In memoriam Leonidui Donskiui

Vakar ryte perskaitęs žinelę, jog mirė Leonidas Donskis be galo nuliūdau, tikriau sakant, buvau visai išmuštas iš vėžių. Nors Leonido nepažinojau, jo straipsnius skaitydavau su dideliu malonumu. Donskio balsas viešajame diskurse skambėjo kitaip nei kiti ir giliai atliepdavo viduje. Nežinau kodėl. Greičiausiai dėl didžiulės kompetencijos, išmanymo ir sykiu (pastarąjį žodį, beje, atradau ir pamėgau per jo tekstus) jautrumo. Jo mintyse apsiskaitymas ir atjauta natūraliai papildė vienas kitą. Jokio didžiavimosi savo erudicija ir nei trupučio paniekos silpnajam. Rodos, vieninteliai pasmerkimo ir paniekinimo objektai jam buvo tik konjunktūriniai prisitaikėliai, tiek akademijoje, tiek politikoje, kuriems šilta vieta svarbesnė už tiesą. Manau, jog Donskio įtaigą nemenka dalimi lėmė būtent meilė tiesai, jos troškulys ir ieškojimas.

Labai gaila, kad širdis, teikusi sielai atgaivos, o protui peno, sustojo. Man asmeniškai jo šviesių minčių labai trūks. Kai kurias esu išsisaugojęs ir, gedėdamas drauge su Leonido artimaisiais bei kitais, kurių širdyse jis paliko gilius pėdsakus, noriu jomis pasidalinti su savo bičiuliais.

Išmintingųjų žodžiai yra lyg akstinai, jų pamokymai lyg tvirtai įkaltos vinys, ir visa tai davė vienas ganytojas (Ekl 12, 11).


Neduok Dieve, sulaukti laikų, kada už mus intelektualiai stipresnės tautos pradės mus tyrinėti, nes mes nepajėgsime to daryti. Neduok Dieve, sulaukti laikų, kai Lietuvoje bus tik bakalauro studijos, o doktorantūros, magistrantūros mūsų žmonės turės ieškoti kitur.

Lietuvą suvienyti, paversti tėvyne gali prasmės jausmas. Man Vakarai – nuostabi erdvė, nes, mylėdamas Italiją, Olandiją, ten mėgaujuosi muziejais, kultūriniu gyvenimu. Tačiau save surenku ir prasmingą gyvenimą patiriu čia, savo šalyje, nes dalyvauju jos kultūroje. Ten aš tik profesionalas arba turistas, o savo šalyje, galbūt nemylimas, gal keiksnojamas, tačiau kažkokį prasmės grūdą sukuriantis pilietis. 2013.04.27.

[…] man pačiam iki šiol Izraelis visų pirma buvo Biblija po atviru dangumi su Getsemanės sodais ir Alyvų kalnu Jeruzalėje, Kinereto ežeru (kurį krikščionys vadina Galilėjos jūra – būtent ten Jėzus vaikščiojo vandeniu) ir Nazaretu – ten gimė moderniojo pasaulio pažadas. Šalia jo driekiasi laukas, kuriame modernusis pasaulis gali pasibaigti. Visų pirma Nazaretas – tai Marijos gimtinė, sykiu Gerosios Naujienos vieta. Šalia senovinio biblinio miesto stūkso Megido laukas, kurį mes žinome kaip Armagedoną – vietą, kurioje įvyks lemtingas mūšis tarp gėrio ir blogio pasaulio pabaigoje. Tad Izraelyje pasaulis prasideda ir baigiasi.

Privalau pabūti ir kito žmogaus kailyje – šito mokė didysis žydų filosofas Martinas Buberis, sionizmo balta varna, kurį Michaelas Walzeris pavadino antinacionalistiniu nacionalistu, tikėjusiu Izraeliu ir visada už jį pasisakiusiu, bet siūliusiu kurti dviejų tautų – žydų ir Palestinos arabų – Izraelį (žinoma, dabar tai būtų net teoriškai neįmanoma, todėl geriau viską daryti, kad gimtų nepriklausoma ir taikinga Palestinos valstybė). Jis mokė, kad kol žydai nepabus arabų kailyje, jie nesukurs teisingo ir idealistiško Izraelio.

