Kame gi iš tikrųjų ta geroji naujiena?

Spalio 28 d. Simonas komentarų skiltyje uždavė keletą klausimų, o aš pažadėjau į juos atsakyti atskirtu įrašu. Tą dabar ir pamėginsiu padaryti. Kadangi paskutinis klausimas man pasirodė svarbiausias, jį iškėliau į šio įrašo antraštę.

Ar nesusidarė įspūdis, kad visa krikščionybės raida – tai vieno lukšto uždengimas kitu lukštu, kurie slepia pačią šerdį – tiesą?

Manau, kad krikščionybės istoriją ir jos teologinės minties raidą geriau suvoksime, užduodami tris klausimus. Pirmas: kiek Bažnyčia, lyginant ją su ankstyvąja, pasikeitė? Antras: kokios idėjos, laikui bėgant, praplėtė ir praturtino krikščioniškąją teologiją? Ir trečias: kas Bažnyčios istorijos bėgyje buvo prarasta?

Atsakydami į pirmąjį klausimą, turime pripažinti, jog krikščionybė, tiek teologine, tiek liturgine prasmėmis, pagaliau tiek savo socialiniu statusu, nuolatos kito ir toliau kinta. Pavyzdžiui, ankstyvąjį krikščionišką mąstymą didžiąja dalimi formavo turtingas judaistinis paveldas, tačiau jį gan greitai (jau II- III a.) jau keitė helenistinės idėjos ir graikų romėnų pasaulio suvokimo vaizdiniai. Tokios pamatinės doktrinos, kaip Trejybės sąvoka, buvo plėtojamos trinitariniuose disputuose, nes, paprastai tariant, helenizuotiems romėnams tai rūpėjo labiau nei žydams. Visgi, lyginant šios dienos krikščionybę su ankstyvąją, pastebėtume tiek apčiuopiamų skirtumų, tiek tęstinumo. Štai kodėl, mano galva, svarbu užduoti ne tik antrąjį ar trečiąjį mano paminėtą klausimą, bet juos abu – idant išvengtume vienpusiško žvilgsnio.

Jei Bažnyčioje vykusius pokyčius vertiname tik neigiamai, tuomet svarbi tampa vien ankstyvoji krikščionybė. Kas vyko toliau, nebereikšminga, nes tolstama tolyn nuo etalono. Akivaizdu, jog svogūno palyginimas, kai kiekvienas sekantis lukštas tik labiau uždengia pirminę idėją, atstovautų būtent šią poziciją. Tačiau, jei pokyčius vertiname kaip Dievo paslėptų sumanymų ir valios išsipildymą, tai Bažnyčios istorija bei teologinės minties raida įgyja gilią prasmę. Turint tokį požiūrio tašką, ankstyvąją krikščionybę galime prilyginti gemalui, iš kurio išauga daugialąstis organizmas. Krikščionybė ne tolsta nuo savo pirminės idėjos, bet ją plėtoja, skirtingais istoriniais periodais, vadovaudamasi skirtingomis paradigmomis. Be abejonės šiuose vingiuose galime įžvelgti Bažnyčios nuopuolius, bet ir tai, kaip ji reformuojasi bei daro pažangą. Šį vyksmą aš palyginčiau su menininko drobe, kurioje pradžioje eskizų pavidalu jau regimas visas būsimas paveikslas, bet tapytojui įgyvendinant savo idėją, atsiranda naujų štrichų ir visa paletė spalvų. Genialus šis kūrinys, nes Menininkas nepalyginimai didesnis už visus didžiausius genijus. Tiek į Bažnyčios, tiek į visos žmonijos istoriją aš žiūriu kaip į gyvą Dievo kūrinį, atspindintį savo Kūrėjo didybę, o sykiu ir mūsų pačių dalį Jo užmanymuose.

Kristus atnešė gerą naujieną visai žmonijai, kodėl tai uzurpavo krikščionybė?

Šis klausimas vėlgi numano, jog krikščionybės raida pakeitė pirmines Kristaus intencijas. Tačiau iš dalies sutinku: taip, iš tiesų gan dažnai pasitaiko, jog krikščionys stojasi į Dievo vietą ir teisia kitus, nors reikėtų teisti save. Bažnyčia teisia kultūrą, bet, nors būdama kultūros dalimi, pati to teismo vengia.

