Kas mano artimas?‎

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jis tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu, ir savo artimą kaip save patį“. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“. Norėdamas pateisinti save, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus atsakydamas tarė: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas ir, pamatęs jį, praėjo kita kelio puse. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį pamatė ir praėjo kita kelio puse. O vienas samarietis keliaudamas užtiko jį ir pasigailėjo. Priėjęs jis aprišo jo žaizdas, užpildamas aliejaus ir vyno, užkėlė ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną iškeliaudamas jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu ką išleisi viršaus, sugrįžęs atsilyginsiu“. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris jo pasigailėjo“. Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25-37).

Akistata su kito skausmu

Evangelisto Luko naratyvas, žinomas „Gerojo samariečio“ pavadinimu, atskleidžia Dievo tautos susvetimėjimą. Už eklezinių titulų ir „teisingos“ dogmatikos slepiasi empatijos ir žmogiškumo stoka. Pasakojimas prasideda tipiška evangelijų scena, kurioje Jėzų bando sugauti kalboje. Kaip paprastai – nesėkmingai. Hebrajams, Šventojo Rašto tyrinėtojams, jau buvo aišku, kad iš daugybės įsakymų Mozės Įstatyme svarbiausi yra meilės priesakai. Vertikali ir horizontali meilės dimensija. Meilė Dievui ir meilė artimui. Dėl to jau nevertėjo ginčytis. Tačiau, kas tas artimas, vertas meilės? Juk Mozė įsakė mylėti tik savus, t.y. hebrajus (Kun 19, 16-18), o neprieteliams kitataučiams niekuomet nelinkėti gerovės (Įst 23, 2-6). Ką apie tai galvojo naujas Izraelio mokytojas, Jėzus iš Nazareto?

Juozapo Flavijaus raštai patvirtina, jog kalnuotu keliu, vedančiu iš Jeruzalės į Jerichą, keliauti nebūdavo saugu dėl nuolatinių banditų išpuolių. Taigi Jėzaus pasakojimas, nors ir hipotetinis, tačiau labai realistiškas. Kelio viduryje regime sumuštą ir išrengtą keliauninką, gal pirklį, gal amatininką, o gal pasiturintį piligrimą. Net jei paspartintume žingsnį, vis tiek mus pasiektų jo skausmingos dejonės. Stabtelime. Nors kito kelio nėra, stovime kryžkelėje. Akistata su žmogiška kančia priverčia rinktis. Ištiesti pagalbos ranką ar užmerkti akis?

Idant apsispręsti būtų lengviau, Jėzus mums pateikia kelias alternatyvas, sąmoningai parinkdamas iškiliausius Izraelio visuomenės individus, kunigą ir levitą, o taip pat labiausiai niekintiną marginalą. Pasakojimui toks ryškus kontrastas suteikia intrigos. Kunigai Izraelyje turėjo ne tik išskirtines religines, bet ir socialines bei politines teises. Sinedrionui (vietiniam Judėjos seimui) vadovaudavo vyriausiasis kunigas. Levitai, priklausydami tam pačiam šventam luomui, nors ir neturėjo teisės įkelti kojos į Šventų švenčiausiąją Jeruzalės šventykloje, kaip ir kunigai, naudojosi daugybe privilegijų. O samariečiai nei vienos iš jų neturėjo. Net eiliniai judėjai su jais nebendraudavo (Jn 4, 9). Savo šventyklą samariečiai buvo pasistatę ant kito kalno ir Torą aiškino savaip. Visgi kaimynų keliai dažnai susikirsdavo. Istorijoje, kurią pasakoja Jėzus, kunigas, levitas ir samarietis pėdina tuo pačiu taku. Jame ir išvysta tą patį leisgyvį žmogelį. Tik jų reakcijos kardinaliai skirtingos. Dievo tarnai, susiliečiantys su šventenybėmis, užmerkia akis ir praeina pro šalį. O pašalietis, neišmanantis Dievo žodžio, sustoja ir ištiesia pagalbos ranką kenčiančiajam. Kaip paradoksalu! Dievo tautos hierarchų širdys yra kietos, o paklydėlis kitatautis – gailestingas.

