Mėnesio archyvas: sausio 2019

Dvasinės dermės

Dvasinės dermės (III)

Apolonas ir Dionisas

Antrasis šaltinis, muzikos meno klausimu daręs didelę įtaką Bažnyčios tėvams, be abejonės, buvo antikinė filosofinė literatūra. Platonas buvo įsitikinęs, jog muzika padeda formuoti jauną asmenybę. Tačiau, jo manymu, ne visos dermės tinkamos šiam uždaviniui. Tinkama dermė daro teigiamą įtaką žmogaus charakteriui, o netinkama – neigiamą. Muzika gali pažadinti kilnius jausmus, kaip antai gailestį, švelnumą bei drąsą, bet taip pat geidulius ir aistras, vedančius į išglebimą ir tingėjimą. Platono Valstybėje muzika cenzūruojama, nelieka vietos fleitai ir net styginiams instrumentams, kurių garsai, žmogų daro ištižėliu.

Skaitykite toliau
Arfa ir šviesa

Dvasinės dermės (II)

Šlovinimas Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas apie muzikinį Dievo šlovinimą kalba lakoniškai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus su apaštalais giedojo himną (gr. hymneō) (Mt 26, 30; Mk 14, 26). Po Jėzaus užžengimo į dangų, jo mokiniai kasdien rinkdavosi Šventykloje ir namuose šlovindami (gr. aineō) Dievą (Apd 2, 47). Paulius ir Silas melsdamiesi kalėjime giedojo himnus (gr. hymneō) Dievui (Apd 16, 25). Šlovinimas tikrai turėjo vienokią ar kitokią vokalinę ir galbūt instrumentinę išraišką. Apaštalas Paulius rašo: „Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu (gr. psallō) dvasia ir giedosiu (gr. psallō) protu“ (1 Kor 14, 15). Jam antrina Jokūbas: „Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes (gr. psallō)“ (Jok 5, 13). Laiško hebrajams autorius tvirtina, kad garbinančioje bendruomenėje pats Kristus gieda giesmes Dievui: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo tave šlovinsiu giesme“ (Hbr 2, 12; Ps 22, 22)!

Skaitykite toliau
Arfa grojantis hebrajas

Dvasinės dermės. Šlovinimo muzikos ištakos ir dabartis (I)

Psalmė yra priebėgos miestas, apsaugantis nuo demonų, angelų pagalbos laidas, naktį – baimę nuvejantis ginklas, dieną – atgaiva darbo metu, apsauga kūdikiams, puošmena suaugusiesiems, paguoda senjorams ir deramas papuošalas moterims. Psalmė yra angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai. Bazilijus Cezarietis

Sakralinė muzika ir šiuolaikinės šlovinimo giesmės tarsi du atskiri pasauliai, egzistuojantys toje pačioje bažnytinėje erdvėje vienas šalia kito. Ar tikrai jie neturi bendrų sąsajų? O gal šiandien kuriamomis garbinimo giesmėmis toliau yra rašoma Vakarų sakralinės muzikos istorija? Ar giesmės, atliekamos šiuolaikiniais muzikos instrumentais, sutepa sakralias erdves ar jas sudabartina? Ar Dievą dera šlovinti tik balsu, ar ir kitais prigimties duotais būdais, pavyzdžiui, šokant? Ar egzistuoja skirtis tarp dvasinės ir pasaulietinės muzikos? Šie ir panašūs klausimai kyla ne vienam, o ypač tiems, ant kurių pečių gulasi muzikinio bažnytinio tarnavimo našta. O bibliškai ir istoriškai grindžiamų teologinių svarstymų šia tema stinga. Šiuo straipsniu siekiama apžvelgti istoriškai egzistavusius požiūrius – biblinį, antikinį, helenistinį ir patristinį – į muziką, jos didaktinę ir dvasinę galią, taikymą liturgijoje. Tikrai neturiu išsamių atsakymų, visgi kai kuriomis mintimis apie muzikinį Dievo garbinimą norėčiau pasidalinti, idant žiojėjanti teologinė spraga bent kiek būtų užtaisyta.

Skaitykite toliau