(Ne)parodomoji krikščionybė

Jėzaus pamokymai, užrašyti Evangelijos pagal Matą 5-7 skyriuose ir dažnai vadinami „Kalno pamokslo“ pavadinimu, nedvejotinai sudaro evangelinio mokymo pamatą. Tiesūs. Gilūs. Skaudūs. Be jų krikščionybė kaip druska, praradusi sūrumą. Sykį skaitydamas šio Jėzaus pamokslo epilogą, atkreipiau dėmesį į tai, kad jis susideda iš trijų simetriškų metaforų: pirma dveji vartai ir skirtingi keliai, po to dviejų rūšių medžiai su skirtingais vaisiais, ir galiausiai dviejų tipų statiniai – trumpalaikiai ir išliekantys. Pirmasis įvaizdis pabrėžia atgailos reikšmę, antrasis, kuriame įsiterpia dar vienas metaforinis vilkų avių kailyje motyvas, kviečia siekti neišorinio religingumo, o trečiasis primena praktinį tikėjimo aspektą.

Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo įeinančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa”. “Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. Jūs pažinsite juos iš vaisių. Argi kas gali priskinti vynuogių nuo erškėčių ar figų nuo usnių?! Juk kiekvienas geras medis duoda gerus vaisius, o blogas medis – blogus. Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas – gerų. Kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, nukertamas ir įmetamas į ugnį. Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių”. “Ne kiekvienas, kuris man sako:‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje. Daugelis man sakys aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome Tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų Tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų Tavo vardu?!’ Tada Aš jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, jūs piktadariai!’ Taigi kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį savo namą ant uolos. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą. Tačiau jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. Ir kiekvienas, kuris klauso šitų mano žodžių ir jų nevykdo, panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį savo namą ant smėlio. Prapliupo liūtys, ištvino upės, pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus. (Mt 7, 13-27)

Vartai

Krikščionis neina su minia. Jis / ji seka savo Mokytoju. Visuomenėje krikščionys visuomet yra mažuma. Net tais istoriniais tarpsniais, kai Bažnyčia dominavo visuomeniniame gyvenime, tikri Kristaus mokiniai vis tiek sudarė mažumą. Daugumai tikėjimas per daug kainuoja. Viešpaties pamokymai rodosi per daug įpareigojantys, nepatogūs ir nenaudingi. Siekiantiems galios, žemiškos šlovės ir kūniškų malonumų – vartai į Dievo karalystę per ankšti. Tačiau būtent pro juos Jėzus kviečia įeiti visus, kuriems yra brangios Jo mintys.

Pro ankštus vartus praeina tik nuolanki ir atgailos paženklinta siela. Prie vartų palikdama savo nuodėmes. Stodami į gyvenimo kelią, atsižadame savęs. Įsikimbame į ištiestą Jėzaus ranką ir pasiryžtame jos niekuomet nepaleisti. Kaip vaikeliai mokomės daryti pirmuosius tikėjimo žingsnius. Kai klumpame ir skauda, girdime Jį šnibždant, – „Aš niekuomet tavęs nepaliksiu, nepaleisk ir tu Manęs.“ Paskalis (Blaise Pascal), su jam būdingu lakoniškumu, šią patirtį apibūdina štai kaip: reikia justi menkybę, bet keliamą ne prigimties, o atgailos, ir ne tam, kad prie jos liktum, bet kad siektum didybės.

Atgaila – tai akistata su savo menkybe. Tai be galo skausmingas, tačiau sykiu ir guodžiantis patyrimas. Skauda dėl savo sugedusios prigimties, negražių minčių ir žodžių, negerų darbų ir nuodėmių. Guodžia Dievas ir Kristaus malonė. Prie vartų Jo žodžiai „Palaiminti vargšai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti“ (Mt 5, 3-4) – girdimi aiškiausiai.