Šis paradoksas nepraslysta ir pro apaštalo Pauliaus akis:

Kai jokio įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie – neturintys įstatymo – patys sau yra įstatymas. Jie parodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą. Aną dieną Dievas per Jėzų Kristų teis žmonių slėpinius, kaip sako mano skelbiama Evangelija. Štai tu vadiniesi žydas, pasikliauji įstatymu ir giriesi Dievu. Tu žinai Jo valią ir, įstatymo pamokytas, išmanai, kas geriau. Įsitikinęs, kad esi aklųjų vadovas, šviesa tamsoje esantiems, neišmanančių mokytojas, kūdikių auklėtojas, turįs įstatyme išreikštą pažinimą ir tiesą. Tai kodėl tu, mokydamas kitus, nepamokai pats savęs? Kodėl, liepdamas nevogti, pats vagi? Sakydamas nesvetimauti, pats svetimauji? Bjaurėdamasis stabais, pats apiplėši šventyklas? Giriesi įstatymu, o paniekini Dievą, laužydamas įstatymą? Juk parašyta: „Dėl jūsų piktžodžiauja Dievo vardui pagonys“ (Rom 2, 14-24).

Aukštyn kojom

Situacija ne nauja. Tiesą sakant, net labai įsisenėjusi. Kreivą Dievo tautos žvilgsnį į pagonis nusidėjėlius labai vaizdžiai atvaizdavo jau Jonos pranašystė. Iš kitų Senojo Testamento pranašysčių ji išsiskiria tuo, kad joje pranašystė nėra užrašyta. Anot Senojo Testamento profesorius Willemo VanGemereno, pats pranašas, įkūnijantis šovinistinį Dievo tautos santykį į kitataučius, yra šios knygos pranašystė. Skaitydami Jonos istoriją, nesunkiai pastebime, jog Jona labai didžiuojasi, kad, būdamas hebrajas, garbina visatos sutvėrėją Dievą, o ne išsigalvotas pagonių dievybes. Pastarosioms lenkiasi tuo pačiu laivu plaukiantys jūreiviai (Jon 1, 9). Su knygos autoriaus ironija susiduriame jau pirmajame skyriuje, kai, kilus audrai, pagonys jūreiviai ima karštai melstis, o tuo tarpu Viešpaties pranašas kietai miega (Jon 1, 5). Pagonys, išgirdę, jog Jona bėga nuo savo Dievo, negali tuo patikėti ir netrukus jau kreipiasi į Jonos Viešpatį, prašydami jų nebausti dėl pranašo žūties (Jon 1, 14). Dar akimirka, ir šie jūreiviai patiki Dievu ir pasižada jam tarnauti (Jon 1, 16)!

O Jona? Kodėl jis bėga nuo Dievo? Gal jūrų pabaisa palenks jo kietą sprandą? Atsidūręs žuvies pilve, pranašas pagaliau ima melstis. Tačiau atidesniam skaitytojui jo malda nuskamba gan keistai. Net giliausioje tamsoje Jona puikuojasi savo maldingumu ir sykiu niekina stabmeldžius (Jon 2, 8). Malda susideda iš psalmių citatų (žr. Ps 120, 1; 42, 7; 31, 23; 69, 2, etc.). Jei jau pranašas pasirenka melstis šventųjų maldomis, kodėl ne tomis, kurios kyla iš atgailaujančios širdies? Atrodytų, jog ne dėl Jonos maldos, o nepaisant jos, Viešpats jo pasigaili ir žuvis išvemia (būtent tokia čia pavartoto hebrajiško žodžio reikšmė) jį į krantą (Jon 2, 10).