Dar daugiau – Buberis manė (bijau, jog tai – save įgyvendinusi pranašystė), kad Izraelio likiminė ir pati skausmingiausia problema bus geriausių savo jėgų eikvojimas ne kūrybai, o karams ir konfliktams. Prisimenu ir kitą žydų išminties ženklą – Talmudo posakį „Iš kur tu žinai, kad tavo kraujas raudonesnis? O gal jo kraujas raudonesnis?“

[…] didžioji mūsų pasaulio viltis yra ne juodai baltą socialinę ir politinę optiką išpažįstantys teisuoliai ir moraliniai monopolistai, o skriaudžiamojo pusėn stojantys idealistai, sykiu jokiu būdu neišsižadantys savo tautos, šalies ir jos ateities projekto. 2013.05.15.

Kas yra jaunystė? Svaigi akimirka tarp vaikystės ir senatvės, kuri tęsiasi tol, kol apie save ir kitus rimtai nesusimąstai, ir kuri dingsta vos pradedi matyti ir girdėti kitus?

Ankstyvojoje mūsų jaunystėje mums niekas nesvarbu, išskyrus mus pačius. Niekas taip nežeidžia jauno žmogaus, kaip jo nepripažinimas ir ignoravimas. Antrojoje jaunystėje […] viskas mums darosi svarbu, išskyrus pačius save. Ateina nesvarbumo palaima. Nereikia niekam patikti ir padaryti įspūdį. Karjera jau baigta – vadinasi, lieka tik mėgavimasis darbu arba kūryba, bet ne siekis ją naudoti kaip savo legendos kūrimo įrankį. Visi tavo bosai ir vadai tampa juokingi, nes tau visiškai neberūpi jų nuomonė apie tave. Dingsta net ir teorinė galimybė ką nors išduoti dėl galios, įtakos, turto, aistros ar moters palankumo, nes galia ir aistros tavęs jau nebevaldo.

Mes kuriame savo gyvenimą it nevykusį meno kūrinį, kol mūsų nesukrečia meilė, liga, išdavystė arba mirtis. Ir esame lieptelis tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos. 2015.12.21.

[…] mes gyvename autistinėje civilizacijoje, kuri susitelkusi tik į save pačią ir nebeturi jokių įkvepiančių ar sektinų pavyzdžių visoje žmonijos istorijoje. Savipakankama žiniasklaida minta savimi pačia, lygiai kaip politinės partijos ar interesų grupės, vadinančios save kovotojais ar kažkieno gynėjais, taip pat veikia sau ir referuoja tik save.

Jei tu esi toje erdvėje – TV, žinių portale, radijuje, – tai jau savaime yra žinia apie tave. Tu ten patekai, tu skelbi gerąją naujieną apie save. Dėmesio laimėjimas ir užvaldymas – „laikai“ ir „klikai“ – yra visa esmė, naujoji laimės formulė ir sykiu narkotikas. Veidaknygės folkloru jau tapo posakis „kokie laikaĩ, tokie ir láikai“. Nuo savęs pridurčiau – kokios klikos, tokie ir klikai. Ne tavo veiklos ir kalbėjimo turinys svarbus mūsų laikais, o pats pasirodymo ir patekimo į masinę areną ar dėmesio erdvę faktas. Patekęs į mediją ir pasiviešinęs iškart tampi Alisa Stebuklų šalyje. Koks skirtumas, ką tu kalbėjai – vieša paslaptis yra ta, kad svarbu, kiek kartų tu tą kalbėjai ir ar dar turi šansą sugrįžti į tą stebuklų šalį ir vėl pakalbėti.

Veidaknygė mums pažadėjo ne bendruomenes sukurti ir technologinio žmogaus vienatvę išsklaidyti, o mus paversti viešomis figūromis ir pelnyti mums taip trokštamą dėmesį. Veidaknygė pažadėjo mus visus paversti žurnalistais ir komentatoriais. Nes Veidaknygė – tai globalizacijos nublokštųjų Biblija.

Tai ir yra tikrieji spąstai. Apgauti mes esame ne todėl, kad neišgirstame kito žmogaus ir neatsiveriame jam, o todėl, kad esame provokuojami viešinti savo privatų gyvenimą ir priimti tariamus mainus kelyje į sėkmę – maksimalų atvirumą apie save ir savo išgyvenimų bei jausmų apnuoginimą mainais į populiarumą ir tvarų pripažinimą.

Neturime mes visko žinoti apie kitą žmogų. Lygiai taip pat pavojinga ir nuodėminga leisti kitam asmeniui apsinuoginti prieš jus atveriant visą savo emocinį nesaugumą, pažeidžiamumą arba traumines patirtis. O jei tai tampa sąmoningai provokuojamu keliu į to žmogaus sėkmę, vadinasi, mes esame paprasčiausi cinikai ir manipuliatoriai.

