Pasaulio širdis

Pasaulio širdis (II)

Nėra dieviškesnio kovotojo kaip tas, kuris gali sau leisti nugalėti pralaimėjimu. Tą akimirką, kai Jis mirtinai sužeidžiamas, susmunka galutinai nugalėtas priešininkas, nes jis pataiko į meilę ir taip į jį pataiko meilė. O meilė, leisdama, kad į ją pataikytų, parodo, ką reikėjo parodyti: kad ji yra meilė. Apstulbęs nekentėjas pamato savo ribas ir supranta: jis gali elgtis kaip įprastai, bet visada atsitrenks į didesnę meilę. Viskas, ką jai bepadarytų, – plūstų, nekreiptų dėmesio, niekintų, šaipytųsi, tylėtų mirtinu tylėjimu, šmeižtų velnišku šmeižtu, — viskas visada parodys tik meilės pranašumą; ji dar skaistesnė išnyra iš kiekvienos juodžiausios nakties.

Nes visas pasaulinis gyvenimas galiausiai, netgi dažnai artėja į mirtį ir, sulinkęs iš nejėgumo, privalo peržengti jos slenkstį; eidamas šį kelią jis galiausiai pakartoja judesį Sūnaus, suteikiančio prasmę ir pavidalą bet kokiam nejėgumui. Mes, iš visų pusių apjuosti mirtina siena ir dar nesenai tikėję, kad iš savo uždaros erdvės galime pašalinti ar uždaryti joje Dievą, savo darbais parodėme Jo meilės išskirtinumą, meilės, kuri mus uždarė savo glėbyje, ir neįmanoma pabėgti nuo glėbiančių jos rankų. Nes mirtis – mūsų mirtis – jau tapo meilės apdaru ir perkeitimu.

Bet tai dar ne visas Dievo planas, ne visa gudrybė; dar trūksta vidurinės dalies. Dar trūksta priemonės, kuri padėtų įsiskverbti į pasaulio vidurį, kad jį būtų galima permainyti iš vidaus, talismano, padedančio atverti užrakintus vartus. Ir tada Dievas sukūrė Širdį ir padėjo pasaulio viduryje. Žmogišką Širdį, pažįstančią žmonių širdžių veržimąsi ir ilgesį, išmanančią visus gyvenimo kelio vingius, visas nuojautas ir pagavas, karčią palaimą ir palaimingą sielvartą, kurių kada nors patyrė žmogaus širdis. Tas kvailiausias, nepasimokantis, nepastoviausias iš visų Jo kūrinių. Visos ištikimybės ir visų išdavysčių vieta, instrumentas, turtingesnis už ištisą orkestrą, skurdesnis už tuščią svirplio čirpimą, savo nesuvokiamumu veidrodinis Dievo nesuvokiamumo atspindys; ir kol pasaulis miegojo, Jis išėmė tą širdį iš pasaulio šono ir pavertė savo dieviškosios meilės organu. Su šiuo ginklu – kaip karys Trojos arklio pilve – Jis atsistojo vidur priešo žemės ir, drąsiai metęsis į pasaulio šurmulį, viską pažino iš vidaus; toje kriauklėje kaip sapne Jis galėjo klausytis žmonijos kraujo jūros: Jam paaiškėjo jos išdavystė, ir Jis, kaip Hagenas, sužinojo, kad pažeidžiama raguoto Zygfrido vieta yra sprandas[1]. Nes širdies viduje visos paslaptys atidengtos ir kraujo vilnys jas neša nuo žmogaus širdies prie širdies. Tad Jis įsijungė į tą kraujo apytakos ratą.

Nuo tada Jo mirtis tapo neišvengiama. Kokia širdis gali apsaugoti save? Ji nebūtų širdis, jei turėtų šarvus ir kevalą, nebūtų širdis, jei galvotų apie kažką kita tada, kai su džiaugsmu dalydama, beginklė, atlapa pasitinka artėjantį srautą ir dovanoja gyvastį iš savo pačios neišsemiamų gyvybės atsargų. Kraujo jūra apsvaigina kiekvieną širdį ir jai terūpi vėl išjudinti tai, kas vangu; ją alina pašėlęs įkarštis, ji taip nepermaldaujamai muša meilės taktą, kad net tironiško rimbo aidas mieguose per visą kūną nuskardena iki tolimiausių narių. Širdis ir gyvenimas, širdis ir šaltinis, širdis ir gimimas yra viena: kada širdis turės laiko galvoti apie kovą ir gynybą? Kol mirties vilionės nugalėti nariai snaudžia, nemieganti širdis palaiko nežinančiųjų gyvybę. Jie gali gintis, jie privalo nugalėti išorinį priešą – beginklė širdis iš ugninio vidurio jiems suteikia jėgų. Visi karai maitinasi iš jos, bet ji pati yra taika. Visos galios kyla iš jos, bet ji pati yra nejėgimas. Visa sveikata išsilieja iš šios nuolat kraujuojančios žaizdos.

