Visa religijos esmė yra tikėjimas, viltis ir meilė […]. Viskas įmanoma tam, kuris tiki; bet ne taip sunku bus tam, kuris viliasi; dar lengviau tam, kuris myli. Visgi lengviausia tam, kuris ištvermingai puoselėja visas tris dorybes drauge. Laurencijus, Apie Dievo artumo praktiką.
Religingumo fenomenas yra universalus, apimantis tiek aborigenų gentis, tiek civilizuotas bendruomenes, ir būdingas ne kuriai nors vienai epochai, o visoms. Švietimo epochoje paplitęs požiūris, jog, žmonijai progresuojant nuo primityvių link civilizuotų bendruomeniškumo stadijų, religingumas išnyks, nepasiteisino. Klydo ir klasikinės sekuliarizacijos teorijos, prognozavusios religijos pabaigą. XXI a. žmonės yra tokie pat religingi kaip ir I a., o religija įgauna vis naujų formų. Galime kalbėti apie religingumo raidą ir kaitą, bet ne apie jo pabaigą. Žmogus savo prigimtimi yra religingas ir toks išliks, kiek bepakistų socialinis ir kultūrinis kontekstas, kuriame jis gyvena. Ateizmas, kaip filosofinė Dievo neigimo sistema, pati neišvengia religingumo, nes konceptualizuoja religines idėjas, kurias mėgina paneigti. Gyvenime ateistas kartais gali būti prietaringesnis nei tikintysis.
Apibrėžti religingumą nelengva. Tai patvirtina daugybė skirtingų definicijų, kurias pateikia religijos tyrinėtojai. Paprastai jis traktuojamas kaip tikėjimas transcendentine aukščiausia Būtybe arba būtybėmis, kuris formuoja atitinkamą pasaulėžiūrą, motyvuoja tam tikrą religinę veiklą ir gimdo ją vykdančias institucijas. Apsiribokime didelę įtaką socialinių ir kultūrinės antropologijos studijų raidai turėjusiomis Maxo Weberio ir Emilio Durkheimo apibrėžtimis. Pastarasis religiją apibūdina kaip „vienalytę (unifikuotą) įsitikinimų ir praktikų sistemą santykyje į tai, kas šventa, t.y. į tai, kas atskirta ir uždrausta, – šie įsitikinimai ir praktikos sujungia į vieną moralinę bendruomenę, vadinamą Bažnyčia, tuos, kurie jų laikosi.“ Weberis religiją suvokia kaip socialinių ryšių modeliavimą, kurio ašimi yra tikėjimas antgamtinėmis jėgomis ir kuris veda prie etinių apmąstymų.
Ne visai aiški ir pati žodžio „religija“ etimologija: vieni jo reikšmę kildina iš lotyniško veiksmažodžio religare – „(vėl) surišti, sujungti“, o kiti – iš relegere – „apsvarstyti, skaityti, apsakyti.“ Pastaroji kilmė, rodos, implikuoja religingumo sąsają su tekstais – Dievo valią atskleidžiančiais Šventaisiais raštais, pavyzdžiui su judėjų Tora, Mišna bei Talmudu, krikščionių Biblija ir musulmonų Koranu. Gal dėl to, kad relegere terminas aptinkamas Cicerono raštuose, o gal dėl siekio atsiriboti nuo judaizmo, ankstyvieji krikščionių rašytojai savo tikėjimo praktikai apibūdinti mieliau rinkosi religare kategoriją. IV a. pradžioje Laktancijus rašė, jog krikščionys yra „surišti (religare) su Dievu pamaldumo saitais.“ O Augustinas atvirai teigė, jog atmeta Cicerono religingumo apibūdinimą, nes jį tiksliau išreiškia prarasto ryšio su Dievu atstatymo idėja.
