Sužeistas

Sužeistas

Prieš du metus, labai sunkiu man metu (nors ir dabar jis nėra lengvas, bet visai kitoks) įsigijau Henry J. M. Nouweno knygą „Mylimojo gyvenimas“, įskaitytą paties autoriaus. Klausydamas su kiekvienu nauju skyriumi vis aiškiau suvokiau, jog Nouwenas yra buvęs ten, kur tuo metu buvau aš – giliame skausmo ir pasimetimo slėnyje. Tai man suteikė pasitikėjimo.

Knyga jaudino ne vien dėl aktualaus turinio, bet ir dėl dvasios bendrystės su man artimu žmogumi, kurio balsas perduodavo ne tik mintį, bet ir jausmą bei emocijas. Artėjant prie paskutinių knygos skyrių, manęs laukė dar vienas siurprizas – staiga labai aiškiai patyriau, jog su manimi kalbasi ne tik mane suprantantis ir atjaučiantis žmogus, bet per jį – pats Dievas. Nuo Jo irgi nusisuko. Jis ėjo pas savuosius ir irgi buvo atstumtas. Kentėjo nepelnytai, priešingai nei aš, ir kur kas daugiau. Todėl Kristus mane supranta dar geriau nei Nouwenas ir atjaučia giliau.

Taigi buvome jau trise. Nebesijaučiau vienišas. Galėjau kalbėtis su mane priimančiais ir apglėbiančiais. Malonės ir paguodos potyris, lydėjęs tą suvokimą, suteikė vidinių jėgų. Be abejonės, tai labai subjektyvus išgyvenimas. Tačiau tikėdamas, jog tokio išgyvenimo ilgisi kiekviena siela ir panašaus sustiprinimo reikia ne vienam, rekomenduoju šią knygą kiekvienam savo bičiuliui.

Beje, Nouwenas šią knygą rašė tarsi asmenišką laišką savo bičiuliui Fredui Bratmanui, kurį pats apibūdino štai kaip: „geram draugui, kurį pažinau ir pamilau kaip bendrakeleivį, ieškantį gyvenimo, tiesos ir šviesos.“ Čia pateikiu antros dalies „Būti mylimuoju“ ištrauką.

Sužeistas

Atėjo laikas pakalbėti apie tai, kad visi esame sužeisti. Tu esi sužeistas. Ir aš, ir visi mūsų pažįstami yra sužeisti. Tai yra taip regima, taip apčiuopiama, taip konkretu ir aišku, kad dažnai net sunku patikėti, jog dar įmanoma mąstyti, kalbėti ar rašyti apie ką nors kita, ne apie šį sužeistumą.

Jau pirmąją mūsų susitikimo akimirką mudu abu prakalbome apie savo sužeistumą. Tu norėjai parašyti ką nors apie mane Konektikute leidžiamam laikraščio New York Times priedui. Aš tau papasakojau, kad rašydamas ginuosi nuo vienatvės, nuo jausmo, kad esu nuo visko atskirtas, nuo daugelio baimių ir mane kamuojančio nesaugumo jausmo. Kai prakalbome apie tave, tu papasakojai apie tai, kad esi nepatenkintas savo darbu, vargsti neturėdamas pakankamai laiko nei pinigų parašyti romanui, kad apskritai nesusivoki, kur krypsta tavo gyvenimas. Per metus, praėjusius po pirmojo susitikimo, mudu vis atviriau kalbėjomės kiekvienas apie savo kančias ir skausmą. Tiesą pasakius, atviras pokalbis apie slapčiausias mūsų dvasios kovas ir tapo mūsų draugystės ženklu.

Tau teko išgyventi skausmingą nutolimą nuo žmonos ir skyrybas, o man – ilgai trukusią depresiją. Tu ne kartą buvai nusivylęs savo darbu ir vis negalėjai atrasti tikrojo pašaukimo gyvenime, mane slėgė daugelis reikalavimų eikvoti savo laiką ir jėgas, o po to dažnai būdavau išsekęs ir apimtas nevilties.

Kas kartą susitikę mudu vis aiškiau suvokdavome savo sužeistus gyvenimus. Čia nėra nieko nenormalaus. Kai žmonės suartėja, jie lengvai prakalba apie tai, kas jiems skauda. Garsiausi muzikos kūriniai, žinomiausi paveikslai bei skulptūros, skaitomiausios knygos dažnai tėra tiesioginės žmogaus, suvokusio savo sužeistumą, dvasios išraiškos. Šis suvokimas niekada visiškai nepasitraukia iš mūsų egzistencijos, nes visi puikiai žinome, jog neišvengsime mirties – radikaliausios sužeistumo apraiškos.

Izraelio vadovai ir pranašai, kurie, be jokios abejonės, buvo išrinkti ir palaiminti, taip pat gyveno sužeistų žmonių gyvenimą. Ir mes, mylimieji Dievo sūnūs bei dukterys, negalime pabėgti nuo savo sužeistumo.

Norėčiau tau labai daug pasakyti apie mūsų sužeistumą. Tačiau nuo ko pradėti?

