Netikintieji ir krikščionys

Ko netikintieji laukia iš krikščionių

Veltui kas vakarą kažkoks įkvėptas senis su fetrine skrybėle ant galvos ir kokarda pakaklėje eina bulvarais be perstojo ragindamas minią: „Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas Jį“, visi, priešingai, veržiasi į kažką, mažai pažįstamą, ar tą, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą.[1]

Stereotipiniai Albert‘o Camus apibūdinimai, kaip antai rašytojo egzistencialisto, ateisto, ar net kovotojo prieš religiją, nėra tikslūs. Priešingai, literatūros kritikai, analizuojantys Camus kūrybą, atkreipia dėmesį tiek į užslėptas religines temas (Svetimas), tiek į eksplikatyvias krikščioniško tikėjimo refleksijas (Maras, Krytis). Williamo Faulknerio pjesės Rekviem vienuolei pastatymas, kurį Camus režisavo, šiek tiek adaptuodamas tekstą prancūzų auditorijai, nustebino teatro kritikus dėl aiškių religinių konotacijų. Atsiliepdamas Camus pasakė: „Tiesa, kad aš netikiu Dievu, bet tai nereiškia, kad esu ateistas […] trivialu ir net vulgaru nebūti religingam“.[2]

Su Šventuoju Raštu, krikščioniškos minties raida bei Bažnyčios istorija Camus susipažino dar studijų metais, Alžyro universitete rašydamas magistro darbą tema Krikščioniška metafizika ir neoplatonizmas (1936). Šis tekstas, kuriame nagrinėjama Plotino metafizikos įtaka Augustino raštams, atskleidžia filosofinį ir teologinį Camus išprusimą. Nedvejotina, kad Camus nepaviršutiniškai suvokė atsivertimo ir asmeninio tikėjimo reikšmę. Jis svarsto, kad didžiausią įtaką teologiniam Augustino pasaulėvaizdžio formavimuisi padarė asmeninė nuodėmingos prigimties ir nuteisinančios Dievo malonės patirtis. Anot Camus, Augustinas sumaniai pasitelkė Plotino Gėrio ir Vienio idėjas, neiškraipydamas Evangelijos esmės – vienintelė žmonijos viltis yra Dievo gailestingumas.

Artimam bičiuliui Paului Raffi, Camus buvo prasitaręs, kad save laiko „nepriklausomu kataliku“: „man katalikiška mintis yra karčiai saldi: pirma ji patraukia mane, o po to įskaudina, be abejo, man trūksta svarbiausio.“[3] Tad visai nenuostabu, jog 1948 metais broliai dominikonai pasikvietė Camus į Latour-Maubourg‘o vienuolyną pakalbėti apie jo santykį į krikščionybę. Pranešimo Netikintysis ir krikščionys, skaityto prieš septyniasdešimt metų, klausimai yra nemažiau (jei ne dar labiau) aktualūs šiandien. Nes pasaulis šiandien nenori klausyti, ką turi pasakyti krikščionys, o Bažnyčia nesupranta, ko netikintieji laukia iš krikščionių.

Tiesa, kad ankstyvasis Camus pabrėžė tikėjimo ir mąstymo antitezę. Anot jo, tikėjimo šuolis reikalauja proto aukojimo ir gimdo iracionalumą. Sizifo mite tikėjimą Camus regi kaip racionalaus mąstymo išdavystę ir vadina jį filosofine savižudybe. Visgi vienoje išnašoje jis teigia, kad abejoja ne Dievo teigimu, bet prie jo vedančia logika.[4] Prancūzijos okupacijos metais kovodamas pogrindyje prieš nacizmą, Camus susidūrė su praktiniu krikščionių tikėjimu ir turėjo pripažinti, kad dalis krikščionių drauge kovoja toje pačioje barikadų pusėje. Karo metu rašytas romanas Maras atspindi pagarbią ir net simpatizuojančią autoriaus laikyseną krikščionybės atžvilgiu. Vėliau Camus ją apibūdins štai taip: „privalėjau būti teisingas tiems savo draugams krikščionims, su kuriais susipažinau teisingoje kovoje per okupaciją.“[5]

Tarp šių draugų, matyt, buvo ir dominikonų, kurie po karo pasikvietė Camus į vienuolyną pasidalinti, ko labiausiai, jo manymu, netikintys laukia iš krikščionių. Toks dominikonų žingsnis liudija jų atvirumą sveikai kritikai ir dialogui bei suvokimą, kad Bažnyčiai reikalingas atsinaujinimas. Turint omeny, kad iki Vatikano II Susirinkimo pradžios dar buvo likę kone pusantro dešimtmečio, Camus paskaitą galima laikyti pranašinga.

