Praeitais metais prieš Velykas skaitydamas Išminties knygą atradau Kristaus kančios aprašymus, kurie pabudino mane iš dvasinio snaudulio. O šįmet, kviesdamas drauge apmąstyti Didžiojo Penktadienio kančios reikšmę ir prašyti, kad Dievas pripildytų mus savo Dvasios galia, siūlau Karlo Rahnerio tekstą, padėsiantį išvysti Kryžių, suklupti prieš Kenčiantįjį už mus, garbinti jį ir melsti prisikėlimo jėgos. Juk mums, tikintiems, yra skirta ta pati neprilygstama Dievo galios didybė, kuria jis veikė prikeldamas Kristų ir pasodindamas jį savo dešinėje dangaus aukštybėse.

Iki kryžiaus niekas galutiniai ir aiškiai nežinojo, ką Dievas žmonėms pasakys. Dabar gi Dievas savo paskutinį žodį šiame pasaulyje ir jo istorijoje ištarė, tai Jo Sūnaus kryžius. Po to, kai žmonija nuo istorijos pradžios ir po savo nelaimės buvo nužymėta tamsiais uždengto kryžiaus šešėliais, jau du tūkstančius metų žmonės – žinodami tai ar ne – nesibaigiančia pilka eisena traukia per visas gyvenimo painiavas, atkakliai siekdami tikslo, į šį nudengtą kryžių. Ištisus du tūkstančius metų nesulaikomai vyksta tai, kas įvyko per tas tris valandas, kai ant Golgotos stovėjo medis, ir ant jo tarp žemės ir dangaus iškeltas mirė žmogus.

Daugelis praeina. Mes pasiliekame. Daugelis praeina pro šalį. Jų žvilgsnis atsitiktinai užkliūva už to, kuris pakabintas ant šių kartuvių, tačiau jie skuba toliau, nes nenori su tuo turėti nieko bendra. Padėti negalima. Norima išsaugoti gerą nuotaiką. Apskritai kiekvieno galiausiai laukia ne kas kita kaip to kabančio ant kryžiaus likimas. Negalima gi vieno, kuris miršta prikaltas, paversti pasaulio centru. Apie tai nėra reikalo nė diskutuoti. Taigi daugelis praeina. Galbūt jie dar kartą pažvelgia į jį, pakraipo galvą, nusišypso, paburnoja, galbūt nuliūsta, tačiau, kaip ir buvo suplanavę, eina toliau. Dionizą jie paskelbia geresniu gyvenimo simboliu negu nukryžiuotąjį Kristų. Jie eina pro šalį ir galbūt bąla iš neapykantos nukryžiuotajam, kuris tariamai nori atimti iš jų malonumą gyventi. Galbūt jie praeina apgailestaudami kaip Kleopas: O mes tikėjomės, kad jis atpirks Izraelį, dabar gi jau po viso to trečia diena (Lk 24, 21). Taigi, daugelis praeina pro šalį. Tolyn. Ar aš esu tarp praeinančiųjų, ar tarp praeinančių pro gyvenimo tiesą, pro Dievą, pro tikrąjį išganymą? Ar aš esu toje kolonoje, kuri patamsiais praslenka pro kryžių? Pro Kristaus kryžių galima pralėkti prisidengus taip pat ir krikščionio, netgi pamaldaus krikščionio, apdarais bei gestais. Eiti tolyn, kol viskas pasibaigs.

Daugelis praeina pro atidengtą kryžių, bet daugelis ir pasilieka. Nes čia jų vieta. Jie klūpo. Jie bučiuoja Viešpaties žaizdų randus. Prieš šį kryžių klūpo nusidėjėliai, ak – juk tai mes visi. Nes mes jį nukryžiavome. Nes mūsų nuodėmės yra jam užkrautos. Iš mūsų nuodėmės gimė mirtis. Jis iškentėjo mūsų padarytas kaltes. Nusidėjėliai bučiuoja žaizdas, kurias patys padarė. Žudikai bėga nuo savo kaltės pas tą, kurį nužudė, budeliai pas savo pačių auką. Todėl ir aš – pas jį. Juk nusidėjėliai patys yra nukryžiuoti su juo ant savo pačių kaltės stulpo, ir jie sako: Viešpatie, atmink mane, kai nueisi į savo karalystę.

Prie jo kojų guli mirštantieji. Nes jie kenčia jo likimą. Jie miršta, nes ir jis numirė. Nors jie visi miršta dėl nuodėmės. Tačiau Dievas šią mirtiną nuodėmę visgi įsileido į savo Karalystę šiame pasaulyje, nes jis šį pasaulį dar kartą apglėbęs laiko savo meilėje žmogumi tapusiam Sūnui, kurio mirtyje, jis dar didesne malone įveikė nuodėmę, kuri neišvengė jo gailestingumo. Ir todėl mirtis, kurią mes patys sukeliame ir iškenčiame kaip nuodėmės atlygį, galiausiai yra būtent ta mirtis, kuri numarina nuodėmę.