Klausime, jei gerai suprantu, esama prielaidos, jog krikščionybė, skelbdama išganymą per Kristų, atima viltį iš išpažįstančiųjų kitas religijas. Čia turiu vėl sutikti: krikščionys buvo ir yra nejautrūs kitatikiems ir kitokiems. Laikydamiesi raidės, mes dažnai užgesiname Dvasią. Tariame Jėzaus vardą lūpomis, o Jam uždarome savo širdį. Čia galima būtų pacituoti Mohandui Gandhi priskiriamą mintį, (nors patikimų šaltinių stokojama, kad jis būtent taip pasakė). Paklaustas, kodėl nėra krikščionimi, nors dažnai cituoja Kristaus žodžius, Gandhi atsakė: „Aš neatstumiu Kristaus, Kristų myliu, tik tiek daug krikščionių į jį nepanašūs.“

Kodėl tai ne motais kitoms religijoms?

Man nevisai aiški šio klausimo prasmė. Tikriausiai turima omeny, jog kitos religijos nėra mesijinės, t.y. savęs nelaiko išganingomis. Jei taip, tai prielaida yra klaidinga: visos monoteistinės religijos – judaizmas, islamas ir krikščionybė – sau priskiria mesijinį vaidmenį, tik išganymą suvokia ir komunikuoja skirtingai. Kitaip tariant, laikykis įsakymų ir gausi amžiną gyvenimą, arba vykdyk Dievo valią ir pateksi į Dangų, arba tikėk Kristumi ir būsi išganytas. Kitose religijose, rodos, išganymo žinia ne tokia kategoriška, tačiau ji vienaip ar kitaip numanoma.

Kame gi iš tikrųjų ta geroji naujiena?

Graikiškai evangelija – geroji naujiena. Kas gero joje slypi? Visų pirma tai, jog Dievas myli kiekvieną žmogų. Jei mus paliko geriausi draugai, atsižadėjo artimieji arba jei mes pavedėme kitus ir likome vieniši, žinokime, jog yra Tas, kuris niekada nepalieka. Ir myli mus besąlygiškai. Kaip saulė negali nešviesti, taip Dievas negali nemylėti. Dievas įrodė savo meilę ne žodžiais, o darbu – iškeitė savo šlovingą būtį į mūsų ribotą egzistenciją. Pasak evangelijos, Kristus tapo vienu iš mūsų, žmogumi, idant mus pilnai atjaustų ir suprastų.

Dar daugiau – Jėzus Kristus panaikino mūsų nuodėmes ir ištaisė mūsų klaidas. Kiekvieno žmogaus sąžinė liudija, kas yra gera ir kas ne, kas teisu ir kas neteisinga. Dievo įstatymas tai dar labiau sukonkretina. Tačiau nebuvo žmogaus, kuris pilnai išpildytų tai, ko reikalauja sąžinė ir dieviškas teisingumas. Išskyrus vieną – Jėzų Kristų. Štai kodėl jis gali būti tarpininku tarp mūsų ir Dievo. Žiūrint teisingumo, mes atmestini, o Kristus priimtinas Dievui. Pasitelkiant teismo analogiją, Jėzus stojasi į užtarėjo, mūsų advokato, vietą ir prašo, jog Dievas būtų mums gailestingas. Teisėjas patenkina advokato prašymą ir panaikina pelnytą bausmę. Gailestingumas triumfuoja prieš teismą.

Ar tai reiškia teisingumo panaikinimą apskritai? Ne. Teisingumas irgi išpildomas. Kokiu būdu? Pasitelkiant tą pačią teismo analogiją, toliau vyksta jau neregėtas dalykas. Advokatas nusiima savo mantiją ir sėdasi į teisiamųjų suolą, idant prisiimtų bausmę už nusikaltimus, kurių nepadarė. Jėzus Kristus yra teisiamas laike ir erdvėje – Izraelio sinodo ir Romos imperatoriaus skirto Judėjos valdytojo Poncijaus Piloto – ir miršta kaip mirties bausmės vertas nusikaltėlis. Kokie šio pasirinkimo motyvai? Svarbiausias – meilė. Mylėdamas jis trokšta gero mums.

