Temos Archyvai: Minčių lietus

Iki ir po Kristaus

Iki ir po Kristaus

Atskiro žmogaus gyvenimą, kaip ir žmonijos istoriją, Dievas trokšta padalinti į dvi dalis – iki ir po Kristaus. Mūsų gyvenimo kalendoriuje turi atsirasti ši išganinga perskyra – asmeninės Kalėdos. Vieną dieną, o gal tiksliau tylią naktį, Jėzus gimsta mano ir tavo gyvenimo tvarte, idant jį išvalytų ir perkeistų. Tuomet išsipildo apaštalo Pauliaus žodžiai: „Taigi, jei kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas sena – praėjo, štai visa tapo nauja.“

Tinklalaidės→

Salvator Mundi

Kalėdoti su Jėzumi

Dievo Sūnaus atėjimas į Žemę perskyrė istoriją į dvi dalis – iki ir po Kristaus. Tai vis dar tos pačios žmonijos istorija, tačiau labai skirtinga. Iki Kristaus tamsu, nors į akį durk. Po Kristaus ima brėkšti. Jis – tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų (Jn 1, 9).

Ne žmogus sukūrė Dievą, bet Dievas – žmogų. Todėl Dievas žmogui reikalingas. Ir iki Kristaus žmonija apgraibomis ieško Dievo, tačiau kelio pas Jį nesuranda. Dievas sumanė pats ateiti pas žmones. Jėzuje Kristuje. Dabar jau nebereikia spėlioti, koks yra Dievas, užtenka įsižiūrėti į Jėzų, permąstyti Evangelijų istorijas: „Kas matė mane, matė Tėvą,“ – sako Jėzus (Jn 14, 9). Kristuje Dievas apreiškė save ir nurodė kelią, kuriuo turime eiti – Jėzų. „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

Skaitykite toliau
Podkastai Bičiuliams

Naujiena – tinklalaidės (podkastai)!

Paragintas net kelių savo bičiulių, nusprendžiau pradėti savo tinklalaides (podkastus) – t. y. reguliariai dalintis savo mintimis bei įžvalgomis audio formatu Apple podcasts, Spotify, SoundCloud, Deezer ir Google podcasts platformose. Jų privalumas tas, kad įrašus galite klausytis savo išmaniajame telefone jums patogiu metu (važiuodami automobiliu, sportuodami ir pan.).

Įrašus tinklalaidėms planuoju daryti tiek dėstydamas, tiek namuose, tiek adaptuoti iš ankstesnių savo pamokslų. Pirmasis epizodas – mano mylimo apaštalo Pauliaus portretas. Antrasis, kuris pasirodys kitą savaitę, skirtas Adventui – apie džiaugsmą. Tad registruokitės, klausykite, dalinkitės.

Daugiau detalių čia.

Kristaus kančios žiūrovai

Kristaus kančios žiūrovai

Žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Seniūnai tyčiodamiesi kalbėjo: „Kitus išgelbėdavo – tegul pats išsigelbsti, jei jis – Dievo išrinktasis Mesijas!“ Iš jo juokėsi ir kareiviai, prieidami, paduodami jam perrūgusio vyno ir sakydami: „Jei tu žydų karalius – gelbėkis pats!“ Viršum jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius“. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. (Lk 23, 35-43)

Skaitykite toliau

Apie pradedančiųjų uolumą

Nors tiesa, jog šventi dalykai patys savaime teikia nuolankumo, pradedantieji jaučiasi esą tokie ugningi ir uolūs dvasiniuose dalykuose ir pamaldžiose praktikose, kad iš šios gausos jiems dėl netobulumo dažnai kyla tam tikra slapta puikybė, ir tuomet jie galiausiai ima jausti šiokį tokį pasitenkinimą savo darbais ir savimi. Iš to jiems dažnai kyla šiek tiek tuščias – o kartais ir labai tuščias – noras kalbėti apie dvasinius dalykus kitų akivaizdoje, o kartais net juos mokyti užuot patiems mokiusis; savo širdyje jie smerkia kitus, jeigu juose nemato tokio pamaldumo, koks jiems patinka, ir kartais tą net išsako balsu, šitaip panašėdami į fariziejų, kuris puikavosi šlovindamas Dievą už savo daromus darbus ir niekindamas muitininką (Lk 18, 11-12). Kryžiaus Jonas

Sandoros

Sandoros

PASKAITŲ VIDEO IR AUDIO ĮRAŠAI

Tarp Senojo ir Naujojo Testamento chronologiškai įsiterpia taip vadinamas Antrosios Šventyklos periodas, prasidedantis apytikriai 515 m. pr. Kr. Šio periodo literatūra bei žodinė rabiniško judaizmo tradicija formavo Naujojo Testamento autorių pasaulėvaizdį, o sykiu ir mąstymo manieras, Evangelijos mokslo pagrindimo pobūdį bei rašymo stilių. Tikėjimas Jėzumi Kristumi šį dvasinį kultūrinį apaštalų paveldą įprasmino, bet nepanaikino. Tad pažintis su Antrosios Šventyklos periodu padeda geriau suprasti, kaip jie komunikuoja Evangeliją. Paskaitose aptariama Antrojo Šventyklos periodo įtaka, judaizmo raida tuo laikotarpiu, jos aiškinimas Mišnoje, judėjiškų konfesijų – fariziejų ir sadukiejų – atsiradimo prielaidos; nagrinėjamos Naujojo Testamento ištraukos, kurių prasmę atskleidžia tik kiti to meto rašytiniai ir sakytiniai šaltiniai.