Šį kartą Jona paklūsta Dievo žodžiui eiti į garsiąją Asirijos sostinę Ninevę ir įspėti apie artėjantį sunaikinimą. Nineviečiai, išgirdę Jonos pamokslą, atgailauja ir meldžia Viešpaties pasigailėjimo (Jon 3, 6-9). Tad jau antrą kartą knygos autorius atkreipia dėmesį į Jahvės besišaukiančius pagonis. Rodos, tokia baigtis turėtų pradžiuginti Dievo tarną. Bet ne, nineviečių atgaila, o tiksliau Dievo teismo atšaukimas, Joną visai išveda iš pusiausvyros. Tuomet ir sužinome, kodėl jis bėgo nuo Viešpaties veido. Pasirodo, pagrindinė priežastis yra Dievo gerumas ir gailestingumas: „Dėl to aš ir norėjau bėgti į Taršišą, žinodamas, kad esi maloningas Dievas, gailestingas, lėtas pykti, didžiai geras ir susilaikantis nuo bausmės“ (Jon 4, 2). Priešingai nei Dievas, Jona Izraelio priešams linki sunaikinimo, o ne gerovės. Todėl jis ir rūstauja, kai nuodėmingojo miesto Dievas pasigaili (Jon 4, 1). Matyt, Jona iš tiesų taip nekenčia kitataučių, jog veikiau yra pasiryžęs pats numirti, nei susitaikyti su tuo, kad Dievas yra nešališkas ir visiems vienodai geras.

Kurioziškame šios pranašystės epiloge girdime, kaip Viešpats „teisinasi“ dėl savo gailestingumo „teisingai“ rūstaujančiam pranašui. Ką čia ir bepridėsi! Nebent Mozės priminimą Izraeliui, jog Dievas hebrajų tautą pasirinko ne dėl jos nuopelnų, o iš savo meilės ir dėl pažado jų protėviui: „Viešpats jus pamilo ir pasirinko ne dėl to, kad buvote gausesnė tauta už kitas tautas, nes jūsų tauta mažesnė už kitas tautas, bet dėl to, kad Viešpats jus pamilo ir kad ištesėtų jūsų tėvams duotą priesaiką, Jis išvedė jus galinga ranka iš faraono, Egipto karaliaus, vergijos“ (Įst 7, 7-8).

Religija be atjautos

Jonos pranašystė turėjo būti ypač aktuali Jėzaus amžininkams, nes Mesijo laukiančioje tautoje netrūko religinio šovinizmo. Ieškantiems mesijinės karalystės ženklų, Jėzus siūlo tik vieną, – Jonos ženklą, – liudijantį, jog  neapykantą kitatikiams privalo pakeisti gailestingumas. Pranašo Jonos ženklas paslaptingai bylojo ne tik apie Kristaus mirtį, bet ir apie dvasinį rasizmą, kurio privalu išsižadėti (Mt 12, 39-41; Lk 11, 29-30). Senajame Testamente vyravusią rūstaujančio Dievo paradigmą turėjo pakeisti gailestingojo Viešpaties paveikslas. Šią temą savo evangelijoje plėtoja Lukas, atskleisdamas, jog net Jėzaus mokiniai buvo pilni nepakantumo kitataučiams:

Jis [Jėzus] išsiuntė pirma savęs pasiuntinius. Tie užėjo į vieną samariečių kaimą, kad paruoštų vietą Jam apsistoti. Bet tie nesutiko Jo priimti, nes Jis keliavo Jeruzalės link. Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, ar nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti, kaip ir Elijas padarė?“ Bet Jis atsigręžęs sudraudė juos: „Nežinote, kokios dvasios esate. Juk Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, bet išgelbėti“. Ir jie pasuko į kitą kaimą (Lk 9, 52-56).

Ne visi samariečiai buvo tokie gailestingi kaip tas, kurį Jėzus pavaizdavo mūsų jau aptartame pasakojime. Žy­dų ka­ruo­se Juo­za­pas Fla­vi­jus rašo, jog kar­tą sa­ma­rie­čiai, už­puo­lę pi­lig­ri­mus iš Ga­li­lė­jos, ne­ma­žai jų iš­žu­dė. Taigi iš dalies galime suprasti Jėzaus mokinių pasišovimą melsti, kad Dievas sunaikintų visą kaimą, neparodžiusį jų Mokytojui svetingumo. Visgi kaip toli jie dar buvo nuo Kristaus širdies! Apaštalai savo rūstybę grindžia pranašo Elijo pavyzdžiu, tačiau Jėzus pasirenka kur kas žmogiškesnį kelią – pasuka į kitą kaimą! Kristus atėjo ne teisti nusidėjėlių, bet jų išgelbėti. Savo mokiniams jis suteikia meilės ir pasigailėjimo, o ne preišiškumo ir teismo dvasią.