Turbūt paprasčiausia bus iš pradžių pasakyti, kad mūsų sužeistumas atskleidžia, kas iš tiesų esame. Mūsų kančios ir skausmai nėra tik nemalonūs gyvenimo trukdžiai; jie paliečia mūsų unikalumą ir intymiausią mūsų individualybę. Tai, koks ir kaip esu sužeistas, pasako apie mane viską, ko nepasakys niekas kitas. Tai, koks sužeistas esi tu, liudija kai ką unikalaus apie tave. Štai kodėl jaučiuosi labai pagerbtas, kai tu drąsiai pasakoji man apie didžiausią savo skausmą, štai kodėl aš, atskleisdamas tau savo skaudžiausias vietas, tuo išreiškiu savo pasitikėjimą. Mes visada išgyvename ir suvokiame savo sužeistumą be galo asmeniškai, intymiai ir unikaliai. Esu tikras, kad kiekvienas žmogus išgyvena kančią taip, kaip jos negali išgyventi niekas kitas. Be abejonės, galima lyginti, galima kalbėti apie didesnes ar mažesnes kančias, bet galiausiai paaiškėja, kad mano skausmas ir tavo skausmas yra grynai asmeniški ir, pradėję juos tarpusavyje lyginti, nepatirsime nei jokios paguodos, nei sustiprinimo. Tiesą pasakius, jaučiu didesnį dėkingumą žmogui, kuris gali pripažinti, jog mano skausmas vienintelis toks, negu žmogui, kuris mėgina man įrodyti, jog yra daugybė kitų, išgyvenančių nė kiek ne mažesnį, o gal net didesnį skausmą.

Mūsų sužeistumas priklauso tik mums. Niekam kitam. Mūsų sužeistumas toks pat unikalus, kaip ir mūsų išrinktumas, ir buvimas palaimintaisiais. Tai, kaip reiškiasi mūsų sužeistumas, išreiškia mūsų individualybę ne mažiau už tai, kaip esame pasirinkti ir kaip palaiminti. Kad ir kaip baugu tai atrodytų, mes, būdami mylimieji, esame pašaukti suvokti ir pripažinti savo vienatinį sužeistumą, kaip pripažįstame vienatinį išrinktumą ir vienatinį buvimą palaimintaisiais.

Dabar reikia pasistengti truputį priartėti prie pačios sužeistumo patirties. Jau esu sakęs, kad tai labai asmeniškas išgyvenimas, o visuomenėje, kurioje tu ir aš gyvename, jis dažniausiai reiškiasi kaip vidinio sužeistumo – sužeistos širdies – išgyvenimas. Daugelį žmonių kamuoja kūno ir dvasios negalios, pasaulyje daugybė skurdžių, benamių ir apleistųjų, kurie negali patenkinti svarbiausių žmogaus poreikių, tačiau kiekvieną dieną aš aiškiai matau ir gerai suvokiu kančias, kurias sukelia sužeista, kraujuojanti širdis. Kasdien matau beribį skausmą, atsirandantį nutrūkus žmonų ir vyrų, tėvų ir vaikų, mylimųjų, draugų bei bendradarbių santykiams. Vakarų pasaulyje, atrodo, didžiausias kančias kelia išgyvenimas to, kad esi atstumtas, apleistas, niekinamas ir niekam nereikalingas. Mano paties bendruomenėje, kurioje yra daug sunkias negalias turinčių vyrų ir moterų, labiausiai kankina ne pati negalia, bet ją lydintys išgyvenimai: kad esi nereikalingas, bevertis, niekieno nevertinamas ir nemylimas. Daug lengviau susitaikyti su tuo, kad negali kalbėti, negali savarankiškai vaikščioti ar valgyti, negu pripažinti, kad nėra žmogaus, kuriam būtum ypač vertingas. Mes, žmonės, įstengiame labai stoiškai ištverti didžiules negandas, bet kai pajuntame, jog nebeturime ko duoti kitiems, greitai panorstame pasitraukti iš gyvenimo. Instinktyviai suvokiame, kad gyvenimo džiaugsmą teikia mūsų visų gyvenimas drauge, o didžiausią skausmą sukelia nesugebėjimas tai gerai daryti.