Jokio atvirumo, atjautos ir empatijos čia nėra. Svetimos žaizdos ir traumos Veidaknygėje yra viso labo tik kelias į jomis mintančių viešosios erdvės plėšrūnų puotą. Jie aktualizuoja save ir pasikelia savo reitingus, o ne gilinasi į savo privatų gyvenimą viešinančio žmogaus skausmą. Ypač kai tokia muilo opera sukuriama vien savo sėkmei ir legendai sukurti.

Nes jei norite padėti kenčiančiam žmogui, darykite tai tyliai ir niekam negirdint. Garsi užuojauta ir rėksminga pagalba žmogui yra ne tik etinis kičas, bet ir ciniškas naudojimasis svetimu skausmu. Veidaknygė per privataus žmogaus atsivėrimą vardan viešo dėmesio pati atsiveria kaip moralinių ir politinių simuliakrų erdvė.

Dar vienas svarbus Veidaknygės efektas yra žinojimas, ką apie tave galvoja kiti. Kažkada žmonės apkalbinėjo vieni kitus ir nešiojo gandus. Šiandien šis liaudiškas ir, kaip atrodė, amžinasis žanras nyksta ir traukiasi. Apkalbos tampa viešos – tai žanro krizė, o gal net ir mirtis. Kam reikalingi gandai, jei tu viską gali sužinoti, ką apie tave kalba tavo priešai ir bičiuliai? Net jei tu juos blokuoji, o jie tave, lieka jų referentinės grupės, iš kurių reakcijos vis tiek nesunkiai atseksi požiūrį į save.

Mūsų pagarbos kitam žmogui dalis yra principinis atsisakymas viską apie jį žinoti. Ne veltui manipuliatoriui, šantažistui ar intrigantui prabilus apie tai, kad jums gali būti atverta iki šiol nežinota jūsų gerbiamo ar mylimo asmens praeitis, padoraus žmogaus atsakymas neišvengiamai esti: „Aš nenoriu to žinoti“. Atsisakymas viską žinoti apie kitą ir yra mūsų pagarba. Noras viską sužinoti tėra pirmasis žingsnis į pagarbos ir pasitikėjimo sunaikinimą.

Todėl verta saugoti žmogaus privatumo ir orumo likučius savęs viešinimo ir desperatiškos kovos už dėmesį laikais. Neverta ieškoti intymumo ir emocijų ten, kur gerokai prasmingiau keistis informacija ir tekstais. 2016.02.08.

6 komentarai apie “In memoriam Leonidui Donskiui

  1. Virginija

    Malonu, dr. Giedriau, “aptikti” Bičiuliuose Leonidą Donskį. Ačiū, kad pasidalinote mintimis. Įdomi ir nepamiršta asmenybė. Laikas nuo laiko vis atsiranda poreikis pasidomėti, pasiskaitinėti, išklausyti laidą…

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Tikrai didelė netektis. Visi žmonės – Dievo dovanos, bet yra ypatingų, didesnių. Toks buvo Leonidas Donskis.

      Atsakyti
  2. Onute

    Auksinės mintys, kuriomis buvo persunkta Leonido Donskio asmenybė. Jos maitino tautą išmintimi ir meilę artimui. Nepasakyčiau, kad daug tokių asmenybių.Mokančių mus ir teisingai kalbančių yra, bet daugelis būtent tokiu būdu save afišuoja. Šį žmogų pakėlė pats Viešpats, todėl ne Jis ieškojo populiarumo, o populiarumas gaudė Jį ir atvėrė visur duris tam, kad galėtų keisti sugedusį pasaulio mąstymą. ILSĖKIS RAMYBĖJE MYLIMAS BROLI. Ačiu pastoriui Giedriui už auksinių minčių “kraitelę”.

    Atsakyti
  3. Gediminas

    Ačiū, Giedriau. Tokių žmonių kaip Leonidas viešojoje erdvéje yra nedaug. Po jo pasitraukimo liks dar mažiau. Svarbu pabrėžti, jog meilė tiesai neatskirtina nuo meilės žmogui. Leonidui šios savybės netrūko.

    Mirties patirtis baugina. Mat mirus žmogui nebematai jo, jis neprabyla. Ši mirusiojo tyla tokia paslaptinga, bet kartu baugina. Tačiau pamoko apmąstyti, nes žodžių gausa dažnai trukdo klausytis bei mąstyti.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.