Caravaggio- Šv. Tomo netikėjimas

Dvejojančio Tomo tikėjimas

Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą.

Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus atėjo. Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis atsakė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas atsakė Jam: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,24-29).

Visų pirma tenka pripažinti, jog Tomas buvo Jėzaus mirties liudininkas. Jis pats regėjo arba jam buvo perpasakota, kaip nukryžiuojant Jėzui buvo perdurtos rankos ir kaip jam mirus į šoną buvo įbesta ietis. Tuo Tomas nedvejojo. Po tokios realios mirties atsigavimas buvo nebeįmanomas. Jėzus tikrai mirė ir tai nebuvo klastotė. Abejonių jam kėlė jo bendražygių pasakojimas, kad jie regėjo Jėzų gyvą ir tas jiems rodęs savo rankas bei šoną. Šis pasakojimas galėjo būti prasimanytas. Tomas nebuvo lengvabūdis. Vien kitų žodžiais paremtas stebuklas jo netenkino. Jis norėjo pats patirti prisikėlimo, jei jis iš tiesų įvyko, realumą. Jo žodžiai „netikėsiu kol…“ tikėjimą perkelia į ateitį, susiedami jį su asmenine patirtimi.

Be abejonės, šį Tomo atsisakymą priimti bičiulių pasakojimą už gryną tiesą, galime vertinti neigiamai ir aiškinti, jog neteisinga tikinčiam žmogui ieškoti empirinių argumentų. Tikėjimas, pasak Kierkegaardo, yra tarsi šuolis į nežinią. Visgi man atrodo, kad Tomo ryžtą pačiam įsitikinti, jog Kristus prisikėlė, reikėtų traktuoti ne kaip pasikliovimą savo jusliniu protu, kuris trukdo tikėti, bet kaip tiesos troškulį. Biblija ne smerkia, o skatina asmenines Dievo potyrio paieškas: „Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? Ašaros ‎buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: “Kur yra tavo Dievas?” (Ps 42, 2-3). Tomui neužtenka, kad kiti matė Prisikėlusįjį. Ramybės jam neduoda gilumoje kirbantis klausimas – o kur yra mano Dievas? Kodėl jis man savęs neapreiškia?

Tikėjimo nereikia painioti su lengvabūdišku patiklumu. Atsisakymas priimti kito nuomonę, net jei ji remiasi didžiausiu autoritetu, nebūtinai reiškia priešinimąsi tikėjimui. Dvejonės neretai būna tiesos pažinimo sėklos. Tikėjimas ieško pažinimo, kaip teigė Anzelmas, o ne jį gesina. Šia prasme Dekartas buvo teisus – idant būtum tikras tiesos ieškotojas, reikia bent kartą gyvenime kiek įmanoma viskuo suabejoti. Švietimo epocha kilo kaip maištas prieš prietarus, bet ne prieš tikėjimą. Apšvieta buvo pozityvi tiek, kiek ji padėjo atsijoti tikėjimo grūdus nuo prietaringumo pelų. O negatyvi tiek, kiek pati atsisakė plėsti pažinimą, atmesdama visa, kas pranoksta žmogaus proto ribas. Taip ir šiandien dvejonės neretai apšviečia prietarus ir visai neprieštarauja tikėjimui. Galima sakyti, net iš jo kyla.

Tiesos troškulys iškelia daugybę klausimų, į kuriuos neturime atsakymų, arba kol juos gauname, praeina daug laiko. Taigi tikinčiajam tenka gyventi su neatsakytais klausimais ir dvejonėmis. Todėl pozicija, esą tikintysis turi atsakymą į kiekvieną klausimą, yra klaidinga. Doktrinos, kurios diegia tokį požiūrį, skatina ne tikėjimą, o prisitaikymą. Prisitaikymas gali pasotinti kieno nors savimeilę, bet sielos nepamaitina. Naujojo Testamento autoriai tikėjimo kelią palygina su žemiška kelione – gimimu, kūdikyste, vaikyste, paauglyste ir galiausiai branda (1 Kor 3, 1-2; Hbr 5, 12-14; 1 Jn 2, 12-14). Vaikai pažįsta pasaulį ir mokosi jame gyventi savo šeimos aplinkoje. Jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik prisitaikyti ir perimti šeimos požiūrius, jausmus, vertybes ir pasaulėvaizdį. Tik vėliau, plečiantis akiračiui, pradeda suprasti ir atsirinkti, kas buvo gera ir kas netinkama šeimoje, kurioje augo.  Naujagimis maitinasi motinos pienu, tačiau, einant laikui, organizmas pradeda reikalauti labiau įvairiapusiško raciono, būtino augimui. Nujunkymas būtinas, idant vaikas toliau normaliai vystytųsi. Ar ne todėl Senojo Testamento metu nujunkymas buvo laikomas didele švente?