Visiškai aišku, kad dažnai sužeistumą skaudžiausiai išgyvename lytiškumo kontekste. Mano paties ir mano draugų kovos aiškiai rodo, koks svarbus lytiškumas tam, kaip mes save suvokiame ir kaip jaučiamės. Mūsų lytiškumas atskleidžia begalinį bendrystės troškimą. Kūno geismai – noras būti liečiamam, apkabintam, saugiai apglėbtam – priklauso slapčiausiems širdies troškimams ir labai konkrečiai rodo, kaip siekiame vienovės. Būtent šis bendrystės troškimas dažnai sukelia mums didžiausią sielvartą. Mūsų visuomenė tokia susiskaldžiusi, šeimų gyvenimai taip palaužti fizinių ir emocinių užtvarų, draugystė – atsitiktinė, intymūs atsivėrimai – laikini, nereikšmingi, o dažnai – tiesiog praktiški, kad tėra vos kelios vietos, kurioje galime jaustis tikrai saugūs. Pats jaučiu, kad mano kūnas dažnai įsitempia, jau esu įpratęs neatsiverti, retai pasijuntu iš tiesų jaukiai. Jei dar pažvelgiu į Toronto priemiesčius, kur gyvenu, jei vėl pamatau pretenzingus daugiaaukščius pastatus, gausiai pasklidusius pasibjaurėtinus prekybos centrus, skatinančius vis daugiau vartoti, dirsteliu į viliojančias reklamas, žadančias itin gundančias pramogas bei atsipalaidavimą – o miškai ir toliau kertami, upeliai džiūsta, elniai, kiškiai ir paukščiai prievarta vejami iš mūsų gyvenamosios aplinkos – nė kiek nebesistebiu, jog mano kūnui labai reikia gydančio prisilietimo ir padrąsinančio apkabinimo. Kai visa aplinka be saiko audrina ir žadina mūsų jusles, kai viskas, kas mums siūloma esminiams poreikiams patenkinti, yra bent šiek tiek patrauklu, nėra ko stebėtis, kad mus persekioja nežabotos fantazijos, beprotiški sapnai, nerimą keliantys jausmai bei mintys. Tada, kai esame labiausiai pažeidžiami ir išalkę, aiškiausiai suvokiame savo sužeistumą. Mūsų aplinkos susiskaldymas ir komercializacija lemia, kad beveik nebeliko vietos, kurioje visa mūsų esybė – kūnas, protas ir širdis – galėtų jausti saugumą bei globą. Kaskart, išėję į Niujorko ar Toronto gatves, pajuntame, kaip esame stumiami iš savo esybės centro, kaip mūsų kaulų smegenyse atsiliepia pasaulio sielvartas ir skausmas.

AIDS epidemija turbūt yra vienas ryškiausių simptomų, kad esame sužeisti. Meilė ir mirtis susilieja smurtiniame glėbyje. Jaunuoliai, be galo trokšdami intymumo ir bendrystės, rizikuoja dėl to savo gyvybėmis. Tarsi didžiulėse, tuščiose mūsų visuomenės erdvėse aidėtų garsus šūksnis: geriau mirti, negu visą laiką gyventi vienatvėje.

Matydamas sergančiuosius AIDS mirštant, žvelgdamas į jų draugų stichiškai kuriamas paramos, meilės, dvasinės ir materialinės pagalbos bendruomenes, ne kartą pagalvojau, ar ši siaubinga liga nebus aiškus kvietimas konkurencijos, varžybų ir vis didėjančios atskirties kamuojamam pasauliui atsiversti. Taip, AIDS krizė ragina naujai pažvelgti į mūsų žmogiškąjį sužeistumą.

Kaip galima į šį sužeistumą reaguoti? Norėčiau pasiūlyti du būdus: pirmas – susidraugauti su juo, ir antras – suteikti jam palaiminimą. Tikiuosi, tau pavyks savo gyvenime šiuos būdus praktiškai įgyvendinti. Aš ne kartą mėginau tai padaryti, kartais sėkmingiau, kartais ne taip sėkmingai, tačiau esu įsitikinęs, jog šie būdai leidžia mums eiti tinkama kryptimi ir pripažinti, jog esame sužeisti.

Taigi pirmoji reakcija į savo sužeistumą – pažvelgti į jį atviromis akimis ir su juo susidraugauti. Galbūt tau tai atrodo nenatūralu. Pirmoji spontaniška mūsų reakcija į kančias ir skausmą yra jų vengti, laikytis kuo atokiau arba ignoruoti, apeiti, paneigti juos. Kančia – ar ji būtų fizinė, dvasinė ar emocinė – beveik visada mūsų gyvenime suvokiama kaip nekviesta viešnia, kurios visai nenorime matyti. Kančioje labai sunku, gal net neįmanoma įžvelgti ką nors teigiamo; jos reikia visais būdais vengti.

Jei spontaniškas mūsų požiūris į kančią iš tiesų toks, tai nenuostabu, kad pasiūlymas su ja susidraugauti atrodo kone mazochistinis. Tačiau gyvenime patirta kančia mane išmokė, kad pirmasis žingsnis į išgijimą – tai žingsnis ne tolyn nuo kančios, bet jos linkui. Kai tikrai suvokiame, kad sužeistumas yra tokia pat neatskiriama mūsų esybės dalis, kaip išrinktumas ir buvimas palaimintais, privalome išdrįsti įveikti baimę ir suartėti su ja. Taip, turime rasti savyje jėgų pripažinti, jog esame sužeisti, paversti baisiausią priešą savo draugu ir pavadinti jį artimiausiu savo partneriu. Esu tikras, kad išgyti dažniausiai taip sunku dėl to, kad vengiame kančios. Tai tinka kalbant apie kiekvieną kančią, bet labiausiai – apie tą kančią, kurią sukelia sužeista širdis. Sielvartas ir nepakeliamas skausmas, kuriuos sukelia atstūmimas, išsiskyrimas, apleistumas, smurtas ir emocinės manipuliacijos, mus paralyžiuoja tik tol, kol bėgame nuo jų, kol nepajėgiame tiesiai į juos pažvelgti. Kai kenčiame, mums reikia patarimų ir pagalbos; ši pagalba pirmiausia turėtų priartinti mus prie kančios ir paskatinti suvokti, jog nebūtina jos vengti, su ja galima susidraugauti.

