Caravaggio- Šv. Tomo netikėjimas

Dvejojančio Tomo tikėjimas

Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą.

Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus atėjo. Tad kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis atsakė: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono – netikėsiu“. Po aštuonių dienų Jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir pažiūrėk į mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; nebūk netikintis – būk tikintis“. Tomas atsakė Jam: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam tarė: „Tomai, tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,24-29).

Visų pirma tenka pripažinti, jog Tomas buvo Jėzaus mirties liudininkas. Jis pats regėjo arba jam buvo perpasakota, kaip nukryžiuojant Jėzui buvo perdurtos rankos ir kaip jam mirus į šoną buvo įbesta ietis. Tuo Tomas nedvejojo. Po tokios realios mirties atsigavimas buvo nebeįmanomas. Jėzus tikrai mirė ir tai nebuvo klastotė. Abejonių jam kėlė jo bendražygių pasakojimas, kad jie regėjo Jėzų gyvą ir tas jiems rodęs savo rankas bei šoną. Šis pasakojimas galėjo būti klastotė. Tomas nebuvo lengvabūdis. Vien kitų žodžiais paremtas stebuklas jo netenkino. Jis norėjo pats patirti prisikėlimo realumą. Jo žodžiai „netikėsiu kol…“ tikėjimą perkelia į ateitį, susiedami jį su asmenine patirtimi.

Be abejonės, šį Tomo atsisakymą priimti bičiulių pasakojimą už gryną tiesą, galime vertinti neigiamai ir aiškinti, jog neteisinga tikinčiam žmogui ieškoti empirinių argumentų. Tikėjimas yra tarsi šuolis į nežinią, pasak Kierkegaardo. Visgi man atrodo, kad Tomo ryžtą pačiam įsitikinti, jog Kristus prisikėlė, reikėtų traktuoti ne kaip pasikliovimą savo jusliniu protu, kuris trukdo tikėti, bet kaip tiesos troškulį. Biblija ne smerkia, bet skatina asmenines Dievo potyrio paieškas. „Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? Ašaros ‎buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: “Kur yra tavo Dievas?” (Ps 42,2-3). Tomui neužtenka, kad kiti matė Prisikėlusįjį. Jį vis dar kankina giluminis klausimas, o kur yra mano Dievas? Kodėl jis man savęs neapreiškia?

Tikėjimo nereikia painioti su lengvabūdišku patiklumu. Atsisakymas priimti kito nuomonę, net jei ji remiasi didžiausiu autoritetu, nebūtinai reiškia priešinimąsi tikėjimui. Dvejonės neretai būna tiesos pažinimo sėklos. Tikėjimas ieško pažinimo, kaip teigė Anzelmas, o ne jį gesina. Šia prasme Dekartas buvo teisus – idant būtum tikras tiesos ieškotojas, reikia bent kartą gyvenime kiek įmanoma viskuo suabejoti. Švietimo epocha kilo kaip maištas prieš prietarus, bet ne prieš tikėjimą. Apšvieta buvo pozityvi tiek, kiek ji padėjo atsijoti tikėjimo grūdus nuo prietaringumo pelų. O negatyvi tiek, kiek pati atsisakė plėsti pažinimą, atmesdama visa, kas pranoksta žmogaus proto ribas.

Tiesos troškulys iškelia daugybę klausimų, į kuriuos atsakymų iš viso neturime arba jie užtrunka. Krikščioniška doktrina be apreiškimo gimdo ne tikėjimą, o prisitaikymą. Prisitaikymas pasotina kitų savimeilę, bet sielos nepamaitina. Jos gilumoje glūdi klausimai, padedantys ieškoti ir atrasti tiesą. Tačiau iki jų ateiti trukdo sąmoningumo stoka. Čia, be abejo, reikėtų prisiminti, jog tikėjimo kelias panašus į žmogaus kelionę šiame pasaulyje. Vaikai neturi kito pasirinkimo kaip prisitaikyti. Tik bręsdami jie pradeda atsirinkti tai, kas buvo gera ir kas ne šeimoje, kurioje jie gimė ir augo. Pasak Laiško hebrajamas autoriaus, tik subrendusiems dera stiprus maistas – tiems, kurie pratybomis išlavino savo pojūčius, kad atskirtų gera nuo blogo. Iki laiko žmogus maitinasi motinos pienu, tačiau ateina metas ir kietam maistui. Blogai, jei einant laikui pienas laikomas vieninteliu „leistinu“, o raciono įvairovė „užnuodytu“ maistu. Gyvenimas neatsiejamas nuo augimo ir kaitos, lygiai kaip ir tikėjimas. Taip jau nutinka, kad tikintieji, maną turintys visus atsakymus, kreivai žiūri į tuos, kurie kelia klausimus. Dėsninga, jog pastarieji įgyja gilesnių autentiškų įžvalgų, kurios pirmiesiems kvepia maištu arba dar blogiau – erezija, su kuria privaloma kovoti.