Po jo kryžiumi verkia kenčiantieji. Tačiau kokia vargų naktis nėra jo naktis? Kokios ašaros nėra pašventintos jo ašaromis? Kokios kančios dar bereikia, kad ji būtų su viltimi iškentėta, kaip ta, kurią iškentė žmogaus sūnaus – Dievo Sūnus? Prieš jį klūpo vaikai. Nes jis juos mylėjo, nors ir žinodamas, kas glūdi kiekviename žmoguje, jais pasitikėjo. Jis grasino tokiu kaip savo vargu tiems, kurie papiktins vieną iš šių vaikelių.

Prieš jį klūpo senoliai, kurie, atvirai tariant, jau nieko prieš save nebeturi ir negali nieko nenuveikti, kaip tik numirti. Jie klūpo prieš mirštantį Dievą. Jie žino, kad jų dar laukia didžiausia malonė ir sunkiausias darbas, kurį tik tas tinkamai priima ir tinkamai atlieka, kuris mirštama Jame ir su Juo.

Prieš jį klūpo Tėvynės netekusieji ir žvelgia į tą, kuris norėjo būti savo paties tautos išmestas už miesto ir mirti šalia kelio, po to, kai išgyveno kartų gyvenimą, nežinodamas, kur galvą priglausti, neturtingesnis už lapes, kurios turi savo urvus.

Prieš jį tylėdami klūpo vienišieji. Nes juos pažįsta vienišiausias, pats mirštantis Dievo apleidimo dykumoje. Jis visą jų vienatvės kartėlį įsileido į savo širdį taip, kad iš jos buvo išstumta viskas, tik ne meilė apleistiesiems.

Prieš jį verkdamos klūpo našlės ir motinos, kurios neteko savo sūnų. Nes jo akys per jį gaubiančių mirties šešėlių tamsą dar žvelgia su meile ir rūpesčiu į motiną, kurią turi palikti vieną.

Prieš nukryžiuotąjį suklumpa mylintieji. Nes jame glūdi visa meilės jėga, net ir ta, kuri nusivylimą meile perkeičia į tokią meilę, kuri yra stipresnė už mirtį, perkeičia į vienintelę Kristaus meilę, kuri maitinasi jo ugnimi ir niekada nesibaigia.

Prieš kryžių klūpo šio pasaulio mokslingieji ir išmintingieji. Jie klūpo, kad suprastų, jog visa išmintis, kuri nesudega palaimintoje kvailystėje, yra bergždžia, kad suvoktų, jog kryžiaus logika, kuri yra graikams kvailystė, o žydams – papiktinimas, tiems, kurie per ją bus išgelbėti, yra Dievo išmintis ir Dievo galybė, kad Dievui patiko išgelbėti pasaulį per kryžiaus kvailybę, kad prieš ją nutiltų kiekvienos lūpos ir prieš dieviškos meilės kvailybę nusižemintų kiekviena pasaulio išmintis.

Prieš šį kryžių klūpo Dievo kunigai, nes jie turi skelbti nukryžiuotąjį ir patys gerti iš jo nesėkmės taurės. Nes jie visada su savo nuodėme ir silpnybe stoja tarp Dievo šviesos ir žmonių. Nes jiems jo gailestingumo reikia labiau negu kitiems. Nes iš jų bus pareikalauta ataskaitos, ar jie brangino kraują, šiandien ištekėjusį iš Žmogaus Sūnaus žaizdų.

Tegul prie jo pasilieka ir į jį žvelgia taip pat ir tie, kurie mano, kad nepajėgia tikėti. Ak, jei jie yra nuolankūs ir šviesos siekiantys žmonės ir savo karčiame varge patys nuo jos nebėga, tada jie – o tokių šiandien daug – nė nežinodami kenčia kartu su Kristumi. Jie turėtų pažvelgti į tą, kuris pats šaukė: Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? Jie turėtų išdrįsti broliškai mylėti tą, kuris, būdamas amžinas Tėvo Sūnus, įėjo į baisią mirtiną sutemą, kurioje visiškai apleistas kliovėsi tik Dievu. Jie turėtų savo naktį suvokti kaip dalį Sūnaus Didžiojo penktadienio. Kai jie išgąsdinti galvoja, kad Dievas jų širdyse yra miręs, tada jie dalijasi – jei vis dėlto tikėjimu tai suvokė – Dievo mirties likimu, kuris pats norėjo už juos numirti, kuris prisiėmė mirtį, kad jie tikėtų ir gyventų, kad ir toliausia tolybė būtų apimta šios tylinčios Dievo meilės.

