Hermann Hesse. Eilėraščiai

Skundas.
Mums neduota būtis. Tik srautas mes,
Per formas tekantis. Dienos, nakties
Ar katedros užpildome ertmes
Ir vėl srovenam, trokšdami būties.

Iš formos formon – vis be atvangos,
Ir niekur nėr namų, nei laimės, nei kančios,
Mums niekur duona varpoj nelinguos,
Visur mes kelyje, visur svečiuos.

Mes žaislas Dievo rankoj. Nežinia,
Ką ji sumanius. Molis mes tylus:
Nei juokias jis, nei verkia ir delne
Vis permaigomas krosnin nepaklius.

Ak, būti išdegtiems! Sustingt, sustoti!
Tas ilgesys net virpulį mums kelia.
Bet atvangos nėra, ir niekada į stotį
Nenuveda mūs begalinis kelias.

Nuolaida
Beje, naivuoliai arba rambūs žmonės
Iš mūs dvejonių juokiasi tiktai:
Pasaulis plokščias, sako jie tvirtai,
O šnekos apie gelmę – sapalionės.

Juk jeigu, be dviejų jaukių, saulėtų,
Matmuo dar trečias iš tikrųjų būtų,
Tai kaip tada ramiai gyvent galėtum,
Tai kaip tada namai mūs nesugriūtų?

Vadinas, tą matmenį mums reikia
Atmesti dėl ramybės, kol dar laikas.

Juk jei grambuolių šnekos neklastingos,
Jei žvilgsnis į gelmes toks pavojingas,
Tasai matmuo tikrai nereikalingas.

Bet realybės trokštame…
Dvasingas, lengvas ir žavus išties
Gyvenimas mūs, regis, tarsi fėjų
Vingiais rateliais tuštumoj sau skrieja
Toli nuo realybės ir būties.

Sapnų grožybe, žaismo spindesy,
Tyrumas tavo įstabus labai.
Bet gyvas juk po žėrinčiais luobais
Nakties ir barbarų, ir kraujo ilgesys.

Tuščiai, lengvai, be vargo, be naštos
Gyvename, lyg žaistume tiktai.
Bet realybės trokštame slaptai,
Pradžios, gimimo ir mirties piktos.

Skaitant senovės filosofiją
Kas vakar buvo dar žavu, kilnu,
Per amžius kauptas išminties lobynas,
Šiandieną daros be prasmės, painu,
Kaip gaidos, iš kurių kažkas ištrynė

Visus raktus: tarytum sonata
Praradus magiškąjį centrą būtų,
Ir jos kilni harmonija šventa
Marmėjimu pavirstų ir nuščiūtų.

Taip kartais, regis, mūsų akyse
Senuko veidas, mielas, išmintingas,
Staiga pavirsta kauke atgrasia,
Kur dvasios net šešėlis jau pradingęs.

Taip kartais didis jausmas, vos patirtas,
Jau rodos nuobodus ir įkyrus,
Lyg tau kasdien atminti būtų skirta,
Kad viskas tuoj pražus, supus, sugrius.

Tačiau virš to bjauraus puvėsių tvaiko
Dvasia, nors kenčianti, bet spindulinga,
Aukštai iškėlus savo deglą laiko,
Įveikus mirtį, amžiais nemirtinga.

Bacho Tokata
Tylų tyla… Tamsos viešpatija…
Bet įsiveržia spindulys į ją,
Iš nebūties aklos pasaulius kelia,
Suskaido erdvę, ir gūdžioj nakty
Jau kalnus tu ir duburius jauti,
Regi dangaus žydrynę, žemės kelią.