Tomo dvejonės, kaip ir mūsų, Kristaus neatbaido. Jis ateina pas dvejojantį ir tiesos trokštantį mokinį, idant jam asmeniškai patvirtintų prisikėlimo stebuklą. Tomo netikėjimas nebuvo piktas ir jo širdies neužkietino. Priešingai. Iš jo lūpų nuskamba aiškiausias Jėzaus kaip Dievo išpažinimas visose keturiose evangelijose: „mano Viešpats ir mano Dievas“. Taip tiesiai ir drąsiai į Jėzų iki tol nesikreipė nei vienas iš mokinių. Pasak Jono, kiti mokiniai, išvydę Prisikėlusįjį, nudžiugo. Tomo patyrimas buvo asmeniškesnis ir dėl jį kankinusių klausimų gilesnis. Nuo Dievo, kuris yra , galima atsimesti, bet nuo savo Viešpaties ir savo Dievo – ne. Kai Dievas tampa mūsų asmeninės patirties dalimi, juo nebetikėti neįmanoma, nebent, išsižadėtume patys savęs. Tomas įkūnija giliai mąstantį ir nebijantį plaukti prieš srovę nuoširdų Kristaus garbintoją.

Mūsų aptariamo evangelinio epizodo pabaigoje dėmesys nuo Tomo nukreipiamas į visus mus: „tu įtikėjai, nes mane pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Prisikėlusį Jėzų regėjo tik saujelė mokinių, bet patikėti ir asmeniškai patirti Dievo ramybę – prisikėlęs Kristus kas kartą į mokinius kreipiasi „ramybė jums“ – gali kiekvienas. Užžengęs pas Tėvą, jis jau nebepasirodo tokiu būdu kaip pirmiesiems, kai jie drauge bičiuliavosi, su juo valgė ir jį lytėjo. Jėzaus vaidmenį toliau atlieka Šventoji Dvasia. Tikėjimas tarsi raktas atveria Dievo malonės sandėlius, iš kurių mes visi gauname malonę po malonės. Per Šventąją Dvasią Kristus vėl ateina pas mus ir niekados nepalieka. Šventąją Dvasią Jonas vadina Parakletu – visuomet esančia šalia, idant paguostų, patartų, atgaivintų Kristaus žodžius ir įvestų į visą tiesą. Tikėjimo nėra be Šventosios Dvasios veikimo, kaip nėra krikščionybės be Kristaus.

Iš tiesų Naujasis Testamentas pabrėžia tikėjimo ir regėjimo priešingybę (2 Kor 5,7; 1 Pet 1,8-9). Pasigilinus į šių vietų kontekstą, tampa aišku, kad kalbama apie kenčiančius, atmetimą išgyvenančius ir persekiojamus krikščionis. Apaštalams rūpi, kad šis vargas ir kentėjimai neužtemdytų gerojo Dievo paveikslo. Kai gyvenimo aplinkybės, o galbūt ir patys artimiausieji, kuriais pasitikėjai, nusisuka nuo tavęs, pradeda atrodyti, jog ir Dievas tave paliko. Tačiau Kristus ne toks. Jis nei vieno neatstumia ir niekuomet nepalieka. Todėl turime pasitikėti jo palankumu, gerumu ir meile visuomet, o ypač tada, kai rodos, jog tam prieštarauja visas regimas pasaulis.

Kristaus pokalbyje su Tomu paskelbtas palaiminimas visiems jo neregėsiantiems tikintiesiems yra tarsi Kalno pamokslo palaiminimų tęsinys. Palaiminti, vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti… Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti… Palaiminti, kurie tiki nematę.

