Siekiant originalumo, nenutolstant nuo originalo. Lakoniška I. Gudauskienės ir D. Dikevičiaus Pradžios knygos vertimo recenzija

Vertėjo uždavinys – nutiesti tiltą tarp dviejų kultūrų, nutolusių erdvėje, o kai verčiami senoviniai tekstai, ir laike. Vertėjas tampa tarpininku, turinčiu puikiai išmanyti abejus pasaulėvaizdžius ir juos perteikiančias skirtingas kalbas, idant perneštų žinią iš vieno kranto į kitą ir ji būtų suprasta. Pasak Friedricho Schleirmacherio, vertėjas tarsi vedlys turi „atvesti skaitytoją pas autorių“ ir „autorių pas skaitytoją“. Kadangi tai labai nelengvas uždavinys, Polis Rikioras (Paul Ricœur) mano, jog vertimą geriausiai apibūdina „kantraus triūso“ ir „išmėginimo“ kategorijos.

Vertimo rezultatas niekuomet nėra galutinis ir toks, kad tenkintų tiek skaitytoją, tiek patį vertėją. Vertėjui būdinga niekuomet neišsipildanti tobulo vertimo svajonė, o skaitytojui – įtarus jausmas, kad originalas yra kur kas pranašesnis už tai, kas jam buvo persakyta. Tų pačių kūrinių vertimas ir jau egzistuojančių vertimų lyginimas, vėlgi anot Rikioro, yra „painus ginčas, kuriame kartais neįmanoma kirsti lažybų“.

Iš tiesų nauji klasikinių kūrinių vertimai paprastai susilaukia griežtos kritikos ir iššaukia ginčų. Ypač kai verčiami šventi tekstai, tokie kaip Biblija. Suprantama kodėl. Švento žodžio ar švento priesako, kurį esame įpratę skaityti vienaip, pakeitimas kitais žodžiais ir kitais prasminiais atspalviais gali pasirodyti kaip šventvagystė ir maištas prieš Dievą. Įtarus požiūris ypatingai tarpsta tarp tų, kurie tiki „nesugadinto“, „be jokių klaidų“ ar net „paties Dievo padiktuoto“ teksto egzistavimu. Iki Reformacijos tokiu pavyzdžiu buvo laikomas Vulgatos tekstas. Vėliau tarp anglakalbių protestantų juo tapo Karaliaus Jokūbo vertimas (King James version), tarp rusakalbių – sinodalinis Biblijos vertimas.

Vien tai galėtų pasufleruoti, jog tobulo vertimo nėra ir nebus. Subjektyvūs vertėjų sprendimai suponuoja skirtingas Biblijos vertimų versijas. Beje, kaip jau aptariau ankstesniame įraše, vertėjai pasirenka skirtingus prieinamus šaltinius, tuomet galutinis rezultatas dar labiau skiriasi, lyginant vieną vertimą su kitu. Reikėtų aiškiai įvardinti vieną rimtą ydą, kai kalbame apie Šventraščio vertimus – tai Šventosios Dvasios įkvėptumo priskyrimas kuriam nors vienam Biblijos leidimui, sykiu neigiant kitus kaip prastesnius ar net eretiškus. Toks požiūris, deja, labai gajus, bet yra nepagrįstas ir net nekrikščioniškas. Dėl erezijų baimės musulmonai laiko Koraną neverčiamu tekstu. Tačiau krikščionys skirtingus Šventojo Rašto tekstus kompiliuoja, lygina, studijuoja ir verčia į gimtąsias kalbas. Čia reikėtų paminėti bene pirmąjį tokio pobūdžio darbą, Origeno Hexapla, atliktą III a. pirmoje pusėje, kuriame vienoje vietoje buvo sudėtos šešios (iš čia kilo pavadinimas) Senojo Testamento teksto versijos. Vertimų skirtumai Dievo žodžio nuoseklumo ir vientisumo nesugriauna, priešingai – padeda pajusti, koks gilus ir platus Dievo žodis ir kaip gyvai bei savitai skirtingų žmonių gali būti išgirstas ir suvoktas.

