Šventraščiai lietuvių kalba XVII – XVIII a.

Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.

XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė Jono Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis.

Jono Rėzos redaguotas Jono Bretkūno išverstų psalmių leidinys „Psalteras Dowido“, 1625.

J. Rėza, remdamasis J. Bretkūno rankraščiu, gan tiesmukai jį vienodino su Liuterio versija. Vaizdingus lietuviškus posakius keitė germanizmai, kurie, pasak L. Rėzos, apskritai „buvo nesuprantami kitapus Nemuno“, t. y. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Jau XIX a. pradžioje L. Rėza kritiškai vertino savo bendrapavardžio išleistą „Psalterą Dowido“, pažymėdamas, kad „Bretkūno vertimas neabejotinai artimesnis Senojo Testamento originalo kalbai, o Rėzos Psalmynas – liuteriškai versijai“.[1] Taigi vėlesnių amžių biblistai, lygindami J. Bretkūno verstą Biblijos tekstą ir jo pagrindu atliktą J. Rėzos redakciją, suprato, kad redakcija vertimą tik pagadino. Visgi pats faktas, kad XVII a. pradžioje konfesinė valdžia J. Bretkūno vertimą laikė nutolusiu nuo Liuterio ir taisytinu, patvirtintų mūsų prielaidą, jog J. Bretkūno vertimas neatitiko savo meto konfesinių Biblijos vertimo vertinimo normų.

Jokūbas Morkūnas, Poſtilla LIETVWISZKA, 1600. Tai lenko M. Rėjaus Postilla polska (1 leid. 1557, Krokuva) vertimas į lietuvių kalbą. Tikėtina, kad Morkūnas – aktyvus Vilniaus evangelikų reformatų bendruomenės narys, knygrišys, pirklys ir spaustuvininkas – postilę ne tik spausdino, bet ir pats išvertė.

Konstantinas Sirvydas, „Punktay sakimu nu Adwenta iki Gawienes“, 1629 m. leidimas. Čia gerai matosi abu tekstai – lietuvių ir lenkų kalba, – kuriais pradedamas Evangelijos pagal Joną (1, 19-28) aiškinimas.

Kito lietuviško Šventraščio leidimo Prūsijoje teko laukti kone visą amžių, o tuo tarpu LDK pasirodė spaustuvininko Jokūbo Morkūno išleistas Mikalojaus Rėjaus (Mikołaj Rey) evangeliškos postilės vertimas iš lenkų kalbos, užvardytas „Postilla lietuwiszka“ (1600), ir dar kelios katalikų parengtos knygos su parinktais Naujojo Testamento tekstais. Konstantinas Sirvydas, garsėjęs įtaigiais pamokslais, kuriuos sakydavo lietuvių ir lenkų kalbomis Vilniuje, išleido savo pamokslų konspektus „Pvnkty kazan od Adwentu aż do Postu“ (I dalis 1629, II d. 1644), vėlesniuose pakartotuose leidimuose jau su lietuvišku pavadinimu „Punktay sakimu nu Adwenta iki Gawienes“. Formos požiūriu knyga mažai kuo skiriasi nuo kitų to meto postilių, tačiau originalios teologinės refleksijos ir netikėtos įžvalgos ją priartina prie miniatiūrinių religijos filosofijos kūrinių, pavyzdžiui Blezo Paskalio (Blaise Pascal) „Minčių“, parašytų tame pačiame amžiuje, nors šiek tiek vėliau.

