tautiškumas tikėjimas

Tikėjimas ir tautiškumas

Rodos, nūdien labai trūksta pamąstymų tikėjimo ir tautiškumo klausimais. Juolab, kai visuomenėje pastebimos tiek tautinės ir dvasinės apatijos (nors tai nėra vienas ir tas pats), tiek atgimstančio rasizmo bei religinio fundamentalizmo apraiškos. Nepasiduodant nė vienam iš šių kraštutinumų, norėtųsi ieškoti gyvenimo išminties kelio, vedančio į individo, tikėjimo bendruomenės ir tautos harmoniją. Reflektuodamas savo tautinę ir krikščionišką tapatybę bei suvokdamas save kaip narį, priklausantį dviem skirtingiems kūnams – tautai ir bažnyčiai – noriu pasvarstyti apie tautiškumo ir tikėjimo sąlytį.

Profesorė Viktorija Daujotytė, recenzuodama Dainoros Pociūtės Maištininkų katedras, įvardija istorikų ir filologų, kaip pagrindinių humanistikos atstovų, tyrinėjančių kultūros istoriją, skirtumus: „Istorikų siužetai labiau remiasi faktais, filologų – tekstais.“ Jei iš tiesų taip yra, tuomet teologai labiau panašūs į filologus nei istorikus. Tik pamatinis tekstas, atskaitos taškas, į kurį jie remiasi, yra Šventasis Raštas. Šį Tekstą laikydamas pagrindiniu, nors, aišku, nevieninteliu teologijos šaltiniu, pirmoje savo refleksijų dalyje daugiau dėmesio skiriu kalbos, kaip tautinio identiteto dėmens, reikšmės Šventajame Rašte aptarimui, o antroje – įvardiju pagrindines Evangelijos ir kultūrų sankirtos paradigmas.

Kalbų kilmė ir dieviškasis Logosas

Tautiškumui apibrėžti apsiribosiu Mikalojaus Daukšos įvardintais trimis – tėvų žemės, papročių ir kalbos, ypač pastarosios, – kriterijais, o mano tikėjimo samprata remiasi Naujojo Testamento teiginiais. Vienas šių refleksijų polius yra lietuvybė, o kitas – krikščionybė.

Kas per keistenybės būtų gyvulių tarpe, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? […] Ne žemės derlumu, ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. (M. Daukša, „Prakalba į Malonųjį skaitytoją“)

Kalbos, ne tik kaip tautiškumo, bet apskritai kaip žmogiškumo fenomenas, jau nuo seno teikė peno mąstytojams. Pasak Aristotelio, žmogus yra gyva būtybė, turinti logosą – žodį, kuris ir yra skiriamasis homo sapiens ženklas, lyginant jį su kitomis žemiškos gyvybės formomis. Pastarosios irgi sugeba komunikuoti tarpusavyje, tačiau savirefleksija, rodos, iš tikrųjų būdinga tik žmogui. Visuotinis logosas lokaliai reiškiasi skirtingomis kalbomis ir dialektais – lingvistai jų priskaičiuoja nuo penkių iki šešių tūkstančių. Gimtosios kalbos dėka pradedame pažinti pasaulį, susišnekėti su savo gimdytojais, vėliau mokomės bendrauti su kitais, mokančiais tą pačią kalbą, išreiškiame giliausius savo jausmus ir mintis ne tik žmonėms, bet ir Dievui. Kalbų įvairovė suponuoja skirtingus tautinius pasaulėvaizdžius. Daukša, be abejonės, teisus – tautinė kalba yra bendruomeniškumo, pilietiškumo ir valstybingumo lopšys bei sargas. Mums, lietuviams, gimtoji kalba yra pažinimo kalvė, atverianti pasaulį savaip. Net artimiausi mūsų kaimynai latviai, irgi baltai, į pasaulį žiūri šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, neparūpinę autentiškų pavadinimų metų mėnesiams, pasitenkina skoliniais. O mums februaris yra vasaris, marts kovas, aprilis – balandis ir t.t. Kiek išmonės, kiek pajautos turėjo mūsų protėviai lietuviškai kalbėdami ir mąstydami apie metų laikus. Tad tenka sutikti su Hansu-Georgu Gadameru, teigiančiu, jog kalbos veidrodyje galima atpažinti tautų pasaulėvaizdžius ir net kultūrų sandaras. Iš tiesų tėvynė pirmiausia yra kalbos tėvynė. Net išvykus iš savo tėvų žemės ar praradus ją tremtyje, neprarandame savo tautinio identiteto, jei puoselėjame gimtąją kalbą. Kitų kalbų mokymasis praplečia akiratį, tačiau tautiškumo nesumenkina. Manding, šiandien rūpestį turėtų kelti ne tiek mūsų tautiečių emigracija, kiek lietuvių kalbos išsaugojimas emigracijos sąlygomis. Užuot apraudoję išvykstančius (o gal greičiau save?), turėtume rūpintis gimtosios kalbos mokyklų bei tautinių bendruomenių steigimu bei palaikymu lietuvių diasporoje.