Krikščionijos įsitvirtinimas Europoje lėmė tai, jog ilgą laiką religingumas buvo siejamas tik su krikščionybe. Islamo atsiradimas ir greitas paplitimas krikščionijai visų pirma reiškė naujai iškilusias politines grėsmes, o ne postūmį teologinei savo religinės praktikos revizijai ir galbūt galimam tarpreliginiam dialogui. Tikriausiai labiau savikritiškas žvilgsnis būtų atvėręs, jog viduramžių krikščionybė jau buvo nutolusi nuo savo šaknų. Tačiau tokios kritinės savianalizės, o sykiu ir Šventojo Rašto tekstų perskaitymo originalo kalbomis, teko laukti iki Reformacijos. Todėl nereikia stebėtis, jog pirmojo tūkstantmečio pabaigoje mokslo ir kultūros židiniai persikėlė į Rytus.
Tenka pripažinti, jog apleidusi pamatinį meilės principą, krikščionija tapo nuožmiai karinga. Ji neišlaikė Islamo iššūkio – šį egzaminą Vakarų demokratijos tebelaiko iki mūsų dienų – ir tikėjimą mėgino ginti bei skleisti kalaviju. Kryžiaus žygių pretekstas atsikovoti Šventąją žemę iš kitatikių netrukus įgavo globalų, visų pagoniškų tautų christianizacijos, pobūdį. Taikias, asmeniniu pasiaukojimu ir neretai kankinio krauju pažymėtas viduramžių vienuolių pastangas nešti tikėjimą, viltį ir Kristaus meilę į krikščionybei svetimus kraštus, užgožė politiškai motyvuota ir galios struktūrų palaikoma krikščionijos sklaida.
Šis siekis – apsiginti nuo Islamo kaip konkurencingo ir priešiško religinio oponento bei įsitvirtinti kaip vienintelei tikrajai religijai – netiesiogiai paruošė kelią reformoms. Reformacija, kaip maištas prieš supasaulėjusią krikščionybę, padėjo Vakarų Bažnyčiai savikritiškai apmąstyti savąją teologiją ir liturgiją. Dievo, išteisinančio žmogų ne dėl atgailos darbų, o dėl tikėjimo jo maloningumu, idėja suteikė naują impulsą ir misijoms. Kaip ir ankstyvosios krikščionybės laikais, misionieriai iš Vakarų keliavo į Rytus su knyga, o ne su kalaviju. Paradoksalu, jog pažintis su Rytų kultūromis turėjo ir nenuspėjamų pasekmių. Grįždami iš Rytų į Europą, krikščionių misionieriai atsiveždavo kitų tautų religinius tekstus, kuriuos patys dažniausiai ir išversdavo. Politizuotos europietiškos krikščionijos fone religiniai Rytų tekstai suskambo gaiviai ir patraukliai. Jie padarė didžiulę įtaką krikščionybės kritikai (A. Šopenhauris) ir pshichologijos raidai (K. Jungas). Šias naujųjų laikų misijas tikriausiai galėtume laikyti pirmosiomis kregždėmis padangėje, kuri šiandien žinoma tarpreliginio dialogo pavadinimu.
Susidomėjimas ilgaamžėmis ir turtingomis Rytų kultūromis paakino tarpkultūrinius tyrinėjimus ir orientalistikos centrų kūrimąsi Vakarų akademijoje. Šiandien lyginamoji religijotyra iš europietiškų universitetų praktiškai baigia išstumti konfesines krikščioniškos teologijos katedras, nebesurenkančias pakankamai studentų. Postmodernus atvirumas subjektyviam požiūriui suponuoja tolimesnį religingumo konceptualizavimą ir atveria naujus metodus, kaip antai, dėmesingumo (mindfulness) meditacijos taikymą šios dienos pshichoterapinėje praktikoje. Turint omeny, jog Vakarų Europoje viešai išpažįstančiųjų krikščionišką tikėjimą skaičius smarkiai mažėja, Europą jau pagrįstai galime vadinti pokrikščioniška erdve.