Išmintingi vertėjai dviračio neišradinėja, bet stato jau ant šimtmečiais sugulusių pamatų. Biblijos teksto vertimą apsprendžia ne tik originalo ir gimtosios kalbos žinojimas, bet ir teologinis išmanymas, egzegetiniai įgūdžiai, kritinis teksto suvokimas, įsigilinimas į atskirų knygų problematiką, galiausiai santykis į skaitytoją ir apskritai į žmogų. Atsižvelgiant į šiuos kriterijus, Ingridos Gudauskienės ir Danieliaus Dikevičiaus Pradžios knygos pirmųjų skyrių literatūrinį vertimą laikyčiau tikrai vertingu.

Kadangi svetainės įrašų formatas neleistų detalesnio aptarimo, čia paliesiu tik kelis drąsiausius vertimo autorių pasirinkimus. Jau esu minėjęs, kad jie kyla iš kruopščios teksto analizės originalo kalba. Pirmasis mus pasitinka jau antroje pirmo skyriaus eilutėje: „žemė buvo beformė ir tuščia, tamsa – viršum vandenų gelmės, ir baugi audra sklendė vandenų paviršiumi“ (Per 1, 2).

Hebrajišką kolokaciją אֱלֹהִים רוּחַ (elohim ruah), kuri paraidžiui reiškia „Dievo (daugiskaitoje) vėją“, o tradiciškai verčiama kaip „Dievo Dvasia“ ar „dvasia iš Dievo“, vertėjai apsisprendžia skaitytojui perteikti kaip „baugią audrą“. Leksikografinėse pastabose pastebima, kad nors pirminė רוּחַ (ruah)  reikšmė yra „vėjas, kvėpavimas,  judantis oras“, tačiau žodis „turi keletą konotacijų, pvz., išreiškia  jėgą,  drąsą,  gyvybingumą, smūgį, žmogaus dvasinį pradą, antgamtines būtybes.“ Sprendimas iškeisti „Dievo dvasią“ į „baugią audrą“ yra grindžiamas verčiamo naratyvo kontekstu, pabrėžiančiu pirmapradžio chaoso idėją. Vertėjų argumentai įtikina. Juk tos pačios eilutės pradžioje pavartotas žodžių sąskambis תֹהוּ וָבֹהוּ  (tohu vabohu) –  „beformė ir tuščia“ – pabrėžia kontrastą tarp pirmapradės tuštumos ir Dievo kūrimo pilnatvės. Šiame kontekste רוּחַ (ruah) priskyrimas chaosui, o ne Dievui, kuris tą chaosą kūrybiniu aktu paverčia harmonija, tikrai pateisinamas. Tačiau platesniame viso Senojo Testamento kontekste, ypač teologine prasme, šis drąsus apsisprendimas iškelia ne vieną klausimą. Negi, pasakodamas apie kuriančiuosius Dievo aktus, vykstančius Dievo žodžio galia, teksto autorius apie gyvybę teikiančią Dievo dvasią apskritai negalvojo? Kodėl kiti hebrajų Biblijos autoriai sukūrimo istoriją pasakoja, ne tik minėdami kuriantįjį Dievo žodį, bet ir Jo alsavimą רוּחַ (ruah)? Pavyzdžiui, „VIEŠPATIES žodžiu buvo padaryti dangūs, o jo burnos alsavimu – visos jų galybės“ (Ps 33, 6). Pastaroji ištrauka kreiptų mus link įprasto אֱלֹהִים רוּחַ (elohim ruah) kaip Dievo dvasios vertimo.

Neabejoju, jog konservatyvūs Rašto interpretavimo egzegetai pažertų aštrios kritikos tokiam vertėjų pasirinkimui, juolab, kad visi žinomiausių vertimų autoriai ėjo kitu keliu. Tačiau Gudauskienė ir Dikevičius, rodos, tokios kritikos nebijo ir pagrįstai argumentuoja, jog posakis אֱלֹהִים רוּחַ (elohim ruah), paraidžiui reiškiantis „vėjas dievų“, gali būti interpretuojamas kaip pažymintis „įvardytos tikrovės aukščiausio laipsnio idėją (superlativus – galingiausias vėjas)“ ir dėl to verčiamas kaip „baugi, galinga audra“.

Antras nekonvencialus vertėjų pasirinkimas iš Pradžios knygos pašalina Edeno sodą. Na, ne visai pašalina, bet persako šio mums nieko nepasakančio vietovardžio prasmę. Žmogų Dievas apgyvendino „sode dėl gerovės visiems laikams“. Tai tikrai labai originali interpretacija. Hebrajiškas žodis עֵדֶן (eden), kaip pastebi vertėjai, turi „klestėjimo, gerovės, vešėjimo, puikaus gyvenimo  reikšmes.” Tokį vertimą pateisintų ir artimiausiame kontekste vėl pasikartojantis עֵדֶן (eden) pavartojimas, kuriam idealiai tinka vertėjų eksplikatyviai įvardijama jo prasmė – „dėl gerovės buvo trykštanti versmė, girdanti sodą“ (Pr 2, 10).

Labiau probleminis yra posakio מִקֶּדֶם (miqedem) traktavimas. Paprastai šioje vietoje jis verčiamas kaip „į Rytus“, tad tradiciškai „sodas Edene, rytuose“, o šio vertimo autoriai siūlo “sodą dėl gerovės visiems laikams”. Iš tiesų מִקֶּדֶם (miqedem) hebrajų kalboje gali būti suvokiamas nebūtinai kaip nuoroda į geografinę vietą, bet ir kaip laiko aplinkybė, reiškianti „prieš tai“, „praėjusiais laikais“ ir pan.. Visgi, patyrinėjus jo vartojimą Senajame Testamente, paaiškėja, jog מִקֶּדֶם (miqedem) kaip laiko aplinkybė dažniau taikoma praeičiai, o ne ateičiai apibūdinti, net ir tuomet, kai ji pritaikoma pačiam Dievui (žr. Įst 33, 27). Todėl posakio  vartojimas platesniame kontekste leistų dvejoti ar tikrai Gudauskienės ir Dikevičiaus pasiūlytas originalus „sodo dėl gerovės visiems laikams“ vertimas perteikia pirminę hebrajiško teksto reikšmę. Visgi, mano nuomone, šis sprendimas yra tikrai sveikintinas, nes jis ne tik atveria originalios kalbos turtingumą, bet ir leidžia pajusti, kaip gyvai pasakojimas apie sukūrimą galėjo anuomet skambėti jo klausytojams.

Pabaigai noriu paminėti, jog vertėjai ne sykį hebrajiškiems žodžiams atranda iki šiol nevartotus, tačiau labai sėkmingus lietuviškus atitikmenis. Pavyzdžiui, mane pradžiugino taiklus žmonos kaip palaikytojos, o ne pagalbininkės, kaip dažniausiai verčiama, apibūdinimas (Pr 2, 18). Palaikytoja yra giliau susieta su vyru nei pagalbininkė. Pagalbininkė darbe, o palaikytoja ir sielvarte. Gilu ir vaizdinga.

Belieka padėkoti vertimo autoriams už sunkų triūsą, tyrinėjant hebrajiškus tekstus ir ieškant kaip atvesti jų autorių pas mus, o mus – į slėpiningą ir įstabų Senojo Testamento pasaulį.

Vienas komentaras apie “Siekiant originalumo, nenutolstant nuo originalo. Lakoniška I. Gudauskienės ir D. Dikevičiaus Pradžios knygos vertimo recenzija

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.