Tyla

Dievo tyla

Japonijoje rašytoją Shusaku Endo išgarsino knygų serija „Geltonasis žmogus“ ir „Baltasis žmogus“ (1955). Už pastarąją knygą jam buvo suteikta Akutagavos premija, skiriama už geriausius literatūros kūrinius ir rašytojo gimtinėje ne mažiau garbinga nei, sakykime, Pulitzerio premija JAV. Jau ankstyvojoje Endo kūryboje ryškėja jo susidomėjimas teologiniais klausimais, o tiksliau krikščioniškos teologijos ir japoniško panteizmo-ateizmo sankirta, nagrinėta, beje, ir jo kritiniuose veikaluose, pavyzdžiui, Dievas ir dievai (1945). Pasaulinę šlovę rašytojui pelnė istorinis romanas Tyla (1966), kuriame aprašyti nuožmūs krikščionių persekiojimai Japonijoje XVII a. ir gvildenami sunkūs tikėjimo ir išdavystės bei institucinės religijos ir religijos be institucijos klausimai.

Nesuprasta ir atrasta Tyla

2017 metų pradžioje pasirodžiusi Tylos ekranizacija (rež. Martin Scorsese) su teologiškai ambivalentiška romano tematika supažindino dar platesnį ratą žmonių. Filmas sulaukė nemažai kritikos bei pažadino karštų diskusijų krikščionių tarpe. Šiame straipsnyje neketinu aptarti poleminių klausimų, nors su jais galbūt ir verta susipažinti (žr. Meg Hunter-Kilmer straipsnį). Mes apsistosime ties svarbiausiomis romano temomis ir ypač ties nereliginės krikščionybės arba krikščionybės be religijos klausimu, kurį teologiškai yra svarstęs Dietrichas Bonhoefferis, o filosofiškai – Simmone Weil.

Visų pirma reikia pastebėti, kad Endo yra krikščionis katalikas ir kaltinti jį tikėjimo gniuždymu yra tikrai neteisinga. Visgi, kadangi Endo paliečia jautrius tikėjimo klausimus ir kvestionuoja susiformavusius religinius stereotipus, jis neišvengiamai susilaukia kaltinimų dėl šventvagystės ir protestų prieš esą skleidžiamą ereziją (lietuviškame kontekste panašią reakciją sukėlė Romeo Castelluccio spektaklis Apie Dievo sūnaus veido koncepciją, kuriame, beje, galime įžvelgti Endo Tylos įtaką, apie jį esu rašęs kitur). Iš karto po romano pasirodymo Sofijos universitete Tokijuje buvo surengtas forumas su rašytoju, kuriame dalyvavo katalikų kunigai, laikę Tylą antikrikščionišku romanu. Panašios kritikos, beje, pažėrė ir kai kurie japonų evangelikai. Rašytojo žmona Junko Endo pasakoja, kad forume jos vyras buvo kone kryžmiškai tardomas, tačiau kiekvienas jo atsakymas susilaukdavo audringo auditorijos pritarimo, todėl suplanuotas dviejų valandų forumas buvo nutrauktas po valandos.[1]

Pastebėtina, kad kontraversiškas Endo tekstas dar iki filmo adaptacijos buvo plačiai aptartas akademiniuose leidiniuose tiek literatūros kritikų, tiek ir teologų. Laikui bėgant, įtarus ir neigiamas krikščionių požiūris į Tyloje siūlomą neinstitucinės krikščionybės idėją mažėjo, o pats romanas vis dažniau pradėtas vertinti kaip pavyzdinis kūrybiškos teologijos pavyzdys. Pavyzdžiui, Douglas J. Hall Endo romane įžvelgia būtinas gaires šiandieninei evangelizacijai bei pastoracijai, o patį rašytoją laiko teologu par excellence.[2] Pasak Hall, be naujai išgyvento imago Christi Bažnyčios misija skelbti Kristų nūdieniame pasaulyje bus nevaisinga.

Kristaus veido regėjimas

Pagrindiniam romano veikėjui, jėzuitų vienuoliui Sebastianui Rodrigesui, XVII a. nuožmių krikščioniškų persekiojimų metu nuvykusiam į Japoniją ieškoti savo dvasinio tėvo ir mokytojo Kristovo Fereiros ir įsitikinti ar pastarasis iš tiesų išsižadėjo tikėjimo, Kristaus veido regėjimas yra vienas reikšmingiausių jo asmeninės tikėjimo kelionės klausimų. Dar prieš nukakdamas į misijos laukus, Rodrigesas laiške prisipažįsta, jog Kristaus veidas jam iššaukia tuos pačius jausmus, kaip vyrui mylimosios veidas.

