Adventas kaip vagis naktį

Naujasis Testamentas kalba ne apie vieną, o apie du adventus. Pirmasis jau įvykęs, o antrasis artėja. Vieną teologai vadina lotynišku pavadinimu (adventus – atėjimas, atvykimas), o kitą – graikišku (παρουσία), reiškiančiu taip pat atėjimą. Adventas – tai Dievo Sūnaus gimimas Betliejuje, o Paruzija – jo sugrįžimas. Advente Kristus – kūdikėlis, o Paruzijoje – regimosios ir neregimosios visatų valdovas. Pirmas atėjimas – kaip žmogus, antras – kaip Dievo. Pradžioje –pažeidžiamas, pabaigoje – nenugalimas. Pirmą kartą ateina kentėti, antra kartą – teisti ir valdyti. Visgi Adventas ir Paruzija turi ir bendrų bruožų. Išskirkime pagrindinį.

Skaitykite toliau

Adventas. Mesijo laukimas

Savo kompiuterio archyvuose susiradau per Adventą rašytus straipsnius. Su įdomumu perskaičiau. Taip pat ir komentarus. Anuomet tikriausiai pastarieji kažkiek skaudino, o šiandien atrodo pakankamai taiklūs. Ketinu šiuos tekstus, pakoregavęs ir papildęs, pasiūlyti savo bičiuliams. Gal Adventą jie padarys šiek tiek vidujai gražesnį ir prasmingesnį.

Skaitykite toliau

Pirmajam krikščioniškam laikraščiui pokario Lietuvoje – 30

1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Pirmąją suvažiavimo dieną pasirodė pirmasis laikraščio Tikėjimo žodis numeris. Laikraščio antraštė skelbė, kad tai „Lietuvos Krikščionių sąjungos leidinys prie LPS“. Tai, kad bendruomenė „Tikėjimo žodis“ gimė tą patį mėnesį kaip ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis (LPS), o per jo steigiamąjį suvažiavimą pasirodė pirmasis laikraščio tuo pačiu pavadinimu numeris, yra įstabi istorinė detalė, kuri, neturėtų pasimesti nei Lietuvos istoriografijoje, nei juo labiau išnykti iš istorinės Bažnyčios atminties.

Skaitykite toliau

Tikėjimo žodžio giesmės

Giesmių, kuriomis pasidalinau praeitą kartą, perklausų ir atsisiuntimų skaičius perkopė penkis šimtus. Matydamas, kad giesmės taip mielai klausomos (ir giedamos), šlovinimo giesmių archyvą papildau trimis Gintauto Abariaus šlovinimo vakarais Tikėjimo žodyje, taip pat Inesos Lapkauskienės bei Svajūno Cibulskio kurtomis ir pačių autorių atliekamomis giesmėmis ir dar keliais įrašais.

Skaitykite toliau

Sveikas, Jėzau, mielas mano broli

Dvasiniai Bažnyčios prabudimai pasižymi šlovinimo giesmėmis, atveriančiomis Dvasios galią, keičiančiomis širdį ir vedančiomis į Dievo artumą. Pradedant Dovydo sumanymu nuolatos šlovinti Dievą muzikiniais instrumentais prieš Sandoros skrynią ir baigiant vaizduotę pranokstančio masto garbinimu, kuriame dalyvauja angelai ir visa Dievo tauta danguje, šlovinimas užima ypatingą vietą žmogaus ir Dievo bendrystėje.

Skaitykite toliau

Štai ir mes – įžvalgi istorinė dokumentinė juosta

Dokumentinis antropologo Romo Vaštoko filmas autentiškai atskleidžia Sąjūdžio ir pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Kanadoje ir tik 1989 m. pirmą kartą atvykęs į Lietuvą, šio filmo režisierius ir operatorius gatvėse, aikštėse, mitinguose, spontaniškuose maršuose dokumentuoja skambėjusias kalbas, eiles, idėjas bei, ir tai bene svarbiausia, žmonių emocijas, užsidegimą ir tikėjimą. Paties autoriaus nuomone, filme užfiksuoti patys svarbiausi Lietuvos išlaisvėjimo momentai, begalinis žmonių troškimas būti laisviems. Vienas iš balsų, skelbusių Dievo laisvės žinią, priklausė jaunų krikščionių sambūriui – Tikėjimo žodžiui.