Regėdamos šias tendencijas, krikščionių bažnyčios turėtų ieškoti būdų kaip savo tikėjimo simbolius artikuliuoti kintančiame multikultūriniame religinio pliurazimo (kurio integralia dalimi yra ir ateizmas) kontekste. Grįžimas prie viduramžių krikščionijos modelio, kad ir labiau rafinuoto, nepasiteisins. Politinių galios svertų naudojimas krikščioniškoms vertybėms diegti sukelia tik kontraproduktyvų efektą – priešiškumą ir neapykantą iš vienos pusės ir aklą angažavimąsi iš kitos. Bet ne tikėjimą, viltį ir meilę.
Reikėtų taip pat paminėti klaidingą teologinės ir socialinės skirties – sacrum versus profanum – traktavimą. Siekdamos sakralumo, bažnyčios atsiriboja nuo viso to, kas laikoma pasaulietiška, ir sykiu tampa profanacijos (nedorybės) teisėjomis. Įstatymų ir visuomeninio gyvenimo sakralizacija tampa pilietinio veikimo imperatyvu ir vos ne kiekvieno krikščionio pareiga. Esminė tokios pozicijos klaida yra ta, kad brėžiama linija tarp mes ir jūs. Mes – teisieji. Jūs – nusidėjėliai. Iš tiesų Dievo akyse esame mes visi nusidėjėliai ir mes visi išteisinti dėl Jėzaus Kristaus aukos. Negalime atsiriboti nuo nusidėjėlių, nes mums patiems atleista. Negalime teisti, nes patys susilaukėme pasigailėjimo. Visuomenėje vyraujančios antiklerikalinės nuotaikos dažnai tėra gynybinė pozicija prieš politines religingumo formas, primetančias visuomenės dalies požiūrį visiems. Kvestionuojantys religinių vertybių diegimą sekuliarioje visuomenėje nebūtinai kovoja prieš Dievą ar jo valią. Neretai jie gina mažumų teises. O tai yra labai krikščioniška.
Krikščioniško religingumo rūbas vienaip atrodo iš vidaus, kitaip – iš išorės. Mes krikščionybę laikome išganinga religija, o žiūrintiems iš šalies ji atrodo netolerantiška, autokratiška ir net destruktyvi. Netikintiems į akis krenta tikinčiųjų minties siaurumas, fundamentalizmas, veidmainiškumas, bet labiausiai – atjautos bei humaniškumo stoka. Be abejonės toks požiūris į krikščionis ne visuomet yra pagrįstas. Tačiau prieš jį atmesdami, o juo labiau stodami į kovą su jo šalininkais, turėtume prisiminti, jog ankstyvosios krikščionybės vėliava buvo meilė. Ji sulydydavo net kiečiausias širdis ir pavergdavo didžiausius laisvamanius. Prieš ją galiausiai priklaupė pagoniška imperija. O kokią vėliavą esame išsikėlę mes?
Taigi krikščionys turėtų nepaliauti ieškoję, kaip Evangelijos tiesą ir visą pasaulį pamilusį Dievą artikuliuoti šios dienos kultūroje. Aklas konfesinių dogmatų pabrėžimas liudija ne pagarbą tiesai ir tradicijai, o kūrybinių teologinių sprendimų stoką. Fundamentalizmas bet kokia religine ar konfesine išraiška iškreipia Dievo paveikslą ir sykiu atstumia Dievo ieškantįjį. Jei nutrūksta dialogas su kultūra, – o šiandien ją sudaro įvairios subkultūros, kvazitikėjimai ir nekrikščioniškas dvasingumas, – krikščionių bendruomenės užsidaro tarsi už geto sienų ir kalbasi pačios su savimi. Mums padėti turėtų Viešpaties Jėzaus pavyzdys. Pagalvokime apie Jėzaus pokalbį su samariete prie Jokūbo šulinio, idant pasimokytume kaip užkalbinti rasizmo ir seksizmo marginalizuotą, religiškai paklydusį ir morališkai kritusį individą (Jn 4). Jėzus ne tik sugebėjo šią moterį prakalbinti, bet ir pasiekti giliausias jos sielos kerteles. Viešpaties žodžiai gydo sužeistą širdį, suteikia orumo, pasitikėjimo ir pažadina tyros meilės atsaką Išganytojui.