Žiūrėti ir klausyti→

Senojo Testamento pranašystės Naujajame. Jonos knyga

PASKAITŲ VIDEO IR AUDIO ĮRAŠAI

Naujasis Testamentas paslėptas Senajame, o Senasis apreikštas Naujajame. Augustinas

Naujojo Testamento autoriai cituoja Senąjį Testamentą visų pirma norėdami atskleisti Dievo išgelbėjimo plano tęstinumą. Antra, apologetiniais tikslais – apginti Evangeliją jos kritikų akyse, kurie taip pat remiasi Raštais. Apaštalai tai daro labai išradingai ir kūrybingai, vadovaudamiesi Šventosios Dvasios įkvėpimu. Dvasia kūrybinga. Raidė jos negali supančioti ar uždaryti savyje. Priešingai. Dvasia pažadina raidę ir suteikia jai prasmę. Šią kūrybinę laisvę, kuri arba kelia susižavėjimą, arba piktina, visų pirma regime paties Jėzaus moksle, po to apaštalų.

Žiūrėti ir klausyti→

Evangelisto Mato tiltas tarp Senojo ir Naujojo Testamentų

PASKAITŲ VIDEO ir AUDIO ĮRAŠAI

Paskaitose apžvelgiami Evangelijos pagal Matą ypatumai, išskiriant jos, kaip pirmosios Naujojo Testamento kanono knygos, paskirtį – susieti Kristaus Evangeliją ir Torą. Aptariama Izraelio istorijos santrauka, kurią Matas pateikta Evangelijos prologe. Ypatingas dėmesys skiriamas penkioms mesijinės linijos moterims, apmąstomas jų vaidmuo ir evangelisto intencija, paskatinusi Matą įtraukti jas į Jėzaus kilmės knygą.

Žiūrėti ir klausyti→
Rembrandt Sūnaus palaidūno sugrįžimas

Leistis surandamiems

Luko 15, 1-32

Trys Jėzaus parabolės giliai ir jautriai vaizduoja mūsų gyvenimą su Dievu ir moko pasipiktinimą iškeisti į empatiją, atleidimą ir džiaugsmą. Evangelijos atskleidžia, kad Jėzus buvo nusidėjėlių bičiulis, o pamaldžiausius Dievo tautos atstovus piktino, kad rabis, mokantis Toros, sėdasi su tokiais prie vieno stalo. Jų manymu, šventas žmogus negali nieko bendro turėti su nusidėjėliu. Tačiau tokią šventumo sampratą Jėzaus Evangelija iš esmės pakeitė. Kiekvienas iš mūsų yra ir paklydusi avis, ir pamesta drachma, ir sūnus palaidūnas. Jau Senojo Testamento išmintis kalbėjo: Nėra žemėje teisaus žmogaus, kuris visad gera darytų ir niekad nenusidėtų (Ekl 7, 20). O Naujajame ši tiesa dar aiškiau suskambo: Juk nėra skirtumo – visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės, o išteisinami dovanai jo malone dėl atpirkimo Kristuje Jėzuje (Rom 3, 22-24, vertimas mano).

Skaitykite toliau
Tikėjimo išmėginimai

Išmėginimai belaukiant Kristaus pasirodymo

VII-OJI PASKAITŲ CIKLO CORPUS PAULINUM LOBIAI DALIS (VIDEO)

Pauliaus laiškai tesalonikiečiams plėtoja nelengvą eschatologinės Bažnyčios kančios klausimą. Kentėjimus neteisinga traktuoti kaip Dievo apleidimo ženklą. Priešingai, jie turi patvirtinti, kad tikintieji yra verti Dievo karalystės. Išskirtinė tikėjimo savybė yra ta, kad jis turi būti išmėgintas. Kaip Jobo ištvermė kančioje tapo Dievo argumentu prieš šėtono melą, neva Dievo žmogus tarnauja Dievui tik gerovės metu, taip ir Bažnyčios ištikimybė Kristui turi būti ištirta ir ištyrinta. Antikristo pasirodymą, jo netikrus stebuklus ir klaidinančias galias Paulius vadina savivalės misterija. Vienintelis priešnuodis, apsaugosiąs tikinčiuosius nuo klaidinančios šėtono jėgos yra tiesos branginimas.

Žiūrėti ir klausyti→