Prieš jo kryžių klūpau „aš“. O tu ar klūpi, tu nepakartojamas, neišsakomas aš, kuris pats savęs nepažįsta, kuris yra tarsi virpanti kibirkštėlė tarp bedugnės į nieką ir bedugnės į amžinybę? Jei aš savęs nepažįstu ir man tiek mano pradžia, tiek likimas yra paslėpti, jei aš bijau pats savęs ir savo širdies bedugnių, tai kur aš turiu pasilikti, jei ne prie kryžiaus, kuriame žmogaus likimo nesuvokiamybė tampa apreiškimu, kad Dievas iš tikrųjų yra meilė. Aš klūpau prieš jį ir tyliu. Nes ką daugiau galėčiau jam pasakyti, jei ne tai, kas esu? O jei aš niekada to nesuvokiau, ką kita tada turiu daryti, jei ne tylėdamas visą save pavesti tam, kurio meilė ištikima iki mirties, ir kuris vienas mane supranta? Jeigu tasai „aš“ tylėdamas myli ir mylėdamas save išdalija, tai iš tikrųjų reiškia, kad jis savo tikrąją esmę ir autentišką paveikslą pirmiausia randa nukryžiuotajame.

Visi, atpažinę Dievo gailestingumą, klūpo po kryžiumi, kuris iškyla virš visų erdvių ir laikų. Jie parpuola ant veido. Jie tyli. Jie verkia. Jie garbina nukryžiuotąjį. Jie šlovina gyvenimą, kuris buvo atiduotas už mus. Jie garbina mirusįjį, kuris mums atnešė gyvenimą. Jie šlovina meilę, kuri myli iki galo, – klusnumą, kuris buvo stiprus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Jie šlovina paslaptį, kurioje glūdi visų klausimų sprendimai. Jie žvelgia į tą, kurį jie perdūrė, ir suvokia savo pačių padarytą nuodėmę bei teisingumą, kurį Sūnus atkūrė, ir teismą, kuris nusidėjėliams pasireiškė kaip gailestingumas. Jie žvelgia į tą, kuris vis tiesia savo rankas į aikštingą ir užsispyrusią tautą. Jie nori būti arti prie Tėvo Sūnaus, arti mirusio brolio, kuris už juos paaukojo save. Jie nori būti arti vartų, pro kuriuos vienus kelias veda iš ribotumo vergystės ir nuodėmingos gėdos į Dievo laisvę. Jie nori tą laikyti, kuris vienas įrodo, kad Dievas myli iki galo, tą vienintelį įrodymą, kuris vienas stoja prieš tūkstantį Dievo teismų, tariamai liudijančių jo rūstybę. Jie sergi tą užstatą, kurį vertina ir pats Dievas. Jie saugo tą auką, kuri viena prasiskverbia per visus dangus. Jie sveikina savo nuvargusių sielų paguodą ir savo silpnų širdžių jėgą. Jie nori girdėti tą, kuris mirtinai kentėdamas meldžiasi už savo priešus, apgaubtas mirties šešėlio, galvoja apie savo draugus ir gęstant gyvybei pažada rojų, kuris Dievo apleistas sielą atiduoda į Tėvo rankas. Jie nori girdėti tą, kuris gali pasakyti, kad jis visa atliko. Jie žvelgia baimingai, kad jis daugiau nebūtų nuo jų paslėptas, nes jie žino, jog kai mato nuogą nukryžiuotąjį, jau įžvelgia visų suklydimų ir visokios kančios pabaigą ir galą. Nes į šią didžiausią visų puolimų gelmę dar pajėgia prasiskverbti šviesa ir gali patekėti palaima. Jie laukia – jei taip reikia visą gyvenimą, – kol jis troškulio išdegintomis lūpomis ir jiems ištars žodį. Jis gali būti bet koks, bet tai yra jo gailestingumo ir jo meilės žodis. Ir to pakanka. Taip po pasaulio kryžiumi klūpo tie, kurie bus išgelbėti, verkiantys ir mylintys.

Ar aš šitaip klūpau po kryžiumi tas tris savo gyvenimo valandas, kol man ir per mane visa bus atlikta? Ar aš esu prie nukryžiuotojo?

Mano siela trokšta Dievo, mano išganytojo. Aš noriu atsiverti. Aš noriu matyti tą, kuris išgėrė karčiausią šio pasaulio taurę. Kokia karti ji turėjo būti, jei net ir mes, nerangūs nusidėjėliai, tą kartumą truputį jaučiame? Aš noriu bučiuoti kruvinas kojas, kurios ištikimai bėgo paskui mane iki baisingos mano nuodėmių aklavietės. Aš noriu matyti pervertą šoną to, kuris mane priėmė į savo širdį ir taip joje uždarė, kad kai iš šio pasaulio per mirtį grįžo namo pas tėvą, ir mane nusinešė ten, kur tik Dievas tegali būti. Aš noriu matyti kryžiaus medį, ant kurio kabojo pasaulio ir mano atpirkėjas. Ateikite, pagarbinkime Jį.