Mūsų aptariamas klausimas apnuogina religingumo, kaip politiškai ir dogmatiškai motyvuotos veiklos, tipą. Jam būdingas eklezinės struktūros iškėlimas aukščiau individo, pastoracijos išmainymas į konfesinę dogmatiką ir kitaip manančio atstūmimas ar net demonizavimas. Religingumas, kuriam labiau rūpi savos struktūros vieta, tęstinumas ir įtaka visuomenei, o ne žmogaus kaip Dievo kūrinio gerovė, neturi ateities. Tiek Naujasis Testamentas, tiek ankstyvoji krikščionybė ir jos kankiniai, tiek per visą Bažnyčios istoriją vykę dvasiniai proveržiai ir reformos, galiausiai Bažnyčios atsinaujinimas XX a., sudėjęs pamatus ekumeniškumui ir tarpreliginiam dialogui, atskleidžia kitokį krikščioniško religingumo paveikslą. Jame yra daugiau erdvės bei įvairesnių spalvų, nei vien juoda ir balta.
Savo giliausia prasme krikščioniškas religingumas kyla iš Dievo potyrio. Malonės dovanotas, jis pats atlaidus ir maloningas. O tikras tiek, kiek jį motyvuoja Dievoieška. Ryškiausi jo ženklai yra tikėjimas, viltis ir meilė.
Publikuota Bernardinai.lt
Dar apie ekleziją įdomus dalykas aprašytas Mato 25, 1-13 apie penkias protingas ir penkias kvailas mergeles. „Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus“. Paikųjų žibintams pradėjus gesti, protingosios nebuvo labai draugiškos bei ekumeniškos paikosioms, ir nedavė joms aliejaus. Labiau kažkokios pavydžios ir konkuruojančios. Buvo paskelbta, kad Jaunikis jau ateina, o jos neva suabejojo, gal neužteks aliejaus. Jaunikis jau ateina, o jos vis dar su visokiom fanaberijom. O kvailosios verčiau jau nebūtų ėjusios pirkti. Esmė tame, kad belaukiant galėjo pasibaigti ir protingųjų aliejus, ar ir jos būtų ėję pirkti? Svarbiausias dalykas – pirmenybę teikti Jaunikiui, o ne aliejui. Juk paikosios vėliau atėjo su aliejumi, bet nebuvo įleistos. Jų kvailumas ne tame, kad pamiršo aliejų, o tame, kad pamiršo kas yra svarbiausias už viską. Čia toks mano netradicinis šios Rašto vietos aiškinimas.
Jeigu tik toje vienybėje nesudalyvaus Putinas, tada tinka ir grafikas. O maldos vietų šiuolaikiškesni protestantai stokoja. Per daug nupjovė “religijos”.
Jeigu bendra malda yra kelias į vienybę, tai reikėtų pasiūlyti visoms krikščioniškoms bažnyčioms susidaryti grafikus ir maršrutus, kada ir kur jų nariai keliaus melstis, ir taip bus pasiekta didžioji vienybė. 🙂
„Dabar ir pats tą retsykiais padaryčiau užsukdamas net pas bičiulius protestantus, jei paprastą dieną ten veiktų kokia nors maldos vieta.“
O apie ką aš rašiau praeitame komentare! Kad tai veda į pretekstų ieškojimą kaip nesimelsti kartu. Mat, nėra maldos vietų tada, kada aš užsimanau. Kas iš tiesų nori kartu melstis, tai pasiskaito kada vyks pamaldos, ateina ir meldžiasi. Teks tau likti be vienybės su protestantais, nes nėra kur melstis darbo dieną.
Jeigu rimtai, tai visas tris krikščionybės kryptis vienija kristocentriškumas. Dievo sumanymu jos yra būtent trys, nuostabos, skirtingos, ir simbolizuoja Trejybę – Šv. Dasią protestantai, Sūnų katalikai, Tėvą ortodoksai. Būtent dėl kristocentriškumo yra įmanoma bendra malda.
