Arfa ir šviesa

Dvasinės dermės (II)

Šlovinimas Naujajame Testamente

Naujasis Testamentas apie muzikinį Dievo šlovinimą kalba lakoniškai. Paskutinės vakarienės metu Jėzus su apaštalais giedojo himną (gr. hymneō) (Mt 26, 30; Mk 14, 26). Po Jėzaus užžengimo į dangų, jo mokiniai kasdien rinkdavosi Šventykloje ir namuose šlovindami (gr. aineō) Dievą (Apd 2, 47). Paulius ir Silas melsdamiesi kalėjime giedojo himnus (gr. hymneō) Dievui (Apd 16, 25). Šlovinimas tikrai turėjo vienokią ar kitokią vokalinę ir galbūt instrumentinę išraišką. Apaštalas Paulius rašo: „Melsiuosi dvasia ir melsiuosi protu; giedosiu (gr. psallō) dvasia ir giedosiu (gr. psallō) protu“ (1 Kor 14, 15). Jam antrina Jokūbas: „Kenčia kas iš jūsų? Tesimeldžia. Kas nors džiaugiasi? Tegul gieda psalmes (gr. psallō)“ (Jok 5, 13). Laiško hebrajams autorius tvirtina, kad garbinančioje bendruomenėje pats Kristus gieda giesmes Dievui: „Aš paskelbsiu tavo vardą savo broliams, vidury susirinkimo tave šlovinsiu giesme“ (Hbr 2, 12; Ps 22, 22)!

Kalbant apie šlovinimą, reikia paminėti ir Naujajame Testamente cituojamus himnus. Tiesa, šie tekstai vargu ar padeda suprasti muzikinius šlovinimo apsektus. O ir metodologijos klausimas, nustatant poetinį teksto žanrą, yra vis dar problemiškas.[1] Tad galime kalbėti tik apie kelis ryškiausius tokių himnų pavyzdžius. Visų pirma Marijos giesmė, labiau žinoma lotynišku Magnificat pavadinimu (Lk 1, 46-55), kuri tiek turiniu, tiek forma primena Onos šlovinimo giesmę (1 Sam 2, 1-10) ir atkartoja kitų Senojo Testamento šventųjų moterų, kaip antai Mirijamos, Deboros bei Juditos giesmių motyvus.[2] Taip pat paminėtini du himnai (ar jų posmai) apaštalo Pauliaus laiškuose. Tai kenozės – savęs sumenkinimo ir nesavanaudiško pasiaukojimo dėl kitų – kategoriją atvėręs himnas Laiške filipiečiams (Fil 2, 6-11), ir kristologinis himnas Laiške kolosiečiams (Kol 1, 15-20). Galiausiai, Apreiškimo knygoje užrašyti danguje skambantys įspūdingi šlovinimo himnai, kurie skelbia galutinę Dievo ir Kristaus pergalę prieš blogį. Pastebėtina, jog juos giedantys garbintojai – tiek dangiškos būtybės, tiek vyresnieji, tiek ir visi nugalėjusieji žvėrį (Apr 5, 8; 15, 2) – rankose laiko arfas. Šie vaizdiniai vėl primena Dovydo palapinę, o nauja giesmė ir arfų garsai, skardūs kaip „daugybės vandenų šniokštimas“ (Apr 14, 2-3), – dangišką muzikos prigimtį. Viso Apreiškimo knygoje egzegetai suskaičiuoja keturiolika himnų, atliekamų prieš Dievo sostą.[3]

Himnodijos žanrai Pauliaus laiškuose

Bene daugiausiai žinių apie šlovinimą ankstyvojoje Bažnyčioje galime pasisemti iš apaštalo Pauliaus tekstų – Laiško efeziečiams ir Laiško kolosiečiams:

Kristaus žodis tegu tarpsta jumyse. Mokykite ir įspėkite vieni kitus visokeriopa išmintimi, su dėkinga širdimi giedokite Viešpačiui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. (Kol 3, 16)

Būkite pilni Dvasios, kalbėdami vieni kitiems psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis, giedodami ir šlovindami savo širdyse Viešpatį (Ef 5, 18-19).