Atgaila prasideda nuo Dievo rūstybės išgyvenimo, ir tikriausiai jei ji tęstųsi ilgiau, tai būtų tolygu pragaro kančioms. Tačiau, pasak psalmininko, atgailaujančiai sielai Dievas siunčia paguodą ir malonę: „tik akimirksnį trunka Jo rūstybė, o visą gyvenimą lydi Jo palankumas. Vakare ateina verksmas, o rytą – džiūgavimas (Ps 30, 5).

Prie vartų neužsibūname. Prieš mus atsiveria gyvenimo kelias. Jis veda į kalną. Į Dangaus miestą. Ne taip kaip platusis, kuriuo eina minios, nematydamos, jog baigiasi jis netikėtai ties stačiu skardžiu – ir nebėra galimybės išsigelbėti. Gera žingsniuoti gyvenimo keliu! Širdis veržte veržiasi paskui Jėzų. Kiekvienas Jo žvilgsnis pilnas meilės ir kiekvienas Jo žodis – malonės. Paskalis (Blaise Pascal) vėlgi teisus, teigdamas, jog Jėzus Kristus yra Dievas, prie kurio artinamasi be išdidumo ir prieš kurį nusižeminama be nusivylimo. Už ankštų vartų gyvenimas tik prasideda. Pildosi tai, apie ką net nesvajojome.

Vilkai avių kailyje

Iš kur siaurame kelyje išnyra plėšrūs vilkai avių kailyje man iki šiol lieka paslaptimi. Pro ankštus vartus jie tikrai nepraėjo. Prisėlino kažkokiu kitu keliu, panašiai kaip tie įsibrovėliai į vestuvių pokylį, nepasipuošę vestuviniu rūbu (Mt 22, 11-13). Kaip ten bebūtų, Jėzus iš anksto mus įspėja – gyvenimo kelyje sutiksime priešų, kurie rodysis esą draugais. Jų žodžiai stengsis susiaurinti ir taip siaurą gyvenimo kelią. Jei nebūsime atidūs, viename iš posūkių galime ir paslysti. Nuriedėti žemyn, kur reikės kopti vėl nuo pradžių, arba dar blogiau, – jei nepasiseks, galime ir užsimušti. Todėl būkime budrūs.

Šie mokytojai tau sakys, kad, nors eini gyvenimo keliu, tavo tikėjimui esą dar kažko trūksta. Naujojo Testamento metu vilkai avių kailyje gąsdino, kad tikintiesiems iš pagonių trūksta apipjaustymo. Vėliau gnostikai ankstyvajai bažnyčiai siūlė elitinį dvasingumą. Mados keičiasi, tačiau esmė išlieka ta pati – išskirti kokį nors išorinį tikėjimo praktikos pavidalą jam suteikiant „didesnio“ dvasingumo reikšmę ir net soteriologinę galią. Šiandien tai gali būti šeštadienio, o ne sekmadienio šventimas, esą sekmadienis – pagoniška šventė. Tai gali būti reikalavimas atitinkamai rengtis arba melstis tam tikru būdu. Šiandien girdžiu, kad Kristaus aukos nepakanka, idant būtų nuplautos visos nuodėmės ir t.t. ir pan.

Neretai šie pamokymai gali remtis viena ar kita Šventojo Rašto vieta, todėl nepatyrusieji gyvenimo kely nesunkiai suvedžiojami. Juk troškimas būti kuo arčiau Jėzaus ir kuo geresniu Jo mokiniu toks didelis. Kiekvienas siūlantis dar pasistūmėti į priekį, priimamas kaip pranašas ar net gelbėtojas. Plėšrūs vilkai naudojasi mūsų naivumu iki pradedame atskirti ne tik Teksto raidę, bet ir Dvasią, suprasti Kristaus mokymo esmę, o ne vien atskiras jo dalis. O tam reikia laiko. Panašiai kaip medžiui subrandinti vaisius.

