Arfa grojantis hebrajas

Dvasinės dermės. Šlovinimo muzikos ištakos ir dabartis (I)

Psalmė yra priebėgos miestas, apsaugantis nuo demonų, angelų pagalbos laidas, naktį – baimę nuvejantis ginklas, dieną – atgaiva darbo metu, apsauga kūdikiams, puošmena suaugusiesiems, paguoda senjorams ir deramas papuošalas moterims. Psalmė yra angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai. Bazilijus Cezarietis

Sakralinė muzika ir šiuolaikinės šlovinimo giesmės tarsi du atskiri pasauliai, egzistuojantys toje pačioje bažnytinėje erdvėje vienas šalia kito. Ar tikrai jie neturi bendrų sąsajų? O gal šiandien kuriamomis garbinimo giesmėmis toliau yra rašoma Vakarų sakralinės muzikos istorija? Ar giesmės, atliekamos šiuolaikiniais muzikos instrumentais, sutepa sakralias erdves ar jas sudabartina? Ar Dievą dera šlovinti tik balsu, ar ir kitais prigimties duotais būdais, pavyzdžiui, šokant? Ar egzistuoja skirtis tarp dvasinės ir pasaulietinės muzikos? Šie ir panašūs klausimai kyla ne vienam, o ypač tiems, ant kurių pečių gulasi muzikinio bažnytinio tarnavimo našta. O bibliškai ir istoriškai grindžiamų teologinių svarstymų šia tema stinga. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti istoriškai egzistavusius požiūrius – biblinį, antikinį, helenistinį ir patristinį – į muziką, jos didaktinę ir dvasinę galią, taikymą liturgijoje. Tikrai neturiu išsamių atsakymų, visgi kai kuriomis mintimis apie muzikinį Dievo garbinimą norėčiau pasidalinti, idant žiojėjanti teologinė spraga bent kiek būtų užtaisyta.

Skaitykite toliau

Dievų sūnūs ir Dievo Sūnus

Pasak mito, Romos miesto įkūrėjas Romulas augo su broliu dvyniu Remu, žindomi vilkės. Vėliau, kilus nesantaikai, Romulas nužudė Remą ir tapo pirmuoju iš septynių miestą valdžiusių karalių. Respublika, kaip Romos valdymo forma, gyvavo beveik penkis amžius (509-27 m. pr. Kr.), o po jos sekė Romos imperatorių era, trukusi taip pat maždaug penkis amžius. Valdant pirmajam Romos imperatoriui Augustui Oktavianui, Romos valdose, Judėjos Betliejaus miestelyje, gimė Jėzus, kurį išpažįstame savo Gelbėtoju ir visos kūrinijos Viešpačiu.

Skaitykite toliau

Adventas kaip vagis naktį

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku pavadinimu (adventus – atėjimas, atvykimas), o kitą – graikišku (παρουσία), reiškiančiu taip pat atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas. Advente Kristus – kūdikėlis, o Paruzijoje – regimosios ir neregimosios visatų valdovas. Pirmas atėjimas – kaip žmogus, antras – kaip Dievo. Pradžioje –pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antra kartą – teisti ir valdyti. Visgi Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Skaitykite toliau

Adventas. Mesijo laukimas

Savo kompiuterio archyvuose susiradau per Adventą rašytus straipsnius. Su įdomumu perskaičiau. Taip pat ir komentarus. Anuomet tikriausiai pastarieji kažkiek skaudino, o šiandien atrodo pakankamai taiklūs. Ketinu šiuos tekstus, pakoregavęs ir papildęs, pasiūlyti savo bičiuliams. Gal Adventą jie padarys šiek tiek vidujai gražesnį ir prasmingesnį.

Skaitykite toliau

Pirmajam krikščioniškam laikraščiui pokario Lietuvoje – 30

1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Pirmąją suvažiavimo dieną pasirodė pirmasis laikraščio Tikėjimo žodis numeris. Laikraščio antraštė skelbė, kad tai „Lietuvos Krikščionių sąjungos leidinys prie LPS“. Tai, kad bendruomenė „Tikėjimo žodis“ gimė tą patį mėnesį kaip ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis (LPS), o per jo steigiamąjį suvažiavimą pasirodė pirmasis laikraščio tuo pačiu pavadinimu numeris, yra įstabi istorinė detalė, kuri, neturėtų pasimesti nei Lietuvos istoriografijoje, nei juo labiau išnykti iš istorinės Bažnyčios atminties.

