Ko galime pasimokyti iš Justino Kankinio?

ATSILIEPIANT Į DISKUSIJĄ „AR KRIKŠČIONYBĖ PAGRĮSTAI PRETENDUOJA BŪTI VISUOTINE TIESA?“

Krikščionybės pretenzija būti universaliu ir laikui nepavaldžiu atsakymu ieškantiems Dievo yra pagrįsta Jėzaus Kristaus tezėmis apie save ir savo išganingą misiją, taip pat apaštalų teiginiais. Mes tuos teiginius priimame, kaip teisingus, dažniausiai ne dėl to, kad galime juos pagrįsti, bet dėl asmeninio Dievo potyrio. Ir tik jau po to, tikėjimas, ieškantis pažinimo, aptinka, jog argumentai yra logiški ir svarūs. Tačiau natūralu, kad žmogus, nepatyręs Šv. Dvasios prisilietimo, turi rimto pagrindo dvejoti tiek Šventojo Rašto patikimumu, tiek asmenine kito patirtimi.

Čia susiduria dvi subjektyvios patirtys – tikėjimo Kristumi ir netikėjimo Juo arba tikėjimo kuo nors kitu. Viena vertus, krikščionis yra įsitikinęs, jog jo liudijimas apie išganymą Kristuje yra reikalingas visiems, nes Jėzus Kristus mirė už visų nuodėmes. Kita vertus, žmogui, kuris apie tai girdi pirmą kartą, toks įsitikinimas gali pasirodyti (kartais labai pagrįstai) kategoriškas ir nepaliekantis vietos kitokiai nuomonei. Ką daryti?

Galime visai atsisakyti liudyti Kristų arba liudyti jį romiai ir išmintingai. Nenusižengiame ir pirmu atveju, nes Petras rašo, kad būtume „pasiruošę atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse esančią viltį romiai ir pagarbiai.“ Kitaip tariant, neprašyti nesame įpareigoti dalintis savo tikėjimu su kitais, o tai darydami turime sudaryti kuo mažiau kliūčių klausytojui. Kaip jis išgirs, jei, pasak Tomo Kempiečio, kalbėdami apie Trejybę, stokojame Jos nuolankumo? Greičiausiai evangelizavimas apskritai yra per daug sureikšmintas ir sudvasintas. Geriausi evangelistai tikriausiai yra Jehovos liudytojai. Jie vadovaujasi supratimu, kad kuo daugiau sielų laimi, tuo esi dvasingesnis. Panašių nuostatų nestokoja ir sekmininkai. Manau, klystame, jeigu savo tikėjimo patirtį brukame, neatsižvelgdami į kitą. Tai suprasdami vienuoliai dar viduramžiais sakydavo: „liudyk Kristų visuomet, jei reikia, pasitelk ir žodžius“ (frazė priskiriama Pranciškui Asyžiečiui, tačiau nėra patvirtinančių šaltinių, kad jis taip būtų pasakęs.)

Tačiau yra ir kita pusė – liudyti Kristų Dievas siunčia netobulus žmones. Evangelijose regime apaštalų nuodėmingumą. Nežiūrint to, jie apaštalavo ir susilaukdavo vaisiaus. Taip ir šiandien, geroji naujiena atveria žmogaus širdį, nepaisant skelbiančiojo nejautros ar arogancijos. Kai taip nutinka, negalime prisiimti sau laurų už laimėtą sielą. Todėl Jėzus apaštalams pataria, jog pastarieji atlikę visa, kas jiems pavesta, sakytų: „Esame nenaudingi tarnai, padarėme, ką privalėjome padaryti.“ Dievas nėra apribotas mūsų liudijimu, bet visgi esame Jam reikalingi, idant evangelija plistų.

Taigi, kiek pajėgiame, turėtume stengtis paisyti žmogaus, suvokti jo pasaulėvaizdį, jei jis religingas, paieškoti visų pirma sąsajų su jo tikėjimu, o ne skirtumų. Vengti kitų religijų demonizavimo, nes tai atskleidžia ne mūsų tikėjimo tvirtumą, bet egocentrizmą ir pagarbaus santykio į kitą stoką. Paulius, skelbdamas evangeliją žydams, buvo žydu, o graikams – graiku, taigi paisė kultūrinių skirtumų. Evangelija yra universali, tačiau paslanki ir įsiliejanti į skirtingus kontekstus. Didžiąja dalimi būtent tokio požiūrio dėka krikščionybė išsilaisvino iš judaistinės globos ir leido šaknis pagoniškoje Romos pasaulio kultūroje. Šiuolaikinės misijų ir pastoracinės teologijos studijos pabrėžia kontekstualizacijos arba „įkultūrinimo“ svarbą.