Medžiai

Medžio prigimtį atskleidžia jo vaisiai. Iki jie subręsta medžius įmanoma ir supainioti. Melą ir tiesą atskiriame ne iš karto. Klasta slepiasi po nuoširdumo kauke. Tuštybė kartais rodosi vertesnė už išmintį. Iki laiko krikščioniškas dvasingumas mums asocijuojasi su įvairiomis formomis, kol galiausiai sugebame apčiuopti jo turinį.

Nenuostabu, kad patyrę atgimdančią naujam gyvenimui Dievo jėgą, pradedame tikėti tuo kas mums neįmanoma. Stebuklai aprašyti ne tik Biblijoje, bet vyksta ir šiandien. Visgi Jėzus įspėja, jog stebuklai nėra tikrojo pamaldumo įrodymai, o pasikliovimas jais gali pasirodyti lemtingas Teismo dieną. Paradoksalu, tačiau net maldos negarantuoja maldingumo: „ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie!’, įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje.“

Maldos tema Kalno pamoksle gan plačiai išplėtota. Pirmąjį jos akordą girdime Jėzaus raginime mylėti savo priešus (Mt 5, 38-48). Rūpestis artimu mums duotas iš prigimties, o meilės neprieteliams tenka mokytis. Prieš savo kančią Jėzus meldėsi už savuosius, o ant kryžiaus – už savo skriaudėjus. Taip ir savo mokinius Jis ragina melstis už savo skriaudėjus ir persekiotojus, o ne vien už savuosius. Maldingumas, apsiribojantis meile saviems, dar nėra subrendęs.

Net pagonys meldžiasi! Ir, pasak Jėzaus, „mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo“ (Mt 6, 7). Tačiau ne maldos ilgumas, o artimo ryšio ieškojimas, atkreipia Dievo dėmesį. Malda dėl akių yra neveiksminga (Mt 6, 5-6). Parodomoji religija niekuomet nebūna tikra. Dievui yra brangus „paslėptas širdies žmogus: nenykstančia, romia ir taikinga dvasia (1 Pt 3, 4).

Philip Yancey pastebi didžiulį skirtumą tarp maldos žodžių turtingose ir vargingose šalyse. Pasiturinčiose šalyse krikščionys meldžiasi, – „Viešpatie, patrauk šį išmėginimą nuo mūsų!“ Bet vargingose šalyse jie sako, – „Viešpatie, suteik jėgų ištverti šį išmėginimą!“ Kaip yra su mumis?

Kartą su vienu pažįstamu užsienyje važiavome papietauti. Nustebau, kai mašinų stovėjimo aikštelėje neradęs vietos, jis pradėjo melstis, kad Dievas atlaisvintų vietą. Kadangi aukštas pragyvenimo lygis Vakaruose išsprendė būtiniausias žmogaus reikmes, ten gyvenančių tikinčiųjų poreikiai ir ypač maldos neretai rėžia ausį, gyvenančiam skurdesniame kontekste. Ar Dievas jas girdi? Ar ne labiau panašios šios maldos į pagoniškus burtažodžius, styguojančius viską aplinkui pagal prašančio valią? Teologas, Šv. Rašto vertėjas, daugelio knygų autorius Eugenas Petersonas teigia, jog net dvasingumo galima siekti klaidingais sumetimais. Tenka su tuo sutikti, girdint, jog ir krikščionių maldos įgauna grynai savanaudišką charakterį.

Glenas Packiamas knygoje Secondhand Jesus („Jėzus kaip prekė iš panaudotų daiktų supirktuvės“) klausia kaip tikėti Dievu, užmerkiančiu akis masiniam genocidui Ruandoje, tačiau tuo pat metu „perstatinėjančiu“ automobilius prie JCPenny supermarketo? Akivaizdu, kad vartotojiškos nuostatos šiandien yra stipriai iškreipusios Dievo paveikslą, o sykiu ir Šventojo Rašto mokymą apie maldą. Ar neteisingiau būtų palikti savo automobilį kuo toliau nuo parduotuvės durų, o einant pasimelsti už vargšus visame pasaulyje?

