Štai kokie du dalykai įrodo daugelio žmonių lengvabūdiškumą ir silpnumą: jie bičiulius laimėje niekina, o bėdoje – pameta. Taigi tą, kuris bičiulystėje abiem atvejais pasirodo pastovus bei ištvermingas, mes turime laikyti pačiu rečiausiu žmonių giminės atstovu ir kone dieviška būtybe. Markas Tulijus Ciceronas

10 komentarų apie “Nelengva būti bičiuliu

  1. Sigitas

    Tam kad suprastum kita,pirmiausia turi pats save pažinti.
    “И помни весь путь, которым вел тебя Господь, Бог твой, по пустыне, вот уже сорок лет, чтобы смирить тебя, чтобы испытать тебя и узнать, что в сердце твоем (!), будешь ли хранить заповеди Его, или нет”
    Manau Dievui nereik sugaišti 40 metu tam,kad Jis sužinotų kas yra tavo/ mano širdyje.O ka Jėzus kalbejo apie teisinga Dievo teismą ir žmogiška,paviršutiniška Jo pacio pastovu farizieju teisima ?
    Atejus laikui,tiesiogine to žodžio prasme,mes būsime teisiami mūsų pačiu žodžiais.
    Dievo mintys,Jo mąstymas,samone vis dar gan stipriai skiriasi nuo žmogaus.Jei turėtume Jo supratima,suvoktume skirtumą tarp žmogaus ir Dievo teismo.As už teisinga teismą.Bet kadangi Jis nėra šališkas,neturėtume tokiais būti ir mes.
    Kam mums teisti kitus,jei Dievas tai daro pats.Reikia būti aklam,kad to nematyti.Dievas niekados nesiduoda žmogaus išjuokiamas,ka anas sejo ta pats ir pjaus.
    Bet kas yra rašoma apie Joba ir jo draugus?Jobas kažką tikrai neikainuojamo ir už joki auksą nenuperkama dalyką gavo…(Я слышал о Тебе слухом уха; теперь же мои глаза видят Тебя;
    поэтому я отрекаюсь и раскаиваюсь в прахе и пепле).
    Tad raginu mus visus gyventi tikėjimu tuo ka sako Dievo žodis,o ne regėjimu,kuris mus pastoviai apgauna,suklaidina,nes mąstom labai jau žmogiškai

    Atsakyti
  2. Klausimelis

    Kaip man dar tiesiau sviesiau kalbet? Vardus minet? Konkrecias situacijas? Galeciau, tik vienas dalykas tai nebus etiska, kitas dalykas mane adminas paprasciausiai istrins, uzblokuos ar dar kitaip svelniai pasakius pasalins. Jis tame turi didele patirti. Ka sejame ta pjauname. Bet bala nemate, kalba ne apie tai. Adminas yra savo gyvenimo kalvis, mes- savo.
    Kad suprastu, taip tokiu zmoniu tikrai maza. Ir jei kas tokiu pazista bent viena, stenkimes jo neprarasti, nes tokie zmones vertingesni uz auksa. As tokiu tik viena pazistu.
    Tik velgi, jei mes renkames svelniai pasakius gyventi kazkur netoli tos vietos kur kvapas nekoks ir dar norim kad kiti tai suprastu, tai vargiai ar rasim bent viena zmogu kuris mus suprastu. Tuomet nesistebekim jei musu niekas nepalaiko. Situacija is fantastikos srities: sedi Jezus su narkomanu ar paleistuviu ir guodzia ir viena ir kita, nieko tokio, mazdaug, suprantu tave.
    Mano galva, tai kaiptik situacija, kai zmogaus niekas nepalaiko, gali paskatinti ji apmastyt savo veiksmus, pazvelgt kame reikalas, ar cia aplinka kalta, ar jis pats koses privire ir pats musa, pats rekia. Tikintis zmogus nera be nuodemes. Tikintis tas, kas jas pripazista ir ju atsisako. O jei neatsisako ir vaidina, kad aplnka kalta, tai palaikymo ir paguodos tiketis neverta.