Galėtume prisiminti ir ankstyvųjų apologetų, ypač Justino Kankinio, požiūrį, siekiant apginti krikščionišką tikėjimą ir išaiškinti jo esmę priešiškai nusistačiusiam romėnų elitui. Viena esminių Justino apologijų idėjų buvo „Žodžio sėkla“ – gr. Logos spermatikos. Dievas, tarsi sėjėjas iš Jėzaus palyginimo, beria savo pažinimo sėklas visose tautose ir skirtingose kultūrose, taip užuominomis kalbėdamas apie Kristų ir ruošdamas kelią Jo apsireiškimui. Tiek hebrajų pranašai, tiek pagonių filosofai, gavę Logoso sėklų, atrasdavo dalį tiesos, kurios pilnatvė glūdi Kristuje:

Mūsų doktrinos, rodos, yra pranašesnės už visus žmonių pamokymus, nes Kristus, apsireiškęs dėl mūsų, įkūnijo išmintį – kūnu, protu ir siela. Ką tik įstatymų kūrėjai ar filosofai yra pasakę teisingo, jie sėmėsi to iš Žodžio (Logos) kontempliavimo ir detalizavimo. Bet kadangi jie nepažinojo viso Žodžio (Logos), kuris yra Kristus, jie dažnai prieštaravo vienas kitam.“ (II Apologija, 10 sk.)

Justinas nedemonizavo graikų išminčių, bet ieškojo sąsajų tarp to, ką mokė jie ir Kristus. Dar daugiau – krikščionimis jis vadina visus, susilietusius su Logosu, nepriklausomai nuo jų religinės tapatybės:

Taigi tie, kurie gyveno pagal Žodį, yra krikščionys, nors ir buvo laikomi bedieviais, kaip tarp graikų Sokratas ir Herakleitas, ir į juos panašūs, o tarp barbarų [taip romėnai vadino žydus – mano pastaba] Abraomas ir Ananijas, ir Azarijas, ir Misaelis, ir Elijas, ir daugelis kitų […] (I Apologija 46 sk.).

Justinas pirmasis pastebi daug panašumų tarp Sokrato ir Jėzaus gyvenimo bei mirties. Abu buvo apkaltinti naujų dievybių skelbimu ir pasmerkti myriop ne už nusikaltimus, bet už tiesą, atskleidusią vyravusio religingumo tuštumą. Visgi Kristus buvo kur kas pranašesnis už Sokratą, juk „Sokratu niekas netikėjo tiek, kad mirtų dėl jo mokslo, tačiau Kristumi, kurį Sokratas dalinai pažino, patikėjo ne tik filosofai ir mokslininkai, bet taip pat amatininkai ir visai nemokyti žmonės, paniekindami tiek žmonių šlovę, tiek baimę, tiek mirtį“ (II Apologija, 10 sk.).

Justinui krikščionybė nėra nauja religija, neigianti kitas. Ji – ne religija, o tiesa, kurios trupiniai pabirę visoje žmonijoje, o surinkti gyvenimo duonoje – Kristuje. Logosas talpina savyje visą tiesą, todėl nėra tokios tiesos, kur ją beatrastume, kurios krikščionybė negalėtų talpinti.

Justino požiūris padeda išvengti antitezės – „krikščionybė iš Dievo, o filosofija ir kitos religijos – ne,“ o sykiu rodyti į Kristų, kaip tiesos ir malonės pilnatvę. Pats Justinas niekuomet nenusimetė filosofo rūbo, o krikščionybę vadino „tikrąja filosofija“ (todėl jis dar vadinamas Justinu Filosofu). Įžvelgti Kristų kitokiame, kitame tikėjime, netikėjime ir net maište prieš tikėjimą yra didelė išmintis, reikalaujanti nuolankaus ir empatiško žvilgsnio. Manau, kad jį gilinant, padėtume Kristui persikelti iš Knygos puslapių į bet kurią kultūrą ir įsikūnyti kasdienybėje.

Apibendrinant atsakymą į Gedimino pasiūlytos diskusijos klausimą, sakyčiau, jog krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa, nes jos trupiniai yra pabirę visose kultūrose, o ypač – išminties tekstuose. Mes, tikintys Kristumi, turime nuolatos sau priminti, jog Kristaus dar nesame pilnai pažinę. Kadangi neturime visos tiesos, negalime savęs laikyti aukštesniais už tuos, kurie apie Jį negirdėjo. Nes pastarieji Kristų gali pažinti net daugiau už mus. Taip nutinka todėl, kad krikščionys praranda Dievo ir tiesos pažinimo alkį, o ne krikščionys, stropiai rankiodami jiems prieinamus tiesos trupinėlius, ima ir suranda tai, kas Kristuje svarbiausia.

7 komentarai apie “Ko galime pasimokyti iš Justino Kankinio?

  1. Sigitas

    Ko galime pasimokyti is Justino Kankinio?