Skaitykite toliau

Tikėjimo žodžio giesmės

Giesmių, kuriomis pasidalinau praeitą kartą, perklausų ir atsisiuntimų skaičius perkopė penkis šimtus. Matydamas, kad giesmės taip mielai klausomos (ir giedamos), šlovinimo giesmių archyvą papildau trimis Gintauto Abariaus šlovinimo vakarais Tikėjimo žodyje, taip pat Inesos Lapkauskienės bei Svajūno Cibulskio kurtomis ir pačių autorių atliekamomis giesmėmis ir dar keliais įrašais.

Skaitykite toliau

Sveikas, Jėzau, mielas mano broli

Dvasiniai Bažnyčios prabudimai pasižymi šlovinimo giesmėmis, atveriančiomis Dvasios galią, keičiančiomis širdį ir vedančiomis į Dievo artumą. Pradedant Dovydo sumanymu nuolatos šlovinti Dievą muzikiniais instrumentais prieš Sandoros skrynią ir baigiant vaizduotę pranokstančio masto garbinimu, kuriame dalyvauja angelai ir visa Dievo tauta danguje, šlovinimas užima ypatingą vietą žmogaus ir Dievo bendrystėje.

Skaitykite toliau

Štai ir mes – įžvalgi istorinė dokumentinė juosta

Dokumentinis antropologo Romo Vaštoko filmas autentiškai atskleidžia Sąjūdžio ir pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Kanadoje ir tik 1989 m. pirmą kartą atvykęs į Lietuvą, šio filmo režisierius ir operatorius gatvėse, aikštėse, mitinguose, spontaniškuose maršuose dokumentuoja skambėjusias kalbas, eiles, idėjas bei, ir tai bene svarbiausia, žmonių emocijas, užsidegimą ir tikėjimą. Paties autoriaus nuomone, filme užfiksuoti patys svarbiausi Lietuvos išlaisvėjimo momentai, begalinis žmonių troškimas būti laisviems. Vienas iš balsų, skelbusių Dievo laisvės žinią, priklausė jaunų krikščionių sambūriui – Tikėjimo žodžiui.

Skaitykite toliau

Kas išties pajėgė perprasti žmogų, niekad nebemanys, kad yra galimas absoliučiai teisingas ar absoliučiai klaidingas požiūris. Susidurdami su tokiais painiais klausimais, kaip laikas ar santuoka, negalime pasikliauti vien asmenine patirtimi, „vidiniu balsu“, savo protu, pirmtakų ar amžininkų nuomone. Šitaip tegalime suprasti vien ką pats tyrėjas ar jo laikmetis laikė tiesa, tačiau tai dar ne viskas. Kiti žmonės gyvena kitomis tiesomis. Doras mąstytojas atsižvelgia arba į jas visas, arba neatsižvelgia nė į vieną. Oswald Spengler

Jonas Bretkūnas – kaip lietuvių Liuteris

M. Liuterio vertimo metodika

Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gan išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531-1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia, nemažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.

Skaitykite toliau

Šventraščiai lietuvių kalba XVII – XVIII a.

Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.

XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė Jono Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis.

Skaitykite toliau

Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalbą

Šį mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis Metai publikavo mano studiją, kurioje apžvelgiu ankstyvąją Biblijos vertimo į lietuvių kalbą istoriją. Kadangi ji didesnės apimties, savo bičiuliams patogumo dėlei ją pateikiu suskirstytą į tris dalis, papildydamas iliustracijomis. Pirma dalis supažindina su lietuviškos Biblijos istoriografija ir pirmaisiais Šventojo Rašto tekstais lietuvių kalba, dienos šviesą išvydusiais XVI a.

Skaitykite toliau

Naujiena – pamokslų archyvas

Sveiki, mano mieli bičiuliai,
Skubu dalintis su jumis gera naujiena – svetainėje atsirado mano pamokslų archyvas. Šios skilties atsiradimą paakino kelios priežastys. Pirma, jūsų laiškai, iš kurių sužinojau, kad pamokslai nebepasiekiami ten, kur jų anksčiau galima buvo klausytis. Kai kas man pasakojo, kad į telefoną parsisiųstus kelis pamokslus jau perklausė ne vieną kartą, o kitų neberanda. Tiesa, ir tuose keliuose atranda vis naujų gyvų minčių. Antra priežastis, tikrai sujaudinusi mane, yra ta, kad vienas bičiulis, suskaitmenino kone visas mano homilijas, pradedant 1989 m. Skaitykite toliau

Netikintieji ir krikščionys

Ko netikintieji laukia iš krikščionių

Veltui kas vakarą kažkoks įkvėptas senis su fetrine skrybėle ant galvos ir kokarda pakaklėje eina bulvarais be perstojo ragindamas minią: „Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas Jį“, visi, priešingai, veržiasi į kažką, mažai pažįstamą, ar tą, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą.[1]