Labai gerai atsimenu dieną, kai atėjau pas tave, o tu ką tik buvai supratęs, jog tavo santuoka žlugo. Labai dėl to sielvartavai. Tarsi dūmas išsisklaidė visos tavo svajonės, nebematei jokios prasmingos ateities, jauteisi vienišas, kaltas, apimtas nerimo, gėdos, visų išduotas. Tavo veide buvo ryškiai matyti skausmo žymės. Tai buvo sunkiausia tavo gyvenimo akimirka. Tuo metu kaip tik buvau Niujorke ir užėjau tavęs aplankyti. Ką galėjau pasakyti? Žinojau, kad beprasmiška kalbėti, kad netrukus pats kaip nors susidorosi, kad dar ne viskas prarasta, ne viskas taip blogai, kaip atrodo. Žinojau, kad galiu padaryti vienintelį dalyką – būti su tavimi, pasilikti greta ir kaip nors įtikinti nebėgti nuo kančios, pasikliauti savo jėgomis ją įveikti. Dabar, po daugelio metų, iš tiesų gali patvirtinti, jog tau pakako jėgų atlaikyti kančią ir jos dėka net sustiprėti. Tuo metu tai atrodė neįmanoma užduotis, tačiau tik šiai užduočiai aš galėjau tave skatinti.

Mano paties patirtas sielvartas mane išmokė, kad aiškiai jį įvertinęs ir išgyvenęs priartėsi prie išgijimo. Bet negaliu to daryti vienas. Man reikia ko nors, kas neleistų man nuo jo pabėgti, užtikrintų, jog po sielvarto ateina ramybė, po mirties – gyvenimas, po baimės – meilė. Tačiau dabar aiškiai žinau, kad mėginti išvengti skausmo, jį nuslopinti ar nuo jo pabėgti – tai tas pats, kaip nusikirsti koją, kurią dar buvo galima pagydyti.

Tikroji tiesa yra tokia: žmogaus kančios neturi tapti kliūtimis į mūsų taip trokštamą džiaugsmą bei ramybę, bet gali tapti priemonėmis juos pasiekti. Didis dvasinio gyvenimo, mylimųjų Dievo sūnų ir dukterų gyvenimo slėpinys yra tas, kad viskas, ką išgyvename – džiugesys ar liūdnumas, džiaugsmas ar skausmas, sveikata ar ligos – gali būti naudinga kelionei, kurioje galutinai išskleisime savo žmogiškumą. Nesunku vienas kitam kartoti: „Viskas, kas gera ir gražu, artina mus prie Dievo vaikų šlovės.“ Bet labai sunku tarti: „Tačiau argi nežinojote, kad visi privalome kentėti, tik taip pasieksime šią šlovę?“ Vis dėlto tikrai galėsime pasirūpinti kitais, jeigu būsime pasirengę padėti vieni kitiems savo sužeistumą paversti vartais į džiaugsmą.

Antrasis būdas reaguoti į sužeistumą – tai palaiminti jį. Mano nuomone, šis „palaiminimo suteikimas“ yra pradinė susidraugavimo su savo sužeistumu sąlyga. Dažnai mums taip sunku pažvelgti į savo sužeistumą būtent dėl to, kad gyvename tarsi jį prakeikę. Gyventi prakeikus savo sužeistumą reiškia išgyventi kančią kaip neigiamų jausmų, skirtų sau pačiam, patvirtinimą. Tai tas pats, kaip sakyti: „Seniai įtariau, kad esu niekam tikęs ar bevertis, o dabar galutinai tuo įsitikinau, nes jūs tik pažvelkite, kas mane ištiko.“ Kai netenkame šeimos nario ar bičiulio, prarandame darbą, neišlaikome egzamino, išgyvename skyrybas, kai prasideda karas, mūsų namus sugriauna ar mus pačius sužeidžia žemės drebėjimas, savaime kyla klausimai: „Kodėl?“ – „Kodėl man?“ – „Kodėl dabar?“ – „Kodėl čia?“ Neatsakius į šiuos „kodėl“ lengva pasiduoti pagundai ir pradėti įvykius, kurių visiškai negalime valdyti, sieti su savo sąmoningais ar nesąmoningais jų vertinimais. Jei esame patys prakeikę save ar leidę tai padaryti kitiems, labai maga visus sužeistumo potyrius aiškinti šio prakeikimo išraiška ar patvirtinimu. Dar patys kaip reikiant nesusivokdami sau sakome: „Na, matai, juk sakiau, kad esu niekam tikęs… Dabar tuo jau neabejoju. Gyvenimas patvirtino mano žodžius.“

