Malda

Melstis, idant regėtum

Praslinkus maždaug aštuonioms dienoms po šitų žodžių, jis pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną melstis. Besimeldžiant jo veido išvaizda pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti. Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas.  Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje.

Skaitykite toliau
Širdis-raktas

Klausytis, idant mylėtum

Lakoniškas pamąstymas gerai žinoma Jėzaus pamokymo tema

„Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių.  Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė. Kaip norite, kad jums darytų žmonės, taip ir jūs darykite jiems. Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Jei skolinate tik tiems, iš kurių tikitės atgausią, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų paskolą. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai: juk jis maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“.

Skaitykite toliau
Dvasinės dermės

Dvasinės dermės (III)

Apolonas ir Dionisas

Antrasis šaltinis, muzikos meno klausimu daręs didelę įtaką Bažnyčios tėvams, be abejonės, buvo antikinė filosofinė literatūra. Platonas buvo įsitikinęs, jog muzika padeda formuoti jauną asmenybę. Tačiau, jo manymu, ne visos dermės tinkamos šiam uždaviniui. Tinkama dermė daro teigiamą įtaką žmogaus charakteriui, o netinkama – neigiamą. Muzika gali pažadinti kilnius jausmus, kaip antai gailestį, švelnumą bei drąsą, bet taip pat geidulius ir aistras, vedančius į išglebimą ir tingėjimą. Platono Valstybėje muzika cenzūruojama, nelieka vietos fleitai ir net styginiams instrumentams, kurių garsai, žmogų daro ištižėliu.

Skaitykite toliau
Arfa ir šviesa

Dvasinės dermės (II)

Šlovinimas Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas apie muzikinį Dievo šlovinimą kalba lakoniškai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus su apaštalais giedojo himną (gr. hymneō) (Mt 26, 30; Mk 14, 26). Po Jėzaus užžengimo į dangų, jo mokiniai kasdien rinkdavosi Šventykloje ir namuose šlovindami (gr. aineō) Dievą (Apd 2, 47). Paulius ir Silas melsdamiesi kalėjime giedojo himnus (gr. hymneō) Dievui (Apd 16, 25). Šlovinimas tikrai turėjo vienokią ar kitokią vokalinę ir galbūt instrumentinę išraišką. Apaštalas Paulius rašo: „Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu (gr. psallō) dvasia ir giedosiu (gr. psallō) protu“ (1 Kor 14, 15). Jam antrina Jokūbas: „Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes (gr. psallō)“ (Jok 5, 13). Laiško hebrajams autorius tvirtina, kad garbinančioje bendruomenėje pats Kristus gieda giesmes Dievui: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo tave šlovinsiu giesme“ (Hbr 2, 12; Ps 22, 22)!

Skaitykite toliau
Arfa grojantis hebrajas

Dvasinės dermės. Šlovinimo muzikos ištakos ir dabartis (I)

Psalmė yra priebėgos miestas, apsaugantis nuo demonų, angelų pagalbos laidas, naktį – baimę nuvejantis ginklas, dieną – atgaiva darbo metu, apsauga kūdikiams, puošmena suaugusiesiems, paguoda senjorams ir deramas papuošalas moterims. Psalmė yra angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai. Bazilijus Cezarietis

Sakralinė muzika ir šiuolaikinės šlovinimo giesmės tarsi du atskiri pasauliai, egzistuojantys toje pačioje bažnytinėje erdvėje vienas šalia kito. Ar tikrai jie neturi bendrų sąsajų? O gal šiandien kuriamomis garbinimo giesmėmis toliau yra rašoma Vakarų sakralinės muzikos istorija? Ar giesmės, atliekamos šiuolaikiniais muzikos instrumentais, sutepa sakralias erdves ar jas sudabartina? Ar Dievą dera šlovinti tik balsu, ar ir kitais prigimties duotais būdais, pavyzdžiui, šokant? Ar egzistuoja skirtis tarp dvasinės ir pasaulietinės muzikos? Šie ir panašūs klausimai kyla ne vienam, o ypač tiems, ant kurių pečių gulasi muzikinio bažnytinio tarnavimo našta. O bibliškai ir istoriškai grindžiamų teologinių svarstymų šia tema stinga. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti istoriškai egzistavusius požiūrius – biblinį, antikinį, helenistinį ir patristinį – į muziką, jos didaktinę ir dvasinę galią, taikymą liturgijoje. Tikrai neturiu išsamių atsakymų, visgi kai kuriomis mintimis apie muzikinį Dievo garbinimą norėčiau pasidalinti, idant žiojėjanti teologinė spraga bent kiek būtų užtaisyta.

Skaitykite toliau

Dievų sūnūs ir Dievo Sūnus

Pasak mito, Romos miesto įkūrėjas Romulas augo su broliu dvyniu Remu, žindomi vilkės. Vėliau, kilus nesantaikai, Romulas nužudė Remą ir tapo pirmuoju iš septynių miestą valdžiusių karalių. Respublika, kaip Romos valdymo forma, gyvavo beveik penkis amžius (509-27 m. pr. Kr.), o po jos sekė Romos imperatorių era, trukusi taip pat maždaug penkis amžius. Valdant pirmajam Romos imperatoriui Augustui Oktavianui, Romos valdose, Judėjos Betliejaus miestelyje, gimė Jėzus, kurį išpažįstame savo Gelbėtoju ir visos kūrinijos Viešpačiu.