Stereotipiniai Albert‘o Camus apibūdinimai, kaip antai rašytojo egzistencialisto, ateisto, ar net kovotojo prieš religiją, nėra tikslūs. Priešingai, literatūros kritikai, analizuojantys Camus kūrybą, atkreipia dėmesį tiek į užslėptas religines temas (Svetimas), tiek į eksplikatyvias krikščioniško tikėjimo refleksijas (Maras, Krytis). Williamo Faulknerio pjesės Rekviem vienuolei pastatymas, kurį Camus režisavo, šiek tiek adaptuodamas tekstą prancūzų auditorijai, nustebino teatro kritikus dėl aiškių religinių konotacijų. Atsiliepdamas Camus pasakė: „Tiesa, kad aš netikiu Dievu, bet tai nereiškia, kad esu ateistas […] trivialu ir net vulgaru nebūti religingam“.[2]

Skaitykite toliau

Būti mylimuoju

Henri. J. M. Nouwen. Būti mylimuoju

Dar vienas tekstas, plėtojantis Dievo meilės temą, – ištrauka iš Henri Nouweno knygos Mylimojo gyvenimas. Jau esu rašęs, kad knyga paliko gilius įspaudus mano sieloje, sustiprino sunkiu metu ir suteikė jėgų pasitikėti Dievu. Žinia, kuria su savo bičiuliu, žurnalistu Fredu Bratmanu betarpiškai dalinasi Nouwenas, apreiškia esminį Dievo santykio į žmogų aspektą. Tik patirdami, jog esame mylimi ir kad tos meilės jokiu būdu negalime nusipelnyti, pradedame gyventi taip, kaip Dievas yra mums skyręs. Visiškai pritariu Nouwenui, kad buvimas mylimuoju išreiškia esminę žmogiškos egzistencijos tiesą.

Skaitykite toliau

Karališkos vestuvės

Karališkųjų vestuvių pamokslas

Princo Harry ir aktorės Meghan Markle vestuvės pažymėjo naujos eros pradžią karališkosios šeimos istorijoje. Pirmą kartą karališkosios šeimos narys veda juodaodės vergės palikuonę, be to sykį jau ištekėjusią ir išsiskyrusią. Pirmą kartą istorijoje Windsoro pilyje, Anglijos karalių vasaros rezidencijoje, vestuvių pokylyje giedojo juodaodžių choras, griežė juodaodis violončelininkas (Sheku Kanneh-Masonas) ir pamokslą sakė juodaodis pastorius (JAV episkopalinės bažnyčios vyskupas Michaelas Curry). Afroamerikiečių netrūko ir tarp garbingų svečių – šou verslo magnatė Opra Winfrey, tenisininkė Selena Williams, aktorius Idris Elba, na ir, aišku, jaunosios motina Doria Ragland. Rodos, neatsitiktinai ir šalia karalienės Elžbietos II automobilio galima buvo išvysti juodaodį liokajų!

Skaitykite toliau

Aš neskubėjau, dažnai prisėsdavau ant griovio krašto (mašinų tuomet beveik nebuvo!), pasinerdamas į graikišką Evangelijos tekstą. […] Ir štai kas vis labiau ir labiau stebino: Evangelijos Jėzus nė kiek nepanašus į Jėzų iš lotyniškųjų traktatų su jų substancijomis, prigimtimis, hipostazėmis, atskiromis sielomis ir t.t. Gana nuobodūs pasirodė ir žinomų teologų Jėzaus gyvenimo aprašymai – viskas buvo perdėm tvarkinga ir schematiška. Ir atvirkščiai: nustebino Oscaras Wilde’as savo memuarais iš kalėjimo „De profundis“ (Iš gilumos). Nustebino nebuhalteriniu Jėzaus paveikslo platumu, Jėzaus, kuris gailėjo mažutėlių ir atleidinėjo didžiosioms nusidėjėlėms, kuris apie lauko lelijas pasakė: „Bet sakau jums, kad ir Saliamonas visoje savo didybėje nevilkėjo taip, kaip kiekviena jų“. Česlovas Kavaliauskas

Iš tavo malonės, beribi Dieve, aš ne tik suvokiu Tave kaip žodžiais išreikštą idėją, bet aš patyriau Tave, gyvenau Tave, kentėjau Tave. Tu esi pirmasis ir paskutinysis mano gyvenimo patyrimas. Taip, Tu, o ne Tavo idėja ar vardas, kurį mes Tau duodame. Karlas Rahneris

