Didžioji Bonhoefferio vizija – krikščionybė be religijos

Mokinystės kainoje kryžius tampa vienu pagrindinių leitmotyvų. Bonhoefferis Golgotos kryžių traktuoja ne tik kaip mesijinės Jėzaus iš Nazareto tarnystės kulminaciją, bet ir kaip esminę kiekvieno tikinčiojo patirtį. Asmeninis kryžiaus ėmimas ir tapatinimasis su Jėzaus mirtimi yra pirmasis ir pagrindinis krikščionio mokinystės imperatyvas. Kristaus įstatymas, anot Bonhoefferio, yra kryžiaus įstatymas.

Žvelgti į Kristų, o ne į kelią, kuris mums per sunkus

Tačiau savęs išsižadėjimas Bonhoefferiui nereiškia kūno marinimo ar monastinio asketizmo:

Išsižadėti savęs reiškia susikoncentruoti tik į Kristų, o ne į save, žiūrėti tik į Tą, kuris eina priekyje, o ne į kelią, kuris mums per sunkus. […] Kryžius nėra siaubinga dievobaimingo ir laimingo gyvenimo pabaiga – jis pasitinka mus pačioje mūsų bendrystės su Kristumi pradžioje. Kai Kristus šaukia žmogų, Jis kviečia jį ateiti ir numirti. Ta mirtis gali būti panaši į pirmųjų mokinių mirtį, kai jie turėjo palikti savo namus ir darbus, kad galėtų sekti paskui Jį, arba panaši į Lutherio mirtį, kai jis turėjo palikti vienuolyną ir eiti į pasaulį. Tačiau kiekvienu atveju tai ta pati mirtis – mirtis Jėzuje Kristuje, senojo žmogaus mirtis nuaidėjus pašaukimui.

Nachfolge

“Mokinystės kainos” kopija iš Karlo Bartho, kuris ją atidžiai skaitė – tai liudija paraštėse ranka rašyti klausimai ir mintys – asmeninės bibliotekos.

Bonhoefferio teologija yra kristocentriška, o jo kristologijos ašis – krucifiksas. Paminėtina, jog Mokinystės kainą Bonhoefferis rašė, remdamasis kristologijos paskaitų medžiaga, dėstyta Berlyno universitete iki 1933 m. Būtent kryžiaus nešimas abstrakčią kristologiją paverčia konkrečia direktyva: „Levis privalo palikti muitinę, o Petras – savo tinklus.“ Bonhoefferiui tikėjimas Kristumi tampa tikėjimu tik per paklusnumo veiksmą. Kaip Kristaus gyvenimas nesuvokiamas be kryžiaus mirties, taip ir Bažnyčios – be mokinystės ir kančios. Jau minėjome, kad Bonhoefferiui imponuoja monastinis pasišventimas Kristui, tačiau jis prieštarauja vienuolystės, kaip aukštesnio dvasingumo standarto, koncepcijai. Visi krikščionys paklusnumo Dievui prasme yra tarsi vienuoliai. Galima netgi teigti, jog protestantišką visų tikinčiųjų kunigystės doktriną Bonhoefferis pakylėja vienu laipteliu aukščiau ir iškelia visų tikinčiųjų vienuolystės idėją. Tai, kas anksčiau buvo pasiekiama tik saujelei išrinktųjų, dabar yra kiekvieno krikščionio pareiga: „Jėzaus įsakymas privalo būti priimamas kiekvieno su tobulu klusnumu kasdienio gyvenimo pašaukime.“ Radikalus paklusnumas Dievo šaukimui išsaugo malonės vertę. Be mokinystės krikščionybė tampa dogmų ir principų sistema, o brangi malonė – pigia religija.

Nežinant platesnės Bonhoefferio teologinių raštų tematikos, gali susidaryti apgaulingas įspūdis, jog jam savitas pelagijiškas žmogaus valios akcentas. Tačiau iš tiesų Bonhoefferio įsitikinimai yra kur kas artimesni augustiniškajai malonės teologijai. Rodos, kad bėgant laikui, pats Bonhoefferis suvokė, jog Mokinystės kainą galima klaidingai interpretuoti. Gan reikšminga yra jo savikritiška pastaba viename iš kalėjimo laiškų, atskleidžiančių jo teologinės minties raidą: „Aš buvau įsitikinęs, jog tikėjimas įgyjamas, siekiant gyventi šventai ar panašiai. Manau, kad šį įsitikinimą geriausiai perteikia Mokinystės kaina, kurią prilyginčiau tarsi kelio pabaigai. Šiandien, nors ir neatsižadu savo teiginių, suvokiu šios knygos pavojus.“

