Regimantas Tamošaitis. Vien tik zuikiai naktyje

Gyvenimas yra nuolatinis klausimas, o atsakymas – kažkur anapus. Kas jį rado, tas mums nieko nepasakys. Taip teigia Regimantas Tamošaitis, pristatydamas savo esė rinkinį „Vien tik zuikiai naktyje“. Iš tiesų knygoje keliami įvairūs egzistenciniai klausimai yra pažįstami kiekvienam, apmąstančiam gyvenimo ir savo būties prasmę. Atsisakydamas „žinančiojo“ vaidmens, Regimantas leidžia pačiam skaitytojui ieškoti atsakymų. Gyvenimiškos refleksijos, perteikiamos su subtilia ironija, yra taiklios ir gyvos. Rašytojo plunksna raižo ne popierių, o širdį, priversdama tai kvatotis susiėmus pilvą, tai susigraudinti. Regimantui svetimas moralizavimas, kuriam taip lengva pasiduoti, svarstant gyvenimo vertės klausimus. Žvelgdamas į žmogaus nuopuolį ir vargą, jis nestoja į teisėjo vietą. Juk pragaras, kaip ir dangus, visai šalia ir kiekvienas gali jame prasmegti arba į jį pakilti.


Gavau iš savo senos draugės Gertrūdos laišką. Gertrūda, sena draugė, rašė: „Biaurybės zuikiai apgreužė mano taip sunkiai augintas kreušes. Dar tie brudai suėdė mano gražuolę slyvą, kur pavasarį gražei žydėjo. Dar obeles apkramtė. Matai kas čia pas mane dedasi dyvai kokie…“

Mano draugė – moteris dora, bet neraštinga. Nesuprantu, kaip čia atsitiko – kaip ji mokyklą baigė? Jeigu žmogus negeba taisyklingai suregzti sakinio, reiškia jo mąstymas pakrikęs, todėl jis iškreiptai suvokia pasaulį. Bet tai netrukdo jam gyventi, net priešingai – jis kabinasi į gyvenimą be jokių skrupulų ir griebia iš jo viską, ką tik gali. Matyt, tarp teisingo mąstymo ir gyvenimo praktikos didelio ryšio nėra.

Kažkada padėdavau kaime Gertrūdai susidoroti su vaismedžiais, bet dabar mūsų keliai išsiskyrė. Zuikius matau tik sapnuose, Gertrūdą – irgi. Moja iš tolo balta kaip pusnis skepetaite, kažką šaukia, bet aš nieko negirdžiu. Bala nematė.

Pagalvoju kartais – o juk Gertrūdos medžius kiškiams graužti leido Dievas ir Gamta! Kodėl tie medžiai turėjo būti tik jos? Juk yra Dievas! Ko tada skųstis?

Pasiilgau gimtojo kaimo… Vis mąstau apie tuos Gertrūdos medžius ir apie zuikius.

Koks visgi paslaptingas pasaulio sutvarkymas! Žmogus įsivaizduoja esąs savo veiklos autorius, bet nė nenumano, kad aukštesniame lygmenyje visi žemiškieji žmogaus veiksmai ir visas žemiškasis jo laikas yra jau įvykęs, ir kad viskas atsitinka taip, kaip ir turi būti.

Antai Gertrūda sodina savo medžius galvodama tik apie save, apie naudą, malonumus ir nė nenutuokia, kad ji tik vykdo dieviškąjį planą… Paskatinta neva savo pačios noro sodina medžius tarsi sau, bet iš tikrųjų – zuikiams, kurie, paklusę gamtos liepimui, ateina vieną gražią naktį ir juos nugraužia. Nes tai juk įvyko, ir todėl tai yra tiesa, būtinybė ir dėsnis. Žmogui tai pamoka, kad reikia susitaikyti su pasauliu, o ne keisti jį pagal savo planą. Juk savo žmogiškaisiais norais bei įnoriais mes slepiamės nuo kosminės tvarkos, kurioje jokių mūsų norų nėra…