Jei artimiausi Jėzaus mokiniai, ne kartą girdėję Mokytojo pamokslus apie meilę priešams, taip lengvai pasiduodavo išprovokuojami pykčiui, kokios aistros turėjo virti Izraelio zelotų širdyse? Jie Dievo karalystę suvokė kaip politinę galią, o jos priešininkus – kaip Dievo priešus. Galime tik įsivaizduoti, kaip eretiškai šiame kontekste skambėjo Jėzaus pamokymai: „Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: „Mylėk savo artimą ir nekęsk savo priešo“. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje“ (Mt 5, 43-45). Ši nauja pacifistinio dievotumo doktrina kaip šaltas dušas malšino aklą religinį fanatizmą, stokojantį atjautos ir meilės. Tai paaiškina, kodėl tautos vyresnieji ir aukštieji kunigai laikė savo pareiga užčiaupti „netikrąjį mesiją“.

Nusidėjėlių bičiulis

Paties Kristaus maldingumas laužė įsisenėjusius religinius stereotipus. Visų pirma, jis nebuvo linkęs skirstyti žmonių į gerus ir blogus. Priešingai. Vis primindavo, kad dangiškasis Tėvas „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ (Mt 5, 45). Taip pat mokė, jog tik tie, kurie elgiasi pagal šią taisyklę, pateisina Dievo vaikų vardą (Mt 5, 46-47). Be to, pats Jėzus, priešingai nei kiti judėjų mokytojai, nesibodėjo nusidėjėlių draugijos. Dėl šios priežasties jis su mokiniais nuolatos susilaukdavo priekaištų, esą bičiuliaujasi su muitininkais ir nusidėjėliais (Lk 5, 29-30), vadinasi ir pats toks yra. Jėzų net praminė „muitininkų ir nusidėjėlių bičiuliu“ (Lk 7, 34). Čia pavartotas daiktavardis filos, kylantis iš veiksmažodžio fileo ­– „mylėti, branginti“, graikų kalboje reiškia labai artimą, draugišką santykį. Regis, Jėzus išties jautėsi geriau tarp nuoširdžių nusidėjėlių, nei politiškai korektiškų religinių veikėjų. Jis nė karto neatstūmė ir nepasmerkė nei vieno, kuriam buvo klijuojama „nusidėjėlio“ etiketė, tačiau nuolatos priekaištavo fariziejams ir Rašto aiškintojams dėl veidmainystės. Aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams Jėzus tiesiai į akis išrėžė, jog „muitininkai ir paleistuvės pirma jūsų eina į Dievo karalystę!“ (Mt 21, 31). Išties kartojosi Jonos pranašystė… Tautos marginalai ir atstumtieji spietėsi aplink Jėzų ir nuoširdžiai, kaip tas muitininkas šventykloje, mušdamiesi į krūtinę, meldėsi: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ (Lk 18, 10). O tautos vedliai, pasitikėję savo pamaldumu, išpažindavo: „Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas“ (Lk 18, 11).

Galiausiai, žinia, jog Dievas pamilo visą pasaulį, o ne vien Izraelį, labai garsiai suskambėjo apaštalo Jono lūpose (Jn 3, 16). Vis dėlto ir ankstyvajai Bažnyčiai, daugiausia sudarytai iš žydų, buvo labai nelengva pakeisti savo santykį į pagonis. Štai Petras ginčijosi su Dievu, tvirtindamas nei už ką nekelsiąs kojos į kitataučio namus (Apd 10). Tik Dievo patikintas, jog, tokia yra Dievo valia, nusileido. Šis poelgis sukėlė tikinčiųjų pyktį ir Petrui teko aiškintis dėl savo „nusižengimo“ (Apd 11).

Šiame straipsnyje nebeapžvelgsime, kaip Kristaus vardu, apeliuodama į Dievo žodžio tiesą, Bažnyčia pasmerkdavo savuosius ir kitatikius. Tačiau ir to, kas pasakyta, turėtų pakakti pagrindiniam šio rašinio teiginiui pagrįsti – krikščioniškas religingumas, pasireiškiantis nepakantumu „ne mūsų religijos atstovams“, „netikintiesiems“, „eretikams“, „iškrypėliams“ ir pan., yra priešingas Kristaus mokymui ir dvasiai.