Paradoksalu, tačiau, leisdamiesi į lingvistus bei antropologus dominančias pirminės kalbos paieškas, būtent Biblijoje atrandame vieną išsamiausių naratyvų apie skirtingų kalbų kilmę. Tik prieš gilinantis į vienuoliktą Pradžios knygos skyrių, pasakojantį, kaip gerai žinoma, apie Babelės bokšto statymą ir kalbų sumaišymą, reikėtų turėti omenyje, jog skirtingai kalbančias tautas visų pirma sutinkame neutraliame naratyve apie trijų Nojaus sūnų – Semo, Chamo ir Jafeto – palikuonis (Pradžios 10 sk.). Tad Šventasis Raštas tautiškumo kilmę visų pirma sieja su slėpiningais ir mums iki galo nepažiniais Dievo ketinimais bei potvarkiais, o ne su žmogaus nuopuoliu. Šiuo atveju pakaks pacituoti apaštalą Paulių: „Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų“ (Apd 17, 26-27). Margas pasaulis, kalbantis tūkstančiais skirtingų kalbų, yra Dievo Kūrėjo sumanymas. Apvaizdos patvarkymu esama ne tik bendrinio ir visoms tautoms suvokiamo logoso, bet ir skirtingų kalbų, kurioms pavadinti galbūt galėtume pasitelkti kitą graikišką žodį – rēmata, labiau pabrėžiantį ištartas mintis.

Na, o dabar jau galime egzegetiškai patyrinėti Babelės naratyvą, kuris atskleidžia negatyvią šio klausimo pusę, – nuodėmingą mūsų protėvių siekį išgarsinti savo vardą, lėmusį skirtingų kalbų kilmę (Pr 11, 4). Aiškumo dėlei perskaitykime visą ištrauką:

Visi žemės gyventojai kalbėjo viena kalba. Besikeldami toliau į rytus, jie rado lygumą Šinaro krašte ir ten apsigyveno. Jie kalbėjosi: „Pasidirbinkime plytų ir gerai jas išdekime.“ Plytas jie naudojo vietoje akmenų, o dervą – vietoje kalkių. Jie tarėsi: „Pasistatykime miestą ir bokštą, kurio viršūnė siektų dangų. Išgarsinkime savo vardą prieš išsiskirstydami į visus kraštus!“ Viešpats nužengė pasižiūrėti miesto ir bokšto, kurį žmonės statė, ir tarė: „Jie yra viena tauta ir visi kalba viena kalba. Jie pradėjo tai daryti ir nėra nieko, ko jie negalėtų pasiekti, jeigu nusprendžia. Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!“ Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą. Todėl tą miestą praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten Viešpats išsklaidė juos į visus žemės kraštus (Pr 11, 1-9).

Hebrajiškas šios ištraukos tekstas atskleidžia subtilų autoriaus santykį su pačia kalba. Čia panaudotas chiazmas pats savaime jau yra tarsi slėpininga užuomina apie stulbinančias poetinės kalbos galimybes. Iš dalies galima suprasti dvejojančius dieviška Biblijos kilme, pavyzdžiui, Paulą Ricoeurą, kuris šią ištrauką vadina Babelės mitu. Juk iš tiesų esama panašumų tarp šio Šventraščio teksto ir ankstyvųjų Mesopotamijos mitų. Štai viename šumerų epe aprašomas auksinis amžius, kai žemėje nebuvo nei gyvatės, nei skorpiono, nei bijančio, nei bauginančio, žmonės kalbėjo viena kalba, garbindami aukščiausią tarp dievų – Enlilį, kol jo varžovas, vandens ir sėklos dievas Enkis įnešė sumaištį ir skirtingas kalbas. Pastebėtina, jog bibliniai motyvai, atsikartojantys kitų tautų mituose, jokiu būdu nesumenkina biblinio pasakojimo vertės, juolab, kad pastarajame pateikiama kur kas daugiau detalių ir akcentuojami visai kiti dalykai. Galbūt Penkiaknygės autorius pasitelkė gerai žinomus pagoniškus pasakojimus, idant hebrajų tautai perteiktų kitą jų prasmę. Ne dievai, o vienas Dievas, ir ne varžydamasis, o iš teisingumo sumaišė kalbas. Panašiai kaip Adomo ir Ievos mėginimas tapti tokiais kaip Dievas, taip ir Babelės bokšto, sieksiančio dangų, statyba, susilaukia Dievo teismo. Šią mintį ne sykį rutulioja Izraelio išminčiai, kaip antai: „Puikybė apima prieš žūtį, įžūlumas – prieš nesėkmę“ (Pat 16, 18).

Priešingai negu senovinis Mesopotamijos folkloras, Biblijos pasakojimas apie kalbų kilmę implikuoja, jog kūrinijos harmoniją ir tautų vienybę sugriauna ne anapusinės jėgos, o paties žmogaus nuodėmingumas. Pavyzdžiui, Filonas Aleksandrietis pasakojime apie Babelės bokšto statybą įžvelgia klaidingą žmogaus pasirinkimą. Pasak jo, būdamas bene vienintelis kūrinys žemėje, turintis visą gėrio ir blogio pažinimą, žmogus visgi atstumia tai, ko visomis išgalėmis reikėtų siekti, ir renkasi, kas blogiausia. Regis, iš tiesų maištai, karai ir genocidai yra taip pat nesusikalbėjimo formos, kurių šaknys visų pirma glūdi žmogaus puikybėje. Nejautrumas kitokiam ir egoistinis savų gynimas mums yra būdingas dėl prigimties sugedimo. Dievo įsakymai, skatinantys rūpintis imigrantais ir nešališkai ginti jų, kaip silpnųjų, teises, tai primygtinai primena, sykiu ragindami ieškoti Dievo malonės, supratimo ir atjautos kitokiam, ypač silpnesniam už mus pačius (Iš 23, 9; Įst 1, 16-17).

Galiausiai, kalbant apie kalbų sumaišymą Babelėje, verta paminėti, jog lingvistai pastebi semantinį kontrastą tarp šumerų babili, reiškiančio „dievo vartus“, ir hebrajiško žodžių žaismo babel balal – „praminė Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą“. Priešingai pagoniškoms Babelės, kaip vartų į dangų, asociacijoms Pradžios knygos autorius, pasakodamas apie kalbų, o sykiu ir tautinių skirtybių, atsiradimą, įspėja saugotis arogancijos tuštybės. Tad, nors Šventraščio tyrinėtojai nesutaria, ar Pradžios knygos autoriui šumerų mitas sudarė prielaidas polemikai, ar tiesiog pasitarnavo kaip didaktinė priemonė, turime pripažinti, jog, svarstydami tautiškumo klausimą, negalime apeiti šio Šventojo Rašto teksto, nes būtent jame esama vieno seniausių pasakojimų apie skirtingų kalbų kilmę.

Taigi dešimtame Pradžios knygos skyriuje pabrėžiamas Dievo apvaizdos vaidmuo, vienuolikto įžangoje – žmonijos nuodėmingumas, o dvyliktame skyriuje jau pasakojama apie tai, kaip tautos dalyvauja chronologinėje Dievo malonės ekonomijoje. Pašaukdamas Abraomą, Dievas išsirenka žmogų, tuomet pažada iš jo kildinti tautą ir per ją palaiminti visas tautas (Pr 12, 1-3). Hebrajai Dievo palankumo susilaukia ne dėl savo išskirtinumo ar nuopelnų, bet dėl Abraomui duoto pažado (Įst 7, 7). Anot Mozės, Toroje, o vėliau pranašų, istorinėse ir išminties knygose Izraeliui apreikštos Dievo valios pažinimas tampa didžiausiu tautos turtu, o sykiu ir išskirtiniu tautiniu bruožu: „Iš tikrųjų nėra kitos tokios didingos tautos, kuriai Dievas būtų taip arti, kaip mūsų Dievas, kai Jo šaukiamės. Kuri kita didelė tauta turi nuostatus ir įsakymus tokius teisingus, kaip šis įstatymas, kurį šiandien skelbiu jums?“ (Įst 4, 7-8). Tuo tarpu kitos tautos susilaukia vadinamosios bendrinės malonės: „Aukščiausiasis skyrė tautoms kraštus, dalino žmonių vaikams žemes ir nustatė tautoms sienas pagal Izraelio vaikų skaičių“ (Įst 32, 8). Tad chronologiškai Dievo valios apreiškimas užrašyto žodžio pavidalu iš pradžių suteikiamas vienai tautai, kuri įpareigojama jį saugoti ir perduoti kitoms kartoms (Rom 3, 2). Tačiau, atėjus pačiam Žodžiui, dieviškajam logosui, Dievo pažinimas jau tampa prieinamas visoms tautoms visomis kalbomis.

Taip pat pastebėtina, jog Izraelį Dievas auklėja ne tik Toros žodžiu, bet ir pagonių rykštėmis. Ypatingi Dievo ir Izraelio tautos ryšiai Senojo Testamento metu neeliminuoja kitų tautų dalyvavimo soteriologiniame Dievo plane. Izaijo pranašystėje persų karalius Kyras, kurio įsakymu buvo pradėtas Jeruzalės šventyklos atstatymas, gan netikėtai apibūdinamas ta pačia fraze kaip Mozė (!): „Jis yra mano tarnas ir įvykdys mano valią!“ (Iz 44, 28). Kadangi keliomis eilutėmis aukščiau toks pat kreipinys taikomas Izraeliui (Iz 44, 21), akivaizdu, jog jau Senojo Testamento metu takoskyra tarp Izraelio ir kitų tautų nėra tokia gili, kaip kartais traktuojama. Kiekvienas, vykdantis Dievo valią, gali tapti eschatologinės istorijos veikėju ir Dievo šeimos nariu, kaip, pavyzdžiui, moabitė Rūta (Rūt kn.). Paradoksalioje Jonos knygoje žengiamas dar vienas žingsnis – parodoma, jog pagonys kartais uoliau vykdo Dievo valią negu patys žydai. Šis įspėjimas jau visai aiškiai suskamba Naujajame Testamente (Mt 8, 10-12; Lk 3, 7-9; 1 Tes 2, 14-16). Tikėjimas Kristumi niekam nebeleidžia didžiuotis savo etnine kilme, net Dievo įsūnystę, sandoras ir Jahvės šventyklą turėjusiems žydams (Rom 9, 4). Bene aiškiausiai tikėjimo ir tautiškumo santykį apibendrina apaštalas Paulius Laiške romiečiams: „Ne tas yra žydas, kuris išoriškai laikomas žydu, ir ne tas apipjaustymas, kuris išoriškai atliktas kūne. Bet tas yra žydas, kuris toks viduje, ir tada yra apipjaustymas, kai širdis apipjaustyta dvasioje, o ne pagal raidę. Tokiam ir šlovė ne iš žmonių, bet iš Dievo“ (Rom 2, 28-29).

Kristuje, kaip eschatologiniame Mesijuje, žmonija sugrįžta prie savo kilmės šaknų. Sekminių dieną vėl girdime žemės gyventojus, kalbančius visiems suprantama kalba. Tačiau ja, priešingai nei Babelėje, jau aukštinama ne žmogaus, o Dievo didybė (Apd 2, 1-11). Naujojo Testamento metu tautinės skirtybės vis dar išlieka, bet tautinis susipriešinimas numaldomas Dvasios pagalba. Tikėjimas Kristumi panaikina rasizmo prielaidas. Kryžius pakerta karčią tautinės puikybės šaknį ir svetimas tampa artimu.

Evangelijos ir kultūrų sankirtos paradigmos

Jėzaus paliepimas skelbti Evangeliją visose tautose aiškiai nusako jos universalumą (Mt 28, 19; Mk 16, 15; Lk 24, 47). Iki Mesijo atėjimo, anot Pauliaus, Dievas „[…] leido eiti visoms tautoms savais keliais“ (Apd 14, 16), tačiau Jėzaus Kristaus mirtis, atperkanti visų tautų nuodėmes, ir prisikėlimas iš numirusių, dovanojantis nuteisinimą kiekvienam, nepaisant rasės, tautybės ar socialinio sluoksnio, kviečia atgailauti ir tikėti Evangelija. Krikščionys yra įsitikinę, jog bet koks Jėzaus Kristaus sulyginimas su kuria nors dievystės inkarnacija kitose religijose paniekina, kad ir nesąmoningai, Išganytojo kančią ir iškreipia Jo mokymą. Sekminių stebuklas – didingų Dievo darbų skelbimas įvairių tautų kalbomis – taip pat pabrėžia Evangelijos universalumą (Apd 2 sk.). Dievas, Babelėje sumaišęs kalbas ir suardęs žmonių rasės vienybę, dabar Jėzaus Kristaus mokiniams suteikia gebėjimą kalbėti suprantamai visų tautų žmonėms. Evangelijos žodis gimdo naują žmoniją, kalbančią viena tikėjimo kalba ir siekiančią išaukštinti jau ne save, kaip Babelėje, o Dievą. Anot Pauliaus, „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo, nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto, nei barbaro, nei skito, nei vergo, nei laisvojo, bet visa ir visuose – Kristus“ (Kol 3, 11).

Be abejo, tokia tikėjimo vienybė ir universalus Evangelijos triumfas iki galo atsiskleis tik anapus. Ten Jonas regi naująją žmoniją, sudarytą iš visų tautų, vienu balsu garbinančią Dievą ir Jėzų Kristų: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ (Apr 7, 9-10). Ne dabar, bet tuomet žmonija sugrįš prie vienos pirminės ir tyros kalbos, kurią mini Sofonijo pranašystė: „Tada Aš duosiu tautoms tyrą kalbą, kad jos visos galėtų šauktis Viešpaties ir vieningai Jam tarnauti (Sof 3, 9).

Šiandien, regis, krikščionybė jau atsisako idėjos tikėjimo pagrindu suvienyti tautas šiapus. Praeityje tokia utopinė idėja buvo gaji. Mėginimas Evangelijos universalumą susieti su vieno pasaulio viziją turėjusia Romos imperija buvo klaidingas. Pirmojo bažnyčios istoriko Euzebijaus prielaidos, esą krikščionybė iki imperatoriaus Konstantino buvo tik Kristaus atėjimo ženklas, o jau Konstantino valdymo metu imperija tapo Apvaizdos įrankiu, skirtu Evangelijos skelbimui palengvinti, –pasiteisino tik iš dalies. Pastebėtina, jog Konstantino, ediktai, sustabdę krikščionių persekiojimą, sukrikščionino imperiją, tačiau sykiu ir suimperino krikščionybę. Pastarosios įsigalėjimas Europoje politinėmis priemonėmis, deja, iškreipė pačią tikėjimo sklaidos sampratą. Jei ankstyvosios bažnyčios įsitikinimai kelią į kitas kultūras skynėsi Dievo žodžio galia, tai imperinės krikščionybės metodai įteisino kalavijo naudojimą, neva naudingą pagonių kristianizacijai. Iš tiesų kryžiaus karai jau nieko bendro nebeturėjo su Kristaus dvasia ir mokymu. Tenka tik apgailestauti, jog kalaviju įtvirtinta religija iki šių dienų meta šešėlį pačiai Evangelijos žiniai. Įsitikinimas, jog tikėjimas Jėzumi Kristumi dovanoja išganymą visiems ir visose tautose, įkvepia krikščionis evangelizacijai ir misijų veiklai, tačiau kai kuriems toks požiūris atrodo užgaulus dėl netolerancijos kitoms religijoms ir kitokiems įsitikinimams. Dera pripažinti, jog šie priekaištai yra pagrįsti tol, kol krikščionys Evangelijos sklaidai pasitelkia ne Kristaus meilės pavyzdį, bet paveldėtus imperinės prievartos mechanizmus.

Kristaus paliepimas apaštalams skelbti Evangeliją visose tautose neišvengiamai reiškė skirtingų kultūrų susidūrimą, nes Naujojo Testamento bažnyčia gimė judaizmo aplinkoje. Evangelijai „išeiti“ iš vienos tautinės priklausomybės ir prigyti kituose kultūriniuose kontekstuose buvo labai nelengva. Viena vertus, dėl pačių apaštalų puoselėto judaizmo, kita vertus – dėl pagoniškų papročių, vyravusių Romos imperijoje. Kaip žydams eiti pas pagonis? Ir kodėl pastarieji turėtų priimti vieną judaizmo atšaką, kaip vienintelį tikrąjį tikėjimą? Dėl šio neišvengiamo konflikto, nors ir pasiųsti į visą pasaulį, apaštalai kurį laiką Evangeliją skelbia tik žydams. Ironiška, tačiau apaštalas Petras pats nė už ką neitų pas dievotą romėnų šimtininką Kornelijų skelbti išganymą teikiančio tikėjimo, nors būtent tokia yra Dievo valia. Idant pradėtų griūti ne vieną tūkstantmetį tarp žydų ir pagonių stūksojusi priešiškumo siena, Dievas turėjo pakeisti teologinius Petro supratimus, o šis – juos apginti kaltinančių tautiečių akivaizdoje (Apd 10-11 sk.). Nelengva pakeisti įsisenėjusias tradicijas! Kornelijaus namuose, kurie simboliškai įkūnija priešpriešos tarp žydų ir pagonių pabaigą bei naujos žmonijos pradžią (Ef 2, 14-18), Petras pripažįsta tautų lygybę prieš Dievą: „Iš tiesų dabar suprantu, kad Dievas neatsižvelgia į asmenis. Jam priimtinas kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisiai gyvena“ (Apd 10, 34-35). Ir visgi, kaip paaiškėja iš Pauliaus Laiško galatams, pačiam Petrui ne visuomet pavykdavo elgtis pagal šį supratimą (Gal 2, 11-14).

Žydų tautybės krikščionys Evangelijos tiesų dažniausiai mokydavo savo tautiečius. Tik prasidėjus nuožmiems Jeruzalės krikščionių persekiojimams, diasporos hebrajai išdrįso kreiptis į helenus: „Išblaškytieji persekiojimo, kuris buvo kilęs dėl Stepono, nukeliavo į Finikiją, Kiprą ir Antiochiją. Jie pamokslavo žodį vien tik žydams. Kai kurie iš jų, būtent kipriečiai ir kirėniečiai, atvykę į Antiochiją, kreipėsi ir į graikus, skelbdami Viešpatį Jėzų. Viešpaties ranka buvo su jais: didelis žmonių skaičius įtikėjo ir atsivertė į Viešpatį“ (Apd 11, 19-21). Po šios tarpkultūrinės misijos gimusi Antiochijos bendruomenė pirmajame amžiuje suvaidino lemiamą vaidmenį evangelizuojant Aziją ir Europą.

Evangelijos ir kultūros santykio fenomeną bei paradigmų kaitą per krikščionybės istoriją yra analizavęs Richardas Niebuhras dabar jau klasikine tapusioje studijoje Kristus ir kultūra. Pagrįstai kritikuota tiek liberalių, tiek konservatyvių teologų, ši knyga visgi išlieka aktuali ir šiandien. Išsamiau nekomentuodamas Niebuhro veikalo, paminėsiu jo apibrėžtas tipines bažnyčios, kaip Kristaus kūno, pozicijas kultūros atžvilgiu, idant išvengtume redukuoto požiūrio į sudėtingą ir daugialypį reiškinį. Niebuhras išskiria penkias tikėjimo bendruomenės pozicijas kultūros atžvilgiu. Dvi iš jų – Kristus prieš kultūrą ir kultūros Kristus – yra radikalios ir viena kitai iš esmės priešingos. Tarp šių dviejų polių įžvelgiamos giminingos ir nelengvai atskiriamos paradigmos, įvardintos kaip Kristus aukščiau kultūros, Kristaus ir kultūros paradoksas bei Kristus kaip kultūros reformatorius.

Evangelijos susidūrimas su kultūra yra vertybinio pobūdžio. Krikščioniška dorovė kritiškai įvertina kultūrinį paveldą, atskleisdama vertybes ir antivertybes. Kultūroje esama tiek dieviškų, tiek demoniškų pėdsakų – dieviškumo ir sugedimo. Evangelinis tikėjimas pasmerkia nuodėmę kultūroje ir skatina nuo jos apsivalyti. Galima iš dalies pritarti Popiežiškosios kultūros tarybos teiginiams, jog Evangelija egzorcizuoja tuos kultūros elementus, kurie nesuderinami su krikščionišku tikėjimu bei gyvenimu, o kultūrų vertybes įtvirtina; tik dvejotina, jog egzistuojančias vertybes dar įmanoma pakylėti iki išganymo slėpinio, kylančio iš Kristaus, kaip teigiama dokumente Dėl kultūros pastoracijos.

Evangelijai išsilaisvinant iš vienų kultūrinių paradigmų ir susiduriant su kitomis, iškyla dvi esminės problemos. Pirma – siekis išsaugoti tautines tradicijas, kurias Evangelija neva nori sugriauti. Antra – Evangelijos skelbėjų polinkis vienos tautos papročiuose įkultūrintą Evangeliją brukti kitataučiams, nepaisant jų kitoniškumo.

Verta prisiminti istoriją iš Apaštalų darbų knygos, vaizdžiai iliustruojančią, kaip nedorybė, slėpdamasi už kultūrinių papročių, priešinasi Evangelijai. „Šitie žmonės mūsų mieste kelia sąmyšį. Jie yra žydai ir skelbia papročius, kurių mums, romėnams, nevalia nei priimti, nei laikytis” (Apd 16, 20-21). Tokių kaltinimų apaštalas Paulius susilaukė Filipų mieste, kai iš vienos būrėjos išvijo spėjimo dvasią ir taip pakenkė pelningam verslui. Beje, reikėtų pripažinti, jog raganų deginimas viduramžiais ir inkvizicija niekaip negali būti pateisinami minėtos ištraukos pagrindu. Apaštalas būrėjos nepersekiojo, o pats dėl Evangelijos galios ir tiesos nukentėjo nuo šį verslą prižiūrėjusių šeimininkų, kurie kaltino Paulių svetimų papročių propagavimu. Pastebėtina, jog Evangelijos atstūmimas, apeliuojant į etniškumą ar nusistovėjusius tautinius papročius, yra gan dažnas reiškinys. Evangelinis tikėjimas tokiais atvejais šmeižiamas kaip kultūros ir visos tautos griovėjas. Religinis nusistovėjusios kultūros dėmuo sukyla prieš gyvą tikėjimą, kaip svetimkūnį, ir visais įmanomais būdais stengiasi jį eliminuoti, bent jau išstumti į socialines paraštes. Efezo amatininkų, gaminusių Artemidės šventyklos miniatiūras, sukilimas prieš apaštalą Paulių galėtų būti dar vienu archetipiniu tokios religinės priešpriešos pavyzdžiu (Apd 19, 23-40).

Evangelijos skelbėjai ir tikėjimo bendruomenės dažniausiai marginalizuojamos dėl tariamos grėsmės tautinei kultūrai ar joje dominuojantiems religiniams papročiams. Dėl to ankstyvoji krikščionybė buvo laikoma sekta pirmiausia tarp žydų, o po to – ir Romos imperijoje. Romos žydai, atėję pasiklausyti apaštalo Pauliaus, tiksliai įvardijo vyravusią nuomonę: „Mes nesame gavę apie tave iš Judėjos laiškų, ir nė vienas iš atvykusių brolių nepranešė ir nekalbėjo nieko blogo apie tave. Vis dėlto norėtume išgirsti tavo pažiūras. Mat apie šitą sektą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama“ (Apd 28, 21-22). Šį požiūrį patvirtina ir pats Paulius, Judėjos valdytojo Felikso akivaizdoje gindamasis nuo jam mestų kaltinimų: „[…] aš tau išpažįstu, jog tarnauju savo tėvų Dievui pagal Kelią, jų vadinamą sekta, tikėdamas visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose“ (Apd 24, 14). Dėl pralieto apaštalų ir kankinių kraujo bei apologetų raštų įtakos negatyvus požiūris į krikščionybę Romos imperijoje laikui bėgant kito. Sektos virsmas oficialia imperijos bažnyčia yra kita tema, kuri reikalautų atskiro aptarimo. Pakaks pasakyti tik tiek, jog vėlesniems evangeliniams sąjūdžiams, siekusiems bažnyčios reformų, būdavo vėl klijuojamos „sektų“ etiketės ir metami analogiški kaltinimai dėl šventų papročių laužymo.

Dabar aptarkime antrą problemą – kultūrinio konteksto nepaisymą, skelbiant Evangeliją kitoje tautoje. Čia galima būtų prisiminti Simono Daukanto priekaištus, kuriems aš iš dalies pritarčiau – krikščionių misionieriai, nesistengdami perprasti pagoniško lietuvių mentaliteto, nepagrįstai pašiepdavo mūsų protėvių papročius. Kadangi krikščioniškų misijų istorijoje gausu netinkamų evangelizacijos pavyzdžių, tiek misionieriai, skelbiantys Evangeliją svetur, tiek lokalių bendruomenių ganytojai, diegiantys krikščionišką tikėjimą savo tėvynėje, turėtų rūpintis evangelinės žinios kontekstualizavimu, dar vadinamu evangelijos įkultūrinimu. Būtent tokį Evangelijos skelbimo pavyzdį matome apaštalo Pauliaus misijose. Nepaisant nepagrįstų kaltinimų, Paulius rūpinosi Evangelijos pritaikymu skirtinguose kultūriniuose kontekstuose:

Būdamas nuo nieko nepriklausomas, pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau besilaikančiu įstatymo, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, – pats būdamas ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu, – kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo. Silpniesiems pasidariau kaip silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas (1 Kor 9, 19-23).