Įsivaizduokime, štai ta išsipildymo naktis. Nuščiuvęs Gertrūdos medžiai, sode nebylūs zuikių šešėliai, jų akyse atsispindi kosminė tamsa ir akla valia gyventi. Jų akyse nėra jokios prasmės, kuri buvo užmanyta Gertrūdos galvoje, jų akyse tiesiog tuštuma ir begalybė. Zuikiui tas pats, ką graužti – sunkiai augintas kriaušes ar gražuolę slyvą, jie paklūsta tik Kūrėjo valiai: būtina graužti tai, kas yra graužiama. Tos raudonos zuikio akys – jos mato tik tai, ką joms liepta matyti, ir mes su savo norais jų tamsioje gelmėje niekaip neatsispindime.

Zuikių likimas išsipildo ir tuomet, kai juos kas nors valgo: zuikiams patinka būti valgomiems be jokios prasmės ir tikslo, o mes kaip tik tą kartais ir darome. Juk zuikių valgymas nėra žmogiškojo gyvenimo prasmė. Bet jei taip atsitinka, tai tampa tiesa, ir zuikiai su tuo susitaiko.

Zuikiai yra rūstūs ir teisingi, jie girdi Kūrėjo balsą ir vykdo jo planą. Vykdo negalvodami, vykdo nesustodami. Dar ir dauginasi pakeliui. Tai irgi teisinga.

Gertrūda irgi vykdo Kūrėjo planą, bet vykdo savaip, kitaip – galvodama klaidingai, neva ji yra veiksmų sumanytoja ir turi neva prasmingų tikslų. Tai žmogiškojo nuopuolio būsena, žmogaus atsiskyrimas nuo visumos, buvimas tik sau pačiam. Bet dieviškajame plane tai neįmanoma, žmogiškųjų tikslų išsigalvojimas yra apgaulė, rodanti puolusio proto ribotumą ir Kūrėjo valios išdavystę. juk aiškiai pasakyta, tebūnie Tavo, o ne mano valia. Kai žmogus to nesupranta, ateina zuikiai ir viską ištaiso. Bet nuodėmingas ir pasikėlęs žmogus vis tiek nieko nenutuokia, jis galvoja, kad medžiai auga tik jam vienam, kad tai tik jo puikybės dalis…

Iš štai išaušta rytas, ir Gertrūda keikiasi ir aimanuoja, ji sako: kodėl jie atėjo į mano sodą, o ne pas kaimyno obelis! Naivūs klausimai ir nepagrįsti kaltinimai zuikiams ir priekaištai jų Kūrėjui! Kai reikės, kai išmuš valanda, jie ateis ir pas kaimyno obelis. Bet jei reikės, Kūrėjas nušvies kaimyno protą ir jis apsiraišios savo obelis, apsaugos jas nuo zuikių rūstybės ir galvos: koks aš protingas, o antai mano kaimynė su savo medžiais – nelabai… Tačiau bet koks žmogaus galvojimas nuo savęs bus apgaulingas, netikras, nes viskas jau sugalvota laiko pradžioje ir viskas laike net vyksta, bet jau yra ir įvykę. Ir zuikiai su savo antžmogiška sąmone yra likimo išsipildymas, pasaulinio plano dalis…

Taigi Gertrūda aimanuoja, bet nė nenutuokia, kad buvo didingo kosminio įvykio dalyvė ir dieviškojo veiksmo instrumentas. Kaip ir tie medžiai, kaip ir tie zuikiai – visi jie atsitiko viename įvykyje. Tiesiog tai išsipildė, toks ir yra mūsų kosminis buvimas, tokia mūsų lemtis – nežinoti, nei kam mes esame, nei kam mes visa tai darome. Vien tik zuikiai naktyje – štai kas yra tyli ir nesuvokiama būties tiesa!..

Į zuikį reikia pažiūrėti kaip į nematomą dievą, kuris mus stebi iš anapus kalvos, ir jau ateina, jau ateina pas mus…

Dėkoju Regimantui Tamošaičiui už suteiktą leidimą dalintis jo kūryba su savo bičiuliais.

