliju nesiklausyti giedančiojo. Štai kokia mano pa­dėtis![2]

Svarbia Augustino atsivertimo į Kristų patirties dalimi buvo dvasinis giesmių poveikis. Patyręs, jog šlovinimo giesmės jaudina, skatina atgailauti ir uždega „šventesnę ir kaitresnę dievobaimingumo ugnį“ asmeninės saviugdos kelyje ir apskritai Bažnyčioje, Augustinas giedojimui norėtų skirti daugiau dėmesio. Kita vertus, muzikinių sąskambių teikiamą malonumą Bažnyčios mokytojas laiko nuodėmingu. Sekdamas Platonu, jis atskiria melodiją nuo žodžių, pastaruosius traktuodamas kaip tinkamą Dievo šlovinimo mediumą. O muzikinė melodija, nežiūrint jos galios įžiebti gilesnį pamaldumą, jam asocijuojasi su pagunda, kuri privalo būti pažabota. Šis teologo svyravimas „tarp malonumo pavojaus ir išganingos pa­tirties“ daugiau ar mažiau atsispindi krikščioniškos minties raidoje ir liturgijoje per visą Bažnyčios istoriją. Krikščionys atmetė muzikos žanrus, sietinus su pagoniškomis šventėmis, sporto varžybomis bei vaidinimais teatre ir apskritai smerkė muzikos, skirtos pramogai, idėją. Asketizmas įgavo ne tik susilaikymo nuo maisto ir gėrimo, bet ir atsiribojimo nuo meno, teikiančio estetinį pasimėgimą, reikšmę.

Taigi teologines Bažnyčios tėvų, o vėliau ir jos reformatorių nuostatas formavo Antikos filosofų ir helenistinio judaizmo požiūris į muziką, skirstęs ją į gerą, t. y. sakralią, ir blogą, pasaulietinę. Tokia dichotomija stipriai skyrėsi nuo holistinės hebrajiškos muzikos sampratos. Pavyzdžiui, Platonas buvo įsitikinęs, jog raudos bei dejonės gniuždo sielą, pakerta kario narsą ir yra visai netinkamos jaunuomenei ugdyti. O hebrajų psalmininkams, kurie neretai raudodami išliedavo savo skausmą Viešpačiui, raudos priešingai reiškė nuoširdų atsivėrimą Dievui, atgailą, apsivalymą ir galiausiai sustiprinimą. Išraudotas sielos skausmas padėdavo psalmininkui padėdavo surasti Dievo gailestingumą, meilę, ramybę ir džiaugsmą. Senojo Testamento šventųjų narsa ateidavo iš Dievo Dvasios, o ne filosofiškai cenzūruojant dermes ir melodijas. Šiuo klausimu graikų filosofai esmiškai skyrėsi nuo hebrajiškų psalmių kūrėjų, neskirsčiusių žmogaus jausenų Dievo akivaizdoje į deramas ir netinkamas, o muzikos dermių ir instrumentų – į žemiškus ir dangiškus. Pakanka perskaityti paskutinę Dovydo psalmę, idant įsitikintum, jog Dievo garbinimui tinka visi muzikos instrumentai (Ps 150).

[Aleliuja!]

Šlovinkit Dievą šventovėj,
šlovinkit jį dangaus skliauto aukštybėj.
Šlovinkit jį dėl jo didžių žygių,
šlovinkit jo begalinę didybę.

Šlovinkit Viešpatį, gaudūs trimitai,
šlovinkit, arfos ir kankliai.
Šlovinkit Viešpatį, būgnai ir chorai,
šlovinkit stygos, šlovinkit vamzdžiai!

Šlovinkit Viešpatį, cimbolai žvangieji,
šlovinkit Viešpatį, cimbolai skambieji!
Tešlovina Viešpatį visa, kas gyva!

[Aleliuja!]  (Ps 150)[3]

Pastebėtina, jog Reformacijos šulų nuomonės šlovinimo klausimu nesutapo. Martinas Lutheris, burgundiškos polifonijos gerbėjas ir giesmių autorius, be baimės pasitelkdavo pasaulietines melodijas, joms parinkdamas evangelinius tekstus (šie liuteroniški choralai buvo pavadinti kontrafaktomis). Lutheris siekė, jog parapijiečiai visi iki vieno giedotų ir šlovintų Dievą. Jam buvo svarbu, kad giesmės atlieptų paprasto žmogaus širdį. Todėl melodija turėjo būti lengvai įsimenama ir įtraukianti. O Jonas Kalvinas tokį vokiškosios reformacijos kūrybiškumą vertino neigiamai. Jo požiūriu, jutiminiai malonumai, kad ir nekalti, klaidina. Muzikos poveikį ir apskritai estetines jausenas kalvinistinis asketizmas laikė nuodėmingomis. Šveicariškoji reformacija, atmesdama katalikiškąją liturgiją, nurėžė visas jos puošmenas, tame tarpe ir polifoninę muziką. Reformuotose bažnyčiose skambėdavo tik monofoninės melodijos, nors, tiesa, neoficialiuose susirinkimuose buvo giedama keturiais ir daugiau balsų.[4]

Viešpaties artumo muzika

Instrumentinė muzika palaipsniui sugrįžo į Bažnyčią. Vargonai Vakarų liturgijoje suskamba septintame amžiuje, o dešimtame tampa neatsiejama jos dalimi. Johanas Sebastianas Bachas, kalbėdamas apie muzikos meno paskirtį, teigė, kad muzika turi šlovinti Dievą ir teikti malonumą žmogaus sielai. Taigi aštuoniolikto amžiaus pradžioje sakralinės muzikos grandas jau be baimės žiūrėjo į muzikos teikiamą malonumą sielai. Dvasinė himnodijos galia buvo naujai atrasta ir JAV vykusiuose dvasiniuose prabudimuose. Pakaks pacituoti Bacho amžininko Alexanderio Campbello mintį, kad suprastume, kokią svarbią vietą Antrojo didžiojo dvasinio atsinaujinimo metais (1790–1840) užėmė šlovinimas:

Jei išsenka bendruomenės psalmodija, nebesvarbu kokio išpažinimo ji laikosi, ar kokiu katekizmu remiasi. Kita vertus, jei šlovinimo giesmės kasdien skamba šeimoje ir bendruomenės susirinkimuose, jos įkvėpia sielą labiau nei tai, ką duoda visos pastangos sakykloje ar leidyboje. […] Giesmynas, labiau nei kuri nors kita knyga, aišku išskyrus Bibliją, labiausiai ir giliausiai formuoja tiek jaunuolį, tiek senolį, tiek šventąjį, tiek ir nusidėjėlį.[5]

Taigi apie dvasinę šlovinimo reikšmę, o sykiu ir apie meninę muzikos vertę liturgijoje vis plačiau kalbama ir eksperimentuojama. Dvidešimtame amžiuje, ypač antrojoje pusėje, šlovinimo giesmės įgauna vis naujų, modernių išraiškos formų. Ir nors vis dar esama nemažai baiminimosi, kad tokiu būdu gali būti sutepta sakrali erdvė, šalia tradicinių giesmių ir himnų Bažnyčioje įsitvirtina ir šiuolaikinės garbinimo giesmės. Dvasiniai Bažnyčios atsinaujinimo judėjimai ypatingai pabrėžia šlovinimo ir muzikinio garbinimo reikšmę. Emocinis ir psichologinis šlovinimo giesmių poveikis pradėtas tirti ir moksliškai, iškeliant hipotezę apie terapinę šlovinimo įtaką nerimo, streso, neurozės atvejais.

Krikščionių muzikantų bei solistų refleksijos toliau gilina suvokimą, jog muzikinis garbinimas padeda išgyventi Viešpaties artumą. Skambant šlovinimo ir garbinimo muzikai, kiekvienas gali atverti širdį Dievui, net ir netikintis Kristumi. Giesmės, užgimusios tikinčių kompozitorių ir kūrėjų sielos gelmėse, atliepia dvasinius jauno žmogaus lūkesčius. Pasitelkdami šiuolaikines muzikos išraiškos formas, šlovintojai krikščionių bendruomenėse tarsi atidaro dangaus langus, padeda pajusti Šventosios Dvasios dvelksmą, pripildantį sielą ramybe, džiaugsmu bei palaima.

Mano manymu, Dovydo psalmynas, taip pat apaštalo Pauliaus raginimas šlovinti Dievą psalmėmis, himnais ir dvasinėmis giesmėmis suteikia biblinį bei teologinį pamatą kūrybingam Dievo garbinimui. Ne garbinimo forma, bet garbintojo širdis Bažnyčioje skambančią muziką padaro dvasine. Manau, jog nereikėtų nei vieno muzikos stiliaus laikyti sakraliu, dvasiniu ar išimtinai bažnytiniu. Vargu, ar atradę, kaip Kristų garbino pirmieji krikščionys, mes sykiu susigrąžintume pirmųjų krikščionių tikėjimo ugnį. Gerbiant muzikines liturgijos tradicijas, būtina atsiverti ir šiuolaikinėms Dievo garbinimo formoms. Šlovinimo giesmės vienoje kultūroje ir laikmetyje skambėjo vienaip, o kitoje ir kitu metu – jau kitaip. Tiek klasikinės, tiek šiuolaikinės melodijos tinka šlovinimo giesmėms ir gali perteikti Dievo Dvasios dvelksmą. Viešpaties garbinimui dera bet kuris muzikinis stilius, jeigu garbintojas jį pasirenka iš meilės Dievui. Svarbus ne žanras, o Tas, kurį garbiname. Jei dėmesys sutelkiamas į Dievą, jei aukštinamas Jėzus Kristus, jei tai daroma ne dėl akių, o iš visos širdies, Dievas bus pagarbintas ir jo artuma ateis į šlovinančią bendruomenę. Ieškant Viešpaties artumo, muzika, nepriklausomai nuo jos žanro, laikytina sakralia ir dvasine.

Dovydo sumanymas muzikos meną panaudoti Viešpaties šlovinimui galėtų būti archetipiniu Dievo garbinimo modeliu. Nors laikui bėgant ši biblinė paradigma buvo pamiršta, Dievas pranašo Amoso lūpomis pažadėjo atstatyti sugriuvusią Dovydo palapinę, užtaisyti jos plyšius (Am 9, 11). Regis, šis pažadas pildosi mūsų dienomis. Kūrybingas Dievo šlovinimas, niekuomet nenutildavęs Dovydo palapinėje, šiandien kviečia mus pasinerti į Viešpaties artumo muziką, kurios esmė ne formoje, bet Dvasioje. Sakralinę muziką įkūnija ne stilius, bet Kristų mylinti širdis.

Publikuota: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, Nr.8.

Dvasinės dermės. Sakralinės muzikos ištakos ir dabartis (I)

Dvasinės dermės (II)

Parsisiųsti visą straipsnį 

---

[1] Exegetical Homilies,p. 153-154.

[2] Aurelijus Augustinas, Išpažinimai, Vilnius, Aidai, 2004, p. 248-249.

[3] Antano Liesio vertimas.

[4] Barbara Russano Hanning, Trumpa Vakarų muzikos istorija, Vilnius, Presvika, 2000, p. 180-182.

[5] Les Hardin, p. 233.