Emily Dickinson laiškai pasauliui

XIX a. amerikiečių poetės Emily Elizabeth Dickinson eilės literatūros kritikų prilyginamos Williamo Shakespeare’o ir net Homero kūriniams. Įstabu, kad Dickinson literatūrinis talentas buvo pripažintas tik po jos mirties, o jai gyvai esant, tik keli artimi žmonės žinojo apie jos meilę poezijai. Dickinson tikėjo savo talentu, bet vengė viešumos. Ji rašė ant įvairiausių popieriaus skiaučių, nuplėštų vokų kampučių, produktų sąrašų, receptų ir pan. Galutines eilėraščių redakcijas ji ranka perrašydavo į sąsiuvinius ir pati juos susiųdavo ir perrišdavo špagatu. Po mirties sesuo Lavinia tarp vėlionės daiktų dėžutėje atrado šešiasdešimt tokių knygelių.

Kai T. W. Higginsonas, autoritetas, kuriuo Dickinson pasitikėjo, nusiųsdama jam keturis savo eilėraščius su klausimu „ar jie kvėpuoja?“, patarė neskubėti su publikacijomis, ji savo vieninteliu skaitytoju pasirinko Amžinybę ir eiles vadino „laišku pasauliui“. Tiesa, Higginsonas pirmasis išleido Dickinson eiles (115 eilėraščių iš 1775), bet jau po jos mirties, pats jas paredagavęs ir padailinęs. Ironiška, kad „netaisytą“ originaliąją poetę Amerika išvydo tik 1955 m., t. y., praėjus 69 m. po jos mirties. Būtent tuomet ir prabilta apie unikalų jos talentą, o skepticizmas, kuriuo dvelkė XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios kritiniai jos kūrybos vertinimai, prisimenamas nebent su gėdos jausmu.

Įžvalgi kontempliacinė Dickinson kūryba pakeri nepakartojama stilistika, dviprasmybėmis, originaliomis metaforomis ir paradoksaliais palyginimais. Dickinson kelia gilius egzistencinius klausimus, ieško gyvenimo prasmės ir svarbiausia – tiesos. Drąsiai žvelgia mirčiai į akis, galima net sakyti, savo eilėmis bando ją prisijaukinti, tačiau drauge nedvejoja ir Amžinybe. Dickinson žvilgsnis į nuostabią Dievo kūriniją bei į save, kaip neatskiriamą ir svarbią jos dalį, nenukrypsta romantiškai į pagonybę, bet transcenduoja ją, paliesdamas aukščiausias krikščioniško tikėjimo viršūnes. Kita vertus, poetės gyvenimo tyrinėtojai pastebi, jog Dickinson atkakliai priešinosi grubiai brukamam tikėjimui – bene vienintelė nepasidavė koledžo, kuriame studijavo, įkūrėjos Marijos Lyon spaudimui „būti išgelbėtai“.

Su Dickinson kūryba susiliečiau rašydamas disertaciją, po to jos eilės gaivino mane, gyvenant Dubline, o dabar noriu pasidalinti mano mėgiamais eilėraščiais – originalais ir Sonatos Paliulytės vertimais į lietuvių kalbą – su jumis, mano bičiuliai.

Giedrius Saulytis

P.S. Atsiprašau skaitysiančių eiles per mobiliuosius telefonus. Mobiliesiems pritaikytame formate nepavyko angliško vertimo pateikti lygiagrečiai, jis pasislenka šiek tiek žemiau.

 

Sėkmė saldžiausia tiems,

Ką lydi nesėkmės.

Įvertinti nektarui

Reik skaudesnės reikmės

 

Ne vienas prakilnus karys,

Iškėlęs vėliavą,

Nepasakys, kas iš tiesų

Yra laimėjimas.

 

Tik tas – kurį nukovė –

Kurio kuričias ausis

Skausmingai pervers triumfo

Nutolęs aidesys!

 

*****

 

Aš niekas! O kas esi tu?

Ir tu niekas esi?

Tai mes esam pora?

Ša! Paskelbs, jei prasitarsi!

 

Nuobodybė būti kažkuo!

Vulgaru it varlei

Kvarkt savo vardą birželiais

Sužavėtai pelkei!

 

*****

 

Išaugam meilę tarsi daiktus,

Įgrūdam ją į stalčių

Ir demonstruojam it suknias –

Senoviškas – močiučių.

 

*****

 

Miriau dėl grožio, kapinių

Ilsėjausi rūsy,

Kai gretimais paguldė Jį –

Už tiesą mirusį.

 

Paklausė tyliai, kaip žuvau,

„Dėl grožio,“ – atsakiau.

„O aš už tiesą – tai tas pat –

Bičiuliai, mes, brolau.“

 

Ir lyg gentainių sueigoj

Netilome naktim –

Kol mūsų lūpos ir vardai

Užžėlė samanom.

 

*****

 

Kiekvieną naują širdgėlą

Aš įdėmiai stebiu.

Bandau suprast ar manajai

Prilygsta ji svoriu.

 

Domiuos, kiek trunka jau, o gal

Prasideda tiktai.

Aš su savuoju skauduliu

Suaugau jau seniai.

 

Mąstau, ar pakelia kiti

Gyvenimą su ja,

Ar rinktųsi jie nebūtį,

Jei būtų jų valia.

 

Žinau, kantriesiems su laiku

Sugrįžta šypsena –

Tik lempos imitacija

Be žibalo joje.

 

Jei amžiai tūkstančius kelis

Užristų ant žaizdos,

Mąstau, ar laiko tarpas šis

Galėtų juos paguost,

 

Ar kantriai su sava gėla

Įveikę šimtmečius,

Patirtų dvigubas kančias,

Jų meilę trypiančias.

 

Daug liūdinčiųjų, priežastys

Įvairios, o tarp jų –

Mirtis, aplankius vienąkart

Užantspauduot akių.

 

Gėla dėl šalčio, dėl stokos,

Gėla „iš nevilties“ –

Dėl pasitaikančios būry

Saviškių – ištremties.

 

Nelengva rūšį man pažint

Kaskart – bet visad ji

Paguodą teikia geliančią

Kalvarijos kely.

 

Aš kryžiaus stilių daug mačiau –

Ir kaip jie nešami.

Džiaugiuos, tačiau, kad primena

Ir manąjį keli.

  

Success is counted sweetest

By those who ne’er succeed.

To comprehend a nectar

Requires sorest need.

 

Not one of all the purple Host

Who took the Flag today

Can tell the definition

so clear of Victory

 

As he defeated – dying –

On whose forbidden ear

The distant strains of triumph

Burst agonized and clear.

 

*****

 

I’m nobody! Who are you?

Are you – Nobody – too?

Then there’s a pair of us?

Don’t tell! They’d advertise – you know!

 

How dreary – to be – Somebody!

How public – like a Frog –

To tell one’s name – the livelong June –

To an admiring Bog!

 

*****

 

We outgrow love, like other things

And put it in the Drawer –

Till it an Antique shows –

Like Costumes Grandsires wore.

 

*****

 

I died for Beauty – but was scarce

Adjusted in the Tomb

When One who died for Truth, was lain

In an adjoining Room –

 

He questioned softly “Why I failed”?

“For Beauty”, I replied –

“And I – for Truth – Themself are One –

We Brethren, are”, He said –

 

And so, as Kinsmen, met a Night –

We talked between the Rooms –

Until the Moss had reached our lips –

And covered up – our names –

 

*****

 

I measure every Grief I meet

With narrow, probing, Eyes –

I wonder if It weighs like Mine –

Or has an Easier size.

 

I wonder if They bore it long –

Or did it just begin –

I could not tell the Date of Mine –

If feels so old a pain –

 

I wonder if it hurts to live –

And if They have to try –

And whether – could They choose between –

I would not be – to die –

 

I note that Some – gone patient long –

At length, renew their smile –

An imitation of a Light

That has so little Oil –

 

I wonder if when Years have piled –

Some Thousand – on the Harm –

That hurt them early – such a lapse

Could give them any Balm –

 

Or would they go on aching still

Through Centuries of Nerve –

Enlightened to a larger Pain –

In Contrast with the Love –

 

The Grieved – are many – I am told –

There is the various Cause –

Death – is but one – and comes but once –

And only nails the eyes –

 

There’s Grief of Want – and Grief of Cold –

A sort they call “Despair” –

There’s Banishment from native Eyes –

In sight of Native Air –

 

And though I may not guess the kind –

Correctly – yet to me

A piercing Comfort it affords

In passing Calvary –

 

To note the fashions – of the Cross –

And hoe they’re mostly worn –

Still fascinated to presume

That Some – are like My Own –

Parašykite komentarą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.