Dangus tikrai yra

Koltono (Colton) Burpo istoriją apie jo kelionę į Dangų, kai jam buvo beveik ketveri, perpasakojo jo tėtis Toddas Burpo drauge su žurnaliste bei populiarių knygų autore Lynn Vincent. Dangus tikrai yra (Heaven is for real) tapo New York Times bestseleriu, pagal kurį 2014 m. buvo pastatytas to paties pavadinimo meninis filmas. Filmo nesu žiūrėjęs, bet knygą perskaičiau ir, tęsdamas knygų apie Dangų seriją, noriu pasidalinti savo įspūdžiais bei mintimis.

Deja, pradėti norėtųsi nuo pastabos apie šios knygos lietuvišką vertimą. Pradėjęs ją skaityti lietuvių kalba, buvau priverstas knygą padėti į šalį ir parsisiųsti jos originalą. Susidaro įspūdis, jog vertėja Ieva Sakalinskaitė visai nesupranta Amerikos kultūros ir verčia paraidžiui net labai plačiai vartojamas angliškas idiomas. Pavyzdžiui, išsireiškimą „turėti kažką, šiuo atveju ‘pasiplaukiojimą’ po savo diržu“ – with a swim under their belts – ji taip ir supranta: „tą patį vakarą, užsisegę plaukimo diržus, Koltonas su Keise linksmai piešė sėdėdami ant minkštos pusapvalės sofos „Senosios Čikagos“ restorane.” Linksmas vaizdelis! Kam vaikams restorane reikalingi plaukimo diržai? Gal juos dalina drauge su piešimo knygelėmis? Ir kas apskritai per daiktas tas plaukimo diržas? Netgi jeigu jis egzistuotų, ar mielai tėveliai juo rištų savo vaikus, atėję pavakarieniauti į restoraną? Tiek vertėją, tiek Almos literos, išleidusios šią knygą, redaktorę tokie absurdai tenkina… Iš tiesų idioma reiškia „kažką pasiekti“, o sakinys turėtų skambėti maždaug taip: „prisiplaukioję iki soties, Koltonas su Keise dabar linksmai piešė sėdėdami ant minkštos pusapvalės sofos“ Jokių diržų…

Knygoje apstu ir kitų nemažesnių kuriozų, leidžiančių daryti išvadą, jog vertėja neturi nei menkiausio supratimo apie tai, kas yra beisbolas ir kaip jis žaidžiamas, arba apie tai, kas yra metodistų bažnyčia ir kaip ji funkcionuoja, arba apie tai, kad protestantiškose bažnyčiose vyksta prabudimo tarnavimai, o ne Prisikėlimo mišios, kad ne Burpo gauna sau pačiam asistento etatą bažnyčioje, kurioje jis jau tarnauja pastoriumi, o bažnyčios taryba galiausiai sutinka jam nusamdyti asistentą ir t.t. ir pan. Vertėją kažkodėl persekioja ir Dangaus baimė, mat, nežiūrint knygos pavadinimo, ji visur Dangų verčia rojumi.

Taigi lietuviškas šios knygos variantas skleidžia tokį nemalonų kvapą, kad šio bestselerio skaitymas virsta mažų mažiausiai kančia. Gal dėl šios priežasties, skaitant knygą jau ir anglų kalba, man vis kliuvo jos stilius. Rašytoja mėgina perpasakoti Toddo pasakojimą, kurio nuotrupas pastarasis susirinko iš savo mažamečio sūnaus. Naratyvas vis stringa, o dialogai vietomis atrodo labai lėkšti ir pritempti. Gal rašytojai ši tema svetima? Gal labiau prie širdies politiniai memuarai, kaip antai Saros Palin, Aliaskos gubernatorės, kuriuos Lynn Vincent parašė, kai Palin kandidatavo į JAV viceprezidentės postą? Gal vaiko pasakojimu ji nepatikėjo? Gal šį projektą vertino grynai iš komercinės pusės, stokodama didesnio įkvėpimo? O gal tai tiesiog jos rašymo stilius, pataikaujantis vartotojiškai JAV visuomenei, kuri knygą per keletą metų suskaitė kelių šimtų tūkstančių tiražu? Nežinau. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, jog visų JAV bestselerių autoriai yra prasti rašytojai. Neseniai su didžiausiu malonumu perskaičiau jauno afro-amerikiečio Dinaw Mengestu romaną The Beautiful Things that Heaven Bears („Grožis, kurį atneša Dangus“), žavėdamasis gyvu pasakojimu ir rafinuota literatūrine kalba (knyga, beje, nieko bendro neturi su Dangaus tema).