Ir šit ūmai prasimuša visuos
Daiktuos glūdėjus ateities versmė.
Pasaulis krūpteli, užsidega staiga,
Jį šaukia iš miegų šviesi banga,
Jis keičias, tvarkosi ir garbina giesmėm
Gyvenimą ir pergalę šviesos.
Ir tvarinius pagavęs didis srautas
Tolyn, aukštyn, link dvasios nešti ima.
Iš Dievo kilęs, tampa jis džiaugsmu,
Kančia, kalba, paveikslų gražumu
Ir gaubia žemę lyg šventyklos skliautas,
Ir gimdo dvasią, kovą, meilę ir likimą.

Sapnas
Užsukęs vienuolynan kalnuose,
Aš nuėjau, kai brolius varpas šaukė,
Į biblioteką: vakaro šviesa
Daugybe pergamento tomų plaukia
Su nuostabiausiais užrašais. Iš karto
Skubu pripuolęs pirmą nusitverti,
Žiūriu, pagautas džiugesio ir alkio:
„Kaip rato kvadratūrą nustatyt.“
Manau sau: šitą reiks man paskaityt.
Šalia in quarto dar viena knyga,
Auksinių raidžių ritinė ilga:
„Kaip nuo antros obels Adomas valgė…“
Antros obels? Juk tai – gyvybės medis!
Tada jis nemirtingas? Jau supratęs,
Kad čia ne veltui atėjau, vėl kitą
Išvydau foliantą, išpaišytą
Visom vaivorykštės spalvom, o jojo
Viršelio raidės dal labiau viliojo:
„Spalvų ir tonų derinimo menas.
Įrodymas, kaip atspalvį kiekvieną
Tam tikras garsas dailiai atitinka.“
Ak, jau vaidenos man stebuklingi
Spalvų choralai! Jau ėmiau nujausti,
O kiekviena knyga sakyte sakė,
Kad Rojaus bibliotekon aš patekęs.
Į klausimus visus, kurie lig tol kankino,
Į troškulį pažinti begalinį
Čia buvo atsakas, čia alkana dvasia
Galėjo pasisotinti: kur tiktai akis
Prie knygos stabteli, tenai puiki
Viltinga antraštė iš tolo švyti.
Čia buvo tau paguoda dvejose,
Visus vaisius galėjai čia raškyti,
Kurių joks mokinys dar nesapnavo,
Kurių joks mokytojas paragaut negavo.
Čia buvo išminties visos gilybė,
Menų ir mokslų tyras branduolys,
Painus visų problemų kamuolys,
Išpainiotas ir atskleistas. Saldybė,
Esencija brandžiausios dvasios buvo
Čia magiškuose tomuos sukaupta,
Ir durys paslapčių visų prieš tą,
Kas burtų valandą čionai pakliuvo,
Be garso vėrės, trykšdamos šviesa.

Ir tučtuojau, nors man drebėjo rankos,
Prie knygos aš buvau jau pasilenkęs,
Ir taip lengvai, kaip būna tik sapne,
Kur viskas, ko imiesi, puikiai sekas,
Tuos ženklus magiškus aš perpratau mažne
Akimirksniu ir pamačiau, kaip lekia,
Aplink žvaigždynai dvasios erdvėje,
Kaip tai, ką įžvalgiausiom pranašystėm
Per amžius kaupė tautos širdyje,
Pasaulio viso patirties gilystė
Kuo nuostabiausiai jungiasi ir siejasi,
Kaip atradimai šimtmečių visų,
Kaip mintys, simboliai laikų praėjusių
Naujų prabyla klausimų balsu.
Ir taip skaitydamas (gal dieną? gal minutę?)
Žmonijos visą kelią nuo pradžių
Dar sykį nuėjau, širdim pajutęs
Bendrystę amžių, siekių ir kančių.
Ir akyse man rašmenys keistieji
Čia būrėsi krūvon, čia skyrium ėjo,
Čia sukosi ratu, čia vėl išsklidę
Skubėjo naują pulką sudaryti, –
Kaleidoskopas magiškų figūrų,
Kurios kaskart vis kitą prasmę kūrė.