    Atsakyti
  3. Sigitas

    Brangus “klausimeli”,nezinau kurioje samones dimensijoje pats siuo metu randiesi,bet tave puikiai suprantu,nes kažkada teko ten būti 🙂
    Žinoma sutinku su tavim,kad mums visiems buna tokiu proto užtemimų kai visi tau kažką sako,o “..jis vel už savo ” 🙂
    Siūlau dar karta perskaityti ta Rasto vieta kuria pacitavau.
    Sutik,kad pasauli mes matom ne toki koks jis yra,bet toki kokie mes patys esam…
    Tik vieno as nesuprantu,ka tamsta aplamai nori pasakyti.Kodel nekalbi tiesiai sviesiai,o ” pamokslauji” kaip tipiskas fariziejus ?
    Turi savo nuomone situo konkreciu atveju?Siulau ja pasilaikyti sau pačiam ir savo Dievui.Jis tave tikrai supras,bet ar ir sutiks,ir pritars tau,cia jau tik tu vienas tesuzinosi kai pradesi girdeti kas visu pirma t a u yra kalbama.Del kitu per daug neprakaituok,jei jie ir suklupo,Viešpats yra pajėgus juos,ir vel pakelti.Tu geriau žiūrėk saves 🙂
    O pastovumo ir ištvermes mes visi vis dar labai stokojame.Galvoju,o gal todėl taip sunku ir atrasti tikra draugą kuris tave,ka jau ten ” išgelbėtu”,na bent jau suprastu?

    Atsakyti
  4. Klausimelis

    Sigitai, o jei tas kas papuole i nelaime, norejo i ja patekti? Tu ji nori gelbet, o jis sako, im alright, as visai nesu nelaimej? Visi jam sako tu zusti, o jis vel uz savo. Juk reik pripazint, kad buna tokiu proto uztemimu pas zmones. Tai kaip jis pazins draugus nelaimej kai jis nepripazista kad jis yra nelaimej?
    Del gincu. Ne visi gincai yra beprasmiai. Yra situaciju, kai gincytis butina, kai tyla yra blogas zenklas. Kartais tylet yra neimanoma.

    Atsakyti
  5. Sigitas

    Su sventem 🙂
    Labai geri ir teisingi M.T.Cicerono zodziai kuriuos patvirtina,ir mums visiems gerai zinoma liaudies ismintis antrinanti,kad tikra drauga imanoma pazinti tik nelaimeje !
    Kad per daug negaisti tusciai laiko beprasmiskiems gincams,daugiau kylantiems del isminties stokos,noreciau pacituoti Biblija kur sakoma,kad
    ” There shall be no difference of persons(!),you shall hear the little as well as the great:
    neither shall you respect any man’s person(!),because it is the judgment of God(!).And if any think seem hard to you,refer it to me,and I will hear it” 🙂

    Atsakyti
  6. Selija

    Su šventėm. 🙂

    Klausimėliui: kas iš mūsų gali autoritetingai atsakyti, kaip elgtųsi Jėzus? O jei rizikuotume, ar nebūtume galiausiai sugėdinti, kaip tie fariziejai, kurie jautėsi geriausiai pažįstą Raštus ir žiną, kas teisinga. O Jėzus, žvelgdamas į tų nusidėjėlių / homoseksualų širdis galbūt matytų tuos, kurie buvo išrinkti dar prieš pasaulio sukūrimą, o Svečio apsilankymas būtų lemtingas jų amžinybei.

    Kita vertus, Jėzus, ateidamas pas nusidėjėlius ir juos išteisindamas, niekada nepateisino nuodėmės.

    O trečia vertus, niekur neskaitome, kad Jis dar būtų atėjęs “patikrinti”, ar samarietė tikrai išsiskyrė su penktu vyru ir ar Jo iš fariziejų išgelbėta moteris tapo pavyzdinga žmona. Bet skaitome apie moterį, kuri Jį susirado, anksčiau už kitus suprato Jo likimą ir ašaromis plovė Jo kojas, nes kam daug atleista, tas labai myli.