12 komentarų apie “Dvejojančio Tomo tikėjimas

  1. Asta

    Sveiki, Mindaugai, kalbant apie mane, tai neesu aš prieš teologus, jų neignoruoju. Turėjau galvoje, kad žmonės su teologiniu išsilavinimu (diplomu) savo kalboje naudoja daug specifinės terminologijos, kuri yra žinoma ir suprantama tik tokį patį išsilavinimą turintiems. Kaip pvz jeigu gydytojas kalba medicininiais terminais, tai jį iki galo gali suprasti tik kitas gydytojas, kompiuteristą tik kitas kompiuteristas . Reikia atsižvelgti į auditorijai, kuriai rašote ar kalbate, nes kai klausytojas nebesupranta, tai gali ir imti ignoruoti, o kas daugiau belieka…

  2. Mindaugas M.

    Nežinau, kas jums, Asta, yra teologija. Kai kurie sako, kad bet koks pokalbis apie Dievą jau yra teologija. Bažnyčioje, kurią lankau, galima išgirsti tokią mintį, kad teologas yra kiekvienas, kuris meldžiasi. Nes iš tiesų pažinti Jį, kaip sako minties autorius, tai Jį mylėti. Tačiau dar yra teologai, kaip Giedrius. Jų gretoms nepriklausau, nes neturiu tokio išsilavinimo. O tikrų teologų, kuriems teologijos pažinimas kainavo ranką ir koją, ignoruoti nevertėtų. Tai sąvokos tokios…
    Dėl Cicerono, jūsų mintį suprantu…
    Šiaip savo tiesioginiame darbe recenzijuoju ir interneto komunikaciją. Tad kritikuoju, ką šiek tiek išmanau. Be gilių emocijų. Tiesiogiai nesisiūlau dėl kitų priežasčių… Turiu savų laukų…
    O jūsų moralinę kritiką girdžiu.

  3. Asta

    Mindaugai, prašau jeigu man ką rašote, gal galite paprasčiau ir suprantamiau, aš nesu teologijos mokslų daktaras, neturiu supratimo apie kokias bažnyčias eina kalba ir dėl ko.
    Mano supratimu problemos atsiranda tada, kai remiamasi ne šv. Dvasios įkvėptu autoriumi, tada atsiranda nesusikalbėjimas sąvokose.
    Kitas dalykas – ne aš pridėjau į tinklapį Cicerono tendencingų citatų. Esate protingas vyras ir suprantate, kodėl šiame tinklapyje Trupiniuse citatos apie karą, varžymąsi dėl pareigų, išdavysrę ir panašiai.
    O ar reikalinga buvo kritikuoti evangelija.lt būtent šiame tinkalpyje, ką tai duoda? Juk galite parašyti p. Gabrieliui pasiūlymą dėl gero straipsnio, jie turbūt net nežino, kad toks straipsnis yra.

  4. Mindaugas M.

    Kritika, gerb. Asta, ne visada yra karas, ir ne visada bjauri. Žinau, kad kai kurie charizminiai lyderiai taip moko, bet tai jų manipuliacijos ir klausytojų apsileidimo klausimas. Jei tarp Biblijos vertimų lentynose kur nors atsirastų vietos dar ir Orwelo 1984, kai kurios ultra-charizminės bažnyčios pasidarytų sveikesnės. Nesakau, kad Jūs jai priklausot, bet retorika iš ten. Pagarbiai…

  5. Asta

    Giedriau, o kaip atrodo, dėl ko aš šį trupinių komentarą apie karą įrašiau būtent čia prie šitos temos?
    Todėl, kad du žemiau komentatoriai ėmė kurstyti senas žarijas susijusias su TŽ, kas yra bjauru iš šalies žiūrint. Bet Tau tai turbūt nebjauru, nors Ciceronas sako, kad bjauru. Darau tokią išvadą dėl to, kad sudrausminai ne juos, o mane.

  6. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Klysti. Ciceronas ne konstatuoja faktus, o vertina ir apibendrina tarpusavio santykius. Jei tai ne didaktika, tai jau mokinio, o ne mokytojo problema.

  7. Asta

    Trupinių komentaras
    Nėra nieko bjauriau už karą su žmogumi, su kuriuo artimai bičiuliavaisi. Markas Tulijus Ciceronas

    Karas yra dvipusis veiksmas. Nereikia kariauti, įsivelti į kariavimą su buvusiais draugais, sutuoktiniais, mylimaisiais, kad nebūtų bjauru, ir aplamai kariavimas į gerą neveda. Biblija moko geventi taikiai. O Ciceronas čia nemoko nieko tik konstatuoja faktus.