Tačiau paskui aš, atsikvėpt nutaręs,
Akis pailsint nuo vaizdų visų,
Išvydau: jau ne vienas čia esu.
Senukas kažin koks, veikiausiai archyvaras,
Stovėjo prie lentynos šalimais.
Atsukęs nugarą, tarp knygų įsirausęs,
Jis triūsė sau iš lėto ir ramiai,
Ir kažkodėl parūpo man baisiausiai,
Ką veiks jis. O senis šit staiga,
Paėmęs knygą minkštute ranka
Ir perskaitęs žodžius ant nugarėlės,
Į antraštę – kuri tiek daug žadėjo
Skaitytojui gražiausių valandėlių! –
Tik pūstelėjo, o paskui pradėjo
Pirštu valyti, kol dingo ji visai.
Tada šypsodamas įrašė kitą,
Kitokią antraštę ir ėmė vėl žvalgytis.
Ir taip kilnodamas knygas jisai
Čia trynė antraštę, čia rašė kitą.
Ilgai sekiojau akimis senuką,
Bet perprast jį man išminties pritrūko,
Ir vėl į knygą, vos tikai pradėtą,
Įdūriau žvilgsnį, bet vaizdai puikiausi,
Mane žavėję, buvo jau pranykę;
Regėjos, traukias nuo manęs iš lėto
Tie magiški ženklai nepaprastieji,
Atskleist pasaulio prasmę man žadėję,
Jie raizgėsi ir pynės, dilo, blausės,
Galop visai pražuvo be žinios,
Tik pilkšvą pergamentą man palikę.
Ir tuoj senuko ranką ant peties
Aš pajutau. Pašokau nuo kėdės.
Knyga dabar jau buvo jo delne.
Negeras šiurpas nukrėtė mane,
Ir lyg kempinė pirštai jo staiga
Lakštu nuslydo. Tučtuojau kiti
Vardai sušvito, pažadai šventi,
Senųjų klausimų naujausi atkartojimai,
Darbščios jo plunksnos paraidžiui vedžiojami.
Paskui senukas dingo su knyga.

Paskaitinėjus „Suma contra gentiles“
Mums regisi, pasaulis tvarkingesnis
Senovėj buvo ir dvasia tauresnė.
Ten išminties nuo mokslo nieks neskyrė,
Smagiau, tikriau gyveno šitie vyrai,
Apie kuriuos Platonas mums ir kinai
Paliko vos beįtikimą žinią.
Ak, ir kieksyk į Akviniečio dailią
Sumų šventovę žengėme su meile,
Vis rodė, lyg iš amžių ūkanotų
Tyra, brandi, saldi tiesa mums motų:
Ten taip šviesu, dvasia ten valdo gamtą,
Iš Dievo grįžt pas Dievą žmogui lemta,
Visur tvarka, įstatymai sklandžiausi,
Ir viskas surikiuota kuo dailiausiai.
O mums štai, sutemų vaikams, teduota
Vien grumtis, regis, dykumoj klajoti,
Karti ironija, dvejonės mūsų penas,
Vien ilgesiu, vien siekiais mes gyvenam.

Bet ar gali būti, kad ir mes anūkams
Atrodysim palaiminti seniukai,
Išminčiai ramūs, nes iš mūsų sielų
Skausmingų chorų liks tik aidas mielas,
Tik praeities kovų ir vargo mitas,
Vaikaičiams kuo sklandžiausiai apsakytas.
Ir tas galbūt, kas šiandien už visus
Labiau dvejonių blaškomas yra,
Žibės po šimtmečių žvaigžde tyra
Ir bus jaunimui pavyzdys šviesus;
Gal tas, kas dėl savęs vis abejoja,
Paskelbtas bus po amžių išrinktuoju,
Kurs nepatyrė sielvarto ir baimės,
Kuris laimingas buvo vaiko laime,
Kurio laikai – smagybės pilnatis.
Juk amžių amžius tverianti dvasia
Gyvuoja ligi šiol ir mumyse:
Jai, o ne mums priklauso ateitis.