Caravaggio- Šv. Tomo netikėjimas

Dvejojančio Tomo tikėjimas

Pirmąjį sekmadienį po Velykų, vadinamu Atvelykiu, bažnyčiose tradiciškai skaitomas Evangelijos pagal Joną tekstas apie „dvejojantį Tomą“. Šis epizodas intriguoja, nes artimiausius dvylika esame linkę laikyti šventumo, tikėjimo ir herojiškumo pavyzdžiais, o ne dvejonių ar skepticizmo. Tikriausiai dėl šios priežasties, pradedant VI a., menininkų vaizduotę traukė Tomo asmenybė ir jie stengėsi akmenyje ar drobėje įkūnyti Jono papasakotą istoriją apie tai, kaip prisikėlęs Jėzus kviečia dvejojantį Tomą paliesti jo žaizdas ir pačiam įsitikinti prisikėlimo tikrumu. Iš žymesnių tapytojų galima būtų paminėti Caravagio ir Rubensą.

Tačiau ar pagrįstai Tomas vadinamas netikinčiu, kaip, pavyzdžiui, teigia Caravagio paveikslo (viršuje) pavadinimas – Šv. Tomo netikėjimas?

Skaitykite toliau

Bretkūno Biblija

Rengiama unikali paroda – Lietuviškos Biblijos istorija

Balandžio 12 d. 16 val. atidaroma Lietuvos Biblijos draugijos ir Vilniaus universiteto rengiama paroda, skirta Šventojo Rašto vertimams į lietuvių kalbą paminėti. Knygų ekspozicija chronologiškai apims visą lietuviškos Biblijos kelią – pradedant Jono Bretkūno verstos Biblijos rankraščiu (1590) ir baigiant XX a. Biblijos vertimais.

Skaitykite toliau

Kryžiai

Skaitiniai Didžiajai savaitei

Gal atsitiktinumas, o gal Dievo Dvasia lėmė, kad šią savaitę perskaičiau retai skaitomą Šventojo Rašto ištrauką, kuri sujaudino širdį ir pažadino mintis iš snaudulio. Tekstas man pasirodė toks įtaigus, kad pamaniau, jog jis tikrai galėtų būti įtrauktas į Rašto skaitinius, skirtus Kristaus kančios apmąstymui Didįjį Penktadienį ir laukiant prisikėlimo jėgos Velykų rytą.

Skaitykite toliau

Vynmedis

Stasys Yla. Padaryk mus viena, Viešpatie

Iš miesto bibliotekos parsinešiau keletą knygų ir, pradėjęs skaityti Stasio Ylos knygą Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, buvau labai maloniai nustebintas lyriškų biblinių refleksijų ir poetiškų maldų. Manau, kad tai vienas iš nedaugelio lietuvių autorių plunksna taip vaizdingai ir nuoširdžiai bendravusių su Viešpačiu. Tikriausiai panašiai eiles rašė hebrajų dainiai, tik, skaitydami Psalmyno vertimus, mes jų poezijos nebegalime išgirsti. Kaip ten bebūtų, noriu pasidalinti vienu Ylos eilėraščiu-malda apie Bažnyčios vienybę, kuris giliai atliepia ir išsako tai, ką, regis, nešioju savo širdyje.

Skaitykite toliau

Stebuklai – tai analogijų neturintys įvykiai laike ir erdvėje. Teologija privalo pripažinti, kad Biblijos naratyvai apie stebuklus, užima ypatingą vietą pranašų ir apaštalų pasakojimuose bei aiškinimuose. Karlas Barthas

Apokalipsė

Apokalipsė

Apriboti kūno ir pažeminti nuodėmės mes patys prie Dievo prisiartinti negalime. Dievas, pasak apaštalo Pauliaus, „gyvena neprieinamoje šviesoje“ ir jo „joks žmogus neregėjo ir negali regėti“  (1 Tim 6, 16). Tačiau, jei Dievas būtų tik neprieinamas, apskritai neturėtume vilties jį pažinti. Geroji naujiena ta, kad Dievas yra pažinus ir per Kristų prieinamas. Jo didybės ir šlovės spindesys per Kristaus kryžių nebeakina ir nebenaikina (kaip Senojo Testamento metu), bet apšviečia ir gelbsti: „tamsybėje sėdinti tauta išvydo skaisčią šviesą, gyvenantiems mirties šalyje ir šešėlyje užtekėjo šviesa (Mt 4, 16). Tikėdami Kristaus auka už mūsų nuodėmes, galime ateiti su pasitikėjimu pas Dievą, bendrauti su juo kaip su asmeniu, suvokti jo mintis, semtis iš jo išminties, guostis jo gerumu ir mylėti jo meile.

Skaitykite toliau