Ji prasideda ne krikščionybės, o pasaulietiškumo kritika, pastebint, jog esama ne tik religinio, bet ir pasaulietinio fariziejiškumo. Pastarojo veidmainystė slypi tame, kad naudojami dvigubi standartai netikinčiajam ir tikinčiajam, iš pastarojo reikalaujant daugiau nei iš netikinčiojo. Camus įsitikinimu, jei krikščioniui nepavyksta įgyvendinti tam tikrų moralinių įsipareigojimų, tas, kuris pats jų nesilaiko, neturi teisės jo kaltinti: „jeigu kas ir gali ko nors reikalauti iš krikščionio, tai tiks pats krikščionis.“[6] Siekdamas išvengti tokio pasaulietiško fariziejiškumo, Camus šmaikščiai juokauja, kad, jei pranešimo pabaigoje jis ir leistų sau priminti vienuoliams kai kurias moralines normas, tai tik tas, kurių „būtina reikalauti iš kiekvieno žmogaus, nesvarbu, krikščionis jis ar ne.“[7]

Camus aiškiai bodisi krikščionybės kritiko vaidmens, nuolankiai pripažindamas, kad, nors jam sunkiai sekasi „įsijausti“ į krikščionišką tiesą, jos jis nelaiko iliuzine. Tiesos ieškoti padeda dialogas, o uždarumas yra ne mažesnis priešas nei melas. Tikras dialogas suponuoja skirtybes ir sudaro prielaidas praplėsti akiratį, koreguoti savo įsitikinimus bei suvokti klaidas. Camus prisipažįsta, kad jo polemika su krikščioniu rašytoju Fransua Moriaku (François Mauriac) privertė jį iš naujo pasverti savo įsitikinimus ir pripažinti, kad teisesnis buvo jo oponentas. Esminis nesutarimas, beje, lietė mirties bausmės taikymą nacių koloborantams – Camus pradžioje tam pritarė, o Moriakas akcentavo gailestingumą. Viešas savo nuomonės pakeitimas parodo, jog tiesa Camus rūpėjo labiau nei asmeninis įvaizdis.

Atsakydamas į pagrindinį jam iškeltą klausimą, – ko netikintys laukia iš krikščionių, – Camus visų pirma atkreipia dėmesį į Bažnyčios flirtą su valdžioje esančiomis politinėmis partijomis. Kovojusieji prieš fašizmą Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje, tikėjosi Bažnyčios palaikymo. Tačiau ji tylėjo. Nors galiausiai popiežius Pijus XII viešai pripažino demokratijos vertę[8], Camus šioje kalboje pasigenda aiškaus diktatūros pasmerkimo. Savo straipsnyje, publikuotame jau trečią dieną po popiežiaus kalbos, jis apgailestauja kad seniai lauktas kreipimasis yra labai abstraktus, o jame vartojamas „saikingos demokratijos“ terminas veda prie „širdies nuosaikumo“, o ne žadina kovai  su neteisybe ir blogiu. Camus norėtų, kad tikintieji pasimokytų drąsos iš pirmųjų amžių krikščionių, kurie šia prasme nebuvo nuosaikūs: „Mūsų pasauliui nereikia vangių sielų. Jam reikia degančių širdžių“.[9] Paradoksalu, bet netikintis Camus gėdina tikinčiuosius dėl jų drungnumo ir panašiai kaip apaštalas Paulius Timotiejų kviečia nepasiduoti baimei ir vėl uždegti Dievo dovaną (2 Tim 1, 6-8).