[…] prieš akis iškyla Kristaus veidas. Koks buvo Kristaus veidas? Apie tai Biblijoje nutylima. Gerai žinote, kad pirmieji krikščionys Kristų įsivaizdavo kaip piemenį. Trumpas apsiaustas, maža tunika, viena ranka laiko avinėlio koją, kita – spaudžia lazdą. Toks Kristaus įvaizdis mūsų kraštuose gerai žinomas, nes jį įkūnija daugelis pažįstamų žmonių. Šitaip pirmieji krikščionys įsivaizdavo švelnų Kristaus veidą. O Rytų Bažnyčioje randame ilgą nosį, garbanotus plaukus, juodą barzdą. Tai – rytietiškas Kristus. Daugelis viduramžių dailininkų Kristaus veidą tapė švytintį karaliaus valdžia. Tačiau šiąnakt man Kristaus veidas panašus į San Sepulchre Borgo mieste saugomą paveikslą. […] Viena koja Kristus stovi ant kapo, o dešinėje rankoje laiko kryžių. Žvilgsnis tiesus, o veide – padrąsinimas ir įsakymas mokiniams: „Ganykite mano avis, ganykite mano avis, ganykite mano avis…“ Tai užsidegimu ir jėga švytintis veidas. Šiam veidui jaučiu didžiulę meilę. Mane žavi Kristaus veidas taip, kaip vyrą žavi mylimosios veidas.[3]

Rodrigesas, kaip personažas be abejo įkūnijantis paties rašytojo vidinius ieškojimus, suvokia, kad Kristaus paveikslas nėra statiškas ir kinta, priklausomai nuo epochos, kultūros ar konfesijos. Vienoks jis atrodė persekiojamos Bažnyčios tikintiesiems, kitoks – kai Bažnyčia tapo vienintele galinga imperijos religija. Savaip jį suvokia katalikai, kitus bruožus jame įžvelgia ortodoksai. Kokiam Kristui širdis atvertų japonai? Viename interviu katalikybę rašytojas vadina „pasiskolinta savastimi“, kuri niekaip nenori susigyventi ir nuolat kovoja su tikruoju jo „aš“.[4] Romanų rašymą Endo apibūdina kaip pastangas sutaikyti savyje glūdintį dvilypumą, surasti harmoniją tarp savo etninio ir dvasinio tapatybės dėmenų. Japonijos kultūra negali nežavėti, tačiau kodėl ji tokia priešiška Evangelijai? Endo myli tiek savo tautą, tiek Kristų ir svarsto, kiek jos kova su misionierių atnešta krikščionybe iš tiesų buvo kova su pačiu Kristumi. O gal jie skelbė ne tą Kristų?

Kristaus paveikslo kaita Rodrigeso tikėjimo pasaulėvaizdyje yra viena ryškiausių teminių gijų, perpynusių Tylos refleksijas. Rodrigesui Kristaus veidas sukelia asociacijų su seminarijos mokytojo Fereiros, kuriuo jis žavėjosi, veidu. Būdamas jėzuitų provincijolu ir gerbiamu mokytoju, Fereira gebėjo išlikti savo studentų bičiuliu, apkabinti juos kaip Kristus. Ar iš tiesų Japonija galėjo jį pakeisti? Gal misionierius nesugebėjo susitapatinti su nuskurdusiais japonų krikščionimis taip, kaip jam pavykdavo su europiečiais seminaristais? „Ar tėvas buvo griežtas?“ –  klausia Rodrigesas vietinių krikščionių, ieškodamas atsakymų į jį kankinančius klausimus. „Ne, ne, ne, niekad gyvenime nebuvau sutikęs tokio gero ir švelnaus žmogaus“.[5] Dėl ko tuomet Dievo tarnas, mylėjęs visus, kuriems skelbė Evangeliją, galėjo išsižadėti Kristaus?