Aplinkui tiek daug skausmo. Prievarta, apgaulė, priklausomybė, vergystė, kraujo praliejimas. Gimėme išrengtoje, sužalotoje ir leisgyvėje visuomenėje. Kas gi mano artimas? Nejau tik lietuvis? Tas iš mūsų šventoriaus? Tik katalikas? Tradicinis evangelikas? Šeimos narys? Artimas yra kiekvienas kenčiantysis. Kadangi kenčiame visi, nėra neartimų žmonių. Artuma ne duotybė. Ją tenka kurti ir vardan jos aukotis. Žmogiškumo ir bendruomeniškumo neužtikrina nei konfesinės doktrinos, nei eklezinės struktūros. Tik Kristaus pavyzdys. Juo sekdami, nepraeisime kita kelio puse. Sustosime, net jei manomės neturį ką duoti pagalbos nebegalinčiam paprašyti artimui. Gailestingasis Samarietis, nestokojantis dangiškojo aliejaus ir vyno, mums padės. Suteps sielos žaizdas. Ir skausmas aprims.

Nauja straipsnio, publikuoto bernardinai.lt 2009.04.11, redakcija

3 komentarai apie “Kas mano artimas?‎

  1. Asta

    Tęsinys. Kalbant apie santykį į artimą, yra 9-as Dievo įsakymas: Neliudyk neteisingai prieš savo artimą (Iš 20,16). Visų pirma tai teismuose, bet ir kasdieniame gyvenime. Daug būna visokių prisigalvojimų, išvedžiojimų, niekuo nepagįstų kaltinimų prieš kitą asmenį, o kai reikia įrodyti, tai nieko nesigauna. Kaip pavyzdį noriu paimti iš str.: „Priešingai nei Dievas, Jona Izraelio priešams linki sunaikinimo, o ne gerovės. Todėl jis ir rūstauja, kai nuodėmingojo miesto Dievas pasigaili (Jon 4, 1). Matyt, Jona iš tiesų taip nekenčia kitataučių, jog veikiau yra pasiryžęs pats numirti, nei susitaikyti su tuo, kad Dievas yra nešališkas ir visiems vienodai geras.“ Ar galime iš knygos teksto taip imti ir įrodyti, kad Jona nekenčia kitataučių? Ar žodžiai „Viešpatie, meldžiu, paimk mano gyvybę, nes man yra geriau mirti negu gyventi“ yra neapykantos įrodymas?

    Toliau knygoje rašoma, kad Dievas matė Jonos sielvartą (ne aroganciją, neapykantą, kietaširdiškumą kaip pateikta str, bet sielvartą), „Viešpats Dievas išaugino augalą, kad jo šešėlis dengtų Jonos galvą ir išvaduotų iš sielvarto“ (Jn 4,6) Kokia šio sielvarto priežastis, nepaaiškinama (gal persunkus jam pašaukimas, ar persunkūs išbandymai, ar iš negebėjimo suprasti Dievo, ar dėl didelio karščio). Mes labai greitai pamatome žmoguje blogybes, tikras ar tariamas, bet artimo sielvartą visgi greičiau pamato Dievas negu mes.

    Atsakyti
  2. Asta

    Tęsinys. „Idant apsispręsti būtų lengviau, Jėzus mums pateikia kelias alternatyvas, sąmoningai parinkdamas iškiliausius Izraelio visuomenės individus, kunigą ir levitą, o taip pat labiausiai niekintiną marginalą. Pasakojimui toks ryškus kontrastas suteikia intrigos.“

    Aš norėčiau paaiškinti šį sugretinimą labai paprastai ir tiesiogiai, be simbilikos ar gilios minties ieškojimo, aktualiai šioms dienoms. Manau kunigai ir levitai parinkti ne dėl to, kad jie įtakingi visuomenėje, ar dėl kontrasto ir intrigos. Būtent dvasininkai turi mokinti tikinčiuosius gailestingumo. Žinoma ir šeima, ir mokykla ir kt., bet dvasininkai turi būti tie, kurie geriausiai supranta Dievo gailestingumą, ir jį perduoti kitiems. Tai tarsi Jėzaus priekaištas ir sugėdinimas dvasininkams, nes ne „gerasis samarietis“ iš gatvės turi ateiti į bažnyčią ir išmokinti žmones gailestingumo, tai kunigų darbas. Jeigu jie patys tokie nebus, tai nesugebės išmokinti. Mokymo metodas, badant pirštu į negailestingą, neveiksmingas.

