Pirmajam krikščioniškam laikraščiui pokario Lietuvoje – 30

1988 m. spalio 22-23 dienomis Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose vyko Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Pirmąją suvažiavimo dieną pasirodė pirmasis laikraščio Tikėjimo žodis numeris. Laikraščio antraštė skelbė, kad tai „Lietuvos Krikščionių sąjungos leidinys prie LPS“. Tai, kad bendruomenė „Tikėjimo žodis“ gimė tą patį mėnesį kaip ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis (LPS), o per jo steigiamąjį suvažiavimą pasirodė pirmasis laikraščio tuo pačiu pavadinimu numeris, yra įstabi istorinė detalė, kuri, neturėtų pasimesti nei Lietuvos istoriografijoje, nei juo labiau išnykti iš istorinės Bažnyčios atminties.

Visų pirma tai autentiško dvasinio prabudimo ženklas. Biblijoje Šventosios Dvasios išliejimas sutapdavo su tam tikromis išskirtinėmis istorinėmis aplinkybėmis. Dėl tos priežasties Lukas pirmajame savo Evangelijos skyriuje net keturis kartus pamini Šventąją Dvasią ir kaip ji pripildo Elžbietą, Zachariją, nuo pat jo gimimo pažadama Jonui Krikštytojui ir galiausiai Marijai – kaip galia, iš kurios ji pastos ir pagimdys Dievo Sūnų. O antrąjį skyriaus pradžioje skaitome apie reikšmingą istorinį įvykį – imperatoriaus Augusto surašymą, kuris ir lėmė tai, kad Juozapas su Marija lemiamą valandą atsidūrė Betliejuje. Kitaip tariant, evangelistas įžvelgia politinių ir dvasinių įvykių sąsajas. Panašiai ir mūsų tautos valstybingumo atkūrimas sutampa su Dvasios veikimu, pažadinusiu tikėjimą ir teikusiu atsinaujinimo jėgų Bažnyčiai. Šis sutapimas nėra atsitiktinumas, o vienas biblinės dvasinio proveržio paradigmos pavyzdžių. Neabejoju, kad idėja atgimstančioje Lietuvoje leisti krikščionišką leidinį turėjo ateiti iš Šventosios Dvasios.

Laikraštis „Tikėjimo žodis“ buvo spausdinamas toje pačioje spaustuvėje kaip ir „Sąjūdžio žinios“ ir platinamas aikštėse, gatvėse, renginiuose. Nuotrauka daryta prie Sporto rūmų, gali būti, kad 1988 m. spalio 23 d. rytą, prieš prasidedant Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo antros dienos sesijai. Ji panaudota Martyno Mažvydo „Katekizmo“ , kurį 1993 m. išleido leidykla „Tikėjimo žodis“, viršeliui iliustruoti.

Bet grįžkime prie laikraščio ir pavartykime jo keturis puslapius. Titulinio puslapio viršuje mažomis raidelėmis užrašytas moto, atsikartosiantis ir kituose numeriuose, išreiškia pagrindinį leidinio motyvą: „Jo vėliava virš manęs – meilė“. Be abejo, tai citata iš Saliamono Giesmių giesmės (Gg 2, 4). Regis, tikėta, kad meilė, kaip baimę išstumianti ir laisvę dovanojanti jėga, gali perkeisti tautą. Laikraščio redaktorius Evaldas Morkūnas įvadiniame kreipimesi drąsiai pažymi, jog tai pirmasis krikščioniškas laikraštis pokario Lietuvoje. Galbūt šis teiginys ir ginčytinas, turint omeny „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“, leistą 1972-1989 m. Visgi LKB Kronika buvo žurnalas, turėjęs šiek tiek kitą tikslą ir buvęs kitokio turinio, tad techniškai Tikėjimo žodį iš tikrųjų galima laikyti pirmuoju krikščioniškas vertybes skleidžiančiu laikraščiu, dienos šviesą išvydusiu dar sovietinės okupacijos metais.