Tautinė religija kaip parodija

Idant nepakliūtume į minimus religinio įstatymiškumo pavojus, reiktų nepamiršti, kokiame socialiniame bei politiniame kontekste brendo ir rutuliojosi Bonhoefferio teologinė mintis. Pavyzdžiui, aptardamas Kalno pamokslo palaiminimus, Bonhoefferis atvirai stoja į polemiką su tuo metu vyraujančia Trečiojo Reicho politine teologija, nors ir kitose vietose nesunku įžvelgti protestą prieš totalitarines nacių aspiracijas ir arijų viršenybės propagandos pasmerkimą. Pasak Bonhoefferio, „vargšai dvasia“ negali priklausyti valstybinei bažnyčiai ir jie sąmoningai atsisako naudotis jos teikiamomis privilegijomis. Kita vertus, „tautinės religijos atstovai ir skelbėjai […] mėgaujasi didybe ir garbe, jų kojos tvirtai stovi ant žemės, jie turi gilias šaknis tautos kultūriniame bei religiniame gyvenime ir yra išugdyti to amžiaus dvasia.“ Akivaizdu, jog jiems taikytini ne Kalno pamokslo palaiminimai, o artėjantys eschatologiniai vargai (plg. Lk 6, 24–26). Bonhoefferis neslepia savo paniekos iškraipytai ir konformistinei Reicho bažnyčios evangelijai, teesančiai Kalno pamokslo parodija politinėse ir visuomeninėse deklaracijose. Kai kurie tyrinėtojai Mokinystės kainą priskiria prie politinės rezistencijos žanro, kuriame apstu kriptografinių aliuzijų apie nacizmo ideologiją ir praktiką.

Link nereliginės krikščionybės

Bonhoefferis_ir_Eberhard_Bethge_1938

Bonhoefferis ir Eberhardas Bethage 1938 m.

Nuoseklu, kad Bažnyčios ateities viziją trumpiausiai išreiškia Bonhoefferio nukalta „nereliginės krikščionybės“ arba „krikščionybės be religijos“ kategorija, sukėlusi bene daugiausia kontraversiškų vertinimų. Mintimis apie krikščionybę be religijos Bonhoefferis dalinasi laiškuose, rašytuose iš kalėjimo 1944 m. savo draugui Eberhadui Bethage, kuris vėliau tapo pirmuoju jo gyvenimo biografu. Svarstydamas apie krikščionybės ateitį Vakaruose, Bonhoefferis tikėjo, kad eklezines struktūras pakeis nereliginė krikščionybė. Skirtingas konfesines formas, pasak Bonhoefferio, galima palyginti su kitokiais rūbais, kuriuos Bažnyčia apsirengia skirtingais laikmečiais. „Kaip kalbėti apie Dievą nereliginiame pasaulyje? – svarsto jis. – Kaip Kristui tapti nereligingumo Viešpačiu? Kaip atrodo nereliginė krikščionybė?“ Šie rafinuoti ir pranašiški Bonhoefferio klausimai kaip niekad aktualūs ir šiandien, kai praraja tarp vis labiau sekuliarėjančios kultūros ir tradicinių bažnytinių normų vis labiau gilėja. Akivaizdu, kad krikščionims reikėtų ieškoti būdų, kaip išeiti iš saugių religinių getų ir liudyti Kristų pasauliui. Tik, regis, Bažnyčia dar nėra pakankamai subrendusi žmones kreipti link Kristaus, o ne į savo konfesinį religingumą, kuris neretai trukdo pažinti Kristų tokį, koks Jis yra iš tikrųjų. Formos pristatymas kaip turinio tik didina nusivylimą religingumu. Bažnyčia neturėtų rungtyniauti su pasauliu, bet, anot Bonhoefferio, liudyti pasauliui, jog tai „vis dar Dievo mylimas ir Kristuje sutaikytas pasaulis.“ Mano įsitikinimu, mums reikėtų atidžiau įsiklausyti į Bonhoefferio išminties žodžius, užrašytus prieš mirtį kalėjime:

Dievotas žmogus turi gyventi bedieviškame pasaulyje, nesistengdamas religiškai paaiškinti pasaulio bedievystės. Jis turi gyventi „pasaulietiškai“ ir taip dalyvauti Dievo kentėjime. Toks individas yra išlaisvintas iš klaidinančių religinių prievolių bei draudimų ir gali gyventi „pasaulietiškai“. Būti krikščionimi nereiškia siekti religingumo kokiu nors ypatingu būdu arba, remiantis kuria nors doktrina, laikyti save nusidėjėliu, atgailautoju ar šventuoju. Būti krikščionimi – tai tapti žmogumi, o ne žmogaus tipu, kurį Kristus sukuria mumyse. Ne religinis aktas žmogų padaro krikščionimi, bet dalyvavimas Dievo kentėjimuose sekuliariame gyvenime.

Stovėti žemėje ir sykiu Danguje abiem kojomis

Etikoje, kuri pagrįstai laikoma Bonhoefferio teologinės minties kulminacija bei hermeneutiniu raktu į jo teologinį pasaulį, jis teigia, kad egzistuoja Kristaus-realybės (Christuswirklichkeit) sritis, kurioje susijungia Dievo ir pasaulio realybė. Būdami Kristaus dalininkais, krikščionys gyvena Dievo ir sykiu pasaulio realybėje. Pagrindinis krikščioniškos etikos uždavinys, Bonhoefferio požiūriu, – tai ryšio tarp realybės ir žmogaus tapimo „realiu“ atradimas. Kristaus realybė talpina savyje pasaulio realybę, nes, remiantis Pauliaus Laišku kolosiečiams, viskas Juo laikosi. Pasaulis negali egzistuoti nepriklausomai nuo Dievo apreiškimo Kristuje. Todėl neįmanoma būti krikščionimi, nebūnant pasauliečiu. Likus mažiau nei metams iki savo mirties, 1944 m. liepos 21 d. laiške, adresuotame Eberhardui Bethage, Bonhoefferis rašė: „[…] per paskutinius metus (ar maždaug tiek) aš suvokiau ir patyriau kur kas giliau štai ką – krikščionybės pasaulietiškumą. Krikščionis nėra homo religiosus, bet žmogus, kaip ir Jėzus buvo žmogumi.“

Tegelio kalėjimo kieme. Berlynas, 1944 m. vasara (Bonhoefferis antras iš dešinės).

Paskutinėmis savo gyvenimo dienomis Bonhoefferis buvo ramus ir kupinas pasitikėjimo Kristumi.

Tikriausiai ir dėl paties Bonhoefferio žmogiškumo aplinkiniai juo labai pasitikėdavo. Pasakojama, kad 1945 m. sekmadienį po Velykų kaliniai, kurių didžioji dalis buvo katalikai, paprašė Bonhoefferio pasakyti velykinį pamokslą. Remdamasis Izaijo 53 skyriaus 5 eilute: „Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti“ ir 1 Petro laiško 3 eilutę: „Tebūnie palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prikėlimu iš numirusių atgimdė mus gyvai vilčiai“, Bonhoefferis kalbėjo apie tai, kad Jėzaus prisikėlimas iš tiesų sukūrė naują rasę žmonių, tačiau ne „antžmogių“ rasę. Jos atstovų neslegia praeities nuodėmės, bet, gyvendami tikėjimu, nepaisant aplinkybių, jie viltingai žvelgia į rytojų. Bonhoefferiui dar nebaigus pamokslo, gestapo karininkai išsivedė jį paskelbti mirties nuosprendžio. Auštant kitam rytui, Bonhoefferis buvo atvestas prie kartuvių, išrengtas, ir tada jam leista pasimelsti. Sakoma, kad jo paskutiniai žodžiai buvo tokie: „Tai pabaiga, bet man – gyvenimo pradžia.“

Sužadėtinė Marija von Wedemeyer, su kuria Dietrichui nebuvo lemta susituokti.

Apibendrinant pamatines Bonhoefferio teologijos tezes, reikėtų išskirti jo akcentuotą praktinę krikščionybės reikšmę, ekumeniškumą, gyvenimišką evangelizmą, kai tiesa skelbiama ne religiniu žargonu ar dogminėm nuostatom, bet malone atskleidžiant gyvąjį Kristų. Krikščioniška etika neleidžia užsidaryti Bažnyčioje kaip religiniame gete, bet skatina aktyviai gyventi pasaulyje, kuriame kenčia Dievas žmogaus pavidalu. Kalėdamas Dietrichas rašė savo sužadėtinei Marijai von Wedemeyer, kad žmogus, besiremiantis į žemę tik viena koja, ir Danguje stovi tik viena koja. Bonhoefferis tikėjo, kad Dievo žemę ir Dangų suranda tik išmokusieji gyventi šioje žemėje. Rodos, jis neklydo.

Publikuota Dietricho Bonhoefferio „Mokinystės kaina“ Pratarmėje (Vilnius: Tikėjimo žodis, 2013)

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.