    Kuo Jonos gailestingumo supratimas skyrėsi nuo Dievo tikrojo gailestingumo. Pagal Joną, tas, kas atmeta gailestingumą, nebevertas gailestingumo. Palyginimui, kas išgirdęs Evangeliją atmeta Kristaus auką, būtų nevertas gailestingumo antrą kartą. Bet taip nėra. Dievas suteikia galimybę į gailestingumą ir išgelbėjimą ir antrą, ir trečią, ir n-tą katrą išgirdus Evangeliją.
    Dėl Jonos požiūrio, kad gailestingumas tik „išrinktiesiems“, nesu įsitikinus, nes knygoje tiesiai apie tai Jona nekalba.
    Dievas nepriekaištauja Jonai dėl Jonos negailestingumo (dėl to man ir kyla įtarimas, ar tikrai Jona buvo negailestingas), bet priekaištauja dėl Jonos neteisingo supratimo apie Dievo gailestingumą: „Argi Aš turėčiau nesigailėti Ninevės“.

    Atsakyti
  3. Asta

    Jonos knyga, kaip ir kitos ST knygos pirmiausia yra apie Dievą, o po to apie visus kitus. Ji skirta parodyti pirmiausia Dievo gailestingumą visiems: Jonai, nineviečiams, net ir jų gyvuliams.
    Antras dalykas, tai ši kyga yra Dievo testas tiems, kas nori mokinti apie gailestingumą – kuris mokytojas bus labiausiai gailestingas Jonai? Kuris su meile ir atjauta, be išankstinio nusistatymo, be pasmerkimo, išsišaipymo, pažeminimo papasakos apie Joną. Reikia stebėti, kaip pats Dievas mokina Joną, kaip veda jį kantriai link teisingo teisingumo supratimo (kad už nusižengimą bausmė nėra vienintelė teisinga išeitis), link naujų vertybių (gailestingumo, nešališkumo) įsisavinimo. Tai darydamas ar vadina jį kokiu „kietasprandžiu“, ar priekaištauja dėl maldos psalmėmis ar neatgailavimo? Ar Dievas šaiposi iš savo paties pranašo? Jau kartą rašiau, kas būna tiems, kurie šaiposi iš Dievo pranašo.

    Dar dėl str: „Atrodytų, jog ne dėl Jonos maldos, o nepaisant jos, Viešpats jo pasigaili….“. Dievas pasigailėjo Jonos dar iki jo maldos, siųsdamas žuvį, kad nenuskęstų, ir kad žuvis jį nugabentų į krantą.
    Jonos maldoje aš matau štai ką – kritinėje situacijoje žmonės ima melstis Tėve mūsų, o ne savais žodžiais, nes joje kaip ir psalmėse yra Dievo pažadų, kabinasi į pažadus kaip į tvirtą atramą, kad galutinai nepalūžtų.
    „Net giliausioje tamsoje Jona puikuojasi savo maldingumu ir sykiu niekina stabmeldžius“ . Turima galvoje ši eilutė „Apgaulingų tuštybių garbintojai apleidžia savo Gailestingąjį“ (Jon 2,8). Aš nematau čia niekinimo, pranašas sako, kad stabmeldžiai nevertina Dievo gailestingumo. Ir tuo pat metu jis turi eiti pas juos ir nešti jiems gailestingumą, kurio jie anot Jonos neverti, nes jie nevertina Dievo ir jo gailestingumo. Tai tarsi vidinis konfliktas.
    „Bet aš (Jona), garsiai dėkodamas, atnešiu Tau auką; ką pažadėjau – ištesėsiu. Išgelbėjimas ateina iš Viešpaties!“ (Jon 2,9) „Tie vyrai (jūreiviai) labai išsigando Viešpaties, aukojo Viešpačiui aukas ir davė įžadus“ (Jon 1,16). Juk tai tas pats abiem atvejais – padėka ir įžadai. Kodėl str jūreiviai įvardijami teigiamai, o Jona neva „puikuojasi“?

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.