Čia pat įvardijamas ir laikraščio tikslas – „nepaisant denominacinių skirtumų, skelbti gerąją naujieną apie Gyvąjį Dievą“. Vėliau, maždaug nuo 1991 metų pabaigos, žiniasklaidoje Tikėjimo žodis  bus pradėtas traktuoti kaip uždara sekta. Dabar nenoriu kalbėti apie tendencingus Tikėjimo žodžio vertinimus, suponuojamus politinių ir religinių ambicijų. Tik atkreipiu dėmesį į tai, kad vėliau viešajame diskurse prasidėjęs Tikėjimo žodžio kaip destruktyvios sektos įvaizdžio formavimas buvo visai nepagrįstas. Tikėjimo žodžio gemalas organiškai formavosi iš kelių konfesinių srovių, šio dvasinio judėjimo ištakose buvo labai patriotiškas ir atviras polemikai net su ateistais.  Redakcinėje laikraščio kolegijoje, išvardintoje paskutiniame puslapyje,  – du katalikų kunigai, kun. dr. Juozas Pranka ir kun. Valerijus Rudzinskas, ir du evangelikų dvasininkai – kun. Reincholdas Moras ir past. Jurijus Melechas.

Atkreiptinas dėmesys ir į dar kelis redakcinės kolegijos narius – poetą Sigitą Gedą bei Audingą Peluritytę-Tikuišienę, vienintelę moterį kolegijoje,  XX a. lietuvių lyrikos tradicijos tyrinėtoja. Poezijos šiame leidinyje tikrai netrūko. Kituose numeriuose randame Sigito Gedos, Kazio Bradūno, Jono Aisčio, Vytauto Mačernio, Tomo A. Rudoko,  Valerijaus Rudzinsko, Algirdo Kaušpėdo ir kitų eilės. Šie du aspektai – religinis tarpkonfesiškumas ir poetinė laisvė bei kūrybiškumas, mano manymu, labai tiksliai atspindi Tikėjimo žodžio esmę bei idėjas, kurias puoselėjo ne tik laikraščio leidėjai, bet apskritai šis sambūris ir iš jo augusi bendruomenė. Dvasios pažadinta kūryba vėliau atsispindės autentiškose Tikėjimo žodžio giesmėse ir pamoksluose, bet ją galima aptikti jau pačiose ištakose, kad ir pasirinktame moto iš Giesmių giesmės, atveriančios hebrajiškos poezijos aukštumas  – „Jis atvedė mane į puotos namus, jo vėliava virš manęs – meilė“.

Potyris, jog Dievas yra visas nuodėmes padengianti ir naują pradžią dovanojanti meilė motyvavo kurti, rašyti, publikuoti. Dar daugiau – šis potyris daugelį iš mūsų tikrai atvedė į dangiškojo Tėvo namus. Mažai, kas iš pirmųjų Tikėjimo žodžio narių, augo religinėse šeimose. Kristaus Evangelija surado mus, kaip paklydusias avis, kaip Sūnų palaidūną, ir parvedė namo. Ne liūdėti, bet švęsti Kristaus pergalę. Tėvo namuose suskambo šlovinimo muzika ir pradėjo bildėti šokiai. Dangiškojo Tėvo namai pasirodė esą dvasinės puotos, kurios vėliava – meilė, menė.

Pagrindinis laikraščio tekstas, Juozo Prankos straipsnis „Kristus – Karalius“, piešia karčių netikėjimo pasekmių, kurių auka tapo ir Lietuvos valstybė, ir tikėjimo vilties kontrastą. Pranka Lietuvą poetiškai palygina su Piloto mirčiai pasmerktu Kristumi bei viliasi, kad jos kančios eina į pabaigą ir ji prisikels. Žiūrint jau iš trisdešimties metų perspektyvos, gal jau ir kyla dvejonės, ar tikrai mūsų tautai nebeteks stotis aikštėje prieš Pilotą. Kaip ten bebūtų, toliau labai šmaikščiai skamba redakcinės kolegijos kreipimasis į Lietuvos Komunistų Partijos Centro Komiteto sekretorių L. Šepetį bei TV komiteto pirmininką J. Kuolelį, kuriame prašoma vietoj ateistinės laidos „Argumentai“ transliuoti krikščioniškas laidas. Vėlgi pabrėžiamas tokios veiklos ekumeniškumas – „[laidose] įvairių denominacijų tikintieji bei kunigai galėtų aiškinti Evangelijos esmę, liudyti apie savo atsivertimą į Viešpatį“. Nors į šį kreipimąsi, po kuriuo pasirašė virš šimto žmonių, kaip ir galima tikėtis, – juk tai tik 1988 metai, – nebuvo atsižvelgta, ši svajonė bent simboliškai išsipildė, A. Kaušpėdui tapus generaliniu Lietuvos TV ir Radijo direktoriumi. Laida Tikėjimo žodis eteryje pasirodė 1991 metų pabaigoje.

Dar kartą norėtųsi paminėti apologetinį laikraščio motyvą, norą ir sykių naują laisvę polemizuoti su ateistine ideologija. Posakis „ateizmo košmaras“ sutinkamas skirtingų autorių tekstuose. Redakcija kviečia drauge kurti rubriką „Ateistinė mozaika“, tikėdamasi, kad atsilieps ne tik krikščioniai, bet ir ateistai. Kvietimas iš tiesų originalus, bet svarbiausiai jis liudija atvirumą kitokiai nuomonei. Apskritai emocinių įtarumo, uždarumo ir baimės atspalvių šiame laikraštyje ir su žiburiu nerasi. Jų vietoje – atviras kvietimas atsiversti, atsiverti Kristui ir kartu kurti naują gyvenimą. Paminėsiu ir tai, jog nedidelis skelbimėlis, adresuotas norintiems kviestis lektorių Šventojo Rašto temomis, nebuvo įdėtas veltui. Su manimi (mat aš ir buvau tuo lektoriumi) susisiekė Konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) filosofijos dėstytojas, kuris nusprendė nebedėstyti marksizmo-leninizmo ir ieškojo būdų, kaip užpildyti atsiradusią spragą. Pamenu, kaip po pirmosios mano paskaitos jis paklausė studentų, ar jie norėtų dar kartą pasikviesti šį jauną lektorių (man buvo 22-eji), ir didelė auditorija pradėjo ūžti bei ploti. Tad Konservatorijoje man teko skaityti kelias paskaitas. Galimas dalykas, kad jos turėjo kažkiek įtakos ir neužilgo prasidėjusiam Šventosios Dvasios proveržiui, įvykusiame tarp Konservatorijos studentų.

Pirmame Tikėjimo žodžio numeryje publikuojamas ir mano straipsnis „Garbink, mano siela Viešpatį“, kuriame aš mėginu artikuliuoti savo atsivertimo patirtį:

Dievas yra geras. Dievas yra žmogaus draugas. Jis mėgsta padėti ir daryti gera. […]  Neviltis ir depresija, cinizmas ir abejingumas surakina žmogų. Bet Dievas turi jėgų tai pakeisti. „Jis atleidžia visas tavo blogybes“ Tai realus pergyvenimas žmogaus dvasioje. Prieš tris metus aš priėmiau Jėzų Kristų į savo širdį. Jis tapo mano gyvenimo Viešpačiu. Mane paliko neviltis, vidinė depresija ir nepaliaujantys priekaištavimai sau. Jų vietą užėmė ramybė, meilė ir taika. Aš supratau, kad pergyvenau tai, apie ką kalba Dovydas 103 psalmėje. Tai nuostabu. Tu irgi gali tapti laimingas.

Praėjus trisdešimčiai metų, mažai ką galėčiau pakeisti ar pridėti prie šio liudijimo. Nebent paklausti to Giedriaus, kuriuo Šventojo Rašto vertimu jis naudojosi, cituodamas psalmės žodžius: Jis atleidžia visas tavo blogybes? Nei viename lietuviškame vertime tokio sprendimo nerasime. Regis, versta mano paties iš anglų kalbos. Beje, pasirinkimas visai neblogas, net lyginant su originalu –  hebrajiškas daiktavardis āōn reiškia neteisybę, nedorybę, blogį. Matyt, man pačiam nenutuokiant, jau turėjau Šventojo Rašto vertėjui reikalingų, Dievo Dvasios dovanotų ir intensyvių studijų pagalba vystomų sugebėjimų.

Tikėjimo žodžio laikraščio pirmasis numeris

Su pirmuoju laikraščio „Tikėjimo žodis“ numeriu: (apačioje iš kairės į dešinę) Laimonas Nedveckas, ant rankų Adomas (ne jo vaikas, o mamos vardo (viršuje) neatsimenu), Daiva Butkutė, Inga Mikšėnienė, Regina Melech, Gintas (rodos) Baronas, Gabrielius Lukošius, (viršuje iš dešinės į kairę) Kąstytis Matulionis, Jonas Panevėžys, Evaldas Morkūnas, Giedrius Saulytis, Daina Bloznelytė ir Adomo mama.