Savo kalbą rašytojas baigia, ragindamas krikščionis palaikyti tuos, kurie kovoja prieš diktatūras ir už demokratijos įsigalėjimą. Camus užsidegimas kovoje su politiniu melu bei diktatu ir jo idealistinis troškimas padėti kenčiantiesiems žavi ir užgauna giliausias sielos stygas. Visgi, krikščioniui kyla klausimas, kodėl, tvirtindamas, kad kovoja su pasauliu, kuriame kenčia ir miršta vaikai, jis čia pat pasako, kad nesutinka su tikinčiųjų viltimi. Ar todėl, kad jis jos nesupranta? O gal todėl, kad jam rodosi, jog pasitikėjimas Dievu atima ryžtą kovoti su neteisybe čia ir dabar? Viltis, paremta vien anapusine harmonija, Camus netenkina. Su blogiu būtina pasiaukojančiai kovoti. Kol Bažnyčia pasauliui kalba neaiškia enciklikų kalba, krikščionys negali nugalėti baimės, gimdančios prisitaikėliškumą ir sykiu leidžiančios triumfuoti blogiui. Kitaip tariant, tikėjimas yra per daug nutolęs nuo šio pasaulio realybės, o krikščionių atsakymai į egzistencinius klausimus yra aptakūs ir, be to, pavėluoti.

Regis, Camus pataiko vėl kaip pirštu į akį. Ankstyvoji krikščionybė sužavėjo Romos pasaulį savo drąsa ir neregėtu pasiaukojimu. Tačiau vėliau ji išlepo ir prarado savo pirmąją meilę. Apaštalai ir Bažnyčios tėvai laikė didžiausiu džiaugsmu bei garbe kentėti dėl Kristaus ir Evangelijos. Bažnyčia skubėdavo atsiliepti į vargšų skausmą ir maldydavo jį savo dosnumu, tikėjimu, viltimi ir meile. Krikščionijai politizuojantis, pradėjo formuotis privilegijuotas dvasinis luomas, gilėjo jo atotrūkis tarp klero ir pasauliečių. Ankstyvoji krikščionybė smerkė išnaudojimą ir pataikavimą turtuoliams (žr. Jokūbo laišką). Tačiau laikui bėgant Bažnyčia pati virto engėja. XX amžiuje ji vis dar palaikė žmogų išnaudojančias politines santvarkas ir nesikišo į kovą su komunizmo bei fašizmo režimais. Rezistencinius pogrindinius judėjimus, kaip antai „Bažnyčios kronikų“ leidimą sovietinėje Lietuvoje ir atskirų katalikų kunigų bei evangelikų pastorių atsisakymą bendradarbiauti su KGB, aš laikyčiau išimtimis, o ne vieša Bažnyčios pozicija. Tiek evangelinės konfesijos Vokietijoje, tiek katalikų bažnyčios Italijoje ir Ispanijoje pataikavo hitleriniam nacizmui ir palaikė diktatūras. Mano galva, tokia jų pozicija ir trukdė Camus bei kitiems Europos intelektualams viešai išpažinti krikščionišką tikėjimą. Visgi viduje ne vienas jų (apie Camus bičiulės Simmone Wei nekonfesinį tikėjimą bei neigiamą požiūrį į visas politines partijas jau esame šiek tiek kalbėję) tikėjo tuo, kas Kristuje yra svarbiausia.

Čia reikia pateikti ilgesnę labai vaizdžią citatą iš Camus kalbos dominikonams, be užuolankų atskleidžiančią, ko, Camus manymu, netikintys laukia iš krikščionių:

Pasaulis laukia iš krikščionių, kad jie prabiltų garsiai, aiškiai ir savo pasmerkimą [blogiui] išsakytų taip, kad niekada jokia, net ir menkiausia abejonė nekiltų paprasto žmogaus širdyje. Pasaulis laukia, kad jie išbristų iš abstrakcijų ir atsistotų priešais tą kruviną veidą, koks šiandien yra istorijos veidas. Šiandien mums reikalingas susibūrimas, ir tai turi būti susibūrimas žmonių, pasiryžusių kalbėti aiškiai ir užmokėti savimi. Kai ispanų vyskupas šventina politines egzekucijas, jis – jau nebe vyskupas ir nebe krikščionis, ir net nebe žmogus, jis – šuo, lygiai kaip ir tas, kuris vadovaudamas nuo ideologinių aukštumų kitų rankomis atlieka egzekuciją. Mes laukiame, ir aš laukiu, kad susirinktų tie, kurie nenori būti šunimis ir kurie pasiryžo sumokėti kainą, reikalingą sumokėti, kad žmogus būtų šis tas daugiau nei šuo.[10]