Aišku, kad giesmių, kaip ir pamokslų, tikslas – ugdyti ir lavinti tikėjimą. Krikščionys gali pasimokyti tiek klausydami pamokslaujamo Dievo žodžio, tiek giedodami giesmes. Visgi giesmių paskirtis nėra tik didaktinė. Šlovinimo giesmės skirtos ne vien žmonėms, bet ir Dievui. Visų pirma Dievui. Pasak Pauliaus, Viešpatį šlovinti turi širdis, ne vien lūpos. Galbūt apaštalas tai sako, primindamas pranašo Izaijo įspėjimą, kurį evangelijose cituoja ir Jėzus: „Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs“ (Mt 15, 8; Mk 7, 6). Kad ir kaip būtų, Pauliaus mintys neleidžia dvejoti, jog Dievo garbinimas visų pirma kyla iš širdies ir tik po to įgauna melodinę išraišką. Antra, šlovinimas ir garbinimas pakylėja prie Dievo sosto, padeda išgyventi Dievo artumą. Imperatyvus raginimas „būti pilniems Dvasios“, išpildomas giedant ir šlovinant širdyje Viešpatį. Pauliaus, kaip ir Dovydo, manymu, Viešpaties akivaizdon ateinama su gyriumi ir jo artumas atrandamas jį šlovinant. Pasak Dovydo, Dievas „gyvena Izraelio gyriuje (hbr. tehilōt – šlovinimo giesmėse)“ (Ps 22, 3), anot Pauliaus, krikščionys, giedodami Viešpačiui, prisipildo Šventosios Dvasios. Taigi šlovinimas dovanoja, gaivina ir gilina bendrystę su Dievu.

Apaštalas išskiria kelis krikščioniškos himnodijos žanrus: psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Regis, pirmoji kategorija – psalmės (gr. psalmoi)dažniausiai turi omeny Dovydo psalmyną. Krikščionims, kaip ir judėjams, psalmynas buvo neišsemiamas įkvėpimo šaltinis – „angelų kūrinys, dangiškas institutas, dvasiniai smilkalai“, pasak Bazilijaus Cezariečio. Be to, giedodami Dovydo psalmes, pirmieji Jėzaus mokiniai jų tekstuose įžvelgdavo pranašystes apie Kristaus kančią (pvz., Ps 22, 6-8.14-18), mirtį (Ps 16, 10; Apd 13, 35) ir prisikėlimą (Ps 2, 7; Apd 13, 33). Prisikėlęs Jėzus aiškino mokiniams, kas parašyta apie jį „Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse (gr. psalmois)“(Lk 24, 44). Tiesa, kai kurie biblistai atkreipia dėmesį į tai, jog psalmos nebūtinai reiškia Dovydo psalmes, pavyzdžiui: „Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę (gr. psalmon) ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą“ (1 Kor 14, 26).

Sunku pasakyti, kuo apaštalo Pauliaus laikais kiti du žanrai – himnai (gr. hymnois) ir dvasinės giesmės / odės (gr. hōdais pneumatikais) – skyrėsi nuo psalmių. Galbūt himnais laikytos jau graikų kalba užrašytos žydų šlovinimo giesmės. Manoma, kad kai kuriuos judėjų garbinimo tekstus, tiek maldas, tiek giesmes, krikščionys, įžvelgdami, panašiai kaip psalmėse, kristologinę reikšmę, tiesiog adaptuodavo. O dvasinėmis giesmėmis / odėmis galėjo būti vadinamas spontaniškas, Šventosios Dvasios pažadintas giedojimas sava arba kitomis kalbomis, kurį Paulius mini sakydamas „giedosiu dvasia ir giedosiu protu“ (1 Kor 14, 15). Visgi, nesant įtikinamų šaltinių, nėra reikalo spėlioti ką kiekviena iš šių kategorijų reiškė apaštališkai Bažnyčiai. Aišku  viena – Paulius skatino šlovinti Viešpatį ne vienu, bet trimis skirtingais būdais. O tai jau užuomina apie kūrybiškumą. Iš širdies kylantis garbinimas ir šlovinimas, priklausomai nuo kultūros ir laikmečio, gali įgauti įvairius muzikos stilius. Iš tiesų, per Bažnyčios istoriją muzikinė ir meninė giedojimo išraiška kito, bet gyrius Dievui išliko. Matyt, tai ir yra svarbiausia, kalbant apie sakralinę muziką.

Bažnyčios tėvų požiūris į muziką

Graikiškas žodis psalmos etimologiškai kyla iš veiksmažodžio psallō, kuris savo genezėje reiškė „įtempti lanką, timpčioti stygas“. Psalmių giedojimas, bent jau kurį laiką, buvo neatsiejamas nuo grojimo arfa arba lyra. Bazilijus Cezarietis arfą laiko deramu instrumentu psalmių giedojimo akompanavimui.[4] Remiantis jo Pirmosios psalmės homilija, akivaizdu, kad ketvirtame mūsų eros amžiuje krikščionys vis dar giedodavo pritariant arfai. Tiesa, sunku pasakyti, ar šis paprotys buvo visuotinas. Mat krikščionių mąstytojams buvo artimas Filono požiūris, žmogaus balsą laikęs aukščiausiu ir tobuliausiu iš visų muzikos instrumentų.[5] Panašiai ir žmogaus ausį Filonas traktavo kaip matricą, pagal kurią buvo kuriami amfiteatrai. Pastebėtina, jog žydai helenizmo įtakoje į muziką pradėjo žiūrėti atsargiau. Ir nors pagal Dovydo patvarkymą levitai Jeruzalės Šventykloje grodavo muzikiniais instrumentais, diasporos sinagogose muzikinio akompanavimo palaipsniui atsisakyta. Minimalistinė sinagogos liturgija savo forma ankstyvajai krikščionybei kur kas labiau tiko nei pompastiškas tarnavimas judėjų Šventykloje. Tad krikščionys ją ir pasirinko, šiek tiek adaptavę.