Konstantinas Sirvydas, Šv. Jono bažnyčios pamokslininkas, Vilniaus akademijos teologijos dėstytojas, garsėjęs įtaigiais pamokslais, kuriuos sakydavo lietuvių ir lenkų kalbomis. Jo pamokslų santraukos ( I dalis 1629, II d. – 1644, vėlesni pakartoti leidimai jau lietuvišku pavadinimu „Punktay sakimu nu Adwenta iki Gawienes“) – yra pirmoji originali katalikiška postilė, parašyta LDK.Apmąstydamas biblinius skaitinius, K. Sirvydas remiasi Augustinu, Tomu Akviniečiu ir kitais krikščionių mąstytojais. „Punktai sakymų“ pranoksta M. Daukšos postilę ne vien todėl, kad pastaroji tebuvo lietuviška Jokūbo Vujeko (Jakub Wujek) postilės „Postilla catholicka“ versija, bet svarbiausia dėl gilaus autentiško žvilgsnio bei Dievo žodžio ir žmogiškos tikrovės koreliacijos. K. Sirvydo bendražygio Jono Jaknavičiaus į lietuvių kalbą išverstos evangelijų ištraukos „Ewangelie polskie y litewskie“ (1637) buvo naudojamos Šventojo Rašto skaitymui mišių metu ir per du amžius susilaukė bene trisdešimties pakartotinų leidimų. Bent žodžiu reikėtų užsiminti ir apie Kėdainiuose reformatų išleistoje „Knygoje nobažnystės krikščioniškos“ (1653) esančią postilę, pavadintą „Summa“, laisvai verstą iš lenkiškos Grzegorzo iš Žarnovieco (Grzegorz z Żarnowca) postilės.

Svarbiausias ir savo apimtimi didžiausias XVII a. Biblijos vertimo darbas priklauso S. B. Chylinskio plunksnai. Visą Šventąjį Raštą – tai pažymima ir antraštiniame Biblijos lape – S. B. Chylinskis išvertė uźmarioſe[2]. Įtakingų Oksfordo profesorių dėka bei Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio II įsaku 1660 m. jo versta Biblija pradėta spausdinti (3000 egzempliorių tiražu) Londone. Tačiau LDK evangelikų reformatų sinodo sprendimu jos leidyba buvo sustabdyta. Išsamesniam S. B. Chylinskio Biblijos aptarimui reikėtų atskiro straipsnio, čia galime paminėti tik šaltinius, kuriais rėmėsi S. B. Chylinskio vertimas. Išsamūs G. Kavaliūnaitės tyrinėjimai įtikina, kad pagrindiniu atramos tašku S. B. Chylinskis pasirinko olandų Bibliją, „Statenbijbel“ (1637), o pagalbiniu – lenkišką Gdansko Bibliją (1632).[3]

Olandiška Generalinių luomų Biblija (Statenbijbel), 1637 – pagrindinis Chylinskio Biblijos vertimo šaltinis.

Pastebėtina, kad S. B. Chylinskio knygelė „Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas“ („An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian tongve“), išleista Londone anglų (1659) ir vėliau lotynų (1659/1561) kalbomis, atskleidžia dvasinę vertėjo brandą ir puikų Šventojo Rašto išmanymą. O Naujojo Testamento rankraščio gale esantis sąrašas knygų ir Biblijos komentarų, kuriais versdamas S. B. Chylinskis naudojosi, neleidžia dvejoti jo teologine kompetencija. V. Biržiškos svarstymai, esą „Chylinskis nieko nenusimanė įvairiais Biblijos klausimais“ yra visai nepagrįsti.[4] Regis, antrasis visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, kaip ir pirmasis, nebuvo išleistas ne dėl prastos kokybės, bet dėl konkurencijos ir politiškai motyvuotų konfesinių ambicijų, vyravusių kalvinistinėje LDK bendruomenėje. Drauge su I. Lukšaite tenka apgailestauti, kad siauri, medžiagine nauda paremti reformatų sinodo sprendimai atspindėjo regresyvų požiūrį ir sykiu tarsi ženklai liudijo, „kad Reformacija kaip kultūrinis, visuomeninis ir net tikybinis judėjimas baigiasi, užsisklendžia ištvėrimo rutinoje“.[5]

Šventraščiai lietuvių kalba XVIII a.

Pirmasis spausdintas visas Naujasis Testamentas lietuvių kalba. Parengtas Lietuvos evangelikų reformatų – Samuelio Bithnerio, kuriam talkino Jonas Božimovskis jaunesnysis. Išleistas pirmojo Prūsijos karaliaus Frydricho I lėšomis Karaliaučiuje 1701.