Kito asmens pažinimas yra bet kokios bendrystės pagrindas. Išimtis galioka tik katinui Garfildui. Tikras pažinimo kelias nereikalauja palikti už susitikimo durų tai, kas tau svarbu “vardan Kristaus”. Todėl pradžioje reikia išsiaiškinti, kas kam yra svarbu. Prieš kelis metus gerą patarimą šiuo klausimu davė berods liuteronų kunigas (prisipažinsiu, tuo metu mane net papiktino) – eini pro bažnyčią, nesvarbu kokios denominacijos, užsuk, persižegnok, pabūk. Dabar ir pats tą retsykiais padaryčiau užsukdamas net pas bičiulius protestantus, jei paprastą dieną ten veiktų kokia nors maldos vieta. Ne todėl, kad man kažko trūktų, o dėl bendrystės. O kartu melstis yra dar geriau, nei bet koks mokymas. Ar tai veda į vienybę? Jeigu ne, tai kas tada?
Mindaugai, nesuk nuo temos į šoną.
Pirmiausia, tai aš nenurodžiau, kas mane konkrečiai nuvylė. Viešoje erdvėje ne vieta tai daryti, o antra, visiškai nesvarbu gilintis kas nuvylė, esmėmė pats nuvylimo faktas. Tave irgi nuvylė.
Bet tema buvo apie tai, ar tikrai pažinimas veda į vienybę. Aš manau, kad su vienybe tai turi labai mažai ką bendro. Gal netgi priešingai, kaip priedanga, kai nenori vienybės gali pasakyti: „ar gali būti tarp mūsų vienybė, jeigu jūs nesiekiate mūsų pažinti“. O jeigu pažinimo rezultatas nusivylimas, tai kodėl reikėtų vienytis su tais, kurie nuvylė, kuriais nepasitiki, ar nepritari? Arba „jeigu mus pažintumėt, tai suprastumėt, kad mes esame tikrieji, ir priimtumėt mūsų mokymą ir taip pasiektume vienybės“.
Ar gali paaiškinti savo versiją, kaip kito pažinimas veda link vienybės?
Gali ir nusivilgi, gali pasibaisėti. Juk pats „pažinai“ protestantus nuodugniai ir pabėgai nuo jų… Anksčiau aš turėjau labai ružavą įsivaizdavimą apie bažnyčias, maniau, kad jos visos tobulos.
Asta, tavo patirtis savita. Aš neturėjau ružavų įsivaizdavimų nei apie bažnyčias, nei apie jos tarnus (gal kaip tik dėl to apsilankau čia?) Pažinęs protestantus, kaip pati sakai, “pabėgau” ne “nuo” blogų dalykų, o “link” didesnių. Mane nuvylė ne kažkokie lyderiai, bet evangelinės idėjos – Dievo suverenumas, kristocentriškumas ir pan. dalykai. Ne šių dalykų trūkumai, o kažkokia jų lubomis spaudžiama tuštuma. Juk ten lubų neturėtų būti, bet man jos jautėsi nuolat. Čia subjektyvu.
Mindaugai, jau mažiausiai 3 kartus šiame tinklapyje rašei, kad kelias į vienybę tarp religinių denominacijų, tai pažinti vieniems kitus. Ar tikrai tuo įsitikinęs? Ar tik dėl to, kad vyskupas taip pasakė? Pažinus kitus dar nėra jokių garantijų, kad tau patiks tai, ką ten patirsi. Gali ir nusivilgi, gali pasibaisėti. Juk pats „pažinai“ protestantus nuodugniai ir pabėgai nuo jų.
Anksčiau aš turėjau labai ružavą įsivaizdavimą apie bažnyčias, maniau, kad jos visos tobulos. Dėl to labai norėjau ten dirbti su „Dievo pateptais“ žmonėmis, pamatyti jų pranašumą prieš pasaulį. Bet padirbus eklezinėje struktūroje 5 metus ir „pažinus“, ružava spalva pradingo visam laikui ir liko tik neaiški murzina.