Skaitykite toliau

Adventas kaip vagis naktį

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku pavadinimu (adventus – atėjimas, atvykimas), o kitą – graikišku (παρουσία), reiškiančiu taip pat atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas. Advente Kristus – kūdikėlis, o Paruzijoje – regimosios ir neregimosios visatų valdovas. Pirmas atėjimas – kaip žmogus, antras – kaip Dievo. Pradžioje –pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antra kartą – teisti ir valdyti. Visgi Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Skaitykite toliau

Adventas. Mesijo laukimas

Savo kompiuterio archyvuose susiradau per Adventą rašytus straipsnius. Su įdomumu perskaičiau. Taip pat ir komentarus. Anuomet tikriausiai pastarieji kažkiek skaudino, o šiandien atrodo pakankamai taiklūs. Ketinu šiuos tekstus, pakoregavęs ir papildęs, pasiūlyti savo bičiuliams. Gal Adventą jie padarys šiek tiek vidujai gražesnį ir prasmingesnį.

Skaitykite toliau

Pirmajam krikščioniškam laikraščiui pokario Lietuvoje – 30

1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Pirmąją suvažiavimo dieną pasirodė pirmasis laikraščio Tikėjimo žodis numeris. Laikraščio antraštė skelbė, kad tai „Lietuvos Krikščionių sąjungos leidinys prie LPS“. Tai, kad bendruomenė „Tikėjimo žodis“ gimė tą patį mėnesį kaip ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis (LPS), o per jo steigiamąjį suvažiavimą pasirodė pirmasis laikraščio tuo pačiu pavadinimu numeris, yra įstabi istorinė detalė, kuri, neturėtų pasimesti nei Lietuvos istoriografijoje, nei juo labiau išnykti iš istorinės Bažnyčios atminties.

Skaitykite toliau

Tikėjimo žodžio giesmės

Giesmių, kuriomis pasidalinau praeitą kartą, perklausų ir atsisiuntimų skaičius perkopė penkis šimtus. Matydamas, kad giesmės taip mielai klausomos (ir giedamos), šlovinimo giesmių archyvą papildau trimis Gintauto Abariaus šlovinimo vakarais Tikėjimo žodyje, taip pat Inesos Lapkauskienės bei Svajūno Cibulskio kurtomis ir pačių autorių atliekamomis giesmėmis ir dar keliais įrašais.

Skaitykite toliau

Sveikas, Jėzau, mielas mano broli

Dvasiniai Bažnyčios prabudimai pasižymi šlovinimo giesmėmis, atveriančiomis Dvasios galią, keičiančiomis širdį ir vedančiomis į Dievo artumą. Pradedant Dovydo sumanymu nuolatos šlovinti Dievą muzikiniais instrumentais prieš Sandoros skrynią ir baigiant vaizduotę pranokstančio masto garbinimu, kuriame dalyvauja angelai ir visa Dievo tauta danguje, šlovinimas užima ypatingą vietą žmogaus ir Dievo bendrystėje.

Skaitykite toliau

Štai ir mes – įžvalgi istorinė dokumentinė juosta

Dokumentinis antropologo Romo Vaštoko filmas autentiškai atskleidžia Sąjūdžio ir pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Kanadoje ir tik 1989 m. pirmą kartą atvykęs į Lietuvą, šio filmo režisierius ir operatorius gatvėse, aikštėse, mitinguose, spontaniškuose maršuose dokumentuoja skambėjusias kalbas, eiles, idėjas bei, ir tai bene svarbiausia, žmonių emocijas, užsidegimą ir tikėjimą. Paties autoriaus nuomone, filme užfiksuoti patys svarbiausi Lietuvos išlaisvėjimo momentai, begalinis žmonių troškimas būti laisviems. Vienas iš balsų, skelbusių Dievo laisvės žinią, priklausė jaunų krikščionių sambūriui – Tikėjimo žodžiui.

Skaitykite toliau

Kas išties pajėgė perprasti žmogų, niekad nebemanys, kad yra galimas absoliučiai teisingas ar absoliučiai klaidingas požiūris. Susidurdami su tokiais painiais klausimais, kaip laikas ar santuoka, negalime pasikliauti vien asmenine patirtimi, „vidiniu balsu“, savo protu, pirmtakų ar amžininkų nuomone. Šitaip tegalime suprasti vien ką pats tyrėjas ar jo laikmetis laikė tiesa, tačiau tai dar ne viskas. Kiti žmonės gyvena kitomis tiesomis. Doras mąstytojas atsižvelgia arba į jas visas, arba neatsižvelgia nė į vieną. Oswald Spengler

Jonas Bretkūnas – kaip lietuvių Liuteris

M. Liuterio vertimo metodika

Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gan išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531-1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia, nemažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.

Skaitykite toliau