Kiekviena širdis bejėgė, nes ji yra šaltinis, todėl priešas visada taikosi į širdį. Čia gyvenimo buveinė, čia reikia į jį taikytis. Čia jis, nuogas ir gaivus kaip jaunystė, išnyra iš nieko bedugnės. Čia gali prisiliesti prie esaties arterijos, savo akimis pamatyti stebuklingą jos gimimą. Raudona raudonyje išsiskleidžia gyvenimo rožė, ir žvilgsnis panyra joje ir pirmojo pradėjimo paslaptyje. Visa ko spinduliai trykšta iš šio gimdančio vidurio, ir kai visa, kas ištekėjo, ilgai klajojęs, nuilsęs ir tamsus kraujagyslėmis pasuka atgal, kad vėl panirtų į pradžios pulsą, tada jo teikiama glebi šiluma vis dar yra pradžios aidas. Kiekviena gyvenimo paslaptis prasideda širdyje; paslaptimis sunkiai pakrauti jos laivai kraujo bangomis išplaukia iš uosto; bet ar gali būti nauja, gyviau už gyvenimą tai, ką jie kužda į didelę motinišką pradžios ausį sugrįžę iš tolimiausių salų? Save patį išsako gyvenimas nemirtingais tvirtais širdies ritmais, o jos atsipalaidavimo ir įtampos kaita, jos siūbavimas aukštyn žemyn, pirmyn ir atgal išsiplečia virsdamas viso kūno gyvenimo įstatymu.

Taigi – Žodis atėjo į pasaulį. Amžinasis gyvenimas pasirinko vietą žmogaus širdyje. Šioje virpančioje padangtėje Jis nusprendė gyventi — teikėsi leisti į save pataikyti. Taip Jo mirtis tapo neišvengiama. Nes gyvenimo pradžia yra beginklė. Dievas savo amžinojoje pilyje, savo nepasiekiamoje šviesoje yra neįveikiamas, nuodėmės strėlės kaip vaikiški šoviniai atšoka nuo Jo geležinės šlovės. Bet štai Dievas širdies buveinėje – kaip lengva dabar Jį pasiekti. Kaip greitai galima Jį sužeisti. Dar lengviau negu žmogų, nes žmogus – tai ne tik širdis, bet ir kaulai, kremzlės, kieti raumenys ir sudiržusi oda; reikia turėti blogų kėslų, kad jį sužeistum. Bet širdis – koks puikus taikinys! Koks masalas! Šautuvo vamzdis beveik nesąmoningai krypsta į ją. Kaip apsinuogino Dievas, kokią kvailystę padarė. Jis pats išdavė silpnąją savo meilės vietą; vos tik paaiškės, kad Jis kaip širdis tarp mūsų, tuoj kiekvienas puls galąsti strėles ir bandyti lanką. Ant Jo pasipils tikras lietus, tikra kruša, ir spiečiai kulkų lėks į mažą raudoną taškelį.

Jo širdis – beginklė – Jo neapsaugos. Juk širdis neturi proto. Ji nežino, kodėl plaka. Ji nepalaikys Jo. Išduos (visos širdys neištikimos). Juk ji niekada nesustoja, ji eina, bėga, o meilė visada bėga per kraštus – todėl ir Jo širdis perbėgs – pas priešą. Jai smagu būti su žmonių vaikais, jai maga žinoti, kokios yra svetimos, kitos širdys. Ji norėjo patirti tą skonį, ir ji kai ką patyrė, ir liko patenkinta. To skonio ji neužmirš per amžius. Tik širdis gali būti linkusi į tokius nuotykius, į tokias kvailystes, kurias geriausia nutylėti, kad nesužinotų protas, kurias sugalvoti galima tik susidėjus su kūnu ir krauju, kvailystes vargšės širdies, kuri iš savo slepiamo neturto ir varganų žemiškojo lauko nešamų gėrybių moka sukurti lobius, stebinančius dangaus gyventojus.

Tad Sūnus atėjo į pasaulį, ir Jo širdis Jį nutempė dievažin kur, nes kiekviena širdis nekantriai tempia pavadėlį, užuosdama pėdsaką, kurio niekas neužuodžia, ji ritasi savo keliais. Tačiau jiedu, šeimininkas ir jo širdis, iš esmės sutaria. Širdis mielai klauso savo šeimininko, kuris ją įvaro į lapės olą. O šeimininkas noriai seka širdies pėdsakais, ir ji nuveda jį į mirtinus nuotykius: žmonių medžioklę tamsaus bedieviško pasaulio džiunglėse.