Onutė: “Matau, kad daugeliui bendruomenė tik malonus laiko leidimas bendraminčių būryje”
Matote širdis? 🙂
O jei rimtai, tai žmonės yra skirtingi. Vienas yra labiau atviras religinių išgyvenimų viešinimui, iki kito reikia prisikasti. Šiaip jau kažkodėl yra dažnai kalbama, kad religija yra tik “kultūrinis” pamaldumas, neva be “gyvo santykio su Dievu”. Tačiau pamirštama, kad yra kita neigiamos religijos forma – parodomasis, “fariziejiškas” pamaldumas. Kažkam tai taip pat blogybė, kurios sąmoningai vengiama. Todėl net ir “tradicinėse” bažnyčiose negalima į minią žiūrėti iš aukšto.
Aš pilnai sutinku su jumis, miela Asta. Aš taip pat susidūriau su daugeliu negatyvių dalykų bažnyčioje. Matau, kad daugeliui bendruomenė tik malonus laiko leidimas bendraminčių būryje ir turintis kitokią nuomone apie pvz. šeimos vertybes, vaikų auklėjimą ar tarpusavio sąntykis, paliekant vietos kitokiai nuomonei, visiškai nepageidaujamas. D.Ž. tėra tik malonus paklausyti, o ne sekti juo savo asmeniniame gyvenime, kuris gyvenimą daro gražesniu, moralesniu ir laimingesniu, bet mes visi turime pradėti tik nuo savęs. O tas kelias labai skausmingas ir ne visi juo nori keliauti. Aš,žvelgdama į Bibliją matau, kad krikščionkiui išvis nedera eiti iki teismų. Pav.mano tėvelis man buvo palikęs 16 ha. žemės. Aš ją išnuomojau 5 m. nemokamai, kad įdirbtų ir naudotūsi, nes buvo apleista. Ten buvo ir porą ha.miško, kurį tas nuomininkas iškirto ir išpardavė. Žemėtvarkos atstovai aptiko jį vagiant ir iškvietė mus, kad paduotime i teismą. Tai jis vietoj to, kad atsilygintų
padavė mane į teismą, kad jis rado užkrėsta erozija žemę ir atseit yra apgautas. Buvau pritrenkta… Prokurorė pasakė: tai ką darome? Už mišką jis jums turėtū užmokėti apie 38 t.
Lt.. Aš pasakiau: Aš jam atleidžiu šitą žalą, nes esu krikščionė. Tegul jis viską perka už 10 tūkst Litų ir męs atsiskaitę. Su tais žmonėmimis neimanoma kalbėti, jie gali ir dar blogiau pasielgti. Nupirko, o aš paliūdijau evangeliją ir padovanojau krikščionišką knygą. Pasitikiu Dievu, jis nepaliks visai be nieko. Čia pasaulis. Bet, kai bažnyčioje sutinku žmones su tokiu pat požiūriu, niekaip negaliu suprasti. Ir nieko bendro nenoriu turėti, nes krikščionis čiut ne 30m.
studijuojantis raštą ir mokantis kitus Žodžio tikrai turėtu būti kitoks. O jei nesikeičia, tai tegul sėdi datr 30m.eilinio krikščionio kėdėje ir mokosi.
.
Straipsnis iš esmės yra apie eklezijos problemas. Ir prieš imantis nešti žinią į visuomenę, prieš imantis atsakomybės tautoje, prieš ketinant keisti visuomenės mąstymą, reikėtų sustoti ir pasižiūrėti į save, ar tikrai druska turi pakankamai sūrumo, ar tikrai yra ką nešti kokybiško ir kokybiškai, kad nenutiktų taip, jog dėl tokio nešimo bus ne tiek naudos, kiek žalos ir netikinčių „piktžodžiaujama Dievo vardui ir mokymui“.
Pavyzdys. Buvau patekus į teismą dėl svetimos įmonės bankroto, pateikiau įrodymus savo nekaltumo, ir kaltinimai buvo atsiimti. Bažnyčioje administracija man pasakė: „tai kodėl nepaduodi to žmogaus į teismą moralinei žalai atlyginti?“ Manau, kad gal tokia bažnyčia tegul pirma savus atveda į tiesos kelią, o paskui imasi visuomenę mokinti. Ir kyla klausimas, jeigu nesugebama savų išmokinti, tai ko ten eiti į visuomenę?