Kai teisingumo reikalavimai išpildomi, Dievas išaukština savo Sūnų, prikeldamas jį iš numirusių. Prisikėlimas nėra vien laike ir erdvėje – jis suteikiamas kiekvienam, kuris patikės gerąja naujiena. Kristuje iš mirties keliamės ir mes. Čia ir slypi perkeičianti krikščionybės jėga. Tikėjimas Jėzumi Kristumi atveria Dievo malonę, leidžia išgyventi jo gailestingumą, patirti Šventąją Dvasią ir pažinti Kristaus meilę.

Na ir galiausiai, geroji naujiena tame, kad įsikūnijęs Kristus tolimą, neaprėpiamą ir visai kitokį nei mes Dievą priartino. Nebereikia spėlioti, koks yra Dievas ir kokia jo nuostata mūsų atžvilgiu. Įsižiūrėdami į Kristaus paveikslą, kurį atskleidžia Šventasis Raštas, turime pasitikėjimo artintis prie Dievo ir bendrauti su juo, kaip su labiausiai mylinčiu mus asmeniu – tikriausiu Bičiuliu.

6 komentarai apie “Kame gi iš tikrųjų ta geroji naujiena?

  1. Gediminas

    Trumpas, bet gilus atsakymas apie tai, kame yra geroji krikščionybės naujiena. Kristocentriškas. Pastaruoju metu man tapo aktualus Dievo teisingumo klausimas. Daug girdžiu (homilijose, pamoksluose ar sielovadiniuose tekstuose) apie Dievo gailestingumą ir meilę, be kurios, žinoma, nepažintume Dievo tokio, koks Jis yra. Tačiau labai nedaug girdžiu apie teisingumą. Bet ar nutylint Dievo teisingumą kaip tokį, evangelizacija gali būti veiksminga?

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Gediminai, tu teisus – Dievo gailestingumas neeliminuoja jo teisingumo (tą, rodos, miniu savo atsakyme), tačiau jo gailestingumas triumfuoja prieš teismą. Kaip mums tai pavyksta papasakoti kitiems, tai jau kitas klausimas. Perteikti daugialypį ir visavertį Dievo paveikslą yra labai nelengvas uždavinys. Rūstaujančio ir baudžiančio Dievo portretas niekada nebuvo patrauklus, ypač šiandien, todėl linkstame apie tai nutylėti. Visgi Dievo teismų neišbrauksi iš Biblijos ir… iš gyvenimo. Svarbu tik, kad pradėję kalbėti apie teisingumą, nepasidarytume teisėjais. Mums tai labai lengvai pavyksta…
      Tikriausiai nesuklysime, ieškodami kaip sutaikyti, rodos, kardinaliai priešingas analogijas – į asmenis neatsižvelgiančio Teisėjo ir gailestingojo Tėvo, meiliai apglėbiančio kiekvieną sugrįžtantį į jo namus sūnų ar dukterį. Nedvejotinai kryžius yra ta vienintelė sutaikinimo vieta, kur liejasi ir Dievo rūstybė, ir plūsta didžiausia meilė. Kristus išgeria karčią rūstybės taurę, idant mus pavaišintų svaigiu neišsenkančios malonės vynu.

      Atsakyti
      1. Gediminas

        Pasiduoti teisimo pagundai nėra sunku. Pats savyje atrandu, jog dažnai esu linkęs pamokyti ar patarinėti kitiems, kaip Jobo draugai darė kenčiančiam bičiuliui. O kaip nelengva yra išgirsti ir suprasti kito žmogaus patirtį…

