Vynmedis

Stasys Yla. Padaryk mus viena, Viešpatie

Iš miesto bibliotekos parsinešiau keletą knygų ir, pradėjęs skaityti Stasio Ylos knygą Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos, buvau labai maloniai nustebintas lyriškų biblinių refleksijų ir poetiškų maldų. Manau, kad tai vienas iš nedaugelio lietuvių autorių plunksna taip vaizdingai ir nuoširdžiai bendravusių su Viešpačiu. Tikriausiai panašiai eiles rašė hebrajų dainiai, tik, skaitydami Psalmyno vertimus, mes jų poezijos nebegalime išgirsti. Kaip ten bebūtų, noriu pasidalinti vienu Ylos eilėraščiu-malda apie Bažnyčios vienybę, kuris giliai atliepia ir išsako tai, ką, regis, nešioju savo širdyje.

Padaryk mus viena, Viešpatie

Vienybės prašom Tavęs, Viešpatie,
Vienybės ilgisi dvasia mūs skaldoma pavydo ir klastos.
Kai kas pasėjo dirvon mūs kūkalių[*] grūdą.
Nesantaikos ranka įmaišė raugą įtarimų mūs dvasioj.
Dėl būsimos garbės kaip obuolio auksinio
Mes pradedam apkartinti ir taip apkartusias dienas sunkiosios
mūs būties.
Teisėjais vienas kito daromės,
Ir sprendimus išrašom sau be meilės.
Tavęs, Teisėjau mūsų vienas ir vienintelis, nenorim pripažinti mes.
Ir valios Tavo, Tėve, mes nepaisome.
Vaikai, išpaikinti savos minties,
Užmiršom vieną dalią, kuria labiau nei plieno ryšiais suvienijai
Tu mus.
Ir viena Tavo saulę, kuri, kaip matome,
Lygiomis glosto mus visus,
Ir vieną duoną, kuria kasdien Tu maitini,
Užmiršom greitai mes.
Vienybės prašome Tavęs, o Viešpatie,
Vienybės Tavo ilgisi dvasia, pagraužta nerimties.
Kaip tu ir Sūnus Tavo, ir Dvasia
kaip tu, o Viešpatie, esi juk vienas.
Kaip meilė Tavo ir tiesa,
ir grožis Tavo vieną turi pradžią –
Kaip viena Tavo karalystė,
kaip kūnas sąnarių Tavų sujungtas mistinis Sūnaus galvos vienos.
Kaip vynmedžio šakelės vieną gyvastį
Tavy, o šventas Vynmedi, tesuranda.
Taip mes, – kokia dalia dienas mūs belydėtų, –
Tebūnam viena, Viešpatie!
Tebūnam viena mes, kaip motinos vienos vaikai,
Kaip motinos, kuri iš meilės ir kančios pagimdė mus.
Tebūnam viena mes, kaip tėvo vieno sūnūs,
Kaip tėvo, kritusio kovoj už laisvę kūdikių savų.
Kaip broliai brolių, liūdinčių Tėvynės laukuose,
Tebūnama viena mes, o Viešpatie.
Vienybės prašome, Dieve, mes Tavęs,
Vienybės ilgisi dvasia mūs, skaldoma nesantaikos nuodų!

[*] kūkalis – piktžolė

Cituojama iš Žodžiai iš Dievų miško: pamokslai, paskaitos, maldos Štuthofas, 1943-1944 metais, Vilnius, 2018.

3 komentarai apie “Stasys Yla. Padaryk mus viena, Viešpatie

  1. Asta

    Laba diena, pastoriau Giedriau.

    Iš eilėraščio: „Tebūnam viena mes, kaip tėvo vieno sūnūs“. Norėčiau patikslinti mintį, ne „kaip“, o nes esam vieno Tėvo sūnūs.
    Reikėtų žiūrėti, ką pats Jėzus kalba apie vienybę (Jn 17 skyrius) . Jn 17,22 „Ir tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena“.