Ne tik mokytojas primena Viešpatį. Baloje pamatęs save išsekusį ir sukritusį, Rodrigesas regi Nukryžiuotojo veidą. Amžių bėgyje šis veidas, vaizduotas menininkų kaip įkvėpimo šaltinis, pats skaisčiausias ir gražiausias, taip stipriai kontrastuoja su jo paties murzinu pavargusiu, susirūpinusio ir sumišusio žmogaus veidu. O gal baloje jis visgi regi kenčiantį Kristų?

Viešpaties veido regėjimas prisiminimuose, paveiksluose ir išgyvenimuose nepadeda Rodrigesui rasti atsakymų į širdyje kirbančius klausimus apie kančią. Jis norėtų išgirsti Kristaus balsą. Žodį iš Dievo, suteiksiantį šiai kančiai prasmę. Tačiau Dievas tyli.

Tylintis Dievas ir beprasmė kankinystė

Dievo tylos motyvas yra antra reikšminga teminė ašis, aplink kurią sukasi nevaisingų ir kone beprasmiškų, jei ne groteskiškų misijų naratyvas. Rodrigeso bendražygis Garpė miršta, solidarizuodamasis su keliais japonų kankiniais. Jų mirties prasmė prašyte prašosi paaiškinama, ir Rodrigesui pakaktų bent vieno paguodos žodžio. „Viešpatie, kodėl tu tyli? Kodėl tu visą laiką tyli?..“ Tyloje šie klausimai skamba vis garsiau. „Kodėl tu mus visiškai apleidai? Mes ne tokie stiprūs, kaip Jobas, išbandytas raupsais. Mūsų ištvermė ribota. Nebesiųsk mums daugiau kančių,“[6] – meldžiasi suimtas kunigas, regėdamas vieną po kito mirštančius nukankintus krikščionis.

Šį sielvartą ir agoniją didina tai, kad vienuolis pasigenda kankinystės šlovės, aprašytos Bažnyčios tėvų ir istorikų. Į Japoniją jis atvyko įsitikinęs, kad jo mokytojas Fereira, net kentėdamas pačius didžiausius kankinimus, su džiaugsmu būtų pasirinkęs Kristaus kankinio dalią. Tačiau patyręs, jog persekiotojai siekia paveikti misionierius, kankindami ir numarindami vargšus valstiečius jų akyse, Rodrigesas pats pradeda abejoti tokios kankinystės prasme. Šios mirtys neskatina japonų patikėti Kristumi ir jam pasišvęsti, todėl tėra apgailėtinas ir skausmingas įvykis! „Valstiečių kankinystė yra apgailėtina ir skurdi, kaip lūšnelės, kuriose jie gyveno, kaip skarmalai, kuriais jie vilkėjo,“ – svarsto Rodrigesas.[7] Gal būtent dėl to Fereira nusprendė formaliai atsižadėti Kristaus ir prisitaikyti prie čionykščio gyvenimo būdo?

Suprantama, kodėl Endo svarstymai, užrašyti savo herojaus plunksna, gali pasirodyti šventvagiški. Krikščionims kankinio mirtis visuomet buvo ir yra aukščiausias tikėjimo įrodymas. Tačiau Endo netenkina išorinė šios maksimos pusė. Jis skverbiasi gilyn ir svarsto apie užslėptus motyvus, net pasirenkant kankinio mirtį. „Ar aš noriu tapti tokiu didvyriu? Ko siekiu – tikros, paslėptos kankinystės ar tik šlovingos mirties? O gal noriu būti gerbiamas, noriu, kad man būtų meldžiamasi, kad būčiau vadinamas šventuoju?“[8] Sėdėdamas kalėjime su vietiniais krikščionimis, Rodrigesas supranta, kad yra visai nepanašus į tragišką didvyrį ir Kristaus kankinį. Net kankinystę galima pasirinkti, vedamam neteisingų motyvų. Apie tai rašė apaštalas Paulius: „Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos. (1 Kor 13, 3).

Taigi aiškėja, kad Fereira, pragyvenęs misijų laukuose dvidešimt metų, toliau ieškojo, kaip tikėjimą Kristumi užauginti „Japonijos liūne“. Jis pakluso tardytojų reikalavimui išsižadėti tikėjimo ne pabūgęs kančios, ne todėl, kad išgelbėtų savo gyvybę, bet dėl žmonių, kuriuos jis pamilo kaip Kristus. Mylinti Dievo širdis apglėbia vargingus, pasimetusius ir savaip religingus japonus. Jiems misionieriai nuo pradžių turėjo atnešti ne bronzinį Kristaus paveikslą, fumie, kurį dabar tikėjimo išsižadėjimo ceremonijoje krikščionių tardytojai ragina sumindžioti, bet Kristaus dvasią. Net jei misionieriai Kristų buvo pažinę, šio pažinimo jiems nepavyko paskleisti svetimoje šalyje.

Tai, ką  tais  laikais  japonai  įtikėjo, nebuvo mūsų Dievas. Tai buvo  jų pačių dievai. Ilgą laiką to nesuvokėme ir tvirtai tikėjome, kad jie tapo krikščionimis. […] japonai tikėjo ne krikščionių Dievą, o savo pačių iškraipymą. […] Tai ne Dievas. Tai panašu į voratinklyje sugautą peteliškę. Iš pradžių ji yra peteliškė, tačiau kitą dieną iš peteliškės lieka tik skeletas – sparnai ir straubliukas. Ji praranda savo tikrąją esybę ir tampa griaučiais. Japonijoje mūsų Dievas yra kaip voro sugauta peteliškė: lieka vien išorinė Dievo forma, o esmė virsta griaučiais.[9]

Pasak Endo, krikščionybė kaip persodintas vakarietiškas sodinukas „Japonijos liūne“ nudžiuvo iki pat šaknų. Tradicinės misijos patyrė fiasko. Reikia ieškoti kitų būdų, padėsiančių japonams patikėti gyvuoju Kristumi ir pažinti tikrąjį Dievą. Religija šiame „purvo liūne“ neprigyja, tačiau ne Dievas. Tikėjimas kyla iš širdies gelmių arba jo apskritai nėra. Christianizuota forma, religinis kiautas negali atstoti gyvenimo su Dievu. Patyręs ir išmintingas misionierius svetimoje šalyje renkasi nereliginę krikščionybę.

Šventvagiški Kristaus žodžiai

Dviejų misionierių, „atsimetėlio“ Fereiros ir kankinystei pasiryžusio jo studento Rodrigeso, pokalbis paruošia skaitytoją romano kulminacijai – Rodrigesas turi paminti bronzoje iškaltą Kristaus veidą, arba mirti žiauria kankinio mirtimi.

Kai tik pradėdavau melstis, prieš mane iš­kildavo Tavo veidas. Būdamas vienas, galvodavau, kad Tavo veidas atneša palaiminimą. Kai mane suėmė, Tavo veidas, nešant kryžių, teikė man gyvybės. Tavo veidas yra giliai įsirėžęs į mano sielą – pats gražiausias, brangiausias dalykas pasaulyje gyvena mano širdyje. O štai dabar aš savo koja ruošiuosi jį sutrypti.[10]

Tą lemtingą akimirką Dievas, tylėjęs visos Rodrigeso misijos metu, prabyla. Tačiau jis kalba ne tai, ko tikėjosi kunigas, ir, matyt, tikintis skaitytojas: „Sutrypk! Sutrypk!“ Šie šventvagiški žodžiai jau anksčiau buvo išsprūdę iš paties Fereiros lūpų, kai jis stebėjo trijų japonų krikščionių tardymą. Tačiau dabar tais pačiais žodžiais prabyla pats Kristus, ir jo tarnui nelieka nieko kito, kaip tik užminti koja fumie.

Fereira šį misionieriaus poelgį įvardina kaip patį skausmingiausią meilės aktą, kokį kada jam buvo tekę atlikti. Paaiškėja, jog Dievui nereikia Evangelijos skelbėjo mirties, ji tik pasotintų religinį išdidumą. O dabar atvirkščiai: išorinis atsižadėjimo aktas sugriauna geidžiamą, tačiau Dievo akyse bevertį didvyriškumą. Rodrigesas suvokia, jog nuo dabar jį lydės nuolatinis buvusių bendražygių, išbraukusių jį iš misijos ir atėmusių iš jo kunigo teises, pasmerkimas. Tesižinai,  dabar Dievo tarną guos kalbantis Dievas. Pastebėtina, kad paskutiniuose romano puslapiuose Dievas į savo tarną prabyla ne sykį. Dabar, kai vienuolio religinė savimyla patyrė skaudžią traumą, pokalbis su Dievu nebenutrūksta.

