Kas pakeis krikščionybės vaidmenį Europoje?

Krikščionybė, beveik du tūkstantmečius formavusi Vakarų Europos pasaulėžiūrą ir kultūrą, išsikvėpė. Pažabotas ir darbiniu arkliu paverstas laukinis Europos eržilas ištrūko iš dogminių žąslų. Kritinis Apšvietos protas išjudino ilgaamžį krikščionijos karkasą, o JAV ir Prancūzijos revoliucijos padėjo naujus pamatus šiuolaikinei demokratijai. Drauge prasidėjo ir procesas, sociologų pavadintas sekuliarizacija – palaipsninis religijos išnykimas, jos išstūmimas iš socialinio gyvenimo ar bent jau religingumo kaita. Taip, anot devyniolikto amžiaus garsiojo filologo, Dievas mirė.

Žvilgsnis į Prancūzija, kaip revoliucijos gimdyvę ir šiuolaikinių laicistinių idėjų lopšį, gali paaiškinti modernios visuomenės santykį į tradicinį religingumą.

Religijos sociologė Danièle Hervieu-Léger, gilindamasi į šių dienų prancūzų kultūros dinamiką, daro išvadą, jog krikščionybė su savo institucinėmis formomis daugumai yra pasidariusi svetima. Sekuliarizacija nenumaldomai „iškultūrina“ šimtmečiais skiepytas idėjas. Pavyzdžiui, anksčiau prancūzai katalikai melsdavosi, kad būtų apsaugoti nuo staigios mirties, nes baiminosi, jog neatlikus atgailos, sielos laukia pragaro kančios. Dabar gi daugiau bijoma pačios mirties kančių ir trokštama, jog mirtis būtų kuo lengvesnė. Apklausų duomenys teigia, jog net tiems prancūzams, kurie vis dar tiki gyvenimu po mirties, labiau rūpi ar turės galimybę anapusybėje pasimatyti su artimaisiais, o ne tai, ar siela bus išganyta.

Prancūzų istorikas ir politologas René Rémondas buvo įsitikinęs, jog Prancūzijos visuomenė krikščionybės atžvilgiu pasidarė indiferentiška. Eilinio prancūzo ne tik, kad nejaudina tai, kas vyksta bažnyčiose, bet kiekvienas naujas susidūrimas su institucine religija dar daugiau atgraso.

Sakoma, jog kas ketvirtas suaugęs prancūzas kartą per metus dalyvauja piligriminėje kelionėje. Nors piligriminės kelionės į Taize, Lurdą ar Šartrą tikrai populiarios, tačiau turi mažai ką bendro su kasdienybe, į kurią sugrįžta piligrimai. Todėl sociologai piligrimines keliones prilygina savotiškai tikėjimo folklorizacijai, iškrentančiai iš vyraujančio kultūrinio konteksto. Kitaip tariant, kasdienis gyvenimas teka savo vaga, o sudalyvavimas religiniame renginyje laikomas tam tikra pramoga, šiek tiek paįvairinančia socialinį status quo. Prancūzams, kaip ir daugumai europiečių, būdinga siekti karjeros, išsilavinimo, auginti bei auklėti vaikus, plėsti pažinčių ratą, dalyvauti kultūrinėje meno ar sportinėje veikloje. Be šių dėmenų gyvenimas nėra laikomas pilnaverčiu. O religingumas – kaip šuniui penkta koja, ar geriausiu atveju kaip kelionė į egzotinę šalį – tai be ko tikrai galima apsieiti.

Ar iš tikrųjų ir kiek šie prancūzų požiūriai yra svetimi Lietuvoje? Ar iš tiesų, kaip teigia Vytis Turonis miglotame interviu, dėl sovietinio palikimo manome, kad Bažnyčia turi būti griežtai atskirta nuo valstybės? O gal priešingai – augantį neigiamą požiūrį į valstybės globojamą religingumą formuoja nauja europinė patirtis, o ne senasis sovietinis paveldas? Juk Rusijoje, kur tarybinių simbolių ir idėjų apstu, valstybės ir stačiatikių Bažnyčios sąjunga stiprėja.