    Vienybė suprantama kaip prigimtinė, kaip buvimas Dievo vaikais. Jėzus atnešė naują Dievo apreiškimą – Dievo Tėvo – Dievo tėviško santykio į žmogų apreiškimą (tėviškos meilės, tėviško gailestingumo, tėviškos malonės (ne teisėjo malonės kaip buvo ST)), tuo pačiu ir įsūnystės ir Dievo vaikų brolystės apreiškimą. Kitaip sakant, vienybė ne tame ką ir kaip darai ar nedarai, o tame kas esi.

    Ir didelę žalą daro tie pamokslininkai ir popiežiai, kurie vartoja posakį „tikras krikščionis“, taip sakydami, teigia kad tu nesi „tikras krikščionis“ nes nedarai to ir ano, tu nesi „tikras“, reiškia tu nesi Dievo vaikas, nesi mano brolis. Tokiu būdu yra kėsinamasi ir iškraipomas Jėzaus apreikštos prigimtinės vienybės supratimas. Sugriovus supratimą koks yra vienybės pamatas, visokie mėginimai užsiimti vieningais veiksmais, darbais yra tušti ir trumpalaikiai.

  2. Ana

    Ryto malda

    Vardan Dievo ir Tėvo, vardan Šventosios Dvasios,
    leisk padėkoti už kiemą, būk sveikas džiaugsmą atnešęs.
    Tau aš lenkiuosi šį rytą, maldą priimk mano lūpų,
    grūdu į dirvą įkritusi, želmeniu kylu, neklupusi.

    Ačiū už stogą, už ugnį, tavo dėka ji gyvenimą
    mano sušildo. Už ūkį ir bitės sparno plevenimą.
    Už sodo griūtį pavasariais, žiedlapių pūgą, tau – ačiū.
    Dieve, mylėti kad galima, prie širdies glausti svečią.

    Vardan Dievo ir Tėvo, vardan Šventosios Dvasios,
    Akis pramerkus, į dieną keliauju, nes žinau rasiu,
    Rasiu užuojautą, šypseną lūpų žmogaus ir žvilgsnį
    Gatvėje gerą sutiksiu, nuoširdumu jį apvilksiu.

    Nes Tu – šalia, neapleidęs, rėmęs pečiu, kada gėlė
    mano gyvenimą. Mainęs tuščią pilnu ąsotėlį.
    Ir nesupyk, kai šaukiuosi, Tėve, klumpu, į prarają,
    kada krentu, tu aukojaisi, iškelia, kai tą pamenu.

    Aušrą atnešęs, palaimintas būki, į dieną dviese
    Mes iškeliausime, kainos – man niekada neturėsi.
    Šventas esi ir žodis, Tėve, juk tavo yr šventas.
    Dešimt įsakymų grožis – prigimtimi keliui lemtas.

  3. Onutė

    Laba diena, gerb.pastoriau, Giedriau. Jūs tikrai ganomas Viešpaties Dvasios. Kas vyksta šiandieninėse bažnyčiose-
    tai jau ne vien tik raugės, tai pasaulio dvasia, kuri užkariavo tikinčiųjų neatnaujinto mąstymo širdis ir tik Viešpaties stebūklingas įsiveržimas ir apšvietimas gali kažką pakeisti.
    Joks žmogus ir jokios žmogiškos pastangos čia nieko nepakeis.
    Galime save plakti, savo kaltėmis, įtarinėjimais ir kitokiais būdais, tai nieko nepakeis, kol visa bažnyčia drauge nesuklups prieš Viešpaties sostą, neatsiprašys Šv. Dvasios
    (nes Ją atmetė, atmesdami Jos dovanas, patepimą, ir aplankymus), tol tikrai nebus vienybės tarp krikščionių. Dievui turime užleisti vietą visame kame, kaip pasakė Tėvas, na kažkuriuo metu ir Marija:“ Jis yra mano mylimas Sūnus, Jo
    klausykite“. Ne, tų „raugių“ incpiruotų į brolių, seserų tarpą, o Jo( Tėvo, Sūnaus ir Šv. Dvasios klausyti turime). Kai visi Jo klausysime tai ir vienybė sugrįš, meilė sugryš, Dievo artumas sugryš. Nes Jo Dvasia mus jungia, o ne mūsų emocios ir troškimai.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.