Pergalingos krikščionybės tuštybė

Visgi galutinio išlaisvinimo Endo savo herojui nesuteikia. Jį ir toliau kartas nuo karto apninka dvejonės. „Aš  nupuoliau.  Tačiau,  Viešpatie,  tu  vienintelis  žinai,  kad  neišsižadėjau  savo  tikėjimo. […] Ir vis dėlto, galutinai viską apsvarstęs, spėlioju, ar šis kalbėjimas apie meilę nėra dingstis pateisinti savo silpnumą.“[11] Taip Endo subtiliai pasmerkia net ir patį rafinuočiausią krikščionišką triumfalizmą. Nagasakio muziejuje išvydęs krikščionių persekiojimų metu tardymui naudotą fumie, rašytojas prisipažįsta, kad mąstė ne apie dvivyrius kankinius, o apie tuos, kurie jį mindžiojo. „Koks yra Kristus tiems, kurie pralaimėjo įvairiose gyvenimo situacijose, tiems, kurie buvo sugundyti, nusidėjo ir nešioja savyje kaltės jausmą?“[12]

Atskleisdamas žmogiškai prigimčiai būdingą silpnumą, nepastovumą, pasidavimą pagundai, kaltę ir kančią, Endo sykiu parodo „pergalingos“ krikščionybės tuštybę. Pastaroji kuria tikinčiojo kaip šventojo antžmogio mitą. Tokiu būdu tikrąjį žmogiškumą represuoja susikurtas ir sykiu nepasiekiamas religinis idealas, o tam tikromis aplinkybėmis jam dūžtant, galvojama, kad buvo išsižadėta tikėjimo. Misijos pradžioje Rodrigesas save laiko „stipriu“ nepalaužiamu krikščionimi ir niekaip nepatikėtų, jog gali atsidurti suklupusio nevykėlio vietoje: „Kas benutiktų, niekada neišsižadėsiu tikėjimo.“[13] Tačiau, akistata su beprasme kitų kančia ir išgirstas Kristaus žodis šią nuostatą keičia ir skatina apskritai permąstyti misijos esmę.

Tyloje pasigendame triumfuojančios Bažnyčios. Tikriausiai todėl, kad Endo požiūriu tokia krikščionybė yra netikra, dirbtinė ir net atstumianti. Jei atmesime mitus, turime pripažinti, kad tiek Biblijoje, tiek Bažnyčios istorijoje šventieji išlieka pažeidžiamais ir klumpančiais žmonėmis. Kristaus ir drauge su juo džiūgaujančių šventųjų triumfo eisena priklauso eschatologinei ateičiai, o dabar dvasios piligrimai yra vis dar pakeliui į Dangaus šventyklą. Rašytojui rūpi gyvenimas čia ir dabar, šioje ašarų pakalnėje, todėl escahtologinė viltis skamba tik kenčiančiųjų giesmėse:

Mes pakeliui, mes pakeliui,
Mes pakeliui į rojaus šventyklą.
Į rojaus šventyklą…
Į didingą šventyklą…
[14]

Dievo melodija pokrikščioniškai Europai

Apibendrinant, Endo tiki, kad, jeigu istorinė krikščionybė į kitas šalis būtų nešusi tikėjimą, o ne Vakaruose susiformavusią jo formą, ji greičiausiai būtų įgijusi pačių įvairiausių pavidalų. Japonija priešinosi ne Kristui, o helenistinės minties formuotai Vakarų teologijai. Jei pastaroji būtų lankstesnė, tikriausiai ji plačiau pritaptų panteistinėje Japonijos kultūroje: „japonai privalo krikščionybę priimti be krikščionių tradicijos, istorijos, palikimo ar supratimo.“[15] Atlaidaus ir mylinčio Kristaus, kuris užtaria tuos, kurie jį atstumia ir pasmerkia, paveikslas yra esminė krikščioniško tikėjimo dalis. Jėzaus gyvenime, kitame grožinės literatūrinio tekste, gvildenančiame teologinius klausimus, Endo rašo, kad nesiima spręsti, kas turėjo prisiimti kaltę už Jėzaus nukryžiavimą, žydai ar romėnai, bet tikrai žino – Jėzų myriop pasmerkė žmonės, kurių jis nepaliovė mylėjęs.[16]