Nesuvokiamas ženklas, iškilęs vidur pasaulio tarp dangaus ir žemės! Kentaurą primenantis mišriakūnis, kuriame susijungė tai, ką amžinai turėjo skirti pagarbus atstumas! Dieviškoji jūra, suleista į mažytį žmogiškosios širdies šaltinėlį, milžiniškas dievybės ąžuolas, pasodintas į dužų molinės širdies indą. Dievas, didingai viešpataujantis šlovėje, ir tarnas, sunkiai plušantis ir dulkėse suklupęs, kad jį pagarbintų – jiedu nebeatskiriami. Amžinojo Dievo valdoviškoji sąmonė, suspausta ir sutalpinta žmogiškojo nuolankumo nesąmoningume. Visi Dievo išminties ir mokslo turtai, sukrauti ankštame žmogiškojo neturto kambarėlyje. Amžinojo Tėvo regėjimas, apsiaustas pritemusio tikėjimo nuojauta. Dieviškojo saugumo uola, nešama žemiškosios vilties bangų. Trejybės trikampis, smaigaliu besiremiantis į žmogiškąją širdį.

Toji širdis kaip smėlio laikrodžio sąsmauka kybo tarp dangaus ir žemės, ir malonės smėlis nesulaikomai byra iš viršutinio indo ant molio dirvos. Iš apačios į aukštuosius regionus per ąselę kyla silpnas aromatas, dangui svetimas kvapas, ir ta nauja kvaptis paliečia kiekvieną begalinės dievybės dalelę. Rausvas ūkas švelniai perskrodžia baltus angelų sparnus, ir nepasiekiama Tėvo ir Sūnaus meilė nusidažo švelnumo ir širdingo prielankumo spalva. Visos Dievo paslaptys, iki šiol slėpusios savo veidą po šešiais sparnais, atsidengia ir siunčia žemyn šypsnį žmonėms. Nes staiga, atsiliepdamas joms, iš žemiškosios erdvės lyg antrininkas veidrodyje nušvinta tikrasis veidas.

Katalikų pasaulio leidiniai, 2019.

I dalis


[1] Zygfridas, Hagenas – vokiečių herojinio epo „Nybelungų giesmė“ veikėjai. Šlovingas karys Zygfridas atliko daug žygdarbių, o nugalėjęs drakoną Fanfirą ir išsimaudęs jo kraujyje tapo nepažeidžiamas. Pažeidžiamas liko tik sprandas, kur per užkritusį liepos lapą nepateko drakono kraujas.

2 komentarai apie “Pasaulio širdis (II)

  1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Regis, paliečiame pačią Dievo ir jo Evangelijos esmę, Gediminai.

  2. Gediminas

    ,,Nėra dieviškesnio kovotojo kaip tas, kuris gali sau leisti nugalėti pralaimėjimu. Tą akimirką, kai Jis mirtinai sužeidžiamas, susmunka galutinai nugalėtas priešininkas, nes jis pataiko į meilę ir taip į jį pataiko meilė. O meilė, leisdama, kad į ją pataikytų, parodo, ką reikėjo parodyti: kad ji yra meilė. Apstulbęs nekentėjas pamato savo ribas ir supranta: jis gali elgtis kaip įprastai, bet visada atsitrenks į didesnę meilę. Viskas, ką jai bepadarytų, – plūstų, nekreiptų dėmesio, niekintų, šaipytųsi, tylėtų mirtinu tylėjimu, šmeižtų velnišku šmeižtu, — viskas visada parodys tik meilės pranašumą; ji dar skaistesnė išnyra iš kiekvienos juodžiausios nakties.“.

    Taip, Giedriau. Blogis, demonai ir jų siautulys ko negali pakelti, tai Dievo meilės. Ypatingai angelams nesuvokiamos Dievo meilės žmogui. Aš, net jei mokyti ir pasijuoktų, gyvenime susidūriau su asmeninio blogio realumu. Ir tai, ką rašau, patvirtinu tai savo patirtimi. Dievo meilė, žmogumi tapusio ir kenčiančio Dievo meilė žmogui, visa tai – didis slėpinys. Ilgą gyvenimo laiko tarpą maniau, jog blogis – tai tik blogos mintys ar blogas elgesys. Dievas davė man malonę pamatyti asmeninę blogio realybę ir kaip jis (blogis) negali pakelti Dievo meilės. Ir tik meilėje jis ištirpsta. Bet taip mylėti grynai žmogiškai neįmanoma. Svarbu įsisąmoninti savo ribas ir leisti Dievo malonei įsikūnyti manyje, tikėjimu ją (malonę) priimti.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.