Tačiau atidedant į šalį knygos Dangus tikrai yra literatūrinį stilių ir kuriozinį jos vertimą į lietuvių kalbą, pakalbėkime apie patį turinį. Neskaitę šios knygos galbūt norės tai praleisti, idant skaitant išliktų nenuspėjamumo jaudulys.

Nedidelio miestelio (apie 2 tūkst. gyventojų), skambiu Imperialo vardu Nebraskos valstijoje, metodistų bažnyčios pastorius Toddas Burpo, žaisdamas beisbolą, patiria kojos lūžį. Pastorius ir jo žmona Sonja ne tik priklauso vietinei beisbolo komandai, bet taip pat yra garažo vartų montavimo įmonės savininkai, kurioje tenka abiem darbuotis, o Toddas be to dar savanoriauja miestelio gaisrinėje. Tokį aktyvų gyvenimo būdą pasirinkusiam vyrui po traumos sunkiai gyjanti koja ir vaikščiojimas su ramentais yra kone nepakeliamas iššūkis. Nelaimė nelaimę vejasi – Toddui nustatomas krūtinės vėžys, nors po operacijos paaiškėja, jog auglys nepiktybinis. Galiausiai apendicitu suserga jo sūnus Koltonas, kuris dėl gydytojų aplaidumo (jie apendicito neatpažįsta iki jis trūksta) atsiduria prie mirties slenksčio. Po ilgų tėvų budėjimo naktų keliose ligoninėse ir artimųjų bei bendruomenės užtarimo maldų Koltonas visgi pasveiksta ir, progai pasitaikius, papasakoja tėvams regėjęs anapusybę – ligoninėje kelias bažnytines giesmes jam giedoję angelai, bet sudainuoti „We will rock You“ Koltonu užsakymu atsisakę. Jis, išėjęs iš kūno, regėjęs savo besimeldžiantį tėtį ir telefonu bekalbančią mamą, o taip pat Jėzų, kuris pasiėmęs jį ant kelių.

Sūnaus pasakojimas šokiruoja gimdytojus ir tėvas imasi tarsi detektyvo vaidmens, idant išgautų iš Koltono kuo daugiau detalių apie tai, kas su juo įvykę. Trupinėlis po trupinėlio dėliojasi istorija apie tai, ką berniukas regėjęs Danguje, spindinčiame visomis vaivorykštės spalvomis. Pastorius sužino, jog Danguje niekuomet nebūna nakties. Ten gyvena Jėzaus pusbrolis Jonas, savo metu krikštijęs Jėzų. Vaikas regėjo ir baltą Jėzaus žirgą, ir ant Jėzaus plaštakų bei pėdų tarsi flomasteriu nupieštas žymes. Jėzus juda tarsi kylantis aukštyn liftas, o vaikai, tame tarpe ir pats Koltonas, esą su sparnais ir jų pagalba skraido. Jėzus labai myli vaikus. Žmonės apsupti šviesos aureolių ir persijuosę kaspinais. Jėzus Koltonui uždavęs ruošti namų darbus, kurie jam labai patikę. Dievo Tėvo sosto dešinėje vieta skirta Jėzui, o kairėje – angelui Gabrieliui. Koltonui taip pat buvo pasiūlyta nedidelė kėdutė ir jis sėdėjęs šalia Šventosios Dvasios.

Danguje Koltonas sutikęs savo žemėje negimusią bevardę sesę (mat jo mama turėjusi persileidimą, apie kurį, be abejo, keturmetis Koltonas nieko nežinojęs). Ji esą labai laukianti akimirkos, kuomet išvys savo tėvus. Ši detalė išgydžiusi Sonjos vidines žaizdas, paliktas persileidimo. Ir ne tik jos. Kai pastorius pradėjęs viešai apie tai pasakoti kitiems, tai padėję tokią patirtį turėjusioms moterims. Danguje berniukas taip pat sutikęs savo prosenelį, o pastarasis atpažinęs, jog Koltonas yra jo anūko vaikas. Šios istorijos tikrumu tėvas įsitikinęs tuomet, kai vaikui parodęs senelio, kai jis buvo jaunas, nuotrauką – Koltonas iš karto jį atpažinęs. Danguje niekas nėra senas ir nei vienam nereikia akinių. Žinia apie Danguje gyvenantį prosenelį, kuris retai kada lankydavosi bažnyčioje, nuraminusi jo gyvus artimuosius, nerimavusius dėl „tėtušio“ amžinojo likimo. Prie šios temos grįžtama ne kartą ir paties Koltono lūpomis, kuris tvirtina, jog į Dangų nepaklius nei vienas, kuris neturi Jėzaus savo širdyje.

Vienas keistesnių atradimų Danguje – tai šėtonas, kurį Koltonas atsisako tėčiui apibūdinti – tikriausiai iš siaubo. Tiesa, su šėtonu kardais kovoję angelai. Pasak sūnaus, tėčiui irgi teks kovoti lemiamame Armagedono mūšyje, į ką tėvas nuolankiai atsako, jog, jei reikės, tai ir kovosiąs. Šioje knygos vietoje pastorius sudvejoja simboliniais Apreiškimo knygos aiškinimais ir linkęs tikėti viskuo paraidžiui. Pasakojimui apie Koltono regėjimą plintant, tarp katalikų iškilęs klausimas, ar Koltonas Danguje regėjęs Jėzaus motiną Mariją. Pasirodo, taip, jis ją matęs, „klūpinčią priešais Dievo sostą, kartais stovinčią šalia Jėzaus ir vis dar jį mylinčią kaip mamą“. Kadangi berniukas Danguje matęs tiek daug, tėvui parūpę sužinoti, kiek laiko jis ten praleidęs. Į šį klausimą Koltonas atsakęs be dvejonių – „tris minutes“. Trys minutės Dangaus tėvą paakina pakelti ligos istorijos archyvus ir patyrinėti kuomet tai galėję nutikti.

Tikriausiai įdomiausias knygos epizodas, bent man, yra susijęs su Jėzaus portretu. Tiek Koltono tėvams, tiek artimiesiems labai rūpi sužinoti į ką Jėzus panašus. Rodydami įvairiausius Jėzaus nutapytus paveikslus vaikui, tėvai vis sulaukia to paties atsakymo, girdi, Jėzus esąs visai kitoks. Tačiau kai Toddas sūnui  parodo Jėzaus portretą paveiksle „Taikos princas: prisikėlimas“, Koltonas ilgai tylėjęs pripažįsta, kad šis (portretas šio straipsnio viršuje) yra tikras. Paveikslą, pasirodo, nutapė neeilinių gabumų mergaitė Akiane Kramarik, beje turinti lietuviško kraujo, kai jai tebuvo aštuoneri. Savamokslė menininkė Akiane paveikslus tapiusi ir eiles rašiusi įkvėpta vizijų, tarp kurių esama ir Dangaus regėjimų.

Toddas Burpo mini, jog Dangaus regėjimas Koltono nepadarė „ypatinguoju“, jis ir toliau yra eilinis vaikas, kuriam patinka Žvaigždžių karai ir Žmogus voras, o jo sesuo, rinkdama pavadinimą knygai, pasiūliusi štai tokį: Sugrįžęs iš Dangaus, bet ne angelas. Visgi tėvas sūnuje įžvelgia antgamtines jėgas, pavyzdžiui pasakoja kaip sykį Koltonas išmeldęs įspūdingo grožio vaivorykštę.

Mane ne sykį nustebino Toddo kaip pastoriaus komentarai. Kiekvienam Dangaus epizodui jis stengiasi parinkti Rašto vietą. Tiksliau, sūnui pasakojant, jam atminty iškyla viena ar kita Biblijos vieta. Kartais jo pateiktos citatos ne visai kalba apie tai, ką stengiamasi jomis pagrįsti. Susidaro įspūdis, kad pastorius menkai pažįsta Raštą arba kalba tiems, kuriems jo paminėjimas užbaigia visas diskusijas. Turint omeny, kad tai labai mažos bažnytėlės pastorius, be to turintis nuosavą verslą ir socialiai ypač aktyvus žmogus, suprantama, kad jo teologinės įžvalgos nėra gilios. Kartais sūnaus pasakojimui pagrįsti pasitelkiami kiti argumentai nei Šventojo Rašto citavimas. Pavyzdžiui, pasiremiama pažįstamo pastoriaus žmonos pasakojimu apie jos mažametę dukrelę, kuri esą bažnyčioje regi šviesą virš parapijiečių, tačiau ne visų, o tik kai kurių. Tai turėtų patvirtinti, jog Koltonas teisus, sakydamas, jog Danguje žmonės yra apgaubti šviesos aureolių. Apskritai pasakotojas-tėvas-pastorius, toks kaip pavaizduotas knygoje, man primena naivoką Biblijos mokyklos studentą, prarandantį žadą dėl kiekvienos naujos biblinės temos.

Dar vienas dalykas, kuris krinta į akis, tai atsikartojantis neįkyrus pastoriaus skundimasis savo šeimos materialia padėtimi – visai kaip prieš surenkant aukas bažnyčioje. Žinant, kad knyga ir pagal ją pastatytas filmas turėjo atnešti nemenką honorarą, šios vietos priverčia gūžčioti pečiais. Ar nebus tėvas pasinaudojęs sūnaus pasakojimu verslo planui įgyvendinti? Viliuosi, kad taip nėra. Pastoriaus portretas, pavaizduotas knygoje, tikrai pavyzdinis – jis daug meldžiasi, lanko sergančiuosius ir mirštančius, o daugumas jo pokalbių su sūnumi vyksta jam ruošiant sekmadienio pamokslą, arba žmonai Sonjai dalyvaujant kokioje nors krikščioniškoje konferencijoje, pavyzdžiui skirtoje ugdyti sekmadieninių mokyklų mokytojus.

Neabejoju, jog Dangus tikrai yra ir manyčiau, jog mažasis Koltonas iš tiesų jį regėjo. Tačiau jo tėvo su rašytojos pagalba perteiktas Dangaus regėjimas mano tikėjimo Jėzumi Kristumi nesustiprino ir Dangaus nepriartino.

9 komentarai apie “Dangus tikrai yra

  1. Lina

    Labai noretusi pasiulyti sios knygos skaitytojams, kurie yra isitikine jos autentiskumu ir tiems, kurie abejoja, pasiklausyti David Platt – sveiko proto komentatoriaus Youtube.

    Atsakyti
  2. Sigitas

    Nesu koks Rasto žinovas,bet man užteko perskaityti Išėjimo kn.20:4 eil.,ir kitas,kad tiesiog nekreipciau per daug dėmesio i visokio plauko žmonių pasakojimus apie tai ka jie “matė” danguje(Pradžios kn.1-7;8 eil.,etc.)
    Ir taip jau pakanka po sita saule visokiausiu žmonių išgalvotų dalyku kuriais kiti tikėdami net patys nebesuvokia,kad tiki melu(“… God sent them the activity of delusion that they would believe lies..”/arba “…for this reason God will send upon them a deluding influence so that they will believe what is false..”) ir t.t.
    Manau,kad šiuo laiku yra zymiai patikimiau gyventi tikėjimu,o ne regėjimu/regejimais 🙂
    Daznai pabendravus su žmonėmis save laikančiais tikinciaisiais susidaro toks įspūdis,kad jie visgi labiau tiki žmonių,o ne Dievo žodžiais…
    Kaip ir sakiau,cia tik mano asmenine nuomone,tad mielai priimciau bet kokia kritika savo adresu,jei tik tai man labiau padetu pažinti tiesa,ir per tai tapti dar laisvesniu nuo melo.Kuris dazniausiai po sita žeme vaikštinėja apsirengęs spindinciais,ne is Dievo ateinancios ,”šviesos/tiesos” rūbais…

    Atsakyti
  3. Mindaugas M.