    Prieš kurį laiką bažnyčioje kalbėjom apie tai, kur ir kaip turėtų būti nubrėžta riba tarp gailestingumo ir šventumo. Viena vertus, palikus plyšį, nuodėme mikliai per jį įšliaužia, atsivesdama dar septynias (jeigu jis taip elgiasi ir yra palaiminamas / tarnauja ir pan., kodėl aš taip negaliu? Viskas galima…). Kita vertus, lengva taip tvirtai tas duris uždaryti, kad pro jas nebepraeitu nei gailestingumas, nei žmoniškumas, nei malonė, nei mes patys… 🙂

    Atsakyti
  7. Klausimelis

    PS.
    Isdrisiu mazai provokacijai.
    Jezaus laikais geju taip pat buvo. Jezus ateitu i geju “vestuves”? Manau, ne. Ne, ne palaimint ju, o pavalgyt, pagert paprasciausiai kartu su visais ten? Vien is zmogiskos pagarbos taip sakant. Isivaizduoju, kokie butu susirinkusiuju veidai: negalim patiketi kad atejo tas kuris kalba apie sventuma, o cia staiga eme ir atsisedo prie stalo su nusidejeliais. Taip va ir fariziejai kaltino Jezu kad jis valgo su nusidejeliais. Bet nemanau, kad Jezus tai darytu. Fariziejai nesuvoke esmes. Jezus valgo ne su visais nusidejeliais, bet tik su tais nusidejeliais, kurie pripazista esantys tokie ir nori pasikeitimu.
    O jus eitumete? Jei ne, tai kodel? Jei taip, velgi kodel?

    Atsakyti
  8. Klausimelis

    Gal atsakymui pakaks Jezaus istartu zodziu? O jei nepakaks, tai tuomet kaip ir daugiau nezinau ka toliau galeciau jums atsakyt.
    Jezus tam tikrai moteriai pasake mazdaug “taves nesmerkiu” bet iskart poto istare “eik ir daugiau taip nedaryk”.
    Jezus nesmerkia. Tarkime, jis nori biciuliautis su tuo kas nusideda. Bet juk is Jezaus zodziu akivaizdu, kad ne visai taip yra. Jis nori biciuliautis su tais, kas nusidejes, suvokia savo nuodeme ir atgailauja. Jus gi pats mokete zmones kas yra atgaila, o gal pamirsote?
    Jezus nesibiciuliauja su tais, kas nuodemiauja ir nesiruosia atgailauti, ir dar daugiau, kas nuodeme pateisina. Jis gali tik gailetis tokiu, bet uz vieno stalo jis su jais nesedes. Jis biciuliaujasi tik su tais kas save laiko sielos ubagais, kas diena nakti musasi i krutine ir sako “koks svolacius as esu”. Kas laiko save teisiu ir viduje turtingu, su tuo Jezus net nekalbes, Jis tyles, kaip tylejo pas Eroda kai buvo atvestas, jam nebuvo ka pasakyt tam, kas save aukstina.
    Velgi, buna situaciju, kai zmogus suvokia ka jis daro, bet neturi jegu grizti atgal, tai yra labiau ne jegu, bet noro. Atitaisyciau ka pridirbau, bet… , nenoriu, pernelyg labai jau man patinka tai, ka darau, ir to atsisakyt negaliu..
    Vienas mano senas draugas isskyre. Bet ne ji turejau omenyje komentare. Po daugelio metu tylejimo paskambino pasake kad turi kita seima, pakalbejom, issisnekejau ir as apie savo problemas. Bet i svecius jo kviestis nesikviesciau, nei jis nesiverzia pas mane. Galima sakyt mes vienas kita supratom be zodziu. Be jokiu smerkimu, be kazkokiu religiniu tralialiusku, supratom kad jokio artimo bendravimo tarp musu nebus, tau sekas va taip, man sekas va taip, ir tik tiek, visa kita yra musu paciu pasirinkimas, kiekvienas einame savo pasirinktu keliu. Man jo gaila, taciau puikiai suprantu, kad jam paciam nesmagu pries mane. Kodel jis skambino? Manau, ne tam kad pakviesciau i svecius, matyt tam kad issikalbetu kazkam, kuo galbut pasitiki, kas nepasmerks. Ir nepasmerkiau juk. Jei nores, kalbesimes dar, jei ne tai ne.
    Po tam tikro laiko suvokiau, kad mes zmones esame linke dangstytis Rasto zodziais savo nuodemingus polinkius. Perskaite “neteiskite” mes imam tuo pateisinti tai, ka patys pridirbame. Perskaite vietas “mylek savo artima”, tomis eilutemis apeliuojame i kitu sazine, atseit “mylek mane toki koks esu, tegu as ir samoningai renkuosi nuodeme, o va tu mielas, nedrisk teisti”. Bet juk dazniausiai teisia ne kitas, o paties nusidedanciojo sazine, ji teisia ji pati is vidaus, o zmogus mano, kad ji teisia aplinkiniai. Zinau, sakysite kad cia psichologu sritis, o ne dvasine puse. Bet ar nenuvertiname tos psichologines puses? Ji juk taip pat sukurta Dievo.