Taigi Evangelija nėra tvirtai suaugusi su kuria nors viena kultūra ir gali transformuotis skirtinguos tautiniuose kontekstuose. Šia prielaida grindžiamas ir Biblijos vertimų į įvairias kalbas legitimumas. Šiuo aspektu galima tyrinėti ir skirtingų krikščioniškų konfesijų, kaip subkultūrų, atsiradimą.

Visgi ne kiekvienas Evangelijos skelbėjas nuolankiai seka apaštalo Pauliaus pavyzdžiu. Ne visi misionieriai turi Barnabo širdį, sugebančią įžvelgti Dievo malonę svetimame kultūriniame kontekste (Apd 11, 22-23). Evangelistai, susidūrę su kitokiu kultūriniu kontekstu, dažnai elgiasi taip, kaip apaštalų laikais kai kurie žydų kilmės krikščionys – įtikėjusiems Kristų pagonims jie stengdavosi primesti judaistinės kultūros elementus, kaip antai apipjaustymą. Dera pastebėti, jog helenistinės krikščionių bendruomenės labai skyrėsi nuo hebrajiškų. Šie skirtumai ir suponavo pirmuosius teologinius debatus, kurių spręsti į Jeruzalę susirinko apaštalai. Taip vadinamas pirmasis apaštališkas Sinodas, pritardamas Pauliaus misijų strategijai, o ne judaistinei krikščionybės paradigmai, nusprendė, jog ne kultūrinės skirtybės kelia pavojų sielos išganymui, o jų nepaisymas. Tai, kas „pagal Mozės paprotį“ buvo savita žydams, nebegaliojo kitataučiams tikintiesiems (Apd 15 sk.).

Suvokimas, jog misionierius yra panašus į taikdarį arba į vertėją, tarpininkaujantį tarp savo ir svetimo, deja, labai dažnai pamirštamas. Tuomet kultūrinės skirtybės vėl tampa akstinu atskirtims – savas ir svetimšalis. O svetimšalius reikia arba užkariauti ir paversti savais, arba neįsileisti, idant būtų išsaugotas savitumas. Krikščionys turėtų atgailauti dėl šio dvasinio rasizmo, pažadinusio daugybę religinių ir tarpkonfesinių karų. Manau, jog Hanso-Christopho Askanio mintys apie vertėją, tarnaujantį tiek svetimšaliui su jo svetimumu, tiek ir tautiečiui su jo troškimu savintis, galėtų puikiai pasitarnauti formuluojant šiandieninės misiologijos uždavinius, o Paulo Ricoeuro siūlomas „kalbinis svetingumas“ – pasakyti tą patį kitaip – galėtų būti sėkmingai taikytinas tarpkultūrinio evangelizmo sąlygomis.

Galiausiai norėčiau šiek tiek ironizuodamas įvardinti gan dažnai pasitaikantį riktą, kalbant apie šventuosius, misionierius ir Evangelijos skleidėjus. Kadangi dažniausiai šventųjų gyvenimai apipinami prasimanytais faktais ir legendomis, mokslininkai, rašytojai ir teologai, stengdamiesi dekonstruoti mitais apaugusią istoriją, perlenkia lazdą ir sukuria „originalų“ paveikslą, labiau panašėjantį ne į tyrinėjamą asmenybę, o į jos tyrinėtoją. Tai pailiustruosiu dviem pavyzdžiais: iškilaus XX a. teologo Karlo Barto laiško fragmentu ir Martyno Mažvydo portretu, kurį nutapė mūsų tautos dainius Justinas Marcinkevičius.

Karlo Barto ir jo artimiausio draugo, pastoriaus ir teologo Eduardo Thurneyseno korespondenciją sudaro apie tūkstantis laiškų, parašytų per daugiau nei penkiasdešimt metų. Viename iš jų Bartas pasakoja apie savo kolegą, Gotingeno universiteto profesorių Hiršą, skaičiusį paskaitas apie Reformacijos tėvą Martyną Liuterį. Anot Barto, „Hiršo Liuteris fatališkai panašus į švelnaus būdo konservatyvų ir sykiu aiškiai nacionalistiškų pažiūrų pastorių iš provincijos. Tačiau visus šiuos aštrius kampus jis [Hiršas] nugludina savo mėgiamu posakiu „kita vertus“…“ Pašiepdamas tokį anachronistinį Liuterio asmenybės apibūdinimą, Bartas pabrėžia, jog vieno laikmečio kultūrinių kriterijų taikymas asmenybei, gyvenusiai kitoje kultūrinėje terpėje, yra klaidingas. Juo labiau, kai kalbama apie dvasinio prabudimo vadovą.

Ironiška, bet Justino Marcinkevičiaus Mažvydą galima būtų apibūdinti tais pačiais Barto žodžiais: „Švelnaus būdo konservatyvus ir sykiu aiškiai nacionalistiškų pažiūrų pastorius iš provincijos…“ Marcinkevičiaus Mažvydas iš tiesų primena paties autoriaus portretą. Patriotas. Jaunystėje Dievą mylėjęs labiau nei Lietuvą, tačiau su amžiumi supratęs savo klaidą. Lietuva jį baudžia, atimdama jo nesantuokinį sūnų, tačiau jis vis tiek ją mylį ir šaukia iš anapus Nemuno „gal atsilieps“. Marcinkevičiaus Mažvydas, kaip tikras lietuvis, sodina ąžuolą ir viliasi, kad jis prigis, kaip ir žodis, kurio jis moko savo parapijiečių vaikus, – Lietuva. Be abejo, literatas turi nevaržomą laisvę interpretuoti istoriją kaip išmanydamas, tačiau teologui tokia Mažvydo interpretacija sukels tik šypseną. Ar Mažvydo asmenybėje iš tiesų būta tos Dievo ir tėvynės meilės dichotomijos, kurią meistriškai, bet dirbtinai sukuria Marcinkevičius? Vargu bau. Mano įsitikinimu Mažvydo meilę Lietuvai žadina jo karšta meilė Dievui. Patyręs gyvenimą perkeičiančią Evangelijos jėgą, Mažvydas siekia ją atverti savo tautiečiams – lietuviams ir žemaičiams. Kas yra tas „mokslas“, kurį „broliai seserys“ turi skaityti ir permanyti, ir kurio „mūsų tėvai troško turėti, ale jokiu būdu negalėjo gauti“? Evangelija – „žodis Dangaus Karalystos“.

Ieškant tikėjimo ir tautiškumo dermės, reikėtų saugotis dviejų kraštutinumų: viena vertus, etninio ir kultūrinio konteksto nepaisymo, kita vertus, perdėto jo sureikšminimo. Tikėjimo požiūriu neteisingas yra tiek tautinių papročių sakralizavimas, tiek jų profanacija. Tikėjimą sunku traktuoti išimtinai kultūrinėmis kategorijomis. Todėl negalima nuvertinti teologinių ir biblinių studijų reikšmės. Apibendrindamas drįsčiau teigti, jog tikėjimo dėmuo svaresnis už tautinį. Dvasinė tapatybė gilesnė už nacionalinę. Lietuvos kontekste šie teiginiai reikštų, jog tikintis Kristumi visų pirma yra krikščionis ir tik po to – lietuvis. Kita vertus, tikėjimas Jėzumi Kristumi neeliminuoja lietuvybės, bet padeda jai autentiškai reikštis. Tikras krikščionis puoselėja gimtąją kalbą ir myli savo tautą. Mūsų rašto tėvo Martyno Mažvydo arba lietuvių grožinės literatūros pradininko Kristijono Donelaičio kūrybą turėtume suvokti kaip autentiškai išgyventus ir tautiškai artikuliuojamus krikščioniško tikėjimo pavyzdžius. Jie taip pat paneigia formuotą lietuvybės ir Romos katalikybės vienovės mitą. Negalime meilės Lietuvai apriboti dogminiais vienos konfesijos rėmais. Mėginimai susieti tautiškumą ir tikėjimą kuriuo nors konfesiniu pagrindu – cuius regio, eius religio – visuomet turėjo grynai politinį motyvą.

Publikuota: Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, Nr. 4, 2012 balandis

3 komentarai apie “Tikėjimas ir tautiškumas

  1. Asta

    Įdomus straipsnis. Pavyzdyje apie Efezo amatininkus man labiau panašu, jog buvo susidurta ne su nusistovėjusios kultūros religiniu dėmeniu, o su materializmu, kuris būdingas žmonėms turbūt nepriklausomai nuo kultūros. Tą patį pasakyčiau ir dėl pavyzdžio Filipų mieste. Tuomet, norint pasiekti savo tikslų, materializmas pradedamas dangstyti kultūriniais motyvais.

  2. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Pritariu – tikėjimas kaip žmogaus dvasios savybė transcenduoja (pranoksta) etninį pradą. Visgi pastarojo šaknys labai gilios ir mėginimai jį ignoruoti apeliuojant į vieno tikėjimo universalumą nepasiteisina. Pasikartosiu, jog ieškant harmonijos tarp šių dviejų identiteto dėmenų, reikėtų saugotis tiek etnoso sakralizacijos, tiek jo profanacijos. Kita vertus, „nutautinti“ dvasingumo“ irgi niekaip negalima, nes jis reiškiasi konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku – t.y. tam tikroje kultūroje.
    O tikėjimo ir tautiškmo „sukryžminimui“ – linksma analogija – galima būtų pasitelkti labiau teologinį „sinkretizmo“ terminą, kuris visuomet turi negatyvias konotacijas.

  3. Simonas

    🙂 Jeigu sukryžminti tikėjimą su tautiškumu visada gausime netikėjimą.
    Dvasingumas neturi tautinės tapatybės , jei pavartyti rimtus krikščionių mistikų ir islamo sufistų raštus -skirtumo rasime mažai , tą patį rasime tarp besiaiškinančiųjų žodinę , o ne rašytinę torą…
    Dievas vienas, kūrinija viena, kūrinys vienas ir kūrinijos būties įstatymas yra vienas…
    Melo , savanaudiškų iškraipymų ir to nesupratimo yra labai daug. Kalbų įvairovė – nesupratimo pradžia. Kalbų jungimas į bendrus principus – kelias link vienovės, vienio, o tai reiškia – link tiesos.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.