4 komentarai apie “Regimantas Tamošaitis. Vien tik zuikiai naktyje

  1. Rūta

    Tos bukos raudonos zuikio akys… Atmuša nuo gilaus, prasmingo žvilgsnio į viską, nuo noro suprasti priežastis ir pasėkmes. Puiki atpalaiduojanti terapija… :)))

  2. Neringa

    Linksma:) tarp kitko….man viena karta siule zuiki, bet atsisakiau ir butent del to, kad i ju tas raudonas akis esu ziurejusi. Idomu….o serna neseniai valgiau ir lygtai nieko, bet tik delto turbut, kad as jam neziurejau i akis, o manau gal ir reiktu:)

  3. Asta

    Kadangi straipsnis yra su jumoru, tai mano komentaras taipogi.
    Teologijos moksle yra tokia teorija – predestinacija, joje nusakoma pirminio ir antrinio priežastingumo koncepcija. Dievas yra visa ko pirminė priežastis, ir viskas vyksta neatšaukiamai ir tiksliai pagal Jo išankstinį numatymą ir nutarimą. Tačiau kūriniją Jis sutvarkė taip, kad dauguma dalykų pasaulyje vyksta ir pagal žemiškus dėsnius, arba antrinį priežastingumą.

    Straipsnyje aptariamas klausimas, kodėl kiškiai apgraužė Gertrūdo vaismedžius. „O juk Gertrūdos medžius kiškiams graužti leido Dievas ir Gamta“. Dievo valia, kuria kiškis buvo pasiųstas į Gertrūdos sodą, yra pirminė priežastis, o „gamta“ arba instinktas graužti medžius „nesvarbu kriaušes ar gražuolę slyvą“ yra antrinė priežastis.
    Dėl tos pačios antrinės priežasties zuikiai ne tik graužia, bet „dar ir dauginasi pakeliui“. Svarbu gerai pagraužti, kad būtų geras noras atlikti pasidauginimo veiksmus. Pasidauginimas svarbus, kad būtų ką pasiųsti „pas kaimyno obelis“ „kai reikės, kai išmuš valanda“.

    Kitas klausimas – kodėl Dievas pasiuntė kiškius į Gertrūdos sodą. Todėl, kad „Gertrūda sodina savo medžius galvodama tik apie save, apie naudą, malonumus“, „galvodama klaidingai, neva ji yra veiksmų sumanytoja ir turi neva prasmingų tikslų.“ „Nuodėmingas ir pasikėlęs žmogus vis tiek nieko nenutuokia, jis galvoja, kad medžiai auga tik jam vienam, kad tai tik jo puikybės dalis…“

  4. Selija

    Labai gražu, subtiliai ironiškos, gilios ir, mano galva, tokios teisingos ir išgyventos tik gal ne taip gražiai išguldytos mintys 🙂 [kiek mumyse tų gertrūdų, kurios tokius sielos blyksnius į tokias banalybes įvelka]:

    „Žmogus įsivaizduoja esąs savo veiklos autorius, bet nė nenumano, kad aukštesniame lygmenyje visi žemiškieji žmogaus veiksmai ir visas žemiškasis jo laikas yra jau įvykęs, ir kad viskas atsitinka taip, kaip ir turi būti… Antai Gertrūda sodina savo medžius galvodama tik apie save, apie naudą, malonumus ir nė nenutuokia, kad ji tik vykdo dieviškąjį planą… “ „Iš štai išaušta rytas, ir Gertrūda keikiasi ir aimanuoja, ji sako: kodėl jie atėjo į mano sodą, o ne pas kaimyno obelis! Naivūs klausimai ir nepagrįsti kaltinimai zuikiams ir priekaištai jų Kūrėjui! Kai reikės, kai išmuš valanda, jie ateis ir pas kaimyno obelis.“ 😀 😀 😀

    Bet labai gražu, su dideliu pasimėgavimu prarijau prie kavos, ir skaitysiu. Ačiū Giedriui už pasidalijimą.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.