Didžiausias dvasios kvietimas mylimiesiems Dievo vaikams – išlaisvinti savo sužeistumą iš prakeikimų šešėlio ir apšviesti jį palaiminimų šviesa. Tai ne taip paprasta, kaip atrodo. Mus supančios tamsybės galia didžiulė ir mūsų pasauliui lengviau manipuliuoti tais, kurie save niekina, o ne tais, kurie save gerbia. Bet atidžiai įsiklausę į balsą, vadinantį mus mylimaisiais, lengviau išgyvename savo sužeistumą – ne kaip baimės, kad esame nieko neverti, patvirtinimą, bet kaip galimybę išgryninti ir sustiprinti mums suteiktą palaiminimą. Jei suvokiame esą palaiminti, fizines, dvasines ar emocines kančias išgyvensime visiškai kitaip, negu jas išgyventume, suvokdami esą prakeikti. Net nesunki našta, jei ją suvokiame kaip savo menkavertiškumo įrodymą, gali sukelti didelę depresiją ir net paskatinti savižudybei. O sunki, didžiulė našta palengvėja, jei ji išgyvenama palaiminimų šviesoje. Tai, kas atrodė nepakeliama, virsta tik iššūkiu. Tai, ką laikėme depresijos priežastimi, tampa apsivalymo šaltiniu. Tai, kas buvo bausmė, pasirodo esąs tik švelnus apgenėjimas. O tai, ką laikėme atstūmimu, tėra kelias į tvirtesnę bendrystę.

Taigi iškyla didžiausia užduotis – leisti, kad palaiminimai paliestų mūsų sužeistumą. Tada ir mes patys palengva pradėsime laikyti sužeistumą keliu į visišką savęs kaip mylimojo suvokimą. Tuo paaiškiname didelį džiaugsmą, kurį galime pajusti patyrę didžiules kančias. Šis džiaugsmas kyla dėl to, kad esame drausminami, gryninami, apgenimi. Kaip sportininkas, kuris, bėgdamas distanciją, kartais patiria didelį skausmą, gali džiaugtis suvokęs, jog artėja prie tikslo, taip ir mylimasis kančias laiko keliu į glaudesnę bendrystę, kurios visa širdimi trokšta. Džiaugsmas ir sielvartas liaunasi buvę priešybėmis ir tampa dviem to paties troškimo – siekti mylimojo gyvenimo pilnatvės – pusėmis.

Įvairios dvylikos žingsnių programos – anoniminių alkoholikų, suaugusių alkoholikų vaikų, anoniminių persivalgytojų – yra būdai suteikti palaiminimą žmogaus sužeistumui ir taip nutiesti jam kelią į naują gyvenimą. Kiekviena priklausomybė paverčia mus vergais, bet kas kartą, kai atvirai ją prisipažįstame ir išreiškiame pasitikėjimą, kad Dievas iš tiesų gali mus išlaisvinti, ankstesnių kančių šaltinis virsta vilties šaltiniu.

Gerai prisimenu, jog kadaise buvau pasidaręs visiškai priklausomas nuo vieno žmogaus draugystės ir prisirišimo. Ši priklausomybė sukėlė man be galo daug sielvarto ir jau buvo bepanardinanti į baisią, žlugdančią depresiją. Bet vos tik gavęs patarimą šią priklausomybę nuo kito asmens laikyti poreikiu be jokių išlygų atsiduoti mylinčiam Dievui, išpildysiančiam slapčiausius mano sielos troškimus, pradėjau visiškai naujai ją suvokti. Užuot kankinęsis iš gėdos ir nesmagumo, įstengiau pajusti atkaklų kvietimą reikalauti sau nesąlygiškos Dievo meilės, meilės, kuria galėčiau be jokių būgštavimų pasikliauti.

Nežinau, mielas drauge, ar daug tau padėjau, šitaip kalbėdamas apie mūsų sužeistumą. Susidraugavę su juo ir suteikę jam palaiminimą nebūtinai pajusime, kad skausmas sumažėjo. Tiesą sakant, būtent tada dar aiškiau suvokiame, kokios gilios mūsų žaizdos, kaip nerealu tikėtis, kad jos išnyks. Gyvendamas su protiškai neįgaliais žmonėmis, kur kas aiškiau supratau, kad mūsų žaizdos dažnai yra būtina viso mūsų gyvenimo dalis. Skausmas, kurį jie jaučia būdami tėvų atstumti, kančia žinant, kad niekada negalėsi turėti šeimos, sielvartas dėl to, kad nesugebi be kitų pagalbos atlikti paprasčiausių „normalaus“ gyvenimo veiksmų – apsirengti, pavalgyti, vaikščioti, važiuoti autobusu, nupirkti kam nors dovaną ar sumokėti sąskaitas, nė viena iš šių sužeistumo apraiškų niekur nedings ir niekada jų nesumažės. Vis dėlto, pripažinę, jog esame sužeisti, apšvietę tai šviesa To, kuris mus vadina mylimaisiais, priversime šį sužeistumą sutviskėti tarsi deimantą.

Ar atsimeni, kaip prieš dvejus metus buvome nuėję į Linkolno centrą pasiklausyti, kaip Leonardas Bernsteinas diriguoja Čaikovskį? Tai buvo labai jaudinantis vakaras. Vėliau supratome, kad tada šį muzikos genijų matėme paskutinį kartą. Leonardas Bernsteinas buvo, be abejo, vienas iš žymiausių dirigentų bei kompozitorių, kurių dėka pradėjau suprasti muzikos grožį ir jos teikiamą džiaugsmą. Dar paauglį mane tiesiog pakerėjo jo entuziazmas, kai jis dirigavo ir kartu grojo fortepijonu solo Mozarto koncertus fortepijonui Kurhauzo koncertų salėje Ševeningene, Olandijoje. Kai kino teatruose pasirodė jo „Vestsaido istorija“, susivokiau, kad įsimenančias jos melodijas niūniuoju jau kelis mėnesius ir kas kartą, pasitaikius galimybei, vis grįžtu dar kartą pasižiūrėti filmo.