  8. Mindaugas M.

    Gerb. Eretikui 🙂

    Evangelija.lt turi pozicionavo problemų. Tinklapis negali vienu metu būti ir “tiesiog evangelinis”/evangelizacinis, ir atspindėti vidinį konkrečios krikščionių bendrijos gyvenimą. Realiai jis yra tas pats btz.lt tik nauju pavadinimu. Tam, kad jis toks nebūtų, jis turėtų peržengti konkrečios bendruomenės vidinius etikos kodeksus ir pan. Jis turi suteikti skaitytojui laisvę pačiam galvoti, ir pačiam daryti išvadas. Kartais kalbėti krikščioniškos temom, kurios naudingos skaitytojui, bet etiškai skausmingos redakcijai… Ganytojiški tinklapiai, koks šiuo metu yra evangelija.lt, yra bažnytinio susirinkimo tąsa, evangelinis tarnavimas. Tam tikra prasme šis puslapis yra liturginis Dėl to jį laikau dogmatišku.

    Kitas dalykas, atsiribojimo istorijoje yra viena rimta problema. Gerb. TŽ visada turės bendro su gerb. Giedriumi, kad ir kaip išsiskirtų jų keliai…

  9. eretikas zladiejus

    „Dogmatiškai atrodo, kad evangelija.lt nepublikuoja tokių tekstų. Ir neteisinga. “

    Kodel dogmatiska? Kodel neteisnga? Kaip tik nedogmatiska ir teisinga. TZ ir Giedrius seniai nieko bendro neturi tai kodel turetu publikuoti jo tekstus? Kiekvienas eina savo keliu, TZ savo, Giedrius savo. Tarp ju didele praraja.

  10. Asta

    Labai patiko šis Giedriaus straipsnis.

    „Kai Dievas tampa mūsų asmeninės patirties dalimi, juo nebetikėti neįmanoma, nebent, išsižadėtume patys savęs“. Išties asmeninė patirtis santykių su Dievu išlieka visam laikui, ir padrąsina tikėjime, gali tai nuolat prisiminti, tai sustiprina kai reikia.

    „Tomas nebuvo lengvabūdis. Vien kitų žodžiais paremtas stebuklas jo netenkino“. Aš kaip ir Tomas laikausi nuomonės, kad yra svarbu pačiam patirti Dievo stebuklus. Žinoma ne kasdien, ir neužsiciklinant vien ant stebuklų. Kitų asmenine patirtimi liudijimais remtis irgi gerai, bet reikalinga ir savo asmeninės patirties.

    „Tomas įkūnija giliai mąstantį ir nebijantį plaukti prieš srovę nuoširdų Kristaus garbintoją.“ Svarbu nebijoti plaukti prieš srovę, nes gali likti visam laiku tik kitų apreiškimuose. Kitų apreiškimai irgi geri, juk juos apreiškia Dievas, bet skirtingiems žmonėms Dievas gali apreikšti ir skirtingus dalykus, taip vyksta progresas bendruomenėje. Labai svarbus Giedriasu visas sakinys, kad plaukiantis prieš srovę turi nūti nuoširdus Dievo garbintojas. Kitaip plaukimas gali liūdnai baigtis plaukiančiajam, kai plaukiama iš maištingumo ar kitokių paskatų.

  11. Mindaugas M.

    Teoriškai, dogmatai turėtų padėti tikėjime. Praktiškai, požiūris į dogmas paveiktas skirtingų patirčių ir įvaizdžių. Bene liūdniausia, jei dogma primetama taip, kad krikščionis paskatinamas rinktis tarp tiesos, kaip jis ją supranta, ir dogmos. Ir tame, matyt, gali padėti ši apaštalo Tomo istorijos interpretacija. Tomas tame epizode gal ir pasirodė esantis silpnesnio tikėjimo, kaip komentavo Jonas Auksaburnis, bet, silpname apaštalo tikėjime, manau, nebuvo melo sau. O svarbiau, kad tą tarpsnį pakeitė stiprus virsmas. Kaip Giedrius teigia, apaštalas Tomas nėra jau toks „dvejojantis“, kaip ir apaštalas Petras nėra „išsižadantis“ ar ap. Paulius – „persekiojantis“… Autentiškos mintys, Giedriau.
    P. S. Dogmatiškai atrodo, kad evangelija.lt nepublikuoja tokių tekstų. Ir neteisinga. Nors, atsiprašau, jei ne viską žinau, ar kai kam tai jautrus klausimas…

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.