Kristaus pasijoje ir prisikėlime

Kristaus pasijos (lot. kentėjimas), aprašytos evangelijose, realizmas sukrečia. Anksčiau Jėzų lydėjusių Dievo ženklų nebėra. Išduotas. Suimtas. Melagingai apkaltintas. Nuplaktas. Išsityčiotas. Nukryžiuotas. Jo kančios liudytojai vienaip ar kitaip dalyvauja šioje kentėjimo ir mirties dramoje. Įvardinkime pasijos veikėjus, o tuomet jau spręskime, kurį vaidmenį vaidiname mes. Juk Kristaus kentėjime dalyvaujame visi, o jo prisikėlime kiekvienas, kuris tiki.

Visų pirma scenoje pasirodo aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji, kitaip tariant religijos ir politikos atstovai. Jie save laiko Dievo žodžio, šventyklos, tikėjimo tradicijų ir tautiškumo sergėtojais. Kodėl šie garbingi ir atrodytų kupini kilnių tikslų žmonės visomis priemonėmis siekia atsikratyti Jėzumi Kristumi? Jiems atrodo, kad Kristus kelia pavojų, o ne atneša ramybę ir palaimą. Jis kitoks – neturi politinių ambicijų ir religijos nenaudoja savajam ego įtvirtinti. Daro stebuklus, bet jų nereklamuoja. Draugauja su Įstatymo laužytojais, užtaria prasikaltusius. Jėzaus pamokymai atskleidžia kunigų ir politinių veikėjų veidmainišką religingumą, kuriuo dangstomi žemiški siekiai.

Šiai žmonių grupei alternatyvų nedaug – arba Kristaus asmenybės ir jo mokymo apie Dievo karalystę šviesoje pervertinti visa, kuo laikosi jų religinis bei socialinis statusas, arba priešingai – apginti savo religingumą ir atsikratyti Kristumi. Pirmasis pasirinkimas per daug kainuoja. Antrasis patogesnis. Vedami meilės Dievui ir tėvynei jie apsisprendžia užgesinti Šviesą vardan visų „gerovės“. Evangelijose nutapyti aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji, kaip archetipai, įkūnija žmones, kuriems kilnus, kaip jiems atrodo, tikslas pateisina bet kokias priemones. Tarp jų – piniginis sandėris su Judu ir marionetinis teismas, melagingų liudytojų pristatymas ir minios pakurstymas, reikalaujant Jėzaus, o ne Barabo mirties, o galiausiai patyčios iš bejėgio ir jų manymu galutinai sutrypto Jėzaus.

Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas buvo kitoks nei religingas Izraelio elitas. Tautiniai ir religiniai judėjų siekiai jam reiškė vieną – maištus prieš Romą. Imperatoriaus pasiųstas į Judėją su tikslu gesinti žydų sukilimus, ypač sustiprėjančius, kai pasirodo eilinis jų laukiamas mesijas, Pilotas nesunkiai įvertindavo potencialius tautos kurstytojus. Jėzus nebuvo vienas iš jų. Tuo buvo tikras tiek jis, tiek jo žmona. Pilotas suvokė politinį judėjų ėjimą – perduoti romėnų valdžiai tą, kuris kelia grėsmę ne Pax Romana (Romos taikai), bet religinei judėjų valdžiai ir apskritai jos sampratai. Pilotas Jėzui net simpatizuoja. Ir visgi… turėdamas galią apginti Tiesą, leidžia kitiems su ja susidoroti. Šioje situacijoje jam svarbu išlikti švariam kitų akyse – jis demonstratyviai nusiplauna rankas.

Kita vertus, Judėjos valdytojo kareiviai, Romos karinės galios raumenys, apie savo įvaizdį mažai galvoja. Polinkis į smurtą ir patyčias, tikriausiai padeda jiems išsaugoti savo savivertę. Gavę leidimą iš aukšto, jie nesivaržo nei mušti, nei tyčiotis, nei pasipelnyti. Kareivius regime besidalinančius Nukryžiuotojo drabužius, už pinigus pasižadančius meluoti, esą mirusio Jėzaus kūną pavogė jo mokiniai. Romėnų kariauninkai įkūnija visus religijos niekintojus, šaipūnus ir šventvagius. Jų chamizmo pavyzdys patinka masėms ir jos noriai dalyvauja Teisiojo egzekucijoje.