Regis, Camus lūkesčiai mūsų, tikinčiųjų, atžvilgiu yra teisėti. Turime suvokti, koks yra nūdienos pasaulio veidas, ir kur jis kraujuoja. Nevalia nusukti žvilgsnio šalin, abstrakčiai teologizuojant ar religiškai moralizuojant. Privalome žvelgti skausmui tiesiai į akis. Kristaus kančioje kraujavo ne tik Viešpaties, bet visos žmonijos veidas. Todėl Karlas Rahneris meldžiasi: „Iš tavo malonės, beribi Dieve, aš ne tik suvokiu Tave kaip žodžiais išreikštą idėją, bet aš patyriau Tave, gyvenau Tave, kentėjau Tave.“[11] Kentėti Kristų – tai nusileisti iki pačių mažiausių, nesibodėti pačių purviniausių, atsiliepti į kenčiančių dejones, padėti vargstantiems. Džiaugtis su besidžiaugiančiais ir liūdėti su liūdinčiais, kaip ragina Paulius (Rom 12, 15), – tai gyventi ne dėl savęs. „Gal ir ne mūsų galioje panaikinti vaikų kankinimus šitaip sutvertame pasaulyje,“ – reziumuoja Camus, – „bet mes galime sumažinti kankinamų vaikų skaičių.“[12]

Camus mintys padeda savikritiškai pažvelgti į išpažįstamą tikėjimą ir permąstyti savo santykį su Dievu. Ar mano turimas Dievo paveikslas atitinka Kristų, aprašytą evangelijose ir gyvenantį mano širdyje? Ar nesu bailys, religinėmis klišėmis apie nuosaikumą dangstantis savo neryžtingumą? Ar esu pasiryžęs kovoti su blogiu, įgyjančiu vis naujų pavidalų, nesislėpdamas ir netausodamas savęs? Robas Mollas teigia, kad patys krikščionys suteikė pagrindo Camus netikėjimui, o Camus, priešingai, padėjo jam vėl atrasti tikėjimą Kristumi – „aš buvau išgelbėtas per ateistą“.[13]

Bažnytinis fariziejiškumas yra dar blogesnis už pasaulietinį. Negalime didžiuotis savo dvasingumu, nes patys nesame pajėgūs jo pamatuoti. Neturime teisės teisti tų, kuriuos laikome blogesniais už save, nes gali pasirodyti, kad jie gyvena arčiau Dievo. Kristų nuolatos supo nusidėjėliai, o teisuoliškos Bažnyčios jie vengia. Neturime būti panašūs į tą senį su fetrine skrybėle ir kokarda pakaklėje maro ištiktame mieste be perstojo šaukiantį „Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas Jį“, nes taip tik padidinsime atskirtį, o žmonės savo mintis nukreips į tai, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą.

Publikuota bernardinai.lt


[1] Albert Camus, Maras, Baltos lankos, 2009,  p. 129.

[2] Olivier Todd, Albert Camus: A Life, Da Capo Press, 2000, p.356

[3] Robert Royal, „Camus between God and Nothing, First Things, January 2014, p. 27.

[4] Albert Camus, Sizifo mitas, Baltos lankos, 2006, p. 46.

[5] Albert Camus, Esė rinktinė III dalis, Baltos lankos, 2010, p. 102.

[6] Ten pat, p. 78.

[7] Ten pat.

[8] Popiežius Pijus XII, Apie tikrosios demokratijos pagrindus, kalba sakyta 1944 m. gruodžio 23 d.

[9] Albert Camus, Esė, p. 24-25.

[10] Ten pat, p. 80-81.

[11] Philip Endean, Karl Rahner and Ignatian Spirituality, Oxford University Press, 2003, p. 33.

[12] Albert Camus, Esė, p. 83.

[13] Rob Moll, „Saved by an Atheist“, Christianity Today, August 2010, p. 38-40.

Vienas komentaras apie “Ko netikintieji laukia iš krikščionių

  1. Danutė

    Kokios taiklios mintys.. Aš pati po skyrybų nustojau lankyti bažnyčią ir melstis, kai atslūgo skausmas pamačiau, kad sėdžiu duobėje ir man iš jos pakilti padėjo ne mano buvę bendražygiai, bet vienas labai puolęs žmogus (visų akimis taip atrodantis). Tai nuoširdaus bendravimo dėka vėl atradau maldą ir pamačiau iš naujo Dievo gailestingumą.. Manau kad netikinčiam žmogui arba tokiam kaip aš, puolusiam, žmogui atrasti Dievą visų pirma padeda nuoširdumas ir padėjimas suprasti Dievo gailestingumą.. Šiam susvetimėjusiam pasaulį pasauliečiui tai gurkšnis tyro vandens, kurio paragavus norisi daugiau…
    Ačiū už puikų straipsnį

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.