Taip pat aš labai atsargiai žiūriu į visokius monumentalius renginiu, festivalius, konferencijas, tarpkonfesinius sąskrydžius su dideliu triukšmu, nes jie labiau primena Babelės bokšto statymą.
Mano nuomonė šiuo atveju, kad religingumas be Šv. Dvasios įkvėpto gyvo tikėjimo yra tik tradiciniai ritualai, neduodantys gerų vaisių nei individui, nei visuomenei. Teisingos teologinės minties išplėtojimas ir pateikimas visuomenei, įvairių informacinių priemonių pagalba, gali pasitarnauti, kaip visuomenės mąstimo perkeitimo priemonė, kas labai aktualu šiuolaikinėje visuomenėje. Tačiau, manau, kad tai turėtų būti daroma iš dieviškojo apreiškimo, išeinant iš artimų ryšių su Viešpačiu, nes Jis geriausia pažysta visuomenės poreikius ir Jis geriausiai žino kelius.O kad Visuomenei reikia naujų Reformacijos vėjų, ir naujų vystymosi krypčių (tezių)nėra jokių abejonių. Krikščionims tereikia suvienyti jėgas šiuo klausymu.O teologų ( manau) pakanka.Neišvengiamai priartėjome prie labai svarbių klausymų. Kokia bažnyčia, tokia visuomenė.Bažnyčia privalo prisiimti misijos tautoje atsakomybę. Manau, kad kai kas jau daroma Pvz: Pasaulinė lyderystės konferencija. Bet to maža. Yra labai daug judėjimo krypčių.
„Savo giliausia prasme krikščioniškas religingumas kyla iš Dievo potyrio“. Taip, tai ir yra esminis sakinys. Tikras, teisingai motyvuotas religingumas kyla iš asmeninio Dievo potyrio. (kaip pvz. Pauliaus tarnavimas prasidėjo nuo asmeninio Dievo potyrio). Kuo daugiau Dievo potyrio, tuo teisingesnis supratimas. Ir kuo labiau stengiamasi ignoruoti Šv.Dvasios veikimą ir dovanas, tuo mažiau bus Dievo potyrio.
Ir jeigu minėtą sakinį apvertus, religingumas be Dievo potyrio, arba kylantis ne iš potyrio turi atitinkamas pasekmes – nei meilės, nei tikėjimo, nei vilties, tik postringavimai ir manipuliavimas Dievo Žodžiu.
Religingumas „tikras tiek, kiek jį motyvuoja Dievoieška“, na čia sutiksiu tik iš dalies, nes apie dievoieškos kelius ir klystkelius atskiras mokslas. Jeigu Dievoieškos procese neįvyksta Dievo potyris (Dievas nesutinkamas asmeniškai), tai tokia dievoieška galima sakyti lieka bevaisė dvasine prasme.
Aš šį Giedriaus sakinį buvau supratusi visiškai kitaip: „eklezinės struktūros iškėlimas aukščiau individo“ pasireiškiantis „pastoracijos išmainymu į konfesinę dogmatiką“. Kitaip sakant konfesinė raidė svarbesnė už apreiškimą, ir tokiu būdu nebelieka vietos reformoms, naujiems dalykams, nuo to nukenčia individai net iki jų atstūmimo atskirais atvejais, bet tai patogu eklezinei struktūrai.
“Jam [religingumo, kaip politiškai ir dogmatiškai motyvuotos veiklos, tipui] būdingas eklezinės struktūros iškėlimas aukščiau individo.”
