Vertėjo uždavinys – nutiesti tiltą tarp dviejų kultūrų, nutolusių erdvėje, o kai verčiami senoviniai tekstai, ir laike. Vertėjas tampa tarpininku, turinčiu puikiai išmanyti abejus pasaulėvaizdžius ir juos perteikiančias skirtingas kalbas, idant perneštų žinią iš vieno kranto į kitą ir ji būtų suprasta. Pasak Friedricho Schleirmacherio, vertėjas tarsi vedlys turi „atvesti skaitytoją pas autorių“ ir „autorių pas skaitytoją“. Kadangi tai labai nelengvas uždavinys, Polis Rikioras (Paul Ricœur) mano, jog vertimą geriausiai apibūdina „kantraus triūso“ ir „išmėginimo“ kategorijos.

Ingrida Gudauskienė ir Danielius Dikevičius dar 2014 m. Lietuvos mokslų akademijos leidinyje „Lituanistica“ publikavo Pradžios knygos 1-3 skyriaus vertimą iš hebrajų kalbos. Vertėjai tikėjosi, jog šis mėginimas pateikti visai naują, paremtą originaliu tekstu vertimą iššauks diskusijas bei sykiu paskatins imtis naujų Biblijos vertimų į lietuvių kalbą. Šis lūkestis pasiteisino tik iš dalies, nes pats darbas nebuvo recenzuotas nei mokslinėje periodikoje, nei aptartas žodžiu kokioje konferencijoje. Tačiau jis nenuėjo perniek nes, kaip jau esu minėjęs, Lietuvos Biblijos draugija inicijuoja naują Naujojo Testamento vertimą.

Kadangi esu studijavęs biblines kalbas, susipažinęs su Rašto originalių manuskriptų istorija, kaip jie skirstomi pagal chronologiją ir geografiją į grupes, taip pat su Naujojo Testamento (NT) vertimo į lietuvių kalbą istorija, Virginijui jau išsakiau kelias savo pastabas, kurias jis mielai priėmė. Čia paminėsiu dvi: dėl originalo pasirinkimo ir dėl lietuvių kalbos.

Lietuvos Biblijos draugija išleido naują Evangelijos pagal Morkų vertimą, kurį parengė Ingrida Gudauskienė ir Danielius Dikevičius. Per šešis metus planuojama išleisti visą Naująjį Testamentą (NT). Ką apie šį vertimą kalba patys vertėjai galite pasiskaityti čia. Tikiuosi gauti leidimą šio vertimo ištraukas publikuoti ir savo svetainėje. Būtų labai įdomu, jeigu įsibėgėtų diskusija apie lietuviškus Biblijos vertimus, jų silpnąsias ir stipriąsias puses.