Šį niūrų paveikslą šiek tiek praskaidrina XVIII a. pradžioje dienos šviesą išvydęs LDK reformatų verstas, bet Karaliaučiuje atspausdintas Samuelio Bitnerio parengtas Naujasis Testamentas. Buvo tikimasi, kad juo galės naudotis lietuvių parapijos tiek LDK, tiek Mažojoje Lietuvoje. Tačiau Rytų Prūsijoje gyvenantiems lietuviams ši versija buvo svetima dėl dažnų polonizmų ir savitos leksikos. Nepadėjo net F. Šusterio redakcija, – skliausteliuose įrašyti lenkiškų skolinių ir žemaitiškų posakių atitikmenys, – S. Bitnerio versija neprigijo. Visgi lietuviškos Biblijos istorijoje S. Bitnerio vertimą reikėtų laikyti žingsniu į priekį, nes jis verstas iš graikų kalbos. L. Rėzos analizė atskleidžia, kad verčiant nebuvo orientuotasi nei į Vulgatą, nei į M. Liuterio vertimą. Pastarasis, be abejo, ir negalėjo būti LDK reformatų vertimo pagrindu. Todėl kur kas tikslingiau būtų patyrinėti, kiek S. Bitnerio versija buvo artima lenkiškiems vertimams. Be to, patikrinti galimas sąsajas su J. Bretkūno vertimu, nes LDK reformatai į Kėdainius iš Karaliaučiaus buvo atsivežę J. Bretkūno rankraštį.[6] Kaip ten bebūtų, S. Bitnerio Naujasis Testamentas (ir tai, kad jis neprigijo Rytprūsiuose) paruošė dirvą naujam Biblijos vertimui.

1735 m. lietuviškos Biblijos istorijoje yra įsimintini – pirmą kartą lietuvių kalba buvo išleistas visas Šventasis Raštas (Naujasis Testamentas ir Psalmynas atskiru leidiniu pasirodė jau 1727 m.). Šio darbo ėmėsi iškilus Karaliaučiaus universiteto profesorius ir vyriausiasis karaliaus rūmų pamokslininkas J. J. Kvantas. Tiesa, pats J. J. Kvantas nevertė ir nežinia ar apskritai mokėjo lietuvių kalbą[7], o tik subūrė, nemažą būrį, L. Rėzos žodžiais tariant, „nusipelniusių ir dievobaimingų pamokslininkų“, gerai išmaniusių lietuvių kalbą ir Šventąjį Raštą, o pats prižiūrėjo teksto parengimą ir pasiekė, kad jo spausdinimui karalius Frydrichas Vilhelmas I skirtų reikalingų lėšų. Knygos pavadinime skelbiama, kad ji buvo išversta pagal wokißką perguldimą D. Mertino Luteraus.[8]

Kvanto Biblija 1735

Pirmoji spausdinta visa Biblija lietuvių kalba, parengta Jono Jokūbo Kvanto, 1735. Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomoje Kvanto Biblijos restauruoto egzemplioriaus tituliniame lape yra ištrinta frazė su M. Lutherio vardu – pagal wokißką perguldimą D. Mertino Luteraus (plg. su 2-ojo Kvanto Biblijos leidimo nuotrauka apačioje).

Jau minėjome, kad liuteroniškose valstybėse, taigi ir Prūsijos karalystėje, vokiškas M. Liuterio vertimas laikytas norminiu. J. J. Kvantas Senojo Testamento pratarmėje pažymi, jog „vertėjai rėmėsi iš dalies ir kitų tautų pavyzdžiais, o jos savo Biblijas buvo išsivertusios iš Liuterio, tai vertimai į žemutinių saksų, vendų, švedų, danų, suomių, laplandų, islandų ir lenkų kalbas“.[9] Visgi jau to meto biblistai pabrėžė, kad M. Liuteris Šventąjį Raštą vertė iš originalo kalbų, ir kad šio principo reikėtų laikytis, verčiant ir į kitas kalbas. Gotfrydas Ostermejeris „Lietuviškų giesmynų istorijoje“ (1793) apgailestavo, kad J. J. Kvanto išleista pirmoji lietuviška Biblija buvo versta iš vokiečių kalbos, ir svarstė, ar ne geriau būtų buvę pasinaudoti S. Bitnerio parengtu Naujuoju Testamentu, verstu iš pirminio šaltinio.[10] Tos pačios nuomonės buvo ir L. Rėza, kuris gero vertimo kriterijais laikė ištikimybę originalui ir kalbos, į kurią verčiama, vaizdingumą. Tačiau J. J. Kvanto leidinio rengėjai turėjo išsikėlę visai kitą tikslą:

Pagrindu paimtas Liuterio vertimas, tačiau ne todėl, kad jis būtų laikomas tobulu. Mes gerai suprantame, kad nei Liuterio, nei koks nors kitas vertimas negali prilygti originalui <…> vertimas buvo pritaikomas toms lietuvių parapijoms, kuriose pamokslai sakomi vokiečių ir lietuvių kalbomis, ir buvo siekiama suartinti tekstus.[11]

Taigi vokiškas šaltinis buvo pasirinktas praktinės pastoracijos tikslais – idant parapijiečiai nesutriktų suvokę, jog Šventasis Raštas vokiečių ir lietuvių kalbomis gali skirtis. Paradoksalu, bet toks J. J. Kvanto pasirinkimas (kaip ir J. Rėzos, redaguojant J. Bretkūno vertimą „Psaltere Dowido“) prieštaravo paties M. Liuterio vertimo metodikai.

2-asis Jono Jokūbo Kvanto parengtos Biblijos leidimas, 1755.

Bus daugiau.

Straipsnis publikuotas Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai“, Nr. 8-9, 2018.


[1] Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. Kn.: Senoji Lietuvos literatūra. – 23 knyga, 2007. – P. 230.

[2] Visas Chylinskio Biblijos pavadinimas: „BIBLIA tatey ira Rasztas Szwętas seno ir naujo TESTAMENTA. Pirmą kartą dabar perguldytas Lietuwiszkań lieźuwiń. uźmarioſe. nog Samuelies Baguslawo CHylinska. Lietuwniko. ó nakłodu Diewo-baymos Karalistes Anglios, uź karalawima Jo Milistos Karalaus, KAROLO ANTROIA Karalaus Anglios, Szkocios, Irlandios ir Francios“.

[3] Kavaliūnaitė G. Įvadas. Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. Senasis Testamentas. – I tomas. Lietuviško vertimo ir olandiško teksto originalo faksimilės. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.

[4] Biržiška V. Senųjų lietuviškų knygų istorija. – P. 144.

[5] Lukšaitė I. Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. – Archivum Lithuanicum 10, 2008. – P. 224.

[6] Kavaliūnaitė G. Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. – III tomas. – Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorijos šaltiniai. – Vilniaus universitetas, 2015. – P. 492, 497-498. L. Rėza neįžvelgia sąsajų tarp J. Bretkūno ir S. Bitnerio vertimų, tačiau mini, jog Danielius H. Arnoltas „Prūsijos Bažnyčios istorijoje“ teigė, kad S. Bitnerio vertimas rėmėsi J. Bretkūno rankraščiu. Žr.: Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 239-240.

[7] Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 245. M. L. Rėza teigia, kad J. J. Kvantas lietuvių kalbos nemokėjo, bet Liucija Citavičiūtė atkreipia dėmesį į jo biografo L. E. Borovskio pastabą, kad J. J. Kvantas gana gerai mokėjęs lietuvių kalbą.

[8] Visas knygos pavadinimas: Biblia, / Tai eſti: / Wiſſas / Sʒwentas / Raſʒtas, / Seno ir Naujo / Teſtamento, / Pagal Wokiſʒką Perguldimą / D. Mertino Luteraus / Su / kiekwieno Pérſkyrimo / trumpu Praneſʒimu, / ir / reikalingu Paʒ́enklinnimu tû pacʒû Ʒodʒiû / kurrie kittoſe Perſkyrimoſe randami, / Nuͦ kelû / Mokytojû Lietuwoj; / Lietuwiſʒkay pérguldytas. / Karaláucʒuje, 1735. / Ráſʒtais iſſpáuſtas pas Joną Artungą, o parduͦdamas / pas Pilippą Kriſtupą Kanterį

[9] Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 256.

[10] Ten pat. – P. 247.

[11] Ten pat. – P. 255.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.