Skaitykite toliau

Kas išties pajėgė perprasti žmogų, niekad nebemanys, kad yra galimas absoliučiai teisingas ar absoliučiai klaidingas požiūris. Susidurdami su tokiais painiais klausimais, kaip laikas ar santuoka, negalime pasikliauti vien asmenine patirtimi, „vidiniu balsu“, savo protu, pirmtakų ar amžininkų nuomone. Šitaip tegalime suprasti vien ką pats tyrėjas ar jo laikmetis laikė tiesa, tačiau tai dar ne viskas. Kiti žmonės gyvena kitomis tiesomis. Doras mąstytojas atsižvelgia arba į jas visas, arba neatsižvelgia nė į vieną. Oswald Spengler

Jonas Bretkūnas – kaip lietuvių Liuteris

M. Liuterio vertimo metodika

Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gan išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531-1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia, nemažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.

Skaitykite toliau

Šventraščiai lietuvių kalba XVII – XVIII a.

Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.

XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė Jono Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis.

Skaitykite toliau

Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalbą

Šį mėnesį Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis Metai publikavo mano studiją, kurioje apžvelgiu ankstyvąją Biblijos vertimo į lietuvių kalbą istoriją. Kadangi ji didesnės apimties, savo bičiuliams patogumo dėlei ją pateikiu suskirstytą į tris dalis, papildydamas iliustracijomis. Pirma dalis supažindina su lietuviškos Biblijos istoriografija ir pirmaisiais Šventojo Rašto tekstais lietuvių kalba, dienos šviesą išvydusiais XVI a.

Skaitykite toliau

Naujiena – pamokslų archyvas

Sveiki, mano mieli bičiuliai,
Skubu dalintis su jumis gera naujiena – svetainėje atsirado mano pamokslų archyvas. Šios skilties atsiradimą paakino kelios priežastys. Pirma, jūsų laiškai, iš kurių sužinojau, kad pamokslai nebepasiekiami ten, kur jų anksčiau galima buvo klausytis. Kai kas man pasakojo, kad į telefoną parsisiųstus kelis pamokslus jau perklausė ne vieną kartą, o kitų neberanda. Tiesa, ir tuose keliuose atranda vis naujų gyvų minčių. Antra priežastis, tikrai sujaudinusi mane, yra ta, kad vienas bičiulis, suskaitmenino kone visas mano homilijas, pradedant 1989 m. Skaitykite toliau

Netikintieji ir krikščionys

Ko netikintieji laukia iš krikščionių

Veltui kas vakarą kažkoks įkvėptas senis su fetrine skrybėle ant galvos ir kokarda pakaklėje eina bulvarais be perstojo ragindamas minią: „Didis yra Viešpats Dievas, eikite pas Jį“, visi, priešingai, veržiasi į kažką, mažai pažįstamą, ar tą, kas jiems atrodo svarbiau už Dievą.[1]

Stereotipiniai Albert‘o Camus apibūdinimai, kaip antai rašytojo egzistencialisto, ateisto, ar net kovotojo prieš religiją, nėra tikslūs. Priešingai, literatūros kritikai, analizuojantys Camus kūrybą, atkreipia dėmesį tiek į užslėptas religines temas (Svetimas), tiek į eksplikatyvias krikščioniško tikėjimo refleksijas (Maras, Krytis). Williamo Faulknerio pjesės Rekviem vienuolei pastatymas, kurį Camus režisavo, šiek tiek adaptuodamas tekstą prancūzų auditorijai, nustebino teatro kritikus dėl aiškių religinių konotacijų. Atsiliepdamas Camus pasakė: „Tiesa, kad aš netikiu Dievu, bet tai nereiškia, kad esu ateistas […] trivialu ir net vulgaru nebūti religingam“.[2]

Skaitykite toliau

Būti mylimuoju

Henri. J. M. Nouwen. Būti mylimuoju

Dar vienas tekstas, plėtojantis Dievo meilės temą, – ištrauka iš Henri Nouweno knygos Mylimojo gyvenimas. Jau esu rašęs, kad knyga paliko gilius įspaudus mano sieloje, sustiprino sunkiu metu ir suteikė jėgų pasitikėti Dievu. Žinia, kuria su savo bičiuliu, žurnalistu Fredu Bratmanu betarpiškai dalinasi Nouwenas, apreiškia esminį Dievo santykio į žmogų aspektą. Tik patirdami, jog esame mylimi ir kad tos meilės jokiu būdu negalime nusipelnyti, pradedame gyventi taip, kaip Dievas yra mums skyręs. Visiškai pritariu Nouwenui, kad buvimas mylimuoju išreiškia esminę žmogiškos egzistencijos tiesą.

Skaitykite toliau