    Manau pirmiausia to ka jis pats yra pasakes,kad
    “ No one who is rightly minded turns from true belief to false“..
    Ir dar man asmeniskai labai patiko toks sakinys apie ji,kad
    „…he had spent most of his adult life discerning the true from the false “
    Galvoju,kad tai labai aktuali tiesa mums visiems gyvenantiems siame laikmetyje kur tiek daug zmoniu yra uzvaldyti savotiskos sizofreniskos dvasios ir be kitu pagalbos jau sunkiai beatskiria tiesa/tikrove nuo melo/iliuzijos.
    Zinome,kad pradzioje taip nebuvo,bet zmones prisigalvojo daug dalyku del kuriu patys ir kencia..
    Rasymas nera mano stiprioji puse,todel pabaigsiu savo komentara padekodamas paciam,kad palietei tai kas mane ypac domina,-tiesos pazinimas.
    Visada norejau buti laisvas nuo melo,bet matyt mes visi esame savotiski kankiniai, pasaukti sitame gyvenime isspresti sita sudetinga uzdavini pirmiausia savyje,o jau po to,ir padeti kitiems susigaudyti savyje .

  2. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Gediminai, kai tik galėsiu, pamėginsiu atsiliepti į tavo išsakytas mintis. Ačiū už atvirumą. Smagu, kad ir Mindaugas įsitraukia į šią diskusiją. Viliuosi, kad, einant laikui, įsidrąsins ir kiti.

  3. Mindaugas M.

    Gediminai, sveikas. Trumpai prisidėsiu prie diskusijos tavo iškeltais klausimais. Manau, kad jie bendrakrikščioniški. Vakarų Bažnyčios mokyme yra kai kurių pastebimas polinkis į tam tikrą juridinį tikėjimo aspektą (nuteisinimas tikėjimu) ir matyt iš to yra kylantis bandymas „pateisinti“ tikėjimą. Rytų Bažnyčioje, kiek man ji pažįstama, išgelbėjimas neturi tokio juridinio atspalvio. Išgelbėjimas yra daugiau suvokiamas kaip Dievo gailestingumas ir žmogaus išgydymas (jo prigimties – panašumo į Dievą – atstatymas). Katalikų ir ortodoksų Bažnyčios mokyme tai nėra vien duotybės, nes procese aktyviai dalyvauja ir pats žmogus. Pastarieji požiūrio taškai man padeda geriau suvokti, kad Kristų turiu pažinti ne vien kaip Tiesą, bet ir kaip Kelią, Gyvenimą. Juk absoliuti Tiesa neapsivaliusio žmogaus galvoje virsta ginklu. Tiesai reikalinga terpė. Aš taip sau mąstau. Biški padeda 🙂

  4. Gediminas

    Skaičiau tekstą ne vieną kartą. Iš tiesų, šias Giedriaus mintis patiriu kaip padrąsinimą sau. Esu susidūręs su žmonėmis, kurie gana kategoriškai ir neigiamai vertina kitas religijas ar civilizacines tradicijas, nepateikdami tam protingų argumentų. Širdis ir protas tapo šviežesni vėl sutikus mąstantį ir jautrų žmogų. Tiesos daug yra tuose žodžiuose, kad nelengva perteikti Šv. Dvasios prisilietimo patirties žmogui, kuris to nepatyrė.

    ,,Mes, tikintys Kristumi, turime nuolatos sau priminti, jog Kristaus dar nesame pilnai pažinę. Kadangi neturime visos tiesos, negalime savęs laikyti aukštesniais už tuos, kurie apie Jį negirdėjo. Nes pastarieji Kristų gali pažinti net daugiau už mus. Taip nutinka todėl, kad krikščionys praranda Dievo ir tiesos pažinimo alkį, o ne krikščionys, stropiai rankiodami jiems prieinamus tiesos trupinėlius, ima ir suranda tai, kas Kristuje svarbiausia.“. Šie žodžiai man yra patvirtinimas, jog ėjau geru keliu pilnai nesusitapatindamas su tiesa ir nesiekdamas kitų žmonių sielų traktuoti kaip savo galimo laimėjimo.

    Bet štai keliu dar kelis klausimus, kurių aptarimas, manau, yra vertas dėmesio. Dalis šių klausimų netolimoje praeityje buvo mano tikėjimo krizės priežastis. Ne patys klausimai, bet atsakymo stoka. O ir įžengti į krikščioniškąjį tikėjimą turėjau sunkumų todėl, kad kita dalis klausimų buvo iškilę panašiu, bet kiek kitokiu pavidalu. Štai tos pirminės klausimų formuluotės: Jėzus Kristus yra konkreti istorinė asmenybė. Kaip istorinė asmenybė, t. y. žmogus (istoriškumas yra vienas esminių buvimo žmogumi bruožų) gali būti Dievu? Mirtis ant kryžiaus bei prisikėlimo įvykis, kurio savo akimis nemačiau, įvyko maždaug prieš du tūkstantmečius. Ką tai bendro turi su dabartimi? Gerai, tarkime Kristus prisikėlė. Bet galbūt prisikėlimas tėra vienkartinis Dievo, tapusio žmogumi, įvykis? Kaip konkreti istorinė asmenybė gali būti bendru mūsų išganymo ir civilizacijos pagrindu? Juk idėjos, sąvokos yra bendrybės, bet asmuo yra konkretus! O net jei Kristaus asmenį traktuotume ne kaip žmogų, panirusį istorijoje, bet kaip asmens idėją. Tai būtų mąstymu pagaunama bendrybė, bet nebe Asmuo.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.