Reikia sutikti su Williamu Johnstonu, Tylos vertėju į anglų kalbą, kad Endo įžvalgos reikalingos ne tik Japonijos, bet Vakarų Bažnyčiai. Mes galime piktintis savo kultūros šaknis pakirtusia ir laicistinėmis idėjomis apžavėta Vakarų Europa, kurioje kryžius bei kiti religiniai simboliai tampa politinį korektiškumą pažeidžiančiais pasibodėjimo ženklais. Galime kovoti su bedievišku pasauliu ir jaustis esą šių dienų Kristaus kankiniai. Tačiau Endo mums rodo kitą kelią – nereliginės krikščionybės, kuri kovoja ne su politine sistema ir jos brukamomis nuostatomis, o su savo pačios abejingumu žmogiškumui.

Johnstonas be abejo teisus, tvirtindamas, kad kažkurioje krikščionybės simfonijos vietoje skamba švelni melodija, deranti su japonų kultūra ir atliepianti japono širdį. Tas pats pasakytina ir apie pokrikščionišką Europą – tokia melodija tikrai skamba Dievo širdy. Tik mes dar turime ją atrasti.

Publikuota bernardinai.lt


[1] Junko Endo, „Reflections on Shusaku Endo and Silence“, Christianity and Literature, 48 no 2 Wint 1999, p 146.

[2] Douglas J. Hall, „Rethinking Christ: theological reflections on Shusaku Endo’s Silence“, Interpretation, 33 no 3 Jul, 1979, p 254-267.

[3] Shusako Endo, Tyla, Media incognito, 2008 p. 37-38.

[4] Ten pat, p. 12-13.

[5] Ten pat, p. 65.

[6] Ten pat, p. 127.

[7] Ten pat, p. 155.

[8] Ten pat.

[9] Ten pat, p. 189-191.

[10] Ten pat p. 217.

[11] Ten pat p. 222.

[12] Fumitaka Matsuoka, „The Christology of Shusaku Endo“, Theology Today, 39 no 3 Oct 1982, p. 295.

[13] Endo, Tyla, p. 131.

[14] Ten pat, p. 144.

[15] Ten pat, p. 14.

[16] Shusaku Endo, A life of Jesus, Paulist Press 1978, p. 2.

9 komentarai apie “Dievo tyla

  1. Simas

    Ar galima būtų plačiau apie „„anoniminių krikščionių“ konceptą, praktikuojamą šių dienų musulmonų šalyse, kurį kaip paklydimą atmeta tie, kuriems nėra tekę tose šalyse, kur už religijos pakeitimą gresia šeimynos išsižadėjimas ir mirtis, būti.“?
    Perskaičiau: gresia mirtis būti… Ir trumpam pradžiugau… Taip pasiilgau kažko transcendentinio krikščionybėje.

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Ačiū už klausimą. Apie anoniminius krikščionis girdėjau iš savo antropologijos ir misiologijos profesoriaus Paulo Hieberto, kuris gimė ir augo Indijoje. Per Bažnyčios istoriją pralietas kankinių kraujas mus įkvepia, ir, kaip yra rašęs Tertulijonas, yra Bažnyčios sėkla. Su tuo negalime nesutikti. Visgi kankinystė gali būti pažadinta ir netikrų motyvų. Pakaks pacituoti Paulių: Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau. Regis, Dievo Tylos autorius, taip pat aiškinasi, ar kankinystė visuomet yra Dievo valia.

      Atsakyti
  2. Giedrė

    “kažkurioje krikščionybės simfonijos vietoje skamba švelni melodija, deranti su japonų kultūra ir atliepianti japono širdį” – ko gero, taip. .. Tik pati gryniausia krikščionybės esmė, geros naujienos apie Atpirkėją atėjimas asmeniškai į bet kurios kultūros žmogaus širdį su natūraliai iš to kylančiomis atitinkamomis pasekmėmis (tikėjimo vaisiais), be primetamos išorinės formos – taip įsivaizduoju harmoningąją krikščionybės simfonijos versiją

    Atsakyti
  3. Edgaras

    Isikankinau kol perskaičiau,kietasprandziai tie japonai,Kristus paprasčiau būtų apibudines juos.Na jei nepriėmė tai ir aikit dulkes nuo kelnių nusipurte,o paveikslą atvaizduojanti kažkieno veidą net nesuprastų prie ko tai, iš tiesų tai japonai žavisi Kristaus išmintimi kai ji atsiveria,bet kiek savo kailiu patyriau tam reikia atsidavusio dvasios vedimui nusistatymo.

    Atsakyti
  4. Asta

    Sveiki. Iš straipsnio: „Japonija priešinosi ne Kristui, o helenistinės minties formuotai Vakarų teologijai. Jei pastaroji būtų lankstesnė, tikriausiai ji plačiau pritaptų panteistinėje Japonijos kultūroje: „japonai privalo krikščionybę priimti be krikščionių tradicijos, istorijos, palikimo ar supratimo“

    Visų pirma, dėl „japonai privalo krikščionybę priimti…“ sakyčiau, kad nieko japonai neprivalo, žodis „privalo“ čia keistinas. Antra, dėl lankstumo, būtų neblogai išsiaiškinti kaip japonai supranta meilę, jų dievų meilę, o tada siūlyti ir krikščonišką meilę. Jeigu japonams tai bus nepriimtina, tai kaip Jėzus mokė, apsisukat ir išeinat. Nes jeigu nepriimtina forma, ją galima pakeisti, bet jeigu nepriimtina siūloma krikščioniška meilė, tai nepadės jokios formos.

    Tekste paminėta Rašto vieta „Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos. (1 Kor 13, 3). Manau čia Paulius ne iki galo įsiklausė į Jėzaus žodžius, nes jeigu ir turėsi meilę, bet ji bus atmesta, tai visvien nebus jokios naudos ir teks apsisukti ir išeiti. Paminėta trijose Evangelijose (Mt 10,14; Mk 6,11; Lk 5,5).

    Atsakyti
  5. Tomas

    Sveiki p.Giedriau,

    Gera skaityti Jūsų mintis įvairiomis temomis. Man tai neretai padrąsinimas ir išmintis.
    Teko žiūrėt filmą “Tyla”. Prisipažinsiu, mane kaip tikintį filmas sutrikdė ir paliko sujauktomis mintimis.
    Perskaičius Jūsų straipsnį, pasidarė aiškiau. Džiugina tiesa.
    Ir visgi, neduoda ramybės štai kas:
    “Endo myli tiek savo tautą, tiek Kristų ir svarsto, kiek jos kova su misionierių atnešta krikščionybe iš tiesų buvo kova su pačiu Kristumi. O gal jie skelbė ne tą Kristų?” Ar įmanoma, jog turint intenciją atnešt evangeliją pagoniškam kraštui, misijos forma gali praktiškai sužlugdyti misiją? Turiu omenyje nuoširdžius
    tikinčiuosius su tikru pašaukimu. Negi forma tiek paneigia ir paslepia turinį, šiuo atveju evangelijos žinią?
    “Endo tiki, kad, jeigu istorinė krikščionybė į kitas šalis būtų nešusi tikėjimą, o ne Vakaruose susiformavusią jo formą, ji greičiausiai būtų įgijusi pačių įvairiausių pavidalų. Japonija priešinosi ne Kristui, o helenistinės minties formuotai Vakarų teologijai. Jei pastaroji būtų lankstesnė, tikriausiai ji plačiau pritaptų panteistinėje Japonijos kultūroje: „japonai privalo krikščionybę priimti be krikščionių tradicijos, istorijos, palikimo ar supratimo.“ Formos gali skirtis, turinys išlieka tas pats. Kaip atnešti turinį-tikėjimą be formos? Kada forma padeda ir kada ji trukdo? Ir ar turinys vis dar būtų “tas” turinys jei neliktų suprantamos-sutartos formos jai?
    Apima jausmas jog su gyvuoju Kristumi turime tendencija prasilenkti visi turintys tam tikrą krikščionybės formą, tradiciją, įprotį. Iš kitos pusės, suprantu jog formų keitimas ar jų nepaisymas negarantuoja turinio “turėjimo”. Gal formos neatitikimas nėra lemiantis veiksnys sėkmingai misijai-santykiui?

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Ačiū, Tomai, už įdomius klausimus.
      1. “Ar įmanoma, jog turint intenciją atnešt evangeliją pagoniškam kraštui, misijos forma gali praktiškai sužlugdyti misiją? Turiu omenyje nuoširdžius
      tikinčiuosius su tikru pašaukimu. Negi forma tiek paneigia ir paslepia turinį, šiuo atveju evangelijos žinią?”
      Kadangi studijavau misiologiją, iš karto turiu atkreipti dėmesį į tai, kad istoriškai misijos nebuvo vien idealistinis tikinčiųjų su tikruoju pašaukimu, kaip sakai, projektas. Į misijų laukus atkeliaudavo ne tik Evangelija, bet ir prekyba, politika bei kultūra. Pastaroji dažnai nesąmoiningai, t. y. misionieriai patys nesusimąstydavo kad drauge su Evangelija jie stengiasi perduoti vakarietišką kultūrą. Na, o politinių motyvų tikrai būta, taip pat neišvengiamai ir prekybinių. Todėl kartais keliamas klausimas, ar finansinės naudos ir pasipelnymo siekis nebuvo pagrindinis misijų tikslas, o religija naudota tik kaip tam tikra priedanga. Nemanau, kad visos misijos būdavo būtent tokios. Tačiau misionieriams buvo reikalingi pinigai kelionei, bažnyčių ir seminarijų statymui ir t.t., neretai jie keliaudavo drauge su pirkliais, kurių interesai būdavo grynai ekonominiai. Kai kurias valstybes tokia christianizacija tenkino, kitų, kaip aptariamu atveju Japonijos – ne.

      2. Formos gali skirtis, turinys išlieka tas pats. Kaip atnešti turinį-tikėjimą be formos? Kada forma padeda ir kada ji trukdo? Ir ar turinys vis dar būtų „tas“ turinys jei neliktų suprantamos-sutartos formos jai?
      Vienokia ar kitokia forma yra būtina turiniui perduoti. Tad blogis slypi ne pačioje formoje, o tuomet, kai ji pradeda užgožti turinį. Romane, pavyzdžiui, japonų teisėjas palyginimu kalba apie skirtingas krikščioniškas konfesijas, kurios nesutaria ir kovoja viena prieš kitą, tačiau misijos laukuose kiekviena manosi nešanti “teisingą” Evangelijos žinią. Romano vertėjas į anglų kalbą, pats jėzuitas, kaip ir romano herojai, svarsto apie tai, kad Japonija pasipriešino vakarietiškai krikščionybei ir jeigu ji būtų buvusi lankstesnė, neaišku kaip galėjo reikalai pakrypti.

      3. Apima jausmas jog su gyvuoju Kristumi turime tendencija prasilenkti visi turintys tam tikrą krikščionybės formą, tradiciją, įprotį. Iš kitos pusės, suprantu jog formų keitimas ar jų nepaisymas negarantuoja turinio „turėjimo“. Gal formos neatitikimas nėra lemiantis veiksnys sėkmingai misijai-santykiui?
      Iš tiesų taip ir yra. Be kritiško požiūrio į evangelizaciją ir misijas, o ypač istorijoje darytas klaidas, inercija pabrėžti konfesinę doktriną, o ne Kristų, išlieka. Shusaku Endo į šventvagišką misionierių “apostatų” žingsnį pažiūri kaip į jų brandos, o ne atsitraukimo ženklą. Taip elgdamiesi jie ne tik išlieka krikščionimis, bet įkūnija Kristaus meilę. Ne fanatiškai miršta drauge nusinešdami japonų gyvybes (tam tikra prasme kaip šių dienų islamo teroristai), bet pereina per “kenozę” – nusirengimo aktą, kurį autorius įvardina kaip patį skausmingiausią meilės aktą. Taigi misionieriai, kuriems iš tiesų rūpėjo japonų valstiečiai, turėjo sulaužyti nusistovėjusius metodus. Panašiai ir šiandien. Ieškant kelių į europiečių širdis – nūdienos Europa mažai kuo skiriasi nuo anuometinės Japonijos, nors krikščionių čia dar netardo – ir mums reikia labai daug permąstyti, kaip ir kokį Kristų mes skelbiame. Paradoksas tame, kad keičiant misijų taktiką, visų pirma piktinasi ne “pasauliečiai”, bet tikintys. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti taip vadinamų “anoniminių krikščionių” konceptą, praktikuojamą šių dienų musulmonų šalyse, kurį kaip paklydimą atmeta tie, kuriems nėra tekę tose šalyse, kur už religijos pakeitimą gresia šeimynos išsižadėjimas ir mirtis, būti.

      Atsakyti

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.