Panašiai ir dvasinis gyvenimas neatsiejamas nuo augimo ir kaitos. Konfesinės doktrinos tarsi tikėjimo namų sienos saugo mus ir globoja. Tačiau einant laikui, jos darosi per ankštos. Bręstančiai sielai ateina metas būti „nujunkytai“ nuo ją maitinusios motinos Bažnyčios. Šis lūžio taškas nelengvas – tiek tikinčiajam, tiek jo ganytojams. Pastariesiems gali atrodyti, kad mokinys išduoda savo tikėjimo namus ar net patį Dievą. Pats krikščionis skaudžiai išgyvena savyje kylančius naujus poreikius, kurių nebegali patenkinti jam pažįstama religinė aplinka. Jis pats bevelytų būti toliau žindomas, tačiau tai, kas anksčiau būdavo taip saldu, nebetenkina. Išmanūs dvasios ganytojai turėtų atpažinti šį laiką ir net jį švęsti kaip nujunkymo dieną, leisdami krikščioniui plėsti akiratį, gal net palikti namus. Tikras mokytojas džiaugiasi mokinio branda, nebijo paleisti jo nuo savęs, nekaltina, negrasina, nesistengia užlaikyti, patikina, kad, jei reikėtų, visuomet bus atviras ir toliau padės dvasinėje kelionėje. Blogai, jei einant laikui, pienas laikomas vieninteliu „tinkamu“, o raciono įvairovė, kurios šaukiasi siela „neleistinu“ arba „užnuodytu“ maistu. 

Šioje tikėjimo stadijoje išmėginami tiek ganytojai, tiek jų auklėtiniai. Vieni privalo nusižeminti, pripažindami, kad nors jų indėlis reikšmingas, jo nepakanka, kad tikintysis subręstų. Tenka pripažinti, kad reikalingi kiti mokytojai, kitos auklėtojos, kitas maistas, kitos dovanos, kitos sienos, gal gyvenimo, o gal ir akademinių universitetų. O bręstantys Kristuje turi įrodyti, kad jie jau gali būti atsakingi už savo pasirinkimus, už savo gyvenimą, klaidas ir pasiekimus, kad jie patys, o ne kiti atsakingi už savo likimą. Tik nebrandžiai asmenybei būdinga būti pakaliku, išorišku prisitaikėliu. Deja, bažnyčiose apstu nesaugių ganytojų, siaurakakčių sektantiškų mokytojų, gąsdinančių pražūtingų erezijų pavojais, o taip pat ir niekada nesubręstančių lojalių jų pasekėjų. Tokiame kontekste  iš sielos gelmės kylantis organiškas poreikis augti ir bręsti dažniausiai traktuojamas kaip pasididžiavimas, maištas, netikėjimas, paklydimas, Bažnyčios ar net Dievo išdavystė.

Nemanau, kad Tomą reikėtų laikyti labiau brandžiu už kitus apaštalus. Tačiau akivaizdu, kad jo netikėjimas veda į gilesnį ir artimesnį Dievo pažinimą. Tomo, kaip ir mūsų, dvejonės, Kristaus neatbaido. Viešpats ateina pas dvejojantį ir tiesos trokštantį mokinį, idant jam asmeniškai patvirtintų prisikėlimo stebuklą. Tomo netikėjimas nėra piktas ir jo širdies neužkietina. Priešingai. Iš šio apaštalo lūpų nuskamba aiškiausias Jėzaus kaip Dievo išpažinimas visose keturiose evangelijose: „mano Viešpats ir mano Dievas“. Taip tiesiai ir drąsiai į Jėzų iki tol nesikreipė nė vienas iš mokinių. Pasak Jono, kiti mokiniai, išvydę Prisikėlusįjį, nudžiugo. Regis, Tomo patyrimas buvo asmeniškesnis ir dėl jį kankinusių klausimų – gilesnis. Nuo Dievo, kuris yra , galima atsimesti, bet nuo savo Viešpaties ir savo Dievo – ne. Kai Dievas tampa mūsų asmeninės patirties dalimi, juo nebetikėti neįmanoma, nebent, išsižadėtume patys savęs. Tomas, mano nuomone, įkūnija nuoširdų, giliai mąstantį ir nebijantį plaukti prieš srovę Kristaus garbintoją.

Mūsų aptariamo evangelinio epizodo pabaigoje dėmesys nuo Tomo nukreipiamas į visus mus: „tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Prisikėlusį Jėzų regėjo tik saujelė mokinių, bet patikėti ir asmeniškai patirti Kristaus ramybę bei Dievo palaimą gali kiekvienas (po prisikėlimo Viešpats, kas kart kreipdamasis  į mokinius, sako „ramybė jums“). Tikėjimas tarsi raktas atveria Dievo malonės sandėlius, iš kurių mes visi gauname malonę po malonės. Kristus per Šventąją Dvasią ateina pas mus ir niekada nebepalieka. Jis visuomet šalia, idant paguostų, patartų, atgaivintų Kristaus žodžius ir įvestų į visą tiesą. Be Šventosios Dvasios nėra tikėjimo, kaip nėra ir krikščionybės be Kristaus.

Kristaus pokalbyje su Tomu paskelbtas palaiminimas visiems jo neregėsiantiems tikintiesiems yra tarsi Kalno pamokslo palaiminimų tęsinys. Palaiminti, vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti… Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti… Palaiminti, kurie tiki nematę.

(Redaguotas ir papildytas tekstas, publikuotas šioje svetainėje balandžio 3 d. 2016 m.)

3 thoughts on “Dvejojančio Tomo tikėjimas

  1. Asta

    Sveiki. Noriu paaiškinti kaip aš suprantu nujunkymą pagal Evangeliją. Paprastai jauniklius ar vaikus nujunko mama, tai nebūna paties jauniklio sprendimas ar susivokimas, kad metas nusijunkyti. Pagal Evangeliją pradžioje Jėzus pats mokina savo mokinius tarsi pienu, duoda visus pagrindus, o po to tarsi nujunko nuo savęs juos palikdamas, tam, kad mokiniai toliau jau patys savarankiškai eitų pas Tėvą, patys ieškotų ir gautų atsakymus iš Tėvo. Tam pagalbininke dar atsiunčiama Šventoji Dvasia.

  2. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Nujunkymo analogija, mano manymu, labai iškalbinga. Tačiau, kaip ir kiekviena metafora ar evangelijų parabolė, ji neapima visų svarstomo klausimo pusių. Tad sutinku su tavo (ir Mačernio) mintimi, kad sielai būdinga nuolatos ieškoti, alkti tiesos ir siekti gilesnio pažinimo. Ji nurimsta tik Dievo artume, ir tik kuriam laikui. „Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą“ (Ps 42, 11).

    Tad „nujunkymas“ tikriausiai yra periodiškai atsikartojanti patirtis, o ne vienintelis įvykis. „Nujunkymo nuo Bažnyčios“ posakį formuluoju, remdamasis tiek savo, tiek kitų tikinčiųjų patirtimi. Tačiau juo nenoriu sumenkinti bendruomenės ir jos reikšmingos dalies tikinčiųjų ugdyme. Nedarau, skirties tarp „aš“ ir „Bažnyčia“ kategorijų. Nes Bažnyčia yra daugybės „aš“, susijungusių su Kristumi, pažįstančių jį ir sekančių juo bendrija. Būtų idealu, jei, kaip sakai, religinė aplinka keistųsi ir bręstų drauge su tikinčiuoju ar tikinčiąja. Deja, tikrovėje dažniausiai taip nėra. Apaštalas Paulius meldėsi, kad taip būtų (Laiškas efeziečiams), tačiau jo maldos, manau galima taip sakyti, dar nėra atsakytos.

    Konfesinis siaurumas persekioja bendruomenes ir yra savotiška jų istorinio identiteto dalis. Priešiškumas kitam, iš kitos (klystančios) bažnyčios yra labai gajus ir nelengvai įveikiamas (kaip, beje, ir nusidėjėlio, pagonio ar bedievio atmetimas). Būtent tokiu požiūriu besivadovaujančius sielų vedlius ir turiu omeny, sakydamas, kad juos tenkina prisitaikėliškumas ir, kad jiems nerūpi sielos branda. Be abejo, yra išimčių, apie kurias irgi užsimenu; beje, rašydamas šį laišką, dar kartą pakoregavau dvasinio mokytojo apibūdinimą: „Tikras mokytojas džiaugiasi mokinio branda, nebijo paleisti jo nuo savęs, nekaltina, negrasina, nesistengia užlaikyti, patikina, kad, jei reikėtų, visuomet bus atviras ir toliau padės dvasinėje kelionėje.“

    Na ir galiausiai. Nujunkymas nuo Bažnyčios jokiu būdu nereiškia nujunkymo nuo Dievo ir nebūtinai baigiasi išėjimu iš savo konfesijos, jos tradicijos atmetimu ar konvertavimu į kitą. Branda suponuoja ne Bažnyčios palikimą, bet gilesnį ir platesnį jos suvokimą. Jame ryškėja ekumeninė laikysena, broliška pagarba gyvenantiems „tarp kitų sienų“ ir atlaidus geranoriškas žvilgsnis į netikinčiuosius. Brandi asmenybė gali tarnauti nebrandžioje Bažnyčioje, tačiau niekada nevadins jos dvasinio infantiliškumo norma. Sakyčiau, kad mokytojai, sekantys Kristumi, yra savikritiški savo konfesijos atžvilgiu ir simpatizuojantys kitoms, todėl ir gabūs padėti daugeliui. Jie vadovaujasi ne įtarumu, ne priešiškumu, bet meile visiems. Jei jų balsas girdimas ir į išmintį įsiklausoma, bendruomenė keičiasi ir auga.

  3. Dovilė

    Rašau Jums dėl pamintijimo „Dvejojančio Tomo tikėjimas“, kurį šiandien perskaičiau Jūsų svetainėje. Visų pirma, noriu pripažinti, jog šis man pasirodęs įdomus ir vertas skaitymo, taigi ir skatinęs reflektuoti bei kai ką kvestionuoti. Tad jeigu neprieštarautumėte, norėčiau užduoti keletą klausimų (jaunatviškas smalsumas), į kuriuos būtų įdomu, jei atsakytumėte. Galit ir neatsakyti, kaip jau norėsis. 🙂

    Konkrečiai užkabino teksto vieta, kurioje nubrėžiate paralelę tarp naujagimio nujunkymo bei dvasinės brandos. Kodėl teigiate, jog sielai reikalingas „nujunkymas“ nuo ją maitinusios Bažnyčios, idant ji galėtų toliau bręsti? Kitaip tariant, dėl ko šį brandos etapą reikėtų išskirti iš nuolatinio sielos polėkio nepasitenkinti ir būti patenkintai; kuo jis kitoks? Pastarąjį klausimą turbūt grįsčiau prisiminimu Mačernį apie sielą sonete rašius „Bet aš negaliu niekuo pasotint / Tos panteros alkanos, laukinės“.

    Taip pat, bandau suvokti, koks yra metas, kada siela „išauga“ konfesines doktrinas? Ar žmogui pažįstama religinė aplinka negali būti nuosekliai kartu kintanti ir dėl to patenkinanti kylančius naujus poreikius? Jei teisingai suprantu (lieku atvira galimybei, kad nebūtinai), linkstu į pastebėjimą, kad numanomai darote gan ryškią perskyrą tarp asmeninio („mano“) tikėjimo ir jo kaip bendruomenės („jų“) dalies. O ar šie nėra persipynę ir negali lygiai greta bręsti?

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.