Stebėdamas išraiškingą Leonardo Bernsteino veidą, kai jis per televiziją dirigavo klasikinės muzikos kūrinius ir aiškino juos vaikams, supratau, kad jis jau seniai yra tapęs mano labiausiai gerbiamu muzikos mokytoju. Tad nieko nuostabaus, kad jo mirtis mane paveikė taip, kaip paprastai paveikia labai artimo draugo mirtis.

Dabar, rašydamas tau apie sužeistumą, prisimenu sceną iš Leonardo Bernsteino „Mišių“, parašytų Johno F. Kennedy’o atminimui. Mano nuomone, ši scena įkūnija palaiminimu apšviesto sužeistumo idėją. Kūrinio pabaigoje kunigą, apsirengusį puošniais liturginiais drabužiais, žmonės iškelia aukštyn. Jis sklendžia virš garbinančios minios, rankose laikydamas stiklo taurę. Staiga žmonių piramidė suyra ir kunigas parkrenta ant žemės. Nuo jo nuplėšiami drabužiai, o stiklo taurė sudūžta į šipulius. Kunigas lėtai eina per buvusios šlovės liekanas – basas, tik su džinsais ir marškinėliais, o tuo metu girdėti, kaip vaikų choras gieda: „Laude, laude, laude“ (Šlovė, šlovė, šlovė). Staiga kunigas pastebi ant žemės gulinčią sudužusią taurę. Jis ilgai žiūri į ją ir galiausiai lėtai ištaria: „Niekada nebūčiau pamanęs, kad stiklo duženos gali taip ryškiai tviskėti.“

Niekada nepamiršiu šių žodžių. Man atrodo, jie perteikia ir mano, ir tavo gyvenimo slėpinį, o dabar, Bernsteinui mirus, – ir kilnų, bet tragišką jo paties gyvenimą.

Prieš baigdamas kalbėti apie sužeistumą, noriu dar kai ką pasakyti apie tai, kaip jis paveikia mūsų santykius su kitais žmonėmis. Juo vyresnis darausi, juo aiškiau suvokiu, kaip mažai ir sykiu kaip daug galiu padaryti kitiems. Taip, iš tiesų mes esame išrinktieji, esame palaimintieji, esame sužeistieji, kad būtume dovanoti.

17 komentarų apie “Sužeistas

  1. Rūta

    Eina sau, kaip gerai čia Nouwenas dėsto savo įžvalgas.
    Be galo esu dėkinga Giedriui už tai, kad jis dalinasi su savo bičiuliais tuo, kas jį gydo, kaip pats Viešpats unikaliai veda jį kančioje, mirties slėnyje… Juk tai dalinimasis pačiais įstabiausiais perlais… Netrypkime jų, nedraskykime to, kuris mums visa tai atveria.
    Jis ir taip jau “suvažinėtas” savo paties pasirinkimo.
    O kas laukia mūsų? Pažinkime kiekvienas savo sužeistumą, savo “šešėlinę” pusę, save, savo esybę. Mes nežinome, kas esame.

    Atsakyti
  2. Sesuo

    Mes visi sužeisti!
    Bet tos žaizdos nėra mums pasiteisinimas,kad elgtumėmės nederamai.
    Esmė,ko mes ieškom,ar pateisinimo,ar prisiemam atsakomybę už savo elgesį ir atgailaujam,joje visada yra viltis ir ateitis.

    Atsakyti
  3. Virginija

    Ačiū už pasidalinimą šia ilga Nouweno citata. Radau nemažai paguodos savo pačios gyvenimo situacijai. Pripažinti savo sužeistumą ir jį atverti yra drąsu. Nesgi jei kas liečiasi prie dar neužgijusių žaizdų – labai skauda. Dažnai būnam dėl to baisingai apsišarvavę ir užsidarę – kad tik iš naujo kas nesužeistų…

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Ačiū, kad pasidalinai, Virginija, jog Nouweno mintys atspindi ir tavo pačios patirtį. Pagalvojau, kad gyventi su savo sužeistumu gali tik brandus žmogus. Iš galvos neišeina ir Dickinson žodžiai, kad laikas žaizdų negydo, jos tik surambėja (neįtraukiau jos to eilėraščio, gal kokį kitą kartą).

      Atsakyti
  4. Olgerdas

    Sveiki, Giedriau. Manau puiku, kad emetes dienorascio. Asmeniskai taip sakant bloger`iauju nuo 2009 uju, praktiskaiapieviska.wordpress.com, pasakyciau, tai yra dalis mano sielos, turiu omeny rasyma, minciu isreiskima rasymo budu. Skaito mano grafomanijas 🙂 nedaug kas, pagrinde draugai, pazistami ir siaip kas netycia uzklydo is paieskos sistemu. Man to ir pakanka, kadangi pats rasymas man nera kaip priemone siekti demesio, o labiau kaip paprastas issikalbejimas, savotiska rasymo terapija. Bandau speti, kad ir jums panasiai yra.
    Kodel apie tai kalbu cia? Nes kaip ir jus, esu suzeistas. O suzeistas zmogus ko labiausiai nori ir siekia? Ogi issikalbeti ir buti isgirstas. Tik tiek… O jau kurie cia is musu nera suzeisti? Manau kiekvenas daugiau ar maziau. Kas del kitu kaltes, kas ir del savo, taip sakant, durnumo, nuodemingo polinkio… Neesme gal kas zmogu suzeidzia, ar ji kas nors, ar jis pats save, esme labiau gal tame, kaip jis pats tai vertina, ar adekvaciai, ar jau nelabai, ar kaltina ji suzeidusius ir uzsidaro savo kiaute, ar bando izvelgti ir bent jau dali savo kaltes ir pan.
    Siaip, sunki tema. Per sunki, kad vienu ypu isdestyt. Gyvenimas mus meto veto kitakart taip, kad sunku atsikelt paskui. Bet jei remiames Kristumi, atsikelsim anksciau ar veliau, sunkiau jei remiames savo supratimais…

    Siaip, savo laiku buvote mano pastorium. Baznycioje buvo daug zmoniu, tad manes gal ir nepamenat, o ir neesme tai.

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Olgerdai, labai miela skaityti tavo komentarą. Taip ir yra, kaip sakai, rašydami mes atveriame savo vidinį pasaulį kitiems, dienos švieson iškeliame arba bent mėginame iškleti tai, kas paslėpta, leidžiame kitiems susiliesti su giliais šaltiniais, kurie mus pačius girdo, dalinamės dvasine duona, kurią patys valgome, filosofai sako, kad tokiu būdu, “objektyvizuojame save, savo dvasią.” Rašydamas ir sau padedu sutvarkyti padrikas mintis, įsivardinti tai, kas iki tol buvo tik labai miglota ir padrika. Rašymas – tarsi kūrybinė dirbtuvė, kurioje žodžio kūną įgaunantys minčių pavidalai tarsi įstabūs minties ir stiliaus lydiniai, nustebina net patį kūrėją.

      Sutinku su tavimi, kad nėra nesužeistųjų. Tik ne visiems pavyksta pripažinti savo pažeidžiamumą ir gyventi su juo. Mums būdinga gynybinė pozicija, kuri padeda išvengti žaizdų. Tačiau užsidarydami, kaip pats pastebi, uždarome duris ir gerumui, meilei bei apskritai gyvenimo srovėms. Uždarumas nėra išeitis. Priešingai – atvirumas. Tačiau kuo atviresni tampame, tuo labiau pažeidžiami esame. Lygiai taip pat ir mes patys žeidžiame kitus, nepastebėdami jų atvirumo. Kaip sotus neatjaučia alkano, taip sveikas neužjaučia sužeistojo. Tik va problema, kurią jau įvardinome – sveikų apskritai nėra. Sveikuosius reikia imti į kabutes. “Sveikiesiems” nereikėjo Gydytojo, pas Jį ėjo ir eina nusidėjėliai, aklieji, raišieji. “Ar ir mes neregime? Jei pripažintumėte savo aklumą, jums nebūtų nuodėmės, o dabar ji pasilieka.” Ši Jėzaus mintis pabrėžia, jog turime nuolatos gyventi su savo sužeistumu. Ir šia prasme jis nėra blogas, nes stumia į Gydytojo glėbį. Iš tiesų tai labai plati tema ir ją galima gvildenti įvairiais pjūviais.

      Ačiū, kad daliniesi. Bičiuliaukimės.

      Atsakyti
  5. Sigitas

    Tikiuosi,kad rasau sita komentara i tema,nes esu perskaites ir str.,ir komentarus po juo ?
    ” As far as we can discern,the sole purpose of human existence is to kindle a light in the darkness of mere being.
    It may even be assumed that as the unconscious affects us,so the increase in our consciousness affects the unconscious.”
    C.G.Jung

    “Samoningumas-pirmoji isgijimo salyga.
    Noredami issivaduoti nuo giliai mumyse saknis suleidusios neigiamos mastysenos,pirmiausia turime ja isisamoninti.Kai pribresta reikalas keisti kokia nors nuostata,isitikinima ar iproti,jis vis dazniau patenka i musu akirati,imame del jo skustis ar pastebeti kituose zmonese.Vienokiu ar kitokiu budu jis iskyla i musu samones pavirsiu ir mes su juo saveikaujame…
    Susierzinti galime vien nuo minties apie pastangas keistis..” 🙂

    “No problem can be solved from the same level of consciousness that created it ”
    A.Einstein

    Raginu visus mus augti Jame ir nepamirsti,kad augimas visu pirma yra imanomas tik keiciantis mums patiems.
    Nuosavas teisumas dar ne vieno neisgelbejo nuo jo pacio saves,bet Dievo malone tam ir skirta,kad taptume laisvais nuo daugelio dalyku giliai,giliai gludanciu ne tavo brolyje,bet dazniausiai mumyse paciuose…
    Biblijos necituosiu,bet jei tai priestarauja tam kas ten kalbama,siulau ignoruoti sita komentara.

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Ačiū, Sigitai, už įdomias citatas ir svarbius akcentus. Pasikeitimai iš tiesų prasideda nuo mūsų pačių.

      Atsakyti
  6. Mindaugas M.