Pakopos
Kaip žiedas vysta, kaip jaunystė blėsta,
Taip ir kiekvienai mūs būties pakopai,
Ir tiesai, ir dorybei lemta šviesti
Tik trumpą laiką, o paskui išnykti.
Tebus širdis drąsi, te jos nesopa,
Kada reikės, gyvenimui pašaukus,
Ištart „sudie“ ir praeitį palikti,
Ir atkarpos naujos duris praverti.
Juk kiekvienoj pradžioj mūs burtas laukia,
Jis mus apsaugo, padeda išverti.

Iš vieno rato ženkime į kitą
Smagiai, džiugiai, nesigailėkim nieko.
Kiekvienoje pakopoje juk siekia
Dvasia mus ne supančiot, bet ugdyti,
Vos viename rate mes apsistojam,
Vos įsitaisom – išglebimas gresia.
Nuo įpročio tingaus išsivaduoja
Tik tas, kas į kelionę leidžias drąsiai.
Ir valanda mirties prieš mus, ko gero,
Atvers naujas erdves, ir taip be galo
Gyvenimas mus šauks pirmyn, į kelią.
Širdie, gyvuok sveika, „sudie“ ištarus!

Iš vokiečių kalbos vertė Dominykas Urbas

8 komentarai apie “Hermann Hesse. Eilėraščiai

  1. veronika

    Mane gal taipogi pirmas kliudė stipriau……bet visi labai gilūs,verčiantys apmąstyti ,stiprūs ir reikalauja ne vien jausmo juos išanalizuoti,dėkui,kad įdėjot…

  2. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Iš tikrųjų klausimų nekeliančio žmogaus būklė yra nežmoniška, priešinga žmogui, sukurtam panašiu į Dievą. Ir ačiū už nuorodą į Spenglerį.

  3. Gediminas

    ,,Kas vakar buvo dar žavu, kilnu,
    Per amžius kauptas išminties lobynas,
    Šiandieną daros be prasmės, painu,
    Kaip gaidos, iš kurių kažkas ištrynė“.

    Vakar, skaitydamas A. Maceinos mintis apie neklausiančią žmogaus būklę, susimąsčiau, kaip labai panaši šiandienos Vakarų pasaulio būklė ir situacija į Vakarų Romos imperijos žlugimo išvakares. Technokratiniu virstantis ES mechanizmas, kai nebekeliami nei giliai teoriniai, ne i egzistenciniai šio darinio buvimo klausimai. O. Spenglerio formuluotė ,,Vakarų saulėlydis“ yra tiksli. Bet tas saulėlydis atėjo ne dabar ir ne iš karto. Link jo buvo judama. Paniekinus išmintį, paniekinus išminties meilę, paniekinus klausimo būklę žmoguje. Banalūs, dirbtiniai ir mąstymą blokuojantys atsakymai neveda į šviesą, o į vidinę agoniją. Filosofija nemiršta tol, kol nemiršta žmogus. Bet žmogus gali leisti mirti tiesos pažinimo siekiui savo sieloje. Vakar supratau, kad gimiau saulėlydžio epochoje, nors 1988-1991 metai tuo metu atrodė didžiai viltingi.

  4. Onutė

    Puikios eilės, tokia savastis pasislėpus gelmėji ir savąsias mintis aptinki…Pirmą kartą skaitau tokį minties ir mąslios išminties lobyną. Ačiū pastoriau, Giedriau.

  5. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Hessės eilėraščiai atliepia giliai, o visas Stiklo karoliukų žaidimas – tarsi gyvenimo veidrodis, kuriame aptinki ne vieną savo gyvenimo ir minties vingį.

  6. Donatas Iva

    Puikios eilės. Mane labai palietė pirmas eilėraštis, savo minties konstrukcija kažkuo primena Jurgio Baltrušaičio „Žemynjė stupeni“

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.