    Kokiais tada kriterijais vadovaujantis atskiriate tikrą regėjimą nuo netikro, Linai?.. Ir kaip pakomentuotumėte, kad tokio žanro knyga gali būti ir toliau palankiai priimama, net jei jos pagrindinis pasakotojas atvirai prisipažįsta istoriją išgalvojęs (plg. The Boy Who Came Back From Heaven: A True Story)?.. Žinoma, kažkas turi teisę tikėti kuo nori, jei kalbėsim apie teises. Tačiau nesutinku, kai bet kokį tikėjimą vadina krikščionišku…

    Tradiciškai Bažnyčia dar žiūri į regėtojo asmenybę. Kaip tas regėjimas paliečia pačio žmogaus ir jo aplinkos gyvenimą ilgalaikėje perspektyvoje. Įdomu, kad Katalikų Bažnyčioje, kur tų regėjimų būna labai paveikių, daugelis jų autoritetingesnių ganytojų vertinami atsargiai. Nes, jei regėjimo pasakotojas po kurio laiko įpuola į trumpalaikius homoseksualius santykius (kalba apie vieną iš straipsnyje minėtų autorių), tai šį tą turėtų pasakyti apie jo regėjimą (kalbu ne apie nuodėmės vertinimą, o būtent regėjimą).

    Atsakyti
  4. Linas

    Esu perskaitęs tiek ir šią knygą, tiek ir Proof of Heaven. Bandant suderinti visiškai priešingus Dangaus potyrius nejučia peršasi išvada, kad turbūt Anonimas arti tiesos – matyt tikrai kiekvienam Dangus apreiškiamas pagal jo mentalitetą, suvokimo galimybes.

    Atsakyti
  5. Rūta

    Pritariu anonimui.
    Gal išprusę teologai tikėjimožodiečiai 🙂 randa daug kliuvinių šiame kūrinyje, bet, jei taip pateikiamas liudijimas priartina bedievį prie dangaus, tai juk labaai okey!

    Atsakyti
  6. Mindaugas M.

    Įdomi apžvalga, bet palieka du klausimus – kodėl autorius kelia šią temą ir kodėl prieinama galutinė išvada, kuri, rodos, prieštarauja visam tekstui?
    Suprantu, kad galima pateisinti ir motyvuoti visus tariamai regėto dangaus “netikslumus”, bet lieka klausimas – ar toks Dangus iš tiesų įtikina krikščionį, kuris pakankamai gerai susipažinęs su NT tekstais? Ar bent jausmas tas? Aš nežinau, koks Dangaus jausmas. Galiu klysti dėl jo, bet kažkas žmogiško viduje aiškiai kužda – toks Dangus per mažas, kad būtų tikras. Jis bando tenkinti smalsumą detalėmis, nejučia parduodamas ir tam tikras nerimą keliančias žinutes apie išgelbėjimą. Mirtis, kūno iš numirusiųjų prisikėlimas, Kristaus sugrįžimas nėra maži dvasiniai patyrimai. Taip gal New Age, bet ne krikščionybėj. Tad mano džiaugsmui – ramiai netikiu tokiu karikatūrišku Dangum.

    Atsakyti
  7. Anonimas

    Idomi izvalga , sveika ir gera kritika Lietuvos leidyklai, kuri isvis neturi jokio zalio supratimo apie krikscionybe.
    Manau Jezus vaikams pasirodo ju mentaliteto lygiu ir tai yra irgi idomu. Idomu kaip Jis mums pasirodytu?

    Atsakyti

Komentuoti: Mindaugas M. Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.