Saujelė Jėzaus mokinių ištirpsta didelėje minioje. Kai Jėzus darė stebuklus, maitino alkstančią minią ir gydė, jie jautėsi esą Dievo istorijos tesėjai, Mesijo bendradarbiai, Dievo karalystės dalininkai. Tačiau Kristaus kančios valandą šiuos įsitikinimus užgožė baimė dėl savo ateities ir nepasitikėjimas tuo, kuriuo sekė. Mokinių ginčas Paskutinės vakarienės metu apie tai, kuris iš jų didžiausias, išduoda, kas jiems rūpėjo. Artimiausi Jėzui – Petras, Jonas ir Jokūbas – pasijos metu neturi jėgų melstis. Jėzaus išdavimo scena apnuogina apaštalų pasimetimą. Tik tikinčios moterys, sekusios Kristumi iki galo, pridengia jų dvasinį nuogumą. Tai vienas gražiausių Kristaus pasijos štrichų,  atskleidžiančių nuolankios, pasiaukojančios ir tikėjimo išmėginimus pakeliančios moters paveikslą. Marija Magdalietė ir kitos Jėzaus mokinės kontrastuoja ne tik su parsidavėliais kareiviais, irgi to paties Prisikėlimo liudytojais, bet ir su žymiausiais apaštalais.

Ir visgi, nežiūrint žmogiško silpnumo, ši maža Kristaus kaimenė išsiskiria iš kitų tuo, kad savo gyvenimo be Jėzaus neįsivaizduoja. Ji siekia Dievo karalystės, nors jos prasmės dar nesupranta.

Kiekviena iš archetipinių kategorijų turi išimčių. Žydų sinedriono narys Juozapas iš Arimatėjos įkūnija garbingą ir sąžiningą politiką. Jėzaus kentėjimai ir kryžiaus mirtis pakeičia šimtininko, minėtų kareivių vado, požiūrį. Jo dievobaimingas išpažinimas – „tikrai šitas žmogus buvo Dievo sūnus“ –  liudija stebuklingą širdies perkeitimą. Kaip išimtį turėtume paminėti ir Judą Iskarijotą, Kristaus išdaviką. Rodos, jo nuodėmė per didelė, kad susilauktų atgailos.

Pagrindinis pasijos vaidmuo tenka kenčiančiam Dievo Sūnui. Jo ištvermė, romumas, atlaidumas ir meilė negali palikti abejingo nei vieno akylaus šios dramos žiūrovo. Nujausdamas artėjančią mirtį, Jėzus stiprybės semiasi maldoje. Nors kviečia artimiausiuosius bičiulius pabūti drauge, tačiau pagalbos ieško ne Žemėje, o Danguje. Tėvo valia jam yra aukščiau visko, todėl karčią kančios taurę išgeria iki dugno. Kristus į prievartą atsako meile. Gesina pasimetusio Petro įniršį, kitų rankomis negelbsti savęs. Kaltinamas nesigina. Išgirdęs mirties nuosprendį, nepalūžta. Meldžiasi už savo skriaudikus. Ir tikėdamas prisikėlimu paveda savo likimą į Tėvo rankas. Kristus kaip žmogus įkūnija visus atstumtuosius, nuskriaustuosius, kenčiančius ir mirštančius skausme.

Baigdami Kristaus pasijos apžvalgą, turime paminėti dar vieną šios dramos herojų – tylintį Tėvą. Šį kartą po savo Sūnaus maldos – „mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane palikai?!“ – mes neišgirstame jo balso, kaip krikšto Jordane metu. Anuomet iš Dangaus aidėjo balsas – „šitas yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ Nei angelai, nei Elijas neateina pagalbon kenčiančiam Jėzui, nors kai kurie pasijos dalyviai būtų sužavėti tokio stebuklo. Dievas tyli. Tačiau jo tyla tikriausiai yra iškalbingesnė už visus kančios valandą ištartus žodžius. Galbūt ji pati svarbiausia. Tėvas negali prabilti, kol nuodėmė neatpirkta ir žmonijos sutaikinimo su Dievu slėpinys nėra atbaigtas. Į Sūnaus maldą Tėvas atsako vėliau, trečiąja dieną, ne ištardamas žodį, o prikeldamas Žodį iš mirties. Tamsa šviesos neužgožė. Tiesa pasirodė esanti stipresnė už melą. Gyvenimas už mirtį. Malonė už Įstatymą. Meilė už neapykantą.

Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!  Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?  Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina!  Kas pasmerks? Kristus mirė, bet buvo prikeltas ir yra Dievo dešinėje, ir užtaria mus.  Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar sielvartas? ar nelaimė? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?  Parašyta: “Dėl Tavęs mes žudomi ištisą dieną, laikomi avimis skerdimui”.  Tačiau visuose šiuose dalykuose mes esame daugiau negu nugalėtojai per Tą, kuris mus pamilo  (Rom 8,31-37).

Su Kristaus prisikėlimu, mano bičiuliai.

2 komentarai apie “Kristaus pasijoje ir prisikėlime

  1. Rima

    Dėkoju Viešpačiui už tave, Giedriau, ir širdį keičiantį straipsnį. Su Kristaus prisikėlimu!

    Atsakyti
  2. Rūta

    Ačiū, Giedriau. Nuostabi Kristaus pasijos dalyvių analizė. Mane žavi Marijos Magdalietės elgesys.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.