Statiniai

Kasdienybė parodo ko vertas mūsų dvasingumas. Ar esame panašūs į Kristų, daugiau atsiskleidžia ne maldoje, o kasdieniame gyvenime. Kaip elgiamės darbe, kaip sutariame su kaimynais, pagaliau kokius mus mato namiškiai – vis tai pasako apie tikėjimą ne mažiau, o gal net daugiau, nei tai, kad sekmadieniais lankome bažnyčią, liudijame Kristų, giedame chore, ar dalyvaujame kartitatyvinėje veikloje, jau nekalbant apie maldas, siekiančias patenkinti mūsų užgaidas.

Kalno pamokslas nuima aktorystės kaukes beveik nuo visų dvasingumo pasireiškimų – maldos, pasninko, gailestingumo aukos. Ne patys veiksmai, bet jų motyvai lemia tikėjimo tikrumą. Sunku nesutikti su Micheliu Montaigniu, tvirtinusiu, jog dievobaimingumą lengva pamėgdžioti, kadangi jo išorinės apraiškos visiems yra gerai pažįstamos. Pasak jo, tikra dorybingumo viršūnė pasiekiama tuomet, kai žmogus yra doras sielos gelmėse, „kur viskas leista, ir kur niekas nemato.“

Apibendrinant galime sakyti, jog Kalno pamoksle Jėzus didžiausią dėmesį skiria išorinio veidmainiško religingumo demaskavimui. Užsiangažavimas religinei veiklai nepadaro žmogaus religingu. Krikščioniško žargono įvaldymas nereiškia, jog įsisavinome Kristaus mokymą. Sekmadienį išklausyti pamokslą nėra taip sunku, kaip nugyventi visą savaitę taikant jo principus. Kasdienybė atskleidžia, kiek brangus mums Dievo žodis. Nelauktos situacijos ir išmėginimai atsiskleidžia ar ir kiek esame pažengę tikėjimo keliu.

Pacituosiu 18 a. viduryje egzistavusios šeikerių (ang. Shakers – „besikratantys“, pavadinimas kilo todėl, kad pamaldų metu šio judėjimo pasekėjai ne tik giedodavo, bet ir šokdavo) bendruomenės nuostatus savo nariams, gaminusiems baldus: „Stenkis pagaminti kiekvieną daiktą geriau nei kada anksčiau. Triūsk prie tų dalių, kurios nematomos, tiek pat, kiek ir prie tų, kurios matomos. Naudok tik geriausias medžiagas, net kasdieniams reikmenims. Skirk tiek pat dėmesio mažoms detalėms, kiek ir didžiausioms dalims. Konstruok kiekvieną baldą taip, kad jis tvertų amžinybę.“ Šeikerių baldai tiek garsėjo savo kokybe, kad kiekvienas jų pagamintas krėslas yra tinkamas angelams sėdėti! Ar toks požiūris į darbą apskritai neturėtų būti kiekvieno krikščionio etalonu?

Kaip namas be pamato sugriūna, taip tikėjimas be asmeninio ryšio su Jėzumi Kristumi ir kasdienio sekimo paskui Jį – sudūžta. Idant taip nenutiktų, nuolatos turime tikrinti savo dvasingumą Kristaus žodžių šviesoje, nepamiršdami atgailos. Mums būdinga pasipūsti ir nepelnytas Dievo malonės dovanas priskirti savo pasiekimams, net einant siauru keliu. Todėl pirmoji iš devyniasdešimt penkių Liuterio tezių, prikaltų ant Vitenbergo bažnyčios durų, visuomet išlieka aktuali: „Kai mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus pasakė „Atgailaukite!“ Jis nurodė, jog visas tikinčiojo gyvenimas turi būti atgaila.“

Pakeliui į tiesos viršukalnę, dar ne sykį teks praeiti pro ankštus atgailos vartus, paliekant savo tuščius įsivaizdavimus, paklydimus ir surogatinį dvasingumą.

Redaguota “Ganytojo” publikacija

3 komentarai apie “(Ne)parodomoji krikščionybė

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.