    Atsakyti
  9. Klausimelis

    “jie bičiulius laimėje niekina, o bėdoje – pameta. ”

    Ciceronas Ciceronu aisku, tiek kad didelis klausimas yra tuomet, kai zmogus patenka i beda savo noru ir netgi is jos kapstytis nesiruosia, nes jam jo beda neatrodo kaip beda, o netgi kaip laimejimas, jis yra galima pasakyti, kitoje samones dimensijoje ir neadekvaciai suvokia realybe ir savo veiksmus, tai tuomet iskyla dilema, kaip cia su ta biciulyste daryt. Nes palikt bedoje kaip ir negrazu zmogiskai paziurejus, is kitos puses, biciuliautis su tuo kas samoningai renkas tarkime nuodeme, tai jau kaip ir reikstu susitapatinti su tuo zmogum ir jo ydingu pasirinkimu. Tai kas belieka daryt tuomet?

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Na, Cicerono į šalį neskubėkime stumti… jis aptaria ir Klausimėlyje nusakytą “hipotetinę” (o gal labai jau konkrečią) situaciją, tik jį skaityti reikia.

      Visų pirma norėtųsi atkreipti dėmesį į frazę “žmogiškai pažiūrėjus”. O kaip kitaip gali žiūrėti žmogus? Nebent komentarą parašė angelas ar Bonhoefferio minimas antžmogis… Man taip pat užkliūna labai kategoriška “bičiulio” charakteristika: “pateko į bėdą savo noru”, suprask, padėčiau, jei bėda ateitų kaip šventajam Jobui, be jo pasirinkimo, bet dabar – atleiskite, pats įkritai, pats ir kapstykis; “neadekvačiai suvokia realybę” – suprask, padedu tik blaiviems žmonėms, tokiems kaip aš, o ne “iš kitos sąmonės dimensijos”, pastarieji esą verti atskirties (vienokios ar kitokios); na, ir galiausiai – kaip galiu bendrauti su nusidėjėliu, juk taip elgdamasis pateisinčiau jo nuodėmes, suprask – aš be nuodėmės, na, nebent tikrai su mažesnėmis nuodėmėmis…

      Bet ar iš tiesų kalbėjaisi su tuo bičiuliu? Išklausei jį? Pasistengei išgirsti? Sakai, “jam jo bėda neatrodo kaip bėda”… Iš kur tokia galia įžvelgti, kas kito širdyje? Bent jau sakytum: “man atrodo, kad žinau, kaip jam atrodo…” O kas, jeigu nežinai? Ar nesi patapęs jo teisėju?

      Kai Jėzus mokė apie meilę artimui, rūšiuojantis artimuosius į kategorijas (kuriuos reikia mylėti, ir kurių – ne, su kuriais bičiuliautis ir su kuriais ne), klausė “o kas yra mano artimas?” Juk judėjai su samariečiais nebendravo, per pagonių slenkstį apskritai kojos nekeldavo… Tad kaip laikyti artimu, sekantį svetimu mokymu, “savo noru” iškraipantį Dievo žodį? Į ką Jėzus atsakė gerai žinomu palyginimu apie į bėdą pakliuvusį žmogelį, kurio pasigailėjo “kitoje sąmonės dimensijoje” gyvenęs “nusidėjėlis” samarietis, bet kurio skausmui liko abejingi Šventyklos tarnai – jos kiemus mynęs levitas ir į Šventų Švenčiausiąją žengęs kunigas.

      Tad kas belieka daryti mums su mūsų bičiuliais, sprendžiame mes patys… Tik, prašau, neteisinkime savo abejingumo šventumo siekiu.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.