    Giedriau, ačiū, kad atsiliepi. Visgi, viliuosi, noras yra ne narplioti, o suprasti. Tavo požiūrio tuose bendruomenės sprendimuose stokojama. Pasigedau to ir šiame tinklaraštyje. Galbūt jis nuskambėjo siauresniuose rateliuose, tada ok. Kitavert, suprantu, kad sprendimas nutylėti, gali būti ir geresnis. O prie Nouweno sugrįšiu…

    Atsakyti
  7. Edmundas

    Uz geranoriska santyki.. tai labai prasom; tai normalu.
    o del “viskas gerai”, ..
    ar tu bent pats tiki ka sakai?

    Atsakyti
  8. siaip zmogelis

    Buna zmogaus pasirinkimai, kuriu pasekmes jis jaucia visa likusi gyvenima, nors tuo metu tas pasirinjimas zmogui reiskia viska, bet einant laikui pasimato, kad tai buvo prazutinga aistra, atemusi is zmogaus viska.

    P.S. Dvasingumas, gristas melu, nera dvssingumas, o kazkokia parodija.

    Neteiskit? Bet pats Kristus paliepe teisti, sakydamas teuskit teisingai..

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Ačiū, Mindaugai, kad atvirai išsakai savo požiūrį ir daliniesi įžvalgomis. Man tai brangu. Išgyvenimai, apie kuriuos pasakoju įžangoje, mane aplankė anksčiau nei spėji, bet tai nesvarbu. Jei kalbame apie technines detales, tai bendražygių sprendimą aš irgi palaikiau ir viešai tai įvardinau. Mane sužeidė ne sprendimas, bet nepasitikėjimas tuomet, kai buvau visai atviras. Tačiau nenoriu, kad čia imtume visa tai narplioti. Kadangi tu tai palieti, tiesiog atsiliepiu. Te Nouweno tekstas būna dėmesio centre, jame jis kalba apie ribines situacijas, kurių neišvengia nei vienas. Štai jose turėti bičiulį ir kalbėtis su juo tarsi su savimi yra didelė dovana. Nouwenas, regis, tai labai gerai suprato. Rekomenduoju perskaityti visą knygą.

      Edmundai, viskas gerai, ačiū už geranorišką santykį 🙂

      Sigitai, gražu.

      Atsakyti
  9. Edmundas

    “nenusipelno kentejimo” reiskia kad nenusidejo.
    bet zmogus kencia nes kazkas kankina.
    susirask broli/seseri kuris nekankina ir taves nebijo.
    ===========================================
    ar tu matai dar trecia varianta?
    ===========================================
    neuzsigulek ligoninej; jei nezinai diagnozes klausk ta kuris zino…
    kai suzinosi bus ir gailestinga sesute ir sekminga operacija ir darbas kuris laukia..

    Atsakyti
  10. Mindaugas M.

    Tekstą perskaičiau, bet norėčiau atsiliepti dėl įžangos. Susidaro įspūdis, kad nuoširdumas šiais laikais visgi yra girdimas ir vertinamas. Galbūt dėlto, kad jo liko mažai… Kitavert, tavo turimas omeny periodas, jei teisingai jį nuspėju, palietė kelias bendruomenes. Tikinčiųjų bendruomenė jį įvertino gerokai kitaip, kaip aš suprantu. Pagal savo turimas žinias, bendruomenės tarybos sprendimą iš dalies palaikyčiau. Galbūt tiksliau, jos vertinimą iš dalies palaikau, o dėl sprendimo abejoju… Na, bet čia mano asmeninė, kaip ilgamečio buvusio bendruomenės nario, perspektyva. Ir nesukrėte ji manęs, kaip daugelio. Katalikų ir Ortodoksų Bažnyčioje tokios istorijos neišskirtinės. Ten girtas vienuolis gali skrisdamas prabangiu automobiliu užmušti žmogų, ir istorija per laiką pasimirš. Turbūt protestantizmas labiau idealizuoja žmogų ir dėl to pačią kančią. O stebint kančią išmokau vieno dalyko – perskaityti akis tų, kurie yra aplink kenčiantįjį… Žodžiu, neteisiu, nesistebiu, dėkoju už atvirumą, bet vertinimo nepalaikau… Tikrai, kad visi esame sužeisti. Dykumos tėvai sakydavo, kad kalbėti su žmonėmis reikia kaip su ligoniais. Vieno žinomo rusų krikščionio aktoriaus žurnalistas kartą paklausė, kodėl jis vaidina taip tarsi būtų ligonis. O jis ir atsakė – Ar aš nesu ligonis? Jūs nesate? Visi žmonės serga ir yra ligoniai… Apie save mąstau taip pat…

    Atsakyti
  11. Edmundas

    “nusipelno kentėjimo” reiškia kad nusidėjo.
    prarado tikslą; kažkas apgavo.
    Yra tokia nuomonė kad žmogus negali pats savęs apgauti; ir kai žmogų apgauna jis negali pats sau atleisti.

    iš kur tu Giedriau žinai kad nusidėjai?
    Gal but tai paprasčiausiai vadinasi: gimti iš dvasios.
    Susirask tikrą brolį ar seserį ir tegul tie du tave teisia.
    Neteisk savęs pats.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.