Kyla klausimas, ar autorius religingumą eklezinėje struktūroje laiko neigiamu. Ikimokykliniame amžiuje mano mama dar studijavo ir dėl to ne taip jau retai tekdavo nuvykti pabūti pas senelę į nedidelį Lietuvos miestelį. Močiutė buvo religinga. Bent kartą į savaitę ji mane nuvesdavo į mišias to miesto bažnyčioje. Tai buvo sovietmetis. Todėl viskas, kas buvo susiję su bažnyčia, buvo “pusiau legalu”. Senelė visą tą laiką pašiepdavo sovietinės sistemos ateistiškumą ir tvirtai laikėsi savo tikėjimo. Turbūt panašiai, kaip ir kitos 100 tūkst. Lietuvos močiučių. Tačiau pastaruoju metu pradedu geriau suprasti, kodėl tas laikas taip ryškiai įsiminė. Tipinio miestelio bažnyčia buvo bene vienintelė to meto vieša vieta, kuri savo architektūra, menu, liturgija, ir kiek leido aplinkybės – požiūriu, veikė kaip alternatyvi tikrovė sovietmečio ideologijai. Struktūrinė bažnyčios sankloda sukurdavo savotišką alternatyvios ekosistemos įspūdį. Tai, kas buvo “pusiau legalu” ir marginalizuota, mano patyrime nebuvo taip jau tamsu, o turėjo gražių ir taurių dalykų. Tokioje aplinkoje aš nepastebimai, tarsi natūraliai, įgavau tikėjimą Kristumi. Todėl religingumas, dogmatiškai motyvuota veikla, eklezinė struktūra, man ir augant buvo teigiami asmeninio tikėjimo aspektai. Žinoma, aš, kaip individas, nebuvau aukščiau tos “struktūros”, bet tai nebuvo neigiamas dalykas nei tada, nei dabar. Bendra malda (liturgija) ir “Tėve mūsų” sukuria bendrumą, kuris nekonfliktuoja su individualistiniais poreikiais. Neigiamu dalyku dogmatiškai apibrėžta eklezinė struktūra patapo perėjus į šiuolaikišką protestantų bažnyčią. Tad, manau, dogmatiškai motyvuotas religingumas savaime jokiu būdu negali būti laikomas neigiamu. Sakyčiau, jis labiau teigiamas. Kaip ir būtinos viduramžių reformacijos, kurios taikėsi į tas veiklas, buvo ne vien evangeliškos, bet ir katalikiškos, o Rytų krikščionybės jos apskritai praktiškai nepasiekė.
Sutinku, kad fundamentalus dogmatiškumas yra problema, bet taip pat ir klišė. Šiuolaikiniame populiariame Vakarų požiūryje kiekvienas krikščionis yra potencialus fundamentalistas (turim aktualijų ir iš pastarųjų savaičių LT valdžios gyvenimo). Lygiai taip taip pat “laisvam” krikščioniui kiekvienas dogmatiškai apibrėžtas krikščionis yra potencialus fundamentalistas. Tačiau toks mąstymas yra tiesiog priešiškumas kitokiai mąstymo sanklodai, kylantis iš nepažinimo. Kur mes patys esame, galime patikrinti uždavę sau klausimą – kiek pastangų esame idėję suprasti sau svetimas krikščioniškas denominacijas.
„Religingumas, kuriam labiau rūpi savos struktūros vieta, tęstinumas ir įtaka visuomenei, o ne žmogaus kaip Dievo kūrinio gerovė, neturi ateities.“ Taip tiesiai teigti, kad neturi ateities nesirįžčiau, jeigu turi praeitį ir dabartį, tai turi ir ateitį. Ir joks tarpreliginis dialogas neišmuš to, į ką yra įsikabinę dantimis (kitaip sakant skaito teisingu). „Kūrybiniai teologiniai sprendimai“ tai galėtų padėti, bet tam reikia kūrybingų teologų, galinčių „Evangelijos tiesą ir visą pasaulį pamilusį Dievą artikuliuoti šios dienos kultūroje“. O iš kur jų paimti? Ar tokių turime? Kaip iš str galime suprasti – tokių stokojama. O kodėl stokojama? Todėl , kad išeliminuojamas Šv.Dvasios vaidmuo šiame procese.
Visumoje straipsnis yra naudingas, reikia kelti klausimus „apnuoginančius“ religingumo neigiamas puses.