        Kas dėl patirties, noriu pasiūlyti temą pamąstymui. Mano klausimas būtų toks: ar biblinė krikščionybė pagrįstai pretenduoja būti visuotine tiesa? Juk tokie pamatiniai mūsų tikėjimo ir gyvenimo įvykiai, aptinkami Šv. Rašte, kaip sukūrimas, nuodėmė, Dekalogas, išganymas, Dievo įsikūnijimas gyvai tikinčiam krikščioniui yra savaime suprantamybės. Bet kaip komunikuoti mūsų gyvenimą keičiančią Dievo meilę, gailestingumą bei teisingumą žmogui, kuris nesusidūrė su Dievo Žodžio išmintimi ir jo patirtį formuoja kiti šaltiniai? Ar toks žmogus negali pasakyti, jog mes, krikščionys, neturime teisės primesti visam pasauliui savo patirties, kuri įsišaknijusi garbingoje, senoje, bet vis dėlto knygoje. Kaip nuodėmė, išganymas gali tapti tokio žmogaus patirtimi? Kaip, neatsisakant pagrindinių mūsų tikėjimo žodžių, prabilti kito žmogaus patirčiai ir supratimui? Kas yra Biblija? Tik garbinga, daug išminties sukaupusi, senovinė knyga ar gyvojo Dievo žodis? Jei tai gyvasis gyvojo Dievo žodis, tai kaip jis, išeidamas iš Knygos puslapių, gali tapti atpažįstamas kiekvienos kultūros žmogui jo kasdienybėje?

        Atsakyti
        1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

          Smagu skaityti tavo mintis, Gediminai. Užduodi klausimus, kurie yra ypač aktualūs, jei nuoširdžiai norime tikėjimo patirtimi dalintis su žmonėmis, kurie nelanko bažnyčios. Pamėginsiu tavo komentare įvardintą temą iškelti atskiru įrašu ir pakviesti diskusijai. Būtų labai šaunu, jei išsivystytų bičiuliška polemika.

          Atsakyti
  2. Anonimas

    “Advokatas nusiima savo mantiją ir sėdasi į teisiamųjų suolą, idant prisiimtų bausmę už nusikaltimus, kurių nepadarė. ”
    Kaip aš supratau autoriaus žodžius?
    Advokatas (žmogaus rolė čia ir dabar ) nusiima savo mantiją(tampa žmogumi , nebe role- pasaulio gynėjo) .Sėda į teisiamųjų suolą-reiškia, kad atsisuka į save ir pasiduoda savo vidiniam, tikrajam Teisėjui iš kurio yra gimęs. T.y. visos jo nuostatos, supratimai, intelektas ir logika nunulinamos, jis tarsi nuogas – “ne kaip aš , o kaip Tu nori”….tai gilus vidinis veiksmas. O prisiimti bausmę už nusikaltimus , kurių nepadarė, vadinasi pripažinti savo prigimties priešingumą, skirtumą nuo Kūrėjo – esu tik žmogus, sūnus Tėvo , viską iš Tėvo gaunantis , o Tėvas yra viską man duodantis.

    Vidiniai sąryšiai su Tėvu yra tik žmogaus reikalas. Ir kas kart , kai žmogus stengsis kitam apie tai pasakyti- tiesa bus slepiama- tai tie svogūno lukštai.
    Todėl išminčiai sakė, nieko nėra geriau už tylą šiuo klausimu. Ne žodžių klausyk, o tylos už jų.
    Kita vertus , gauta šviesa yra stipresnė ir žmogus ją stengsis išsakyti…tuo sau pačiam atidengdamas didesnį supratimą, o gal ir kitam duodamas impulsą pamėginti praktikuoti tą nusinulinimą prieš kalbantįjį , idant ir jam atsiskleistų didesnis aiškumas….
    Sakydamas , ” niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” , Kristus parodė mums kelią …kokia savybė gali atvesti į susijungimą su Aukščiausiuoju.
    Kristaus mokymas yra daugiasluoksnis, suprasti gali tik artėdamas link jo savybių, tuomet tas svogūnas tarsi lukštenasi pats.
    Autoriaus paskutinis sakinys
    “Įsižiūrėdami į Kristaus paveikslą, kurį atskleidžia Šventasis Raštas, turime pasitikėjimo artintis prie Dievo ir bendrauti su juo, kaip su labiausiai mylinčiu mus asmeniu – tikriausiu Bičiuliu.”
    yra teisingas,– ieškokime ir bus atidengta.

    Atsakyti

Komentuoti: Giedrius Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.