William Sheppard Smith, tyrinėjęs pirminius ankstyvosios Bažnyčios šaltinius, kuriuose minimas muzikinis Dievo šlovinimas, daro išvadą, kad muzikiniu aspektu krikščionių garbinimas niekuo nesiskyrė nuo judėjų giedojimo praktikos sinagogoje.[6] Jo nuomone, garbinimo būdas Jeruzalės Šventykloje ir diasporos sinagogose skyrėsi tuo, kad pastarosiose muzikiniai instrumentai nebuvo naudojami. Dar reikėtų pridurti, kad fariziejai muzikinį akompanavimą laikė nederama Dievo šlovinimo dalimi.[7] Pirmojo mūsų eros amžiaus pradžioje pamaldiems judėjams muzikos menas asocijavosi su pagoniškų kultų apeigomis. Šį požiūrį perėmė ir Bažnyčios tėvai.

Vyravo nuomonė, jog, pereinant nuo Senosios prie Naujosios Sandoros, muzikinis Dievo garbinimas tapo vidiniu. Jei anksčiau garbinta, pučiant šofarą (avino rago trimitą), žalvarinius trimitus, skambinant arfa, lyra bei kanklėmis, mušant cimbolus (būgnus), žodžiu, grojant visais pučiamaisiais, styginiais ir mušamaisiais instrumentais, tai dabar Dievas garbinamas dvasia ir lūpomis. Juk Evangelijoje pagal Joną skaitome, kad tikrieji garbintojai garbins tiesa ir dvasia (Jn 4, 21.23). Panašiai kaip išorinį Įstatymą pakeitė vidinis, taip ir muzikinį garbinimą – giedojimas. Palaipsniui giedojimas be akompanavimo pradėtas laikyti aukščiausia Dievo garbinimo forma. Šis požiūris suponavo grigališkojo choralo paplitimą ir hegemoniją viduramžiais.

Bažnyčios tėvai, sekdami Filono pėdomis, muzikos instrumentus, kuriais psalmininkai ragino garbinti Viešpatį, pradėjo traktuoti alegoriškai. Antai, Klemensas Aleksandrietis trimito garsus sieja su mirusiųjų prisikėlimu, psalteriumą (styginį instrumentą) – su garbintojo liežuviu, lyrą – su Šventosios Dvasios paliestomis lūpomis, cimbolus – vėlgi su liežuviu, pučiamuosius instrumentus – su visu tikinčiojo kūnu, o styginius – su žmogaus nervais. Dievo šlovinimas, šokant su tambūrinu, jo manymu, alegoriškai kalbėjo apie mirusiųjų prisikėlimo naujame kūne kontempliaciją.[8] Muzikiniai instrumentai, anot Klemenso, yra netinkami ne tik Bažnyčioje, bet ir namų aplinkoje per šventes ar tiesiog pasisėdėjimus, nes jie pažadina aistras ir veda į pasileidimą. Dūdeles ir birbynes jis ragina atiduoti piemenims, o fleitas – stabų garbintojams. Muzikos instrumentai skirti tiems, kurie gyvena gyvuliškai ir nesivadovauja protu.

Publikuota: Naujasis Židinys-Aidai, 2018, Nr.8.

Dvasinės dermės (II)

Dvasinės dermės (III)

Parsisiųsti visą straipsnį 



[1] Michael Peppard, „‘Poetry’, ‘Hymns’ and ‘Traditional Material’ in New Testament Epistles or How to Do Things with Indentations“, JSNT 30.3, 2008, p. 319-342.

[2] Mendez, Hugo, „Semitic poetic techniques in the Magnificat: Luke 1:46-47“, Journal of Biblical Literature, 135 no 3 2016, p. 557-574.

[3] Les Hardin, “A Theology of the Hymns in Revelation”, Stone-Campbell Journal 17 Fall, 2014, p. 233-245.

[4] Saint Basil, Exegetical Homilies,The Catholic University Of America Press, 1963, p. 153.

[5] De postaritate Caini, 159.

[6] William Sheppard Smith, Musical Aspects of the New Testament. Amsterdam: VrijeUniversiteit te Amsterdam, 1962.

[7] Arndt, William, F. Wilbur Gingrich, Frederick W. Danker, and Walter Bauer, A Greek-English Lexicon of the New Testament and Other Early Christian Literature. Chicago, University of Chicago Press, 1996, p. 891.

[8] Titus Flavius Clemens, Paedagogus, 2, 4.

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.