Na ir galiausiai reikėtų paminėti, kad krikščioniškos užsienio spaudos apžvalga, esanti paskutiniame puslapyje, apima gan platų leidinių, leidžiamų Anglijoje, JAV, Italijoje, Vokietijoje, spektrą ir vėlgi yra stebėtinai ekumeniška. Šalia intriguojančios naujienos, kad evangelistas Reinhardas Bonke žmonių skaičiumi, susirenkančių į jo renginius, konkuruoja su roko žvaigždėmis, kaip antai AC/DC, pasakojama ir Audrio Bačkio gyvenimo istorija bei minimas jo įšventinimas į vyskupus ir paskyrimas dirbti popiežiaus nuncijumi Olandijoje. Laikraščio leidėjai ragina skaitytojus melstis už jį, ir taip pat patikina, jog savo maldose prisimena kardinolą Vincentą Sladkevičių, apie kurį 1988 metų vasarą rašė žurnalas „Radio Vatican“.

Laikraščio turinį įrėmina du kreipiniai: pradedama Sąjūdžio laikams būdingu tiesiu, patriotišku šūkiu „TAUTIEČIAI!“, o užbaigiama jautriai ir krikščioniškai – „MYLIMI SKAITYTOJAI! TEGUL DIEVAS PALAIMINA JUS!“

Visą laikraštį galite perskaityti čia    

5 komentarai apie “Pirmajam krikščioniškam laikraščiui pokario Lietuvoje – 30

  1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Ačiū, LS, kad pasidalinai. Tai istorija ir kiekviena detalė svarbi, kalba, kažką naujo pasako, plečia vaizdą.

  2. LS

    Pamenu tą laiką, kur pavaizduota laisvos spaudos ištroškę žmonės. Giedriau, tu visiškai teisus, tai fotografuota Vilniuje, per pirmąjį Sąjūdžio suvažiavimą, pasilipus ant laiptelių. Greičiausiai, kad ne ryte, nes nesu rytinis žmogus. Mano atmintyje išliko, kad ten buvo dalijamos Sąjūdžio žinios. Religinio turinio laikraščio neatsimenu, nes tada dar buvau visiškai priešiška krikščionims, pikta dėl jų ideologijos nešimo kryžiaus karais. Spalvotų kokybiškų negatyvinių juostelių dar neturėjau, buvo deficitas ir problemos su ryškinimu (užsienines ryškindavo tik Maskvoje), tai fotografavau su vokiškomis Orwochrom skaidrėmis, kurių kokybė tuo metu mus geriausiai tenkino ir patys galėdavome išsiryškinti. Bet gali būti, kad toje šusnyje buvo dalinamas ir TZ laikraštis.

  3. Gediminas

    ,,Čia pat įvardijamas ir laikraščio tikslas – „nepaisant denominacinių skirtumų, skelbti gerąją naujieną apie Gyvąjį Dievą“.

    Manau, jog tai bene pagrindinė, sielovadinio pobūdžio, priežastis tokio įspūdingo ,,Tikėjimo Žodžio“ žygio Lietuvoje. Ir šio tikslo palaipsnis apleidimas – priežastis, leidusi TŽ pamažu byrėti. Bet, visų svarbiausia, be Dievo Dvasios vedimo nieko tokio panašaus nebūtų įvykę. Turiu omeny, plitimą krikščioniško sąjūdžio, apėmusio visą Lietuvą.

  4. Anželika

    Oho, koks unikalus laikraščio numeris, originalūs straipsniai, stebinantis autorių atvirumas, tikėjimas ir ekumeniškumas, Šv. Dvasios ir laisvės gūsiai – viskas viename mažame grūdelyje – „Tikėjimo žodžio“ leidinyje. Giedriau, neabejotinai visi šie bruožai ir vėliau ryškėjo „Tikėjimo žodžio“ judėjimo tolesnėje raidoje.
    Dėkui už tokią publikaciją, kad rašai, daliniesi autentiškais prisiminimais ir vertinimais. Oriai pažymi TŽ 30 – metį. Niekas negali būti pamiršta… Dievas šito nepamiršo…
    Patiko įžvalgos apie istorinius Šv. Dvasios proveržius, kuriuos sugretinai su evangelisto Luko pasakojimo aplinkybėmis pirmuose skyriuose.
    Apskritai, tavo pasakojimas panašus į Luko evangelijos pradžią : „…rūpestingai viską nuo pradžių ištyręs, nusprendžiau surašyti tau,…, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokymo…“ (Luk 1, 3-4)

  5. Edgaras

    Dabartinės valdžios institucijom išgąsdinti jau užtenka paminėti žodį sąjūdis Lietuva ir laisvė,o kur dar tikėjimo žodis,prisikėlimas iš numirusiųjų ir Kristus gyvas kiekviename iš mūsų .

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.