Nemanau, jog religingumo prasme Lietuva esmiškai skiriasi nuo Estijos. Nors šios dvi Pabaltijo valstybės pasuko visai priešingais keliais – mes pasirinkome atgyvenusį vienos vyraujančios religinės konfesijos pranašumo prieš kitas modelį, o estai vadovaujasi egalitariniu principu, pagal kurį visos valstybėje egzistuojančios religinės denominacijos prieš įstatymą yra lygios. Neformaliuose pokalbiuose esu girdėjęs estus savo valstybę vadinant labiau demokratiška  nei JAV. Kaip ten bebūtų, estai pagrįstai gali didžiuotis vienu demokratiškiausiu religinių bendruomenių įstatymu Europos Sąjungoje. Tačiau, kas nors paprieštaraus, jog būtent toks jų pasirinkimas ir lėmė ypač spartų sekuliarėjimo procesą – net 80 proc. Estijos gyventojų nepriskiria savęs jokiai religinei bendruomenei. Tuo tarpu Lietuvoje, remiantis prieš keturis metus atlikto gyventojų surašymo duomenimis, tokių esama tik 6,1 proc..

Tačiau, regis, remtis vien statistika būtų klaidinga. Religingumo gyvybiškumą atskleidžia ne statistiniai duomenys, o įsitikinimų gylis. Pasak sociologės Mildos Ališauskienės, tyrimų rezultatai rodo, jog Lietuvoje tik šiek tiek daugiau nei dešimtadalis tikinčiųjų ateina į bažnyčias. Tad santykyje su Estija turime beveik lygiąsias.

Drįsčiau teigti dar daugiau – kuo labiau religingumas visuomenėje įtvirtinamas, pasitelkiant valstybines institucijas ir juridines priemones, tuo daugiau jis atbaido. Išoriškai ir iš viršaus primestas tikėjimas geriausiu atveju yra formalus ir tuščias, bet dažniau – destruktyvus. Šitai suprato Apšvietos mąstytojai religingumą vertinę kaip asmeninį pasirinkimą, o ne įstatyminę prievolę. Žinant, jog Europos tautos krikščionybę daugiau pažino kaip teologiškai pagrįstą politinio aparato diktatą, o ne laisvą pasirinkimą tikėti tuo, kas atliepia giliausius žmogaus siekius ir dovanoja gyvenimui prasmę, aktyvus sekuliarizacijos procesas yra dėsningas. Jį galima prilyginti atatrankai, kurią sukėlė prievartinės Viduramžių krikščionybės formos.

Europa yra nusivylusi ne krikščionybe, o institucine jos forma. Paradoksalu, bet toks nusivylimas ir iš jo kylantis protestas yra labai krikščioniškas. Tereikia prisiminti Jėzaus maištą prieš jo amžininkų rabinišką judaizmą, pirmųjų vienuolių traukimąsi į dykumas, kaip protestą prieš imperijos ir Bažnyčios sąjungą, antiklerikalines Reformacijos idėjas.

Galima liūdėti dėl laisvamanybės, apraudoti pokrikščionišką Europą ir nuogąstauti dėl galimo islamo įsigalėjimo ateityje. Arba atvirkščiai, galima džiaugtis, jog šio žemyno tautos pradeda suvokti tikrąją krikščioniško religingumo prigimtį – pakantumą kitokiam, gailestingumą klystančiam ir meilę žmonijai. Galbūt panašiai kaip kunigas Panlu iš A. Kamiu romano „Maras“ pradžioje nuo sakyklos išdidžiai skelbęs, jog epidemija yra pelnyta Dievo bausmė nusidėjėliams, vėliau, pradėjęs dirbti savanorių gretose ir susidūręs su kenčiančiųjų skausmu iš arti, pakeitė savo nuomonę, bet ne tikėjimą – taip ir Europos valstybės šiandien išgyvena transformaciją santykyje į religingumą bei jo paskirtį.

Krikščionybės vaidmens Europoje niekas nepakeis, išskyrus ją pačią. Jei Bažnyčia (turiu omeny ne tik Romos katalikus, bet visas krikščioniškas konfesijas) gręžiosis atgal, siekdama išlaikyti savo išskirtines teises valstybėje, ir teisuoliškai moralizuos, ji dar labiau save diskredituos, nutoldama nuo realaus gyvenimo. Tačiau, jei krikščionys, kaip tėvas Panlu, nulips nuo sakyklos ir stosis petis į petį su pasauliečiais, kreipinį „jūs, nusidėjėliai“ pakeisdami į „mes, žmonės“, jų tikėjimas ir meilė susilauks pripažinimo (o ne išskirtinio valstybinio statuso). Galbūt tuomet išsipildys ir pranašingi A. Kamiu žodžiai, jog krikščionys yra geresni nei jų pamokslai.

Publikuota Delfi.lt 2015 m. rugpjūčio 23 d.

8 komentarai apie “Kas pakeis krikščionybės vaidmenį Europoje?

  1. li

    Tikriausiai svarbiausia yra širdies nuostata, tuomet ir kreipiniai jau nėra tokie svarbus. Ačiu, Giedriau, už jūsų straipsnius.

    Atsakyti
  2. li

    Sutinku su Jumis. Būtent tai ir norėjau pasakyti t.y. kreipinys “mes, nusidėjėliai” primintų netgi tikintiesiems, kad jie irgi yra nusidėjėliai, tik jau sutaikinti su Dievu, bet čia jau atskira tema; kaip atskira tema yra ir tikinčiųjų veidmainiškas teisuoliškumas. Vis dėlto norėčiau paprieštarauti Jums dėl kreipinio “mes, žmonės”. Aišku, jis yra priimtinesnis, nes nė vienas nenori būti nusidėjėliu, bet ar taip neprarandama Evangelijos esencija? Juk jei mes esame tik žmonės, galbūt mums visai nereikia sutaikinimo su Dievu?

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Tiesa, jog, skaudu, kai esame pavadinami nusidėjėliais. Dar skaudžiau, kai tai sakoma be atjautos, pasimėgaujant savo teisumu.

      Sutinku, jog tuomet, kai mes patys save įvardiname nusidėjėliais, išgelbėtais malone – tai nuolankaus ir dėkingo Dievui santykio išraiška. Tačiau esu susidūręs, jog “mes, nusidėjėliai” gali būti šabloniška ir jokio nuolankumo savy netalpinanti religiškai įvilkta frazė. Kai sakau, “mes, žmonės”, turiu omeny, jog nesu tobulas, esu ydingas, nuodėmingas. Kai sakau, “mes, nusidėjėliai”, turiu omeny tą patį, tik jau, galimas dalykas, velkuosi pamokslininko mantiją ir ruošiuosi moralizuoti.

      Taip pat sutinku, jog galime sakyti “mes, žmonės”, siekdami pateisinti savo nuodėmę, nenorėdami nusižengimo įvardinti kaip tokio. Bet lygiai su ta pačia intencija galime sakyti ir “mes, nusidėjėliai…, ką jau padarysi”. Jei nėra motyvo dangstytis, o kitą žeminti, jei siekiame dialogo, o ne aklai tvirtiname savo, tai abu išsireiškimai yra tinkami ir, sakyčiau, sinonimiški. Priklausomai nuo konteksto geriau tinka vienas ar antras.

      Vertinant bibliškai, sutaikinimas su Dievu reikalingas visai kūrinijai, kurios svarbiausia dalimi yra žmogus. Taigi jeigu esame “tik žmonės” išgelbėjimas būtent mums ir yra skirtas. Štai tik kelios Rašto ištraukos, patvirtinančios ką sakau:
      “Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“ (Apd 4, 12).
      „Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius“ (Apd 5, 20).

      O šiaip negalime būti nei mažiau, nei daugiau nei žmonės – kokie bebūtume, esame žmonės.

      Atsakyti
  3. li

    Sveiki, Giedriau. Dažnai paskaitau Jūsų straipsnius įvairioje spaudoje. Perskaičius šį, man kyla viena mintis, ar pakeisdami kreipinį į “mes, žmonės” nepasuksime link slidaus kelio, kuriame nuodėmė visai pasimirš. Juk visi mes žinome, kad žmogaus prigimtis yra linkusi “pamiršti” šią nemalonią tiesą. Ar ne geriau keisti išdidų kreipinį “jūs, nusidėjėliai” į ” mes, nusidėjėliai”?

    Atsakyti
    1. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

      Ačiū už komentarą, Li. Aišku, kad galima naudoti ir kreipinį “mes, nusidėjėliai”. Jis irgi turėtų padėti į kitus nežiūrėti iš viršaus, tarsi mes patys niekada nenusidėtume. Frazė “mes, žmonės” yra suprantamesnė ir nereligingiems žmonėms. Bažnyčiose pamokslaujama apie nuodėmę, tačiau tai nereiškia, kad jas lankantys mažiau nusideda. Tik nebedrįsta atsiverti. Veidmainystė ir teisuoliškumas, mano galva, yra dar slidesnis kelias. Nusidėjėlius Jėzus priimdavo, o teisuoliams Jis nebuvo reikalingas.

      Atsakyti
  4. Giedrius Įrašo autorius(-ė)

    Sveikinimai dėl knygos rašymo, Simonai… 🙂
    O iššūkį čia turime tikrai nemenką. Štai kodėl. Krikščionybė iš pagrindų suformavo europietišką mąstymą. Europa iš tiesų, kaip kažkas yra pastebėjęs, stovi ant dviejų banginių – antikinės ir biblinės minties. Tačiau sekuliarėjimo procesai iš pagrindų pradeda judinti šiuos pamatus. Todėl ir klausiu – kas pakeis krikščionybės vaidmenį Europoje? Daugelis baiminasi, jog apmirštant institucinėms bažnyčioms, o tai iš tikrųjų vyksta, susidarys rimta ertmė, į kurios vietą pretenduos greičiausiai islamas. Šis baiminimasis veda prie labai kategoriškų konservatyvių pozicijų, stabdančių krikščionybės kaitą. Kaip pavyzdys galėtų būti neseniai Vatikane pasibaigęs sinodas, kuriame nuomonės pasidalino į dvi vienodas stovyklas – norinčių permainų ir su joms griežtai besipriešinančių. Mano nuomone, krikščioniškas dvasingumas gali sutirpdyti sekuliarizacijos ledus Europoje, bet tik tuo atveju, jeigu nuostata “jūs, nusidėjeliai” iš vidaus bus pakeista į santykį “mes, žmonės.” Šito už Kamiu niekas geriau nėra pasakęs.

    Atsakyti
    1. Simonas

      Manu dėl islamo nėra ko pergyventi, nes jo laukia tas pats , kas laukia krikščionybės…
      Globalizacija savo darbą daro. Arabai naudojasi tais pačiais technikos pasiekimais ir tuo pat tiek pat tolsta nuo religijos. Jie puikiai mato religijos ir realaus pasaulio neatitikimą.

      Atsakyti
  5. Simonas

    Norėčiau tamsta tujinti. Jeigu kalbama apie bičiulystę, tai reikia turėti omenyje , kad kiekvienas “jūs” atitolina , o “tu” suartina. Juk kiekvienas iš mūsų dievą-tėvą tujiname, vadiname “tu”.
    Tai tiesiogiai liečia patį straipsnį. Tu apeliuoji straipsnyje masėmis – “krikščionybė”, “netikintys”, “valstybė”… Viskas tai “jie”. Bet juose niekada nerasi problemos šaknų , visų problemų šaknys yra viename žmoguje, jos yra manyje, jos yra tavyje… Masėje tos vieno žmogaus problemos suvešėja ir pasidaugina. Todėl jokios problemos neišspręs kažką darant masėse, “juose”, visos problemos bus sprendžiamos tik manyje ar tavyje. Ir jei jos bus taip išspręstos, jos gimdys naują masę… Masę , kurioje tos problemos nebus.
    Šiuo metu su žmona rašome knygą, ten visai nesenai buvo rašoma apie gilesnį požiūrį į tą pačią problemą. Ten buvo nagrinėjama vieno žmogaus plotmėje , kas tai.
    Straipsnyje yra palyginama Lietuva su Estija. Tai labai vykęs palyginimas. Juk iš esmės , tai visiškai ne religijos problema. Ta pati problema liečia bent kokią bendriją, tai liečia ir valstybes. Juk iš esmės problema yra tarp “aš” ir jie, tarp individualumo ir “bandos”. Todėl reiktų pamąstyti , kur , Estijoje ar Lietuvoje, labiau pasireiškia žvėris, kuris tūno žmoguje – ir aiškės atsakymas į straipsnio klausimus.
    Atsakyčiau į straipsnio antraštės klausimą taip – krikščionybė privalės keistis, lygiai taip pat, kaip budizmas, judaizmas, islamas ir kitos religijos, kadangi žmogus keičiasi. Valstybės taip pat privalės keistis. Jei to neįvyks, religija ei valstybė kaip sampratos taps paprastu fetišu, kuris visiškai neturės ryšio su pačiu gyvenimu.

    Atsakyti

Komentuoti: Giedrius Atšaukti atsakymą

Įrašykite savo el. pašto adresą, jei norite